V. Braziūno nuotr.

 

 

***

Tą senovinę pilį

Paveldėjau. Jei tiksliau,

Paveldėjau jos vaiduoklius

Ir požemių žiurkes.

 

Žiurkių akys

Raudonos. Ir baltos baltos

Skraistės vaiduoklių

Iš visų keturių pusių.

 

Pilį žiedžia prižėlę

Maurų seni tvenkiniai,

Mūro plytas raudonas dega

Amžinoji ugnis. Pragaras

 

Rūsiuose, dar didesnis

Pragaras palėpėse: jose

Gyvena mano nepadaryti

Darbai, neišsipildžiusios viltys.

 

Viską paveldėjau su krauju,

Su genais. Tad ir neieškau

Burtininkių nei čigonių.

Viską priimu. Ir klusniai

 

Vykdau visus įsakymus

Savo mirties tamsoje. Gęsta

Akmeniniame pilies šaltyje

Visos žvakės. Fakelai

 

Uždūsta. Net židinyje

Kūrenas skalda, o ne medžio

Balanos. Net testamentuos

Rašoma: pilis pastatyta

 

Iš antracito, akmens anglies

Ir ledo. Visko, kas leistų

Mirusiesiems gyventi. Knygos

Skaitomos tamsoje – baltuose

 

Voratinkliuose parašytos.

Vaiduokliai puikią raštiją

Sukūrę yra. Tik svečių, va,

Svečių tai čia niekad nebūna.

 

Visa kita, kaip buvo žadėta:

Dangus, pragaras, pragaras,

Pasibaigiantis danguje, kuris

Nėra jokia prabanga, kuris

 

Įkalina taip, kaip neįkalins

Joks žemės kalėjimas ir jokia

Gyvybė. Joks kūnas. Esi

Paveldimas paveldėtojas.

 

Amžinas.

 

 

***

Vaikščioju vakarais

Po tvenkinių labirintą

Laimingas, kad galiu

Spėlioti, kuriam vandeny

 

Dešinysis bokštas pilies

Slūgso ir kuriame

Saulės laikrodžio kuoras

Tamsą matuoja. Einu

 

Smėlėtu taku už parankės

Su brolio savižudžio

Baltu vaiduokliu. Seka

Mirusio draugo vaiduoklis,

 

Pilkas ir liūdnas. Pilnas

Tvenkinių labirintas skulptūrų

Iš gipso ir marmuro,

Bet man jos – vandens

 

Skaidrios skulptūros, skaidrūs

Ir permatomi vaiduokliai,

Kaip ir viskas, kas kartą

Nutiko man po mirties.

 

Baisiausia, kad jos įsimyli,

Tos skulptūros mane, tie mano

Vaiduokliai. Ir štai aš žvelgiu

Iš pelkių gelmės maurų plaukais...

 

Nepaveldėjau šio labirinto

Skulptūrų. Jos

Be galvų po pažastimis,

Nes mirusio neišgąsdinsi.

 

Ir jos tai žino. Slenka

Į šimtąją kūdrą mano

Paveldėtoji pilis. Maurai

Tarytum sargybiniai stovi.

 

Jie stovi. Mano vaiduokliai

Barška ir girgžda, užmiršę,

Kad vaikščioju dieną. Naktį

Jie miega, skenduoliai.

 

Laimingas esu, galėdamas

Atpažinti, kuriam aname

Gyvenime buvo tie tvenkiniai.

Ta pilis. Jų iš viso nebuvo.

 

 

***

Bloknotas numeris du.

Atšokusi nugarėlė,

Apibrizgę lapų kraštai.

Raštas visai neįskaitomas.

 

Neperskaitomas gyvenimas.

Eilėraščiai nesuprantami.

Taip visada būna

Su mįslingomis asmenybėmis.

 

Reikėtų išleist ne tekstus,

O beprasmišką kaligrafiją,

Pačią rankraščio nuotaiką,

Neįspėjamą atmosferą.

 

Juk tai ir yra žmogus:

Vos vos įžiūrimas kontūras,

Neperžvelgiamas laiko rūke,

Šešėlis tamsos šešėliuose.

 

Juk tai ir yra likimas:

Spindulys akinamoje šviesoje,

Smėlio smiltis dykynėje.

Nepastebima. Nepergudraujama.

 

Byla numeris 999.

Nesuskaičiuojami tomai

Nesuskaičiuojamų klastočių.

Viso pasaulio bibliotekynas.

 

Visos jos aiškina

Ir paaiškina vienos kitas.

Bet nė vienoje jų nėra

Gyvenimo, apie kurį jos kalba.

 

Reikėtų į tas bibliotekas

Įsileisti visus, kurie nori

Pažinti save. Neliktų

Nė vieno žmogaus. Vien žmonija.

 

 

***

Keisti tie gyvųjų įpročiai:

Mirusiems dovanoti gėles,

Sukviestiems į puotą giedoti

Ligi prisikėlimo ar bent tamsos.

 

Vaikščioti mirusio pykčiui

Pavieniui arba didžiuliais būriais

Kapinių parkuose. Rengti

Mitingus arba demonstracijas.

 

Kai jie miršta, mes nesijaudinam,

Neaimanuojam, neverkiam.

Tam mums neužtektų ir amžinybės,

Nes miršta jie visą gyvenimą.

 

Nes žudosi jie kas sekundę,

Kas valandą, dieną, mėnesį.

Net stebėt jų mirties agoniją

Mums pritrūktų tylos ir ramybės.

 

Keisti tie gyvųjų įpročiai:

Vadintis giminėm, artimaisiais,

Kai mes jau seniai sustoję

Ten, kur nėra nei veidų, nei vardų.

 

Gyvulių nei daiktų nėra čia.

O gyvieji viską dalijasi,

Lyg pasaulis būtų dalomas, skaidomas

Taip lengvai, kaip jie patys.

 

 

***

Ištrauka iš gyvenimo, citata

Atminties, įminusios vaizdą

Evangelijos: avinėlis, greta

Basas vargeta po turgavietę vaikšto,

 

Minios šventųjų, pusnuogių ir nuogų,

Įdegusių saulėj. Kuris iš jų būsi?

Lyg rodytų ne vietoj ir ne laiku

Juodąją tavo gyvenimo pusę,

 

Išsižadi visko: šimtmečių dykumų,

Šimtmečių vandenynų: dingti, nuskęsti,

Tik negyventi, jei tokiu ritmu

Slinko dienos lig šiol. Nebus geresnio

 

Varovo nei Tu. Ir nebus dykumos

Kaitresnės. Tai ištrauka iš Evangelijos.

Tai tik Biblijos citata. Niekados

Negulėme su ja, nesikėlėme.

 

Ne gyvenimo, sapno tai citata,

Susapnuota prieš du tūkstančius metų

Tavo paties. Ir tavo paties užmiršta

Po dviejų tūkstantmečių mirčių ir bado.

 

 

***

Laiptai statūs, kaip norėjai.

Neberėkauk.

Metaliniai. Sukamieji.

Be turėklų.

 

Jau bijai? Jau rėkti nori?

Kojas sopa?

Jie spiraliniai. Iš oro.

Be pakopų.

 

Požeminiai laiko sraigtai

Skrodžia skradžiai

Kapo juodžemį. Tie laiptai

Ne bežadžiai.

 

Ir tos kopėčios ne šiaip sau

Be skersinių.

Nepareisi, neišeisi

Be grumtynių.

 

Tu manei – į amžių tylą

Leis nukakti

Ta tamsa? Krinti į gilią

Lifto šachtą.

 

Ko nėrėjai, ką laimėjai –

Oro sienoj.

Šitie laiptai įvijieji –

Tavo sieloj.