Vasario 3 d. tokį pokalbį apie 2004-ųjų knygas surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius. Konstatuota, kad rašoma daug ir įvairiai. Rašoma tam tikriems socialiniams sluoksniams, kartais rašymas renkamasis toks, kad jį paremtų finansuojančios institucijos, rašomos knygos, pritaikytos rinkai, kritikai ir net moderniausioms literatūros teorijoms. Gal tikrai menininkas yra laisvas, – nes jis pats renkasi priklausomybę, arba, kaip teigia madinga teorija, kultūros laukas sąlygiškai autonomiškas.

       Pokalbio dalyviams išdalytoje bibliografijoje buvo daugiau nei 800 knygų. Tad natūralu, kad kritikai, kartais bandantys aprėpti literatūros visumą, pasijunta bejėgiai, o jų darbai, kuriuose pasigendama keturių penktadalių konteksto, su humoru įvardijami kaip ,,pavinguriavimai“, ,,pasitaškymai“ ir ,,patapšnojimai“. Nors tokį kiekį knygų apmąstyti, o juolab aptarti per kelias valandas vargu ar buvo įmanoma, institute padiskutuoti apie 2004 m. knygas susirinko nemažas ,,apsiskaičiusiųjų“ būrys.

       Kaip vertinti tokią galybę įvairiausių knygų? Ar galima kalbėti apie jų centrą šiais visuotinio išsklidimo laikais? Juk LLTI turi ginti literatūros vertybes, palaikyti idėją, kad literatūra vis dar turi centrą, t. y. svarbias, geras knygas. Kalbant apie jų atrankos kriterijus, grįžta prie senos tiesos, kad vertingiausi yra ne vienadieniai buitiniai, ne egocentriški, o turintys bendruomeninę socialinę dimensiją bei kalbinę potenciją tekstai. Tad ar verta kalbėti apie knygas, kur kalba neatlieka estetinės funkcijos, o rašytojas tėra žodinės medžiagos tiekėjas knygų gamybos linijai.

       Diskusijoje mėginta atskirti knygas, rašomas rinkai ir eiliniam skaitytojui, ir knygas, svarbias literatūros raidai, tačiau, bandant aprėpti visumą, buvo kalbama ir apie vienas, ir kitas. Nors kūrybos procesą vertinti pagal vienerius leidybos metus yra dirbtina, vis dėlto mėginta diagnozuoti ryškesnes tendencijas. Pasirodo, literatūros industrijoje šiandien aukščiausiai vertinamas romano žanras. Jų šiemet išleista įvairiausių. Vis daugiau autorių ima eksploatuoti popliteratūros elementus (D. Vaitkevičiūtė, E. Jonušas, R. Kundrotas, A. Lyva, T. Staniulis, R. Černiauskas, R. Šerelytė). Itin mėgstami herojai verslininkai, nusikaltėliai, žmogžudžiai, samdomi žudikai (replika iš salės: prieš kelerius metus leidėjai bijodavo likti su trilerių autoriais dėl jų kūrinių siužetų). Galbūt kurdami lengvai nuspėjamą pasakojimą ar rinkdamiesi populiarų detektyvo ar net holivudinio trilerio žanrą rašytojai siekia didesnės auditorijos, rizikuodami prarasti kritikos palankumą? Pažymėtina, kad tokiuose romanuose ryškėja nauja vyriškoji tapatybė – stiprus, šaunus vyrukas (macho).

       Įdomus ir provokuojantis kitas dabartinės romanistikos sluoksnis – vadinamieji postmodernistiniai romanai, iš skaitytojo reikalaujantys ne psichologinio susitapatinimo, o kultūros žinių bei literatūrinio žaidimo taisyklių išmanymo. Vienas iš tokių – S. Parulskio romanas ,,Doriforė“. Knyga – viena iš pretenduojančiųjų į literatūros centrą – sulaukė skirtingų vertinimų. Išaugusi iš esė, ji nesunkiai prikausto ir išlaiko skaitytojo, vedžiojamo už nosies, dėmesį; autorius joje atsisako sklandaus pasakojimo, patetikos, vyrauja paradoksinis parodijavimas; ,,Doriforė“ laikytina postpostmodernistiniu romanu. Kūrinys liudija S. Parulskio gebėjimą užimti vieną stabiliausių pozicijų ganėtinai determinuotoje literatūroje ir ją kontroliuoti (o gal toks ir galėtų būti talento, apie kurį pastaruoju metu ne itin madinga kalbėti, apibrėžimas?). Kita vertus, į ją pažvelgta ir skeptiškiau: šypseną kelia keisti šios knygos ir T. Staniulio romanų siužetų sutapimai. Dar prieštaringesnių vertinimų sulaukė H. Kunčiaus ,,Gaidžių milžinkapis“, radikaliai atmetantis mąstymo klišes. Šis autorius stebina vaizduotės galia, laisva kultūros, istorijos elementų interpretacija. Tekste vyrauja košmarai, siurrealizmas, sujauktos hierarchijos, – autoriui, atrodo, yra svarbiausia peržengti ribas, nelabai rūpinantis žengimo tikslingumu.

       Kita naujovė – M. Ivaškevičiaus pjesė ,,Madagaskaras“. Ko gero, jau seniai lietuviškai dramai teko tiek liaupsių: autorius išmoningai dekonstruoja nacionalinius mitus, (su)kuria naujakalbę stilizuodamas tarpukario kasdienius ir intelektinius diskursus; joje padarytas analitinis mūsų kultūros pjūvis (su meile) aprašant lietuviškas utopijas. Tokios provokuojančios knygos, kaip M. Ivaškevičiaus ,,Madagaskaras“ ir H. Kunčiaus ,,Gaidžių milžinkapis“ (bent laikinai), turi atsidurti literatūros centre (o gal talentas – tai gebėjimas kurti naują poziciją kultūros lauke?).

       Nebemadinga gylio kultūra sieja ,,skolos knygomis“ pavadintus T. S. Kondroto ir I. Mero novelių rinkinius ,,Meilė pagal Juozapą“ ir ,,Stotelė vidukelėj“, pagaliau užpildančius baltas mūsų literatūros dėmes. Šalia jų minėtinos ir epiloginė P. Dirgėlos keturtomio epo ,,Karalystė“ knyga ,,Alibi knygos“, kaip ir visa P. Dirgėlos kūryba laukianti atidesnio skaitytojo, tyrinėtojo, bei G. Kanovičiaus apysaka ,,Našlių kelionės“. Tačiau ne visi kelių garbingų knygų autoriai spėja pavyti kintantį laiką, o juolab išlikti centre, kuriame darosi nebereikšmingas realistinis psichologinis romanas (V. Bubnio ,,Tas ryto laukimas“).

       Aptariant šiųmetės prozos tendencijas, kaip vienos ryškiausių knygų minėtos ir A. Andriuškevičiaus ,,Rašymas dūmais“ bei G. Radvilavičiūtės ,,Suplanuotos akimirkos“. Pastaroji įasmenina kasdienybę, atveria moteriškojo pasaulio skirtingumą, ji intelektuali ir ironiška. Tačiau ar (be)galima sieti mūsų literatūros centrą su esė? Dalyvavusiųjų nuomonės išsiskyrė: vieni teigė, kad lietuvių eseistika, dažnai fiksuojanti kasdienius kūno ir sielos virpesius, jau išsikvėpė, jos šlovės laikai praėjo; kiti manė, kad ji – ir šiuo metu veiksmingas žanras. Lietuvių literatūros posūkis į eseistiką priminė kitą faktą, – tarp prozininkų turime daug gerų poetų, puikių stilistų, tačiau jiems trūksta įdirbio, amato išmanymo, t. y. to, kas sustruktūruotų poeto patirtį. Tad ar esė žanro įsitvirtinimas nėra panašus reiškinys – juodo darbo, suteikiančio tikrą prozininko statusą, vengimas? Šis klausimas liko atviras.

       Eseizmas pereina ir į kitus literatūros žanrus. Poezijoje vis daugiau pasakojama (G. Grajauskas, V. V. Landsbergis, H. A. Čigriejus, R. V. Graibus), o kai kurie V. Kukulo tekstai gali būti laikomi esė. Įdomi K. Platelio ir L. Gutausko poezija, gimstanti veikiant kultūrinei savimonei. M. Martinaitis naujoje knygoje ,,K. B. įtariamas“ iki šaknų proziškas – grįžtama prie knygos ,,Tolstantis“ stilistikos. Autoironija ir sarkastišku kalbėjimu išsiskiria S. Parulskis, įdomi G. Bleizgio nubūtinto peizažo poetika. Teatrališkų moterų, karaliaujančių Kaune, poezija dažnai primena trumpas noveles, kuriose kalbama apie moters kasdienybę, savo tapatybės ieškojimą, patirtis, kurias sunku nusakyti (D. Zelčiūtė). Jų eilėraščiuose personažas yra tarsi mimas: meistriškai kaitalioja figūras, kalba mizanscenomis ir situacijomis, detalėmis ir fragmentais (D. Čepauskaitė). E. Perednytei trūksta poetinės mokyklos, E. Puišytės religinės tematikos eilėraščiuose per daug žinomų tiesų išpažinimo ir eiliuoto pamokslavimo, nors nenuginčysi puikiai valdomo žodžio ir gamtos pagavos. Eseizmas pereina ir į memuaristiką. Tai bene labiausiai išryškėja L. Tapino kartos studijoje ,,Prarasto laiko nebūna“. Šioje knygoje jaučiama nostalgija laisvam, nepasiduodančiam sovietmečio menininkui, pristatomam su visom žmogiškom silpnybėm. Memuarų knyga apie K. Borutą yra labiau klasikinio tipo. Prisiminimai apie S. Krasauską patraukia montažo technika, dukters ir mamos dialogu. Knygoje apie P. Širvį vyrauja lyrinis pasakojimas su dienoraščio ištraukomis. Visos šios knygos, teikiančios peno apmąstymams (o gal studijai?) apie bohemą, parašytos su pagarba žmogui.

       Pokalbio pabaigoje pagal abėcėlę buvo sudėliotos meniškiausių knygų dvyliktukas: A. Andriuškevičiaus ,,Rašymas dūmais“, D. Čepauskaitės ,,Nereikia tikriausiai būtina“, P. Dirgėlos ,,Alibi knygos“, L. Gutausko ,,In fine“, M. Ivaškevičiaus ,,Madagaskaras“, S. T. Kondroto ,,Meilė pagal Juozapą“, V. V. Landsbergio ,,Lunatikų dainos“, M. Martinaičio ,,K. B. įtariamas“, I. Mero ,,Stotelė vidukelėj“, S. Parulskio ,,Doriforė“, K. Platelio ,,Palimpsestai“, G. Radvilavičiūtės ,,Suplanuotos akimirkos“.