tekstai.lt

Gintaras Beresnevičius. Šventų giraičių ilgesys


       Manau, daug kas nesuvokia, koks yra (buvęs?) pagonybės žavesys. Apie pagonybės skurdą nusimano kiekvienas, tačiau žavesio neatpažįsta.

       Globa ir pliuralizmas; tobulas individo ir bendruomenės santykis – ir abiejų dermė su gamta ir kosmosu, ir su žvėrimis. Visa tai buvo, nors ir netobulai, išplėtota, bet ką žmogus apskritai sugeba išplėtoti ganėtinai, – nebent totalų naikinimą?

       Man įdomiausia pagonybės daugialypumas.

       Skirtingi, įvairių sričių ir žanrų dievai, jų nepakartojami charakteriai. Kiekvienas turi savo erdvę, savo dvarą su sava kariauna ir savais požiūriais, nuosavom dvasiom ir nuosava etika ir estetika, savais menestreliais. Su nuosavais žvėrim ir medžiais. Kokia turtinga Thoro ar Odino, Ozyrio ar Izidės, Apolono ar Artemidės aplinka, kokie skirtingi jų išrinktieji, palyda, kokia įvairovė... Ir tų dievų ne vienas, kaip ir deivių, ir mitų, ir sakmių; maksimalus pliuralizmas, kuriam žmogus gali pritarti arba atsiriboti, arba tapatintis gyvenime. Juk žmonės tais laikais tikėjo – ne visai tobulai, bet tikėjimas ir yra pagonybės išradimas. Kokia čia pagonybė, tarkime, jei kalbame apie mamutų medžiotojų religiją ar – egiptiečių išplėtotą simbolių, ritualų, kultų sistemą. Babilonijos religija ir civilizacija, graikų, romėnų civilizacijos remiasi pagonybės pliuralizmu, o mūsų popinama demokratija – taip pat pagoniškas išradimas, beje, kaip ir monarchija. Ir mūsų civilizacija, be graikų ir romėnų, Tėbų ir Babilono, būtų neįsivaizduojama. Jos greičiausiai nebūtų išvis.

       Dievai, žinoma, su charakteriais, bet jie visi verti dėmesio. Ne tik dėl to, kad jie – dievai; jų daug.

       Dievai kariai, tapytojai, mokslo išradėjai, artojai, kalviai, pirmieji nukalę kūjį (o kažkam tą padaryti reikėjo), dievai, posėdžiaujantys savo olimpuose ir skleidžiantys aplink save elgesio modelius ir regėjimo kampus. Skirtingas versijas. Juk vienas dalykas sekti Višnu, kitas – sekti Šiva, trečias – Krišna, bet visi keliai veda ten pat, tačiau taip skirtingai, kad atveda į visai kitaip atrodantį ten pat. Žmogus turi aibę versijų. Net apie pasaulio sukūrimą ar žmogaus atsiradimą ta pati religija pasakoja skirtingai ir to visai nesidrovi. Priimk vieną iš trijų versijų arba susidomėk visomis ir pamatysi, kad už trijų variantų skleidžiasi kažin kokia kita, tik nujaučiama tiesa. Pagonybė neduoda vieno atsakymo. Ji įvairi. Ir to nesidrovi.

       Jaunuomenė, mokoma apie kultūrinius didvyrius, pusiau žmones, pusiau dievus, degdavo noru sekti Heraklio, Prometėjaus, Kuchulino, Gilgamešo pavyzdžiais, o jų būta daug. Daugybė žmonių norėdavo ir galėdavo kažką pakeisti savo gyvenime. Ir jie sugebėdavo keisti, lydimi tų pačių dievų ir tų pačių mitų, o vėliau remdavosi kita mitologija, supančia tuos pačius dievus. Įvairovė vienyje, vienis įvairovėje. Ir psichologinis komfortas.

       Didelė tapatinimosi pasiūla; ar moteriai paduos Afroditės ar Artemidės, ar Kibelės veidrodį – jame ji atras save daugialypę. Gėris ir grožis, moterystė ir siaubas, – visa, kas moteriai svarbu, tuose paveiksluose įvairiai atsiveria. Na juk ir lietuvė prieš šešis šimtmečius galėjo naudotis tokiais veidrodžiais: Laumė, išdykusi, pasvaigusi meilužė ir motina; Žemyna, romi, rami ir gimdanti; Laima, lemties persmelkta gražuolė, archajinė fatališka moteris; Žvorūna/Medeina, miško ir žvėrių valdovė, tvirta ir atsakinga; Ragana, virsmų ir magijos meistrė; Aušrinė, tekanti skaistuolė gražuolė. Ir tai ne viskas. Visi šie modeliai telkėsi prieš moters akis ir išreikšdami jos pilnatvę, ir atspindėdami – leisdami tai pilnatvei susikurti, atrasti savyje.

       Vyras čia randa savęs vertą pasiūlą. Nuo Lauksargio ar Žemininko, žemdirbio, savo sklypo ir sodybos viešpaties, iki karingojo ir vaisingojo Perkūno, nuo amatininko kalvio Kalvelio, nukalusio Saulę, iki jauno Dievo raitelio. Daug čia galima pasakoti, o viską sudėjęs į vieną vietą pasakyčiau: įvairovė dvasiniam ir psichologiniam vystymuisi ir jokių trikdžių iš dievų pusės, tik pagalba. Ir jokių keliančių depresiją dievų. Na, rūstūs. Linksmi. Savim užsiėmę. Savais reikalais. Vadinasi, pasaulyje viskas gerai.

       Globa. Tai buvo esminė dievų raiška; mes dabar sakome „funkcijos“. Bet iš tiesų globa, tai ne funkcija. Žemynos funkcija nėra derliaus ir vaisingumo priežiūra. Žemyna globoja, o globojamasis – silpnesnis. Globa – tai švelnus judesys. Lauksargis laukus globoja, Medeina – mišką. Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė, Laimė – visi jie globoja žmones. Švelnumo aspektas, nors neatrodo, kad taip jau iš tikrųjų yra. Jie globoja kiekvienas savaip, ir Velnias, jei į sakmes ir pasakas įsiskaitysime, dorovės reikalais susirūpinęs nemažiau nei Perkūnas, tik viską daro savaip. Ir be priežasties prie žmogaus nelenda. Ypač – doro. Darbštaus. Kabina bloguolius, o geram žmogui kartais leidžia save ir apmauti.

       Psichologinis komfortas – jokių stresų. Savuosius globoja Dievai – jie čia ir dabar. Giraitėse, medžio šnarėjime. Po šeivamedžiu, liepoje, lazdyne, šermukšnyje, ąžuole, žemėje, po ja, piliakalniuose, visur jie veikia, visur palieka savo ženklus. Kad būtų jaukiau. Visa pilna dievų šnabždesio – mes čia.

       Ir bala žino, ar tas diskomfortas nebus atsiradęs tada, kai praradom dievus. Prieš penkis šimtus metų visa sistema veikė, bet ji buvo nuolat slopinama ir peikiama kaip negera. Kodėl negera, jeigu ji veikia ir jeigu joje jauku?

       Dievai buvo arti savo ženklais, savo alsavimu. Savo charakteriais. Tai buvo atimta. Išvyti dievus galima, jie išeina, ir tada per galvą smogia vienatvė. Pro kaminus ir per koplytstulpius išvytus dievus mėginta susigrąžinti, bet grįžo tik smulkmė, ko gero.

       Išimkime iš japonų smegenų jų šintoizmą, kas iš japonų liks?

       Labai kitokie japonai.

       Mūsų klausimas gal skambėtų taip: ar tikrai ir visiškai galima atimti dievus? Ne, tikriausiai lieka kažkokios archetipinės matricos. Ar galima, kažką paspaudus, vėl juos susigrąžinti? Ar tai būtų realus dievų grįžimas?

       Anot C. G. Jungo, klausti – beprasmiška, nes archetipai modeliuoja tikrovę, o ne atvirkščiai.

       Lietuvių susiskaldymas. Gal identifikacijos objektų trūkumas? Svarbiųjų dievų buvo keliolika, įvairiausių esybių daugiau – šimtų šimtai, kiekvienoj baloj kažkas knibždėjo.

       Susiskaldymas reiškia, jog kadaise visumos būta. Šukės rodo buvus vazą.

       Ritualo poreikis, kurį perėmė bažnyčia, ir sinkretiškos šventės dar ne viską apima.

       Lieka didelė didelė tuštuma, į kurią neįsileista krikščionybė. Bent jau evangelinė. Širdis vis vien pagoniška ir stipriai pasiilgusi.

       Ir apleistumo, ir noro būti globojamam jausmas. Jis vaikiškas, žmogiškas, na taip. Bet anksčiau tą poreikį maldė dievai, globojo ir čiūčiavo, tegu jų rankos buvo ir paukštiškais nagais, bet tie nagai buvo atsargiai įtraukti.