Mokslinė konferencija „Literatūros ir kitų menų sąveika: teorinės komparatyvistikos problemos“, kurią organizavo Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija, t. y. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Vilniaus pedagoginiu universitetu, įvyko 2004 m. gruodžio 3 d. Konferencijoje pranešimai buvo suskirstyti į įvairias – teorinių svarstymų, literatūros ir dailės, literatūros ir muzikos, literatūros ir teatro, tarpdalykinių ir tarptekstinių ryšių – sekcijas.

       Plenarinį posėdį, skirtą teoriniams svarstymams, pradėjo prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas (KFMI) pranešimu „Dabartinės komparatyvistinės metodologijos metamorfozės“, kuriame aptarė dabar vykstančią globalią transformaciją – judėjimą nuo teksto prie vaizdo. Kuriamos naujos metodologijos, perimama didelė lyginamųjų civilizacijų mokslo patirtis, tačiau metodologiniam pliuralizmui vis dėlto keliami aukšti profesionalumo bei precizijos reikalavimai, siekiama išvadų patikimumo ir tikslumo. Kultūrų skirtumai nėra kliūtis, nes visų religijų pamatiniai mokymai sutampa, įmanomas vaisingas skirtingų kultūrų dialogas.

       Doc. dr. Vytautas Martinkus („Vertybių transcendentalumas: šiapus ir anapus literatūros“, VPU) prisipažino, kad jam kelia nerimą aksiologijos sumenkinimas literatūrologijoje: meniškumo klausimai paradoksaliai subjektyvizuojami arba apskritai apeinami, vengiama vertinti. Ar tebeegzistuoja vertybių transcendentalumas, ar tai esąs tik vidinis interpretatoriaus reikalas? Kita vertus, kaip nustatyti, ar kūrinys geras? Kaip įrodoma jo vertė? V. Martinkui atrodo, jog dabar vengiama kelti tokį klausimą.

       Doc. dr. Jadvyga Bajarūnienė („Menų sąveikos idėja vokiečių romantizmo estetikoje“, VU) priminė, jog vokiečių romantikų estetikoje menų sąveikos idėja ypač suklestėjo. Griaunami kanonai, siekiama universalumo, skirtingi menai laikomi tik skirtingais to paties choro balsais, o menai vienas kitą paaiškina. F. Schellingas plėtojo teoriją apie gamtos ir dvasios tapatumą, broliai F. ir A. Schlegeliai samprotavo apie universalią poeziją; kilo ir pirminės kalbos (Ursprache) idėja, – tai turėtų būti gamtos kalba... Arti tokios kalbos esanti giesmė. Apskritai muzika tampa svarbiausia iš visų menų (muzikos ir filosofijos artimumo idėją plėtos A. Schopenhaueris). Netrukus gimsta ir sinestezijos – magiškos sferų vienovės idėja, kuri dabar vėl aktualizuojama moderniomis formomis.

       Daktarė Pillė Veljataga („Dailės ir literatūros raidos perspektyvų klausimai XX a. pirmos pusės lietuvių estetinėje mintyje: panašumai ir skirtumai“, KMFI) dalijosi mintimis apie XX a. pradžios lietuvių kultūros etapą – modernizmą. Lengviau ir sparčiau modernizmas įsiviešpatauja dailėje, nes jos kalba universalesnė. Vilniuje parodas rengė skirtingos tautinės grupuotės, – tai buvo impulsas lietuviams neatsilikti. Dar prieš pirmąją lietuvių parodą pasklinda gandas apie M. K. Čiurlionį, jo pripažinimą Petrapilyje. Anot P. Veljatagos, lietuviškasis modernizmas rutuliojasi po M. K. Čiurlionio „ženklu“. Netrukus jau buvo teigiama, jog realizmas yra svetimas lietuvių kultūrai, jos tautosakai. Daug kalbama apie simbolių daugiaprasmiškumą; net ir M. K. Čiurlionio paveikslai buvę nesuprasti. Filosofas Ramūnas Bytautas išaiškinęs kai kurias sąvokas, o kritika ieškojusi kompromisų, kaip suderinti sena ir nauja.

       Doc. dr. Jonas Bruveris savo pranešime („M. K. Čiurlionis: vaizdinių paralelės“, LMTA) pratęsė M. K. Čiurlionio temą, atkreipdamas dėmesį į menininko literatūrinius tekstus, kurie daug ką paaiškina. M. K. Čiurlioniui dailė – sielos išraiška, ne muzika. Lenkų tyrinėtojai teigia, jog čia – J. Słowackio įtaka, bet J. Bruveris nesutinka. Sustojama prie įvairių, kartais netgi komiškų simfoninės poemos „Jūra“ interpretacijų, pavyzdžiui, vienoje jų lenkų autorius kelia mintį jūrą suprasti kaip pasyvią materiją, o vėją – kaip aktyvią dvasią virš jos; tai esą išreikšta garsais ir konkrečiais intervalais. Muzikologo įsitikinimu, M. K. Čiurlionis ypač vertinęs Šventąjį Raštą ir daug kur juo rėmėsi (paveikslai „Tvanas“, „Kelionė“, „Psalmė“, garsusis „Rex“). M. K. Čiurlionio pasaulėjauta iš esmės krikščioniška – tokia buvo pagrindinė pranešimo mintis. Iš salės replikavęs prof. A. Andrijauskas su tuo visiškai nesutiko, jo nuomone, sunku surasti didesnį pagonį nei M. K. Čiurlionis: pagoniškieji simboliai esą universalūs religiniai simboliai.

       Literatūros ir muzikos sekcijoje doc. dr. Silvestras Gaižiūnas („Richardas Wagneris ir latvių literatūra“, LLTI) supažindino su didžiuliu R. Wagnerio populiarumu XIX a. pab.–XX a. pr. Latvijoje, pabrėžė jo įtaką latvių literatūrai. R. Wagnerio operų pastatymai Rygoje ir neabejotinas jo triumfas sutapo su F. Nietzsche's veikalų bei J. W. Goethe's „Fausto“ vertimu į latvių kalbą. Šie kūrėjai, ypač R. Wagneris, įkvėpė latviams neoromantizmą, o „Parsifalio“ muzika latvio sielai esanti itin artima. Janis Rainis buvo užsimojęs sukurti pentalogiją apie pasaulio istoriją (parašė tik pirmą dalį – dramą „Ugnis ir naktis“, kurioje siekiama muzikos ir dramos sintezės).

       Doktorantė Salomėja Jastrumskytė (VDA) perskaitė pranešimą „Sinestezinis menų saitas ir jo virsmai meno filosofijos požiūriu“ ir apžvelgė šio reiškinio recepcijas Rytų ir Vakarų kultūrose. Dabartinės technologijos ir virtualios realybės kūrimas patvirtina, kad visas mūsų patyrimas iš esmės esąs sinestezinis.

       Doc. dr. Rūta Brūzgienė („Tematizmo samprata: muzika ir literatūra“, LLTI) dalijosi mintimis apie galimus struktūrinius atitikmenis muzikos ir literatūros kūrinyje, sustodama daugiau prie pasikartojimo problemos; muzikos kūrinyje pasikartojimas nekelia abejonių, o literatūros kūrinyje jis jau gali turėti kitą prasmę, nėra adekvatus.

       Arti R. Brūzgienės keliamų problemų pasirodė esanti ir LMTA magistrantė Vita Česnulevičiūtė, aptarusi simfoninio mąstymo raišką Alfonso Nykos-Niliūno „Vasaros simfonijoje“.
       LLTI doktorantas Eugenijus Žmuida kalbėjo apie filosofijos ir muzikos kontekstą V. Mykolaičio-Putino poezijoje; jis atkreipė dėmesį į šio konteksto svarbą ir pastovumą visoje kūryboje.

       Dr. Vytis Valatka (Mykolo Romerio universitetas) interpretavo V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Tarp dviejų aušrų“ kaip subjekto stipraus mistinio išgyvenimo pasireiškimą.

       Sekcijoje svečiavęsi doc. dr. J. Bruveris bei prof. A. Andrijauskas gyvai domėjosi pranešimais ir inspiravo diskusijas.

E. Žmuida  

 

       Literatūros ir teatro sąveikoms skirtos sekcijos darbą pradėjo doktorantė Agnė Jurčiukonytė (VPU) pranešimu „Literatūra kaip teatras“. Ji aptarė teorinės teatrinių struktūrų pritaikymo literatūros diskurse prielaidas. Teatrinė literatūros raiška pateikta kaip itin ryškus modernizmo reiškinys. Šį teiginį pranešėja grindė avangardiniais bei moderniais lietuvių literatūros tekstais (Petras Tarulis, Jurgis Savickis, Antanas Škėma ir kt.). Be to, buvo išryškinta moderniojo teatro teorijų įtaka literatūrai (teatriškumo akcentavimas, atsiribojimo efekto siekimas ir pan.).

       Doc. dr. Reda Pabarčienė (VPU) nagrinėjo renesansinio meno stilizaciją B. Sruogos dramoje „Barbora Radvilaitė“. Ji atkreipė dėmesį, kad nors šioje dramoje svarbiausia yra kalbėjimas, o vaizdinė įtampa, kaip buvo būdinga lietuvių dramai, vis dar menka, dramos raiškos perspektyva yra praturtinta renesansinio meno elementų kuriamu vizualumu. B. Sruogos pasirinktas Renesanso meninis kodas – raktas šios dramos vizualumui atskleisti. Tapomas Barboros Radvilaitės paveikslas – centrinis dramos vaizdų elementas. Renesansui būdingas meno ir tikrovės susiliejimas įvyksta ir B. Sruogos dramoje – šviesus, meninis Barboros paveikslas pakeičia tamsią, dramatišką Barboros tikrovę, nušviečia ją atgaline seka.

       Doc. dr. Natalija Arlauskaitė (VU), remdamasi recepcijos teorijos atstovo Roberto Jausso straipsniu „Literatūros mokslas kaip literatūros istorijos provokacija“, nagrinėjo provokuojantį rusų filmą „Durnių namai“, pastatytą pagal F. Dostojevskio „Idiotą“ ir svarstė, kaip šį filmą suvokė ir įvertino rusų visuomenė. Siekdama analizuoti literatūros kūrinį jo ekranizacijų pagrindu ir sykiu įvertinti ekranizacijos suvokimą, ji rėmėsi žanro samprata (architekstiniais kūrinio ryšiais) bei žiūrovų reakcijomis. Pasitelkusi M. Bachtino darbą apie F. Dostojevskį pranešėja nustatė, kad pagrindinė romano ir filmo sąsaja – menipėja, užaštrinta juodojo anekdoto pavidalu. Šio architekstinio ryšio neatpažinusi rusų visuomenė (sakralizuojanti klasikinį kūrinį) filmą įvertino labai priešiškai. Šį atvejį interpretavus pagal R. Jausso modelį, paaiškėja, kad rusų visuomenės literatūrinę kompetenciją visiškai nuslopina sociokultūrinė kompetencija.

       Doktorantė Kristina Sakalavičiūtė (VDU) aptarė sceną kaip eilėraščio erdvę, ją interpretuodama kaip užtekstinį eilėraščio gyvavimą. Pranešime atskleista, kaip Konstantino Balmonto eilėraščių vertimą bei jo tobulinimą veikė sceninis jų atlikimas – eilėraščių melodeklamacijos bei romansų pagal Jurgio Karnavičiaus muziką populiarumas.

       Gausias teorines komparatyvistikos komplikacijas iškėlė doc. dr. Elina Naujokaitienė (VDU), nagrinėdama prancūzų „naujosios bangos“ filmus. Pranešėjos teigimu, teorinis požiūris į šį kinematografinį fenomeną reikalauja komparatyvistikos, lyginančios ne tik meno, bet ir mokslo šakas. Tai esąs postmodernistinis tarpdisciplininis pliuralizmas, begalinis diskurso mirgėjimas.

       Dr. Egidijus Mažintas (VPU) pranešime „Turinio ir vaizdo transformacijos muzikinėje-teatrinėje kultūroje“ akcentavo praktines muzikinių kūrinių sceninio pastatymo problemas. Pranešėjas kritikavo lietuvių teatralų vadovavimąsi vien muzikinio kūrinio libretu bei atskleidė jų muzikinę nekompetenciją – negebėjimą perskaityti bei tinkamai interpretuoti muzikinių kūrinio reikšmių.

A. Jurčiukonytė

     

       Literatūros ir dailės sekcijoje buvo perskaityti septyni pranešimai, kuriuose mėginta žodinio teksto prasmę sieti su ją praturtinančia vizualumo raiška. Pasirinktos temos įvairavo nuo teorinių estetikos aspektų iki konkrečių kūrinių analitinės apžvalgos, buvo aptiktos analogijos tarp literatūros ir vaizduojamojo meno problematikos, įžvelgtos jų susidūrimo ir sąveikos galimybės.

       Doktorantė Agnieška Juzefovič (KFMI) literatūros ir dailės skirtybes siejo su laiko ir erdvės priešprieša. Remdamasi fenomenologinėmis teorijomis, ji siekė apibūdinti estetinę funkciją, skiriančią meno kūrinį nuo daikto. Tapyboje tema ir siužetas suvokiami greičiau negu skaitant tekstus, tačiau ir čia slypi daug prasmių, kurios išryškėja tik per tam tikrą laiką, tad sunku apibrėžti meno kūrinio vertę vien stebint jį iš skirtingų perspektyvų (anot pranešėjos, galime apžiūrėti paveikslą, tačiau neįmanoma vien keičiant poziciją erdvėje priartėti prie drobėje vaizduojamo siužeto).

       Doc. dr. Sigutė Radzevičienė (VPU) pristatė Igno Šeiniaus švediškąją kūrybą, supažindindama lietuvių skaitytojus su dar menkai tyrinėtu dvikultūrio autoriaus palikimu ir atskleisdama, kaip XX a. pradžioje susiformavusios ir per keturiasdešimt intelektualinės veiklos metų beveik nepakitusios jo filosofinės pažiūros pasireiškė kūryboje. Mozaikiškos, eklektiškos I. Šeiniaus idėjos atsispindėjo ir jo grafikos etiuduose – knygų vinjetėse, kur veltui ieškotume suskaidytą moderniojo žmogaus sąmonę išreiškiančio ekspresionizmo ženklų. Tenka apgailestauti, kad didelė klasiko kūrybos dalis nėra prieinama platesniems skaitytojų sluoksniams, dar tebeguli užsienio archyvuose.

       Poeto ir dailininko kompetencijos susidūrimas – dr. Gintarės Bernotienės (LLTI), pateikusios Leonardo Gutausko kūrybos interpretaciją, pranešimo tema. Jame buvo akcentuotas orientaciją į vaizduojamąjį meną „išduodantis“ L. Gutausko eilėraščių dekoratyvumas, polinkis į stilizaciją.

       Doktorantas Manfredas Žvirgždas (VPU) mėgino atskleisti, kaip dailės įvaizdžiai ir intertekstinės citatos funkcionuoja A. Nykos-Niliūno, vieno didžiausio erudito dailės siužetus reflektuojančių poetų tekstuose.

       Keli pranešimai buvo skirti konkretaus įvaizdžio semantiniams aspektams literatūroje ir dailėje. Doc. dr. Leonarda Jekentaitė (VU) pristatė savitą „mūsų laikų herojaus“ interpretaciją, kurioje šiuolaikinio žmogaus vaizdavimas mene buvo grindžiamas ne vien estetiniais, bet ir psichologiniais argumentais: gražius ir taurius herojus iš knygų puslapių ir paveikslų išstūmė visuomenės autsaiderių, nevykėlių, aplinką ironizuojančių, vien savimi susidomėjusių narcizų figūros. Pranešėja pabrėžė pakitusį požiūrį į erotiką, šiuolaikinių kūrėjų perdėtą siekį išryškinti patologišką, pažinimui nepavaldžią žmogaus prigimties gelmę. Dailė ir literatūra, iškeldama šią problematiką, papildo viena kitą, nes tai, kas žodiniame diskurse atsiskleidžia kaip siužeto nykimas (mūsų dienų literatūros manifestu pranešime laikoma esė knyga reikšmingu pavadinimu „Siužetą siūlau nušauti“), vaizduojamajame mene išreiškiama sąlygiškais, nemotyvuotais, šokiruojančiais, ironiškai paradoksaliais vaizdais.

       Tradiciškesnę, į klasikines vertybes orientuotą vieno įvaizdžio apžvalgą pateikė doc. dr. Vida Gudonienė (VPU), aptarusi mitologinių konotacijų gausa išsiskiriantį gulbės motyvą rusų ir Vakarų Europos dailėje ir poezijoje. Leonardo da Vinčio, M. Vrubelio ir rusų klasikinės poezijos (nuo V. Žukovskio iki K. Balmonto) gulbės susijusios su Ledos mitu, folklorine karalienės gulbės, romantine gulbės giesmės interpretacija. Dalyviai priminė, kad kitos kultūrinės tradicijos turi kitokių pasakojimų apie gulbę, tad šis universalus įvaizdis kūrėjų sąmonėje iškyla įvairiais pavidalais.

       Paskutinis pranešimas, perskaitytas anglų kalba, buvo skirtas emblemos žanro raidai XVII a. Anglijoje. Doc. dr. Jadvyga Krūminienė (VU KHF) apžvelgė anuomet madingų emblemų simboliką ir jas papildančius užrašus, poetinius komentarus, iš kurių ryškėja tuometinės visuomenės poreikis sieti žodį ir vaizdą kaip kultūros universalijas, skirtingomis priemonėmis įvardijančias simboliškais ženklais pažymėtas prasmes. Galbūt toks tyrinėjimas paskatintų filologus bei kultūrologus susidomėti ir panašaus laikotarpio LDK emblematika.

M. Žvirgždas    

       Tarpdalykinių ir tarptekstinių ryšių sekcija buvo mažiausia, perskaityti vos keturi pranešimai. Tačiau pateikti tyrinėjimai bei svarstymai buvo gana netradiciniai ir intriguojantys. Šiaulių universiteto doc. dr. Irena Klimašauskienė ir doc. dr. Džuljeta Maskoliūnienė pranešime „Didaktinės ir normatyvinės lietuvių prozos modeliai: įtakos ir vietinės modifikacijos“ pateikė įdomių ir kartais netikėtų XIX a. trečiojo ir aštuntojo dešimtmečio raštų, vadinamosios didaktinės prozos, sugretinimų su XX a. penktojo šeštojo dešimtmečio literatūra, kurią autorės apibūdino kaip normatyvinę. Paminėti modelių komponavimo principai, jų retorika, kolektyvinio veikėjo svarba, šablono kelias, elementarios sąrangos tekstų skolinimasis iš kitų literatūrų. Daug auditorijos dėmesio, papildomų klausimų sulaukė pavyzdžiams pateiktų tekstų, ypač Jono Marcinkevičiaus „Audronės Narmontaitės“, nagrinėjimas. Doc. dr. Dalia Satkauskytė (LLTI) išsakė abejonių dėl kai kurių antrosios pranešimo dalies formuluočių: ar vadinamasis skolinimasis nėra visuomeninės ideologijos veikimo mechanizmas, ar terminas „normatyvinė literatūra“ tiksliai ir išsamiai atspindi aptartąją situaciją? Dėl pastarojo klausimo išsirutuliojusią diskusiją vertėtų tęsti.

       Šiaulių universiteto asist. Danguolė Šakavičiūtė pranešime „Literatūros vaikams raida: bendrųjų pasaulinių tendencijų lietuviški variantai“ išsamiai aptarė įvairių modelių literatūros vaikams galimybes. Vaiko koncepcijos raida nuo žiūrėjimo suaugusiojo akimis per pateikimą vaiko akimis iki pačių vaikų kuriamos literatūros apima chronologinę erdvę nuo seniausių kūrinių iki šių dienų. Pranešėja pažymėjo berniukiškos ir mergaitiškos literatūros atmainas, šeimos modelio irimo, tabu sferų siaurėjimo, literatūros asocialėjimo tendencijas. Teigiamai įvertinusi klasikines literatūrines pasakas (A. Giedriaus, V. Tamulaičio), tyrinėtoja anaiptol nėra patenkinta folklorinių pasakų rinkiniais. Anot D. Šakavičiūtės, gryni folkloriniai tekstai, kurie nėra adaptuoti pagal literatūros modelius, yra sunkoki ir nuobodoki skaityti, vaikams nelengva juos sklandžiai perpasakoti. Pasakų literatūrinimas yra viena iš galimybių susieti folklorą su vaikų literatūra, įtraukti šį paveldą į šiandieninę vartoseną.

       Dr. Loreta Mačianskaitė (LLTI), vadovavusi sekcijos darbui, pabrėžė, jog „šiuolaikinė komparatyvistika tarsi nesidomi šaltiniais ir įtakomis, tačiau kūrinio aplinkybės, šaltinių problema išlieka“. Tai buvo įžanga į jos skaitytą pranešimą „Intertekstualumas Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“. Šiam kūriniui, parodančiam kasdienybės didvyriškumą, anot mokslininkės, tinka dvi skaitymo galimybės: linijinė ir šachmatinė, iš viso penkiasdešimt trys partijos, kurias žaidžia geto viršininkas ir kalinys, ėjimai nėra manifestuojami, tačiau šešiolika skyrių, šešiolika veikėjų, šešiolika figūrų gali būti laikytini tam tikru kodu. Romano konstrukcija, perspektyviai žvelgiant, gali suteikti įvairių jo skaitymo galimybių, tarkim, paversti tai kompiuteriniais interaktyviais tekstais, juolab kad jo aktualumas ir populiarumas auga pasauliniu mastu: ką tik išėjo du romano leidimai Barselonoje ir vienas – Niujorke.

       Gražina Kadžytė (LLTI) pranešime „Kalendorinio paprotyno ritualai ir teksto integralumas“ aptarė per kalendorines šventes vykstančių misterijų veikėjų keliamus reikalavimus dėl personažo išvaizdos, jo atliekamų veiksmų ir šiuos veiksmus palydinčių aktyvių tekstų arba muzikinės asistos vientisumo. Didžiausią auditorijos susidomėjimą sukėlė pastabos apie Trijų karalių išvakarėse daug kur neteisingai atliekamą būsto durų pašventinimo ritualą. Klaida daroma kaip tik tekste: parašytą „K+M+B“ iš tiesų galima perskaityti „Kasparas plius Merkelis plius Baltazaras“, taigi kaip paprastą matematinę sudėties formuluotę. Nors kryželis prieš kiekvieno vardo raidę apibūdina minėtus karalius kaip šventuosius: „+K+M+B“. Dar senesnis, tikrasis, pradinis variantas buvo rašomas kryželiais virš kiekvienos raidės, ir tai reiškė ne tik kryžiaus šventumą, bet ir karaliaus karūną.

       Po konferencijos vyko diskusijos, kurioms vadovavo prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka, buvo aptartos aktualiausios kiekvienos sekcijos problemos, nutarta toliau burti atskirų meno krypčių entuziastus ir rengti tarptautinę konferenciją menų sąveikos tema.

G. Kadžytė