Ankstesnės Tomo Reikio laiškų publikacijos: „Metai“, 2003 m., Nr. 10, 11

       Šventės ir darbai

       Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe – kaip agurkėlis. Nei Kūčių vakaras kam čia rūpi, nei Naujųjų išvakarės svarbios. Po šv. Kalėdų antroji diena taip pat nėra laisva, visi dirba. Beje, šiandien štai dar tik gruodžio trisdešimta, o kai kurie kaimynai egles jau meta į šiukšlyną. Šv. Kalėdos praėjo, ir viskas. Naujieji čia ne taip sutinkami ir švenčiami kaip Europoje.
       Laisvų dienų arba nėra, arba už jas reikia atidirbti. Mėgstantiems laisvę ir poilsį sunku, – konkurencijos pasaulyje jie neišgyvens.
       Sutinkant Naujuosius metus vienas mano svečių skundėsi, kad jo darbe viršininkas spaudžia vis labiau ir labiau. Tačiau ir jis yra toks pats, šioks toks viršininkas – nors jau solidaus amžiaus, bet vis dar nevedęs, nes niekas kitas jam neegzistuoja, tik darbas. Ir dirba kaip patrakęs, tarsi laukinis koks... Žmogus, virtęs automatu. Atitinkamai elgtis ir gyventi turi ir jo pavaldiniai. Čia, darbovietėse, populiarus šūkis – Team job! (komandinis darbas). Komandos, kolektyvo darbas visada našesnis ir pajėgesnis. Darbo tempų rinktis negali. Gali tik aukoti jam laisvalaikį.
       Amerikoje daug tokių – žmonių robotų, ar kaip juos pavadinti. Jais didžiuojamasi, neretai per TV demonstruojami jų virtuoziški sugebėjimai aptarnauti klientą ir pan. Gražu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pasigilinęs į tokio subjekto gyvenimą, atrasi, kad tai – tipiškiausias stachanovietis. Toks žmogus visais laikais buvo visų valdžių svajonė. Amerikai pagaliau pavyko tokį padaryti...
       Yra ir kitas populiarus šūkis – Big money! (dideli pinigai). Bet juk tokia gyvenimo pozicija, toks siekis yra tarpiškas ir tinka tik laikinai egzistencijai. Ne pinigai svarbiausia, jie turėtų būti tik priemonė, o ne galutinis tikslas. Juk reikia kada nors tuos pinigus ir realizuoti, kaip nors prasmingai panaudoti savo gyvenimui. Bet šio tikslo nelieka, todėl iš esmės pinigai tarnauja pinigams, o ne žmogui. Žmogus yra tik sraigtelis jų dauginimosi mechanizmuose. Pinigai ateina ir išeina, o žmogus yra tik kažkoks to pinigų srauto laidininkas. Perleidžia juos per save, pats nieko negaudamas, tik atiduodamas savo gyvenimo laiką ir sveikatą. Jie ateina su vargu, o išeina priverstinai – mokesčiams, kreditams ir t. t. Toks žmogus – pinigų laidininkas – nustoja būti žmogumi, asmeniu, vertybe. Jo tiesiog nebėra, yra tik darbas ir pinigų tėkmė. Tikrai pinigai – didelis dalykas. Big money...
       Kadangi ir visa valstybė susideda tik iš tokių žmonių, vadinasi, ir jos egzistencija – tik kažkokia fantasmagorija. Ją manifestuoja tik materialistinė išraiška, daiktiškumas ir pinigų apykaitos aspektai. Nesunku numatyti ir tokios valstybės žlugimą. Anksčiau ar vėliau tokie laikai gali ateiti.
       Beje, garsus JAV pasaulio šachmatų čempionas (nenugalėtas) – Bobas Fisheris, šiuo metu gyvenantis Japonijoje, išsakė nuomonę apie Valstijas per rusų radiją (pats girdėjau): Sojedinionnyje Štaty Ameriki dolžny byt' sterty s lica zemli... Įdomi nuomonė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jis pats yra žydas ir net ortodoksas (Izraeliui seniai būtų galas, jei jam už nugaros nestovėtų kaip tik JAV politinė ir kitokia parama). Klausinėjau apie tai amerikiečių. Pasirodo, B. Fisherio poziciją jie žino. Bet aiškina paprastai. Sako, jam „stogas pavažiavęs“, ir tiek. Galbūt taip ir yra, nors man neaišku, kam iš tiesų jis yra „pavažiavęs“.
       Įdomu čia gyventi...


 

       Draudimas ir teisingumas

       Senuosius metus palydžiu su tam tikra nežinia ir įtampa.
       Prašovėm su draudimo kompanija. Atsiliepė sūnaus autoįvykio pasekmės (į jo automobilį įsirėžė nedrausmingas vairuotojas). Draudimo agentas įkalbinėjo sūnų pasitikrinti sveikatą, garantuodamas draudimo apmokėjimą. Dabar jau žinome, kad jis tai darė tik tam, kad nesikreiptume į advokatą, kurį tuo metu dar galėjome gauti nemokamai... Patikėjome gražiomis kalbomis ir žmogaus garbingumu, todėl, aišku, advokato neieškojome. Tai buvo mūsų fatališka klaida.
       Tai tikras atavizmas – galvoti, kad į teismus ir advokatus reikia kreiptis tik tuomet, kai esi nukentėjęs ir ieškai teisybės. Amerikoje advokatai būtini bet kada, bet kokiu atveju, kai tik atsiranda kad ir menkiausių juridinių ar administracinių reikalų. Garbingumo, teisingumo, pasitikėjimo sąvokos čia jau nieko nereiškia. Pavyzdžiui, jei tuo draudimo agentu būčiau nepatikėjęs ir kreipęsis į advokatą, viskas gal būtų išsisprendę teisingai. Bet kai taip esi įpratęs, jei tau gėrio sąvoka turi prasmės ir esi linkęs tikėti žmogumi, jo gera valia, tai savo interesus apginti darosi sunkoka. Besielgdamas žmogiškai suteiki kitam žmogui galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio (atvejis, apie kurį rašė Ayn Rand), tačiau, naiviai tikėdamas gėriu, gali pastūmėti tą žmogų blogio pusėn. Taigi mūsų moralinis pasirinkimas atsigręžė ir prieš mus pačius – likome be pinigų.
       Dabar tas draudimo agentas savo darbą atliko ir nieko mano situacijoje nebereiškia. Net jeigu jis ir norėtų pasitaisyti, pasirinkti gėrio poziciją, jau nebegalėtų – gautų velnių nuo savo boso. Kam tai draudimo kompanijai mokėti pinigus, jeigu ji gali ir nemokėti! Ypač kad prielaidas tokiai nesąžiningai situacijai susikūrėme patys – nesikreipdami į advokatą ir pasitikėdami žmogaus dorumu.
       Juokingiausia, kad mus apiplėšė ir ši medicinos apžiūra. Kiek ji mums kainavo? Nukentėjusiojo autoįvykyje užsirašymas į registracijos knygą – 88 dol. Už nusirengimą iki pusės ir terapeuto patikrinimą – 187 dol. Stomatologui už pažeisto danties patikrinimą – 188 dol. Visais atvejais konstatuota – sveikas. Tik už to nežymiai įtrūkusio danties plombą būtų tekę sumokėti dar 800 dolerių, bet šios paslaugos jau atsisakėme.
       Draudėjas, žadėjęs apmokėti visas šias sąskaitas, atsisakė tai daryti – neva mes tai turime atlikti patys, jis atseit vėliau grąžins... Nemažus pinigus sumokėjome faktiškai už nieką, geriau visai ten nebūtume ėję.
       Atsitiko taip, kad ir dukra pateko į autoįvykį. Už vairo tuomet buvo ne ji, ir nukentėjo, galima sakyti, simboliškai. Tačiau to užteko, kad nemokamai gautų advokatą. Jam ji užsiminė ir apie savo brolio nebaigtą bylą. Advokatas tiesiai pasakė, kad mes padarėme didelę klaidą, nes draudėjas aiškiai žinojo, ką daro. Mums paaiškino, kad ir teismo keliu nieko nelaimėsime: toji draudimo kompanija yra klestinti ir turtinga, o Amerikoje tai reiškia, kad ji yra garbinga ir teisinga – laimėti bylą prieš ją yra beviltiška.
       Ilga ir nuobodi istorija, bet man tai gyva iliustracija mano teorijoms apie kapitalizmo moralę. Bet aš vis dar „tempiu gumą“, laukiu, – gal tas draudėjas visgi pasirinks gėrio, teisybės ir padorumo poziciją. Man tai svarbu iš principo, ne dėl pinigų.
       Beje, visai neseniai draudimo kompanija tuos pinigus sumokėjo, ir nemažus. Bet ne iš principo, o dėl firmos prestižo. Ir įteikti jie buvo kaip kokia malonė – draudėjo kontoroje pamėtėti ant stalo grynais: „Tiek užteks?“
       Pinigų užteko, bet netikrumas ir nepasitikėjimas liko. Priklausyti nuo malonės nėra gerai. Gal ir teisi A. Rand, kad kapitalizmas turi funkcionuoti kaip nuasmeninta sistema, kaip mašina, eliminuojanti gėrio ir blogio sąvokas, o labiausiai – žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo idėją. Ar tais dalykais gali pasikliauti kapitalistinėje sistemoje? Ar jie nereikštų gryno prieštaravimo ir anachronizmo, primenančio klasikinės Europos pasaulį? Tavo visa veikla, visi santykiai ir visas gyvenimas turi būti tiksliai reglamentuotas – tada būsi visiškai ramus. Ir dėl savęs, ir dėl kitų – kad ir kas jiems atsitiktų.

       Amerika mus daug ko išmokė, ypač mano vaikus. Jie jau darosi aršesni, akylesni. Tiesiog stebiuosi žiūrėdamas, kaip jie virsta piktais gudriais žvėriukais, urzgiančiais ir akylai besidairančiais į šalis, kad tik kas jų nesudraskytų ar neatimtų jų grobio – pinigų. Bent jau dukrai tai daryti sekasi kur kas geriau nei man.
       Tiesa, išoriškai čia visi žmonės vienas kitam šypsosi, bet tik tol, kol tarp jų neįsiterpia teismo reikalai. Štai mano kambariuose ilgai nešildė radiatoriai – išsikviečiau santechnikus. Bet kaimynė spėjo surinkti numerį 911 (policija), ir namo šeimininkas turėjo problemų. Skambindama policijai kaimynė rūpinosi, kad apšildymas būtų gerai sutvarkytas: jos nuomone, patys santechnikai, susigiedoję su energiją taupančiu šeimininku, nebūtų visko padarę taip, kaip reikia.
       Nors kartais ir teismo reikalai vykdomi maloniai bei mandagiai šypsantis...
       Čia aiškiai pamačiau, kaip pildosi Karlo Marxo frazė: kapitalizme žmogus žmogui – vilkas... Tik jis nenumatė vienos ypatybės, kad Kristus šioje sistemoje žmones išmokė mandagiai šypsotis. T. y. krikščionybė čia yra tik priemonė kapitalizmo tikslams įgyvendinti; ji sušvelnina papročius ir nukenksmina žmones, susilpnina jų savigyną. Kristus kapitalistinei visuomenei yra priemonė, bet ne tikslas, Alfa, bet ne Omega... Guodžia nebent A. Rand filosofija, kad, įstatymui ir ekonominiams santykiams galutinai įsigalėjus, kapitalizme neliks vietos blogiui, taip pat ir gėriui, – bet ar tai svarbu...
       Svarbu, kad būtum sotus ir tvarkingai atliktum sraigtelio funkcijas. Kas žino, gal tai tikrai yra slenkstis į naują žmonijos evoliucijos etapą. Homo būtybė – kaip detalė naujosios civilizacijos mechanizmui. Karai, nusikaltimai, blogio pavidalai, taip pat ir žmogaus taurumas, grynos malonės veiksmai ar tiesiog išmaldos davimas – liks grynas atavizmas, nesuprantamos ir neracionalizuojamos elgsenos.
       Tiek nuobodžių svarstymų Naujųjų išvakarėse.


       Draudimo kazusai

       Parašysiu apie savo paskutinį darbą – kokios jo ypatybės dėl draudimo kompanijų politikos.
       Saugoju automobilių pardavimo aikštelę. Tiksliau – pačius automobilius. Per visą naktį. Sėdu į džipą ir važinėju po aikštelę, kartais paskaitinėju, pasivaikštau pėstute, pasimankštinu. Tualetas – krūmai, nes kompanijos pastatas užrakintas ir įjungta signalizacija, juk nevarginsiu visos policininkų brigados kiekvieną kartą, kai noriu „nusišvilpti“…
       Kompanijos darbo valandos pagal amerikietiškus standartus: pradeda 6 – 7 val. ryto (kaip kas pagal pareigas) ir baigia 21 val. Tačiau praktiškai darbuotojai visada dar užtrunka valandą, pusantros. Šeštadieniais turėtų dirbti iki 18 val., bet vėl ta pati tvarka – pirmieji išvažiuoja anksčiausiai nuo 19 val., o paskutinieji užsilaiko net iki 22 val.
       Sekmadienis laisvas. Per metus dar turi keturias ar šešias švenčių dienas. Apie jų atostogas nežinau, bet nusistovėjusi norma čia – penkios poilsio dienos per metus, ir be jokių ten savaitgalinių jungimų (t. y. penkios dienos, ir viskas). Dar reikia turėti omeny, kad žmonėms kelias automobiliu į darbą paprastai trunka nuo pusės iki valandos. Jei kam užtenka mažiau pusvalandžio, tai jau laikoma dideliu privalumu, sėkme. Man, pavyzdžiui, nuvykti į darbą reikia 50 minučių, atgal – 35, priklauso nuo eismo sąlygų. Taigi kiek laiko žmogui lieka asmeniniam gyvenimui? Tačiau kalbėti apie asmeninį laiką čia nepriimta, toks interesas traktuojamas kaip nepatriotiškas arba kaip tinginystės požymis.
       Ko vertas tas mano saugojimas? Tai nėra toks keistas klausimas, kaip gali pasirodyti. Man bosas primygtinai aiškino: užtiksi vagį – bėk nuo jo kuo toliau. Suprantama, reikia pasistengti tuoj pat telefonu iškviesti policiją. Bet situacija keistoka – vagis juk pats turėtų šauti į krūmus, kad jo nepagautų, o čia nuo vagies skuodžia sargybinis.
       Kodėl taip yra? Pirma, kompanijai išvis neapsimoka mokėti sargybiniams algą. Nes mašinų vis vien niekas ten nenuvarinėja – vartai užrakinti. Tuo labiau, kad visai greta yra kitų kompanijų aikštelės su neprastesniais automobiliais, ir nei kokio ten sargo, nei vartų... Tik patruliuojantis policininkas užvažiuoja kartą per naktį... Jei ir nuvogs kada paaugliai kokį ratą – nuostoliai nė iš tolo nesieks išlaidų sargybiniams.
       Tad kam juos dar samdyti? Atsakymas paprastas – viską reguliuoja draudimas. Už jį reikia mokėti, ir mokėti tikrai daug. Jei draudimo sutartyje nurodyta, kad teritorijoje yra sargybinis – kompanijai mokėti reikės jau mažiau. Tas mažiau viską ir sustato į savo vietas... Taip firmoje atsiranda sargybinis, kuris iš esmės yra formalus. Per kelerius metus yra buvę, kad pavogė mašinos ratus (teritorija aptverta tvora, bet joje buvo skylė). Kartą sargybinis užklupo du paauglius, nuiminėjančius ratą. Laimė, kad jie į krūmus nuskuodė pirmiau už sargybinį. Nes jei kartais jį sumuštų ar pašautų, draudimas turėtų dengti didžiules sumas...
       Vienoje pagrindinių supermarketo (panašų į Vilniaus Maximą) parduotuvių yra banko skyrelis. Tai toks ypač tarp naujų imigrantų populiarus bankelis, kurį palyginti dažnai apiplėšia. Tereikia prieiti prie langelio ir pasakyti – malonėkite man visus pinigus. Tiesa, būtina nurodyti argumentą – turiu ginklą... Daugiau absoliučiai nieko. Ir pinigai tuoj pat bus paduoti.
       Sykį tokio bankelio vadybininkas nuėjo į tualetą, o grįždamas pamatė vykstantį apiplėšimą. Vaizdas buvo kraupokas, nes klientas pinigų ne tik prašė, bet ir pistoletą buvo išsitraukęs. Vadybininkas daug negalvodamas puolė jį ir nuginklavo. Tačiau jau kitą dieną buvo atleistas. Nes čia taip drastiškai net policija nesielgia. Viešoje vietoje ji nei puola, nei šaudo, nes sukeltų pavojų aplinkiniams.
       Atrodo, labai gražu – policija saugo žmonių gyvybę ir sveikatą. Tačiau ji tokia rūpestinga tik todėl, kad taip numatyta įstatymu. Savo iniciatyva policija nieko nedarytų net tada, kai pulti būtų galima ir net būtinai reikėtų. Vėlgi – viską galutinai apibrėžia draudimo sistemos.
       Bankas dėl apiplėšimų patiria mažiau nuostolio nei samdytų apsaugą kiekvienoje parduotuvėje. O svarbiausia, kad nenukentėtų žmonės – kitaip draudimas turės nepalyginamai daugiau nuostolių, todėl bankui teks didinti išlaidas draudimui. Taigi jei dirbdamas tame banke bandysi plėšikui neatiduoti visų pinigų – tyliai, ramiai, – kitą dieną būsi atleistas. Jei dar liksi gyvas, suprantama. Geriau nesipriešink nei plėšikui, nei taisyklėms.
       Kartais banko darbuotojui pavyksta po stalu nuspausti mygtuką. Policija atvyksta, bet į parduotuvę neina. Paprastai laukia, kad tas tipas pats išeitų į lauką. Plėšikas filmuojamas videokameromis (banko skyriai jas įtaisė gal tik prieš metus, spaudžiami draudimo kompanijų), policija jį seka lūkuriuodama, kol jis atsidurs pagal įstatymo reglamentą tinkamoje suimti vietoje. Suprantama, būtų galima čiupti nusikaltėlį ir banko skyriuje – gal tuo metu ten nėra žmonių. Bet teisme jo advokatas būtinai pasidomės – kur ir kaip jis buvo areštuojamas. Jei neteisėtoje vietoje – policininkams bus riesta. O nusikaltėlį gali ir paleisti – vien už netinkamą sulaikymo reglamentą.
       Teko girdėti pasakojimą, kaip vieną lietuvį žmogžudį paleido iš teismo salės, nes tasai buvo neteisėtai sulaikytas. Advokatas pasidomėjo, ar sulaikant jam buvo perskaityta arešto formulė? Taip, buvo. Bet paaiškėjo, kad teisiamasis nesupranta angliškai. Taigi jis galėjo nesuprasti ir jo arešto formulės, kurią jam padiktavo pareigingasis policininkas...
       Ar tai tiesa, pasakyti negaliu. Bet kad jų teisėje viešpatauja kazuistika, tai visiems žinomas dalykas. Gal tai ir geriau nei subjektyvus žmogaus sprendimas, kuris šiandien gali būti teisingas, rytoj – klaidingas. Tad geriausia išeitis – pasikliauti kieta įstatymo raide. Objektyviausias teisėjas ateity bus kompiuterinis visų taisyklių, baudžiamųjų ir administracinių straipsnių, paragrafų, punktų ir t. t. katalogas. Šiandien kai kurie teismo sprendimai nepašvęstam žmogui atrodo keisti ir nelogiški, bet tai tik dėl pereinamojo laikotarpio. Ateityje žmogaus smegenys galės ilsėtis – popierinė raidė pati viską tiksliai nuspręs ir objektyviai įvertins...
       Štai Kanadoje sulaikė kažkokius nuogus vyrus (iš seksualinių mažumų), nes tokiems rodytis gatvėse draudžiama. Bet teisėjas juos išteisino, kadangi vyrukai nebuvo visiškai nuogi – avėjo batais... Pavyzdys, kai sprendžia ne žmogaus sveikas protas ir logika, o formalus biurokratizmas. Taip gal lengviau bus gyventi?..
       Televizijoje dažnai rodo gaudynes, kur policininkai persekioja nusikaltėlius (tai būna narkotikų prisisiurbę eismo pažeidėjai ar pan.). Policininkų mašina vejasi pažeidėją, kuris keldamas pavojų aplinkiniams, nieko nepaisydamas lekia tolyn. Jį būtų galima greitai sulaikyti – panaudojus jėgą, blokuojant kelius. Bet ne, kartais valandų valandas jį persekioja policija tarsi laukiniai žvėrys, kai nori mirtinai nuvarginti savo auką. Ir taip daroma net tada, kai tęsti gaudynes beprasmiška, kai jau galima laisvai čiupti pažeidėją ar nusikaltėlį (iki teismo jie diplomatiškai ar iš kazuistinės baimės vadinami tik įtariamaisiais). Visas šias keistas situacijas iš tikrųjų sukuria tik draudimas ir įvairūs teisės reglamentai. O jie yra pagrįsti pinigų jėga. Tad jei kur nors kaip nors prasilenkei su reglamentu – advokatai teisme tai būtinai primins.
       Taigi amerikiečiai tampa paklusnia, išdresiruota tauta, tačiau ekstremaliose situacijose jie yra bejėgiai kaip vaikai. Tai tikras kąsnis teroristams... Sakykim, ką turi daryti sargybinis pastato viduje, jei kas nors iš piliečių praneša jam apie gaisrą? Jis privalo paskambinti gaisrininkams ir daugiau nieko – jokios asmeniškos iniciatyvos. Bet juk paskambinti galėtų ir pats pranešėjas. Kokia tad nauda iš sargybinio? Kodėl jam nepatikrinus informacijos – gal ten tik šiukšlių dėžė smilksta, gal tas pilietis yra pamišęs arba gal tai koks nusikaltėlis provokuoja paniką turėdamas savo tikslų? Vėlgi čia viskas numatyta draudimo. Ne sargybinio reikalas rūpintis gaisrais ar jų aplinkybėmis. Gavo žinią – privalo reaguoti pagal taisykles. Jei pranešimas bus melagingas ir gaisrinės atvažiuos veltui, didelio čia daikto – išlaidas numato draudimas... O jis nesismulkina – geriau apmokėti bereikalingo važiavimo išlaidas nei nuostolius dėl tikro gaisro, kurio atveju brangi kiekviena sekundė.
       Už tų draudimo kompanijų idėjų ir apskritai gerų valdžios norų daugeliu atvejų slypi visiškas abuojumas ir bukumas. Daroma daugybė beprasmiškų veiksmų, kylančių ne iš tikro poreikio, bet nulemtų formalaus piniginio apskaičiavimo. Tai reiškia, kad visais atvejais žmogaus veiksmus lemia ekonominis veiksnys.
       Būsiu tikslus iki galo: pagal reglamentą to sargybinio pirmas privalomas veiksmas gaisro atveju – paskambinti savo bosui ir tik jau gavus iš jo leidimą veikti toliau – skambinti gaisrininkams...


       Vairuotojo mokslai

       Vis mažiau skaitau knygų. Ir kuo toliau, tuo labiau teks jų atsisakyti. Einu profesionalaus vairuotojo mokslus. Tai vadinamųjų „trokų“ (truck) vairavimas. Jie panašūs į mūsų „furas“, tik yra didesni. Plaukai stojasi piestu matant, kaip gatvėje jie daro posūkį ar atbuline eiga kur nors kiša tą milžinišką priekabą. Gana populiarus darbas tiek tarp amerikiečių, tiek tarp emigrantų, bet jis toks sunkus, kad ne visi ištveria. Jei neturi ypatingo vairuotojo pašaukimo, gali išprotėti. Nors man jau teko sukinėtis po gatves su tuo didžiuliu „troku“ ir dar didesne jo priekaba, vis dar nesu tikras, kad sugebėsiu tą darbą dirbti. Visai kitoks vairavimas – tarsi didelį sunkų laivą turėtum išjudinti, nors savotiškai ir įdomu...
       Nežinau, ar sugebėsiu valdyti tą metalo gabalą, bet kol kas tai yra vienintelis variantas, kuris man leistų kažkiek uždirbti ir suteiktų šiek tiek sąlygiškos laisvės. T. y. galėčiau kada panorėjęs spjauti į viską ir išvykti Lietuvon – kad ir mėnesiui. Paskui vėl susirasti darbą nėra sunku. Kartais tos pačios kompanijos atgal priima, nors taip nedaroma. Ir uždarbis, sako, neblogas. Po metų kitų tie vairuotojai, kuriems pavyksta persilaužti, jau perkasi kreditu savo „troką“ (tai beveik tas pat, kas namą pirktis), o su juo jau galima visai rimtai užsidirbti. Yra daug atvejų, kai jie su šeimomis tuose „trokuose“ tiesiog gyvena (viduje ten yra virtuvė, kai kuriuose net dušas ir kiti patogumai). Gyvena sau taip ir maišo visą Ameriką, keliaudami su vaikais, kartais net su šunimis. Gal ir aš taip Ameriką daugiau pažinčiau. Tik reikėtų pilvą didesnį užsiauginti, barzdą būtinai ir kepurę kaubojišką, batus – dėl formos...
       Taigi ruošiuosi sunkiam darbui, bet kitos išeities neturiu. Lengvesnį darbą emigrantui rasti labai sunku. Galėčiau čia tęsti studijas, įteisinti savo lietuviškus diplomus, bet darbo vargu ar gaučiau. Ir angliškai laisvai kalbėti intelektualioje amerikiečių aplinkoje sunkoka. Gal už metų kitų ir sugebėčiau. O iš visokių valymo, priežiūros, statybos darbų išsilaikyti sunku, nebent jei kasdien dirbtum nuo šeštos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro.

       Pagaliau išlaikiau visus egzaminus (jų buvo net devyni) ir jau turiu vairuotojo profesionalo teises.
       Nors nesu galutinai apsisprendęs, bet jei toje vairuotojų mokykloje pasiūlys kokį darbą amerikiečių kompanijose – nepaisysiu nieko. Bedarbystė čia nuolat auga, imigrantams darosi striuka, ir „trokų“ vairavimas – daugelio viltis. O gauti tas teises darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kyla mokslo kainos, didėja reikalavimai.
       Man ta vairavimo mokykla atėmė gerokai jėgų ir nervų. Jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, vargu ar imčiausi, nors kito kelio taip pat nematau. Reikia išlaikyti šeimą, dar ir į Lietuvėlę noriu nuvykti...
       O proga aplankyti tėviškę gali greitai atsirasti. Mano kaimynas amerikietis susigalvojo kaip tik dabar būtinai nuvykti Lietuvon. Vienas ten jis pražūtų, geriausiu atveju gal kas nors nulydėtų jį nuo viešbučio ir iki kokio McDonaldso. Bet jam dar reikia nuvykti į Šilutę kažin kokios ten senos moterėlės aplankyti. Nė žodžio nemoka lietuviškai, be to, dar yra toks storas, kokio Lietuva nėra mačiusi (čia, žinoma, jis – apynormalis). Nujausdamas būsimas problemas ir kviečiasi mane lydėti. Sumokėtų už kelionę, tačiau man ir tektų su juo pavargti.
       Dar svajoju Vilniuje perlėkti per knygynus – ką naujo turite parašę, išsivertę.
       Vengiu su žmonėmis kalbėtis sudėtingomis temomis. Labai jau lėtai čia visi mąsto. Ir nenuostabu. Nes Lietuvoje net sovietiniais laikais aplinka buvo ne žlugdanti, – kaip jie visi yra šventai įsitikinę, – o tikrai intelektuali ir, sakyčiau, dvasinga. O čia daugelis tautiečių per visą savo „nuostabų“ gyvenimą teturėjo tik kvailą amerikiečių reklamą ir dar pasiskaityti „Draugą“ – prastesnio ir primityvesnio laikraščio visoje Lietuvoje nerasi. Tiesa, jis dabar pagerėjo, bet kaip tik dėl išeivių iš tos pačios jų keiktos ir nekenčiamos „sovietų Lietuvos“. Jie raštingesni ir giliau mąstantys.
       Na trumpai tiek – apie mano vairuotojo karjerą ir visa kita, kas šalia gyvenimo.


       Mįslės

       Daugiau nieko naujo. Tiesa, tik dabar perskaičiau S. Freudo „Anapus malonumo principo“. Mane net sukrėtė jo požiūris, jo schema – hipotetinė ir neabsoliuti, anot jo paties – apie gyvo atsiradimą iš negyvo. Schema elementari, bet ji man atrodo labai logiška. Daug sąsajų randu su budizmu, taip pat jo modelyje matau ir atvirą kelią judo krikščionybės ir apskritai mitologijos interpretacijoms. Būtų įdomu viską susieti. Vėlesniuose S. Freudo raštuose bei kitų mokslininkų darbuose tyrinėjama jau vėlesnė žmogaus būties vystymosi pakopa – libido apraiškos. Tai irgi svarbu, bet ne taip, kaip pačios pradžios tema. Libido ir visa kita – kaip ir anksčiau buvau įtaręs – tik pasekmė kažkokio mums nežinomo būties proveržio.
       Prieš keliones turėjau laisvo laiko, daug skaičiau. Ypač mane sudomino Anglijoje javų laukuose pasirodantys apskritimai. Anksčiau nekreipdavau į tai jokio dėmesio, bet, išvydęs nuotraukas, nustebau ne juokais. Jei tai žmonių darbas, tai jis tikrai žavingas. Mįslė: kaip tokius darbus galima padaryti per naktį, ir dar slaptai? Kokia didžiulė brigada turėtų ten darbuotis? Ir visoje Anglijos teritorijoje? Negi tiek metų kažkas visa tai daro ir akylai slepia to darbo technologijas vien tam, kad palaikytų mitą apie NSO? Jei taip – reikėtų kalbėti apie masinio, totalinio melo reiškinį. Gal tokia tos tautos ypatybė?
       Dar prisiskaičiau krikščionybės oponentų raštų. Pagal juos pirmieji krikščionių kankinimai ir kankiniai tėra smarkiai išpūstas mitas. Esą Romoje visuomet buvo toleruojami visokie dievai, ir tarp jų atsiradęs dar vienas, visiškai atitinkantis jų skelbtus mirštančius ir prisikeliančius dievus niekaip negalėjęs nusipelnyti tokios neapykantos. O krikščionių apologetai savo ruožtu visais laikais pabrėžia, kad nepagrįsta šio pasaulio neapykanta krikščionims rodo jo tikrą šėtoniškumą, taigi netiesiogiai patvirtina krikščionybės misiją ir Bažnyčios dieviškumą. Istorikai teigia vėl kažkaip priešingai – kaip tik pirmųjų amžių krikščionys buvo nepaprastai žiaurūs, fanatiški, negailestingai žudė savo oponentus, ypač po Konstantino.
       Ir niekaip negaliu išsiaiškinti tokio, atrodo, paprasto, tiesiog elementaraus dalyko: Romos katakombos! Ten atseit buvę palaidoti pirmieji krikščionys. Kur jie dabar? Kodėl jie buvo perlaidoti, jei tik buvo, ir kur? Gal tūkstančius jų kaulų pasekėjai ištąsė kaip relikvijas (rask tuomet baisesnių už juos barbarų)? O gal tai toks pats mitas ir propaganda kaip pasakojimas apie daugybę krikščionių kankinių? Tokie mitai leidžia skelbti pasaulio šėtoniškumą: anot šios teologijos, šėtonas atpažįsta tikrąją religiją ir žiauriai persekioja jos pasekėjus. T. y. persekiojimas čia yra būtinas tikėjimo teisingumo įrodymas. Beje, persekiojimo faktas yra vienintelis apaštalų tikrumo ir jų didybės argumentas: atseit niekas už melą neguldytų galvos, tad daugelis jų ir žuvo kaip kankiniai, savo krauju patvirtindami savo žodžio tikrumą. Visa tai gražiai skamba, tik gaila, kad užrašyta jau gan vėlai, ir užrašė kaip tik tie, kurie jau patys oponentams skaldė galvas...
       Apie Kristaus istoriją kol kas neturiu jokios nuomonės: jo veiklai nieko neprikiši, bet visa, kas parašyta vėliau, yra aiškiai padiktuota atitinkamų politinių ir kitokių Bažnyčios interesų bei ambicijų. Ji pasigavo veiksmingas idėjas ir savaip jas išvertė, pritaikė. Bet ar galima buvo tikėtis ko nors kito? Ir ar buvo kada nors kitaip? Juk be tokių manipuliacijų nebūtų ir evoliucijos, kurioje visada laimi tik stipresnis...