Accessibility Tools


       Jie išskiriami jau mokykloje, neklystančiu aršaus kolektyvo instinktu. Kvanktelėję, mikniai, storuliai, užsidarėliai, mąstūnai. Kolektyvas ar klasė leidžia būti pirmūnu arba atsilikėliu. Nes ir vienas, ir kitas žaidžia kolektyvui įprastą žaidimą: elitas – nevykėliai. Nevykėlis yra socialus, tad jis reikalingas visai grupei. Elitas žino, kad be nevykėlių jis negali identifikuotis, o nevykėliai džiaugiasi, kad apskritai yra priimami į žaidimą ir serga už kolektyvą taip, kad patys pirmieji puola aršiausią jo priešą. Šį priešą kolektyvas atskiria puikia, sveika nuojauta. Tai – autsaideris, tikrasis pavojus kolektyvui.

       Bet kurioje grupėje būna slampinėjančių nuošaly, nesijungiančių ar nemokančių įsijungti į bendrus žaidimus, kultūrinių asocialų. Jie yra baudžiami už savo egzistavimą, apspardomi, kenčia pašaipas. Iš jų išauga einšteinai, samdomi žudikai, dailininkai, rašytojai, valkatos, savižudžiai ir filosofai. Įdomi grupė. Autsaideriai yra už ribos, ir kolektyvas, sveikas ir nuoširdus, tą jaučia ir negali pakęsti. Net ir nedidelė socialinė grupė (mokyklos klasė) – tai visuomenės atspindys. Pati visuomenė, atsisakiusi apsauginių mantrų, iškart pajunta autsaiderio pavojų (jis nežaidžia, vadinasi, kažką slepia užanty) ir nenuspėjamumą. Grupė autsaiderio nemėgsta, nes bijo. Mat autsaideris ne tik atmeta kolektyvą (ir tuo pat metu yra iš jo demonstratyviai išvaromas), bet ir pasirenka atvirą likimą.

       Autsaideris – tai rizikos zona. Visą Europos modernią kultūrą sukūrė autsaideriai. Tik dažniausiai jie pripažįstami mirę ar jau galutinai išprotėję, arba būna akademinių sluoksnių atrandami po šimtmečio. Išimtis – tai dvaro poetai ir J. W. Goethe, bet dvaro poetai būdavo parenkami iš autsaiderių smuklėse, o vokiečių klasikas sukūrė „Jaunąjį Verterį“ ir „Daktarą Faustą“ – kūrinius apie didžiuosius meilės ir mokslo autsaiderius. Kaip tik todėl ir vienam, ir kitam pavyko išsemti abu dalykus iki galo: meilę – iki savižudybės, mokslą – iki šėtono.

       Autsaideriai visada lieka šalia universitetų, akademinių sluoksnių, dailėje ar poezijoje – šalia premijų ir akademijų. Vėliau, pasimirę, žuvę, išprotėję, jie tampa mitalu katedroms, disertacijoms ir savo mirusiais kūnais išlaiko akademinius sluoksnius. Išjudina naujas sroves, mokyklas, stilistikas.

       Šiuo metu tradicinės Europos šalys, ypač socialdemokratinės, autsaiderius išlaiko ir peni. Net bando jų užsiauginti kūrybinėse mokyklose. Žinoma, tai dirbtinis šio tipo kūrimas. Niujorke, Londone, Berlyne autsaideriai aukštai vertinami netgi dar gyvi. Jie, net nepripažinti (t. y. tikri), Europos Sąjungoje dažnai gauna išlaikymą, jų kūriniai perkami. Jie tampa socialiniais išlaikytiniais, nors viliamasi, kad jie prasimuš, „prasirašys“. Jiems išlaikomi šimto egzempliorių tiražo žurnalai, tokiu pačiu tiražu leidžiamos jų poezijos knygos. Būti autsaideriu ima apsimokėti. Amerikoje nėra jokios valstybinės paramos, bet aibė įvairiakrypčių galerijų bei fondų. Ten galima tikėtis išlošti, nors didžiuma vis tiek pralošia ir miršta nežinioje. Didesnė rizika, tad didesnis ir atlygis.

       Europoje greta fondų veikia ir valstybės parama. Loši loterijoje, valstybės apdraustas pralaimėjimo atveju. Nieko sau. Autsaiderių nykimo metas?

       Mes, žinoma, esame Europa. Mūsų valstybės politikoje yra socialinio rūpesčio ženklų, kad ir ne politikų veiduose, bet nors retorikoje. Yra valstybinės (tiesą sakant, vyriausybinės) stipendijos, ir tai, žinoma, nuostabu. Tačiau nėra privačių rėmimo fondų. O privatūs fondai jei ir pasitaiko, tai tik politizuoti, partiniai. Tokių paramos židinių, koks kadaise buvo Atviros Lietuvos fondas, dabar neregėti. Tačiau šiuo metu tik privatus fondas gali generuoti nepriklausomą idėjų sklaidą. Pas mus tokie (reti) fondai, priešingai, kala vienos ar kitos krypties ideologus. Ar literatūrinio fronto karius. O visos kitos stipendijos ir premijos yra skirtos vadybininkams arba svetimų valstybių įtakos transliatoriams politikoje, politologijoje, žiniasklaidoje. Šioje finansavimo zonoje, suprantama, vyrauja JAV ir per savo nepripažintas aukštąsias mokyklas – Rusija. Vokietija po susijungimo kultūrtrėgeriškai šiandien dar per mažai pajėgi, Prancūzijai mes per mažai pajėgūs (be to, iš prancūzų paramą nusimelžia lenkai, ties kuriais šios šalies interesai ir sustoja). Skandinavų dėmesys jaučiamas, bet jis daug didesnis Latvijai ir Estijai, kur jų įtaka realesnė ir tikresnė.

       Pradėjau nuo autsaiderių, priėjau prie fondų, bet tai logiška. Fondus irgi kuria buvę autsaideriai. Kitiems, normaliems, tų fondų nereikia.

       Kur dabar mūsų autsaideriai?

       Dalis, žinoma, lieka čia, dalis keliauja į Europą ir JAV (kaip kad anksčiau į Piterį, į Maskvą ar Lvovą). Būsimieji dabar snaudžia Briuselio ar Prahos parkuose arba trina džinsus Tiubingene. Tie, kurie yra čia, pasirodo tai laisvuose interneto tinklapiuose, tai kyšteli nosį „Literatūros ir meno“ jaunimo puslapyje ar „Šiaurės Atėnuose“, tai undergrounde, rūsiuose groja ir komponuoja nekomercinę muziką, neišlaiko stojamųjų, dirba dieną, naktį kuria ir t. t. Dėl jų man pakankamai ramu. Jie alkani ir neturi savo pastogės – tai autsaiderio bruožas. Jie turi kurti ne pragyvenimui – tada bent jau kūrybos laisvė šviečia. Šiuolaikiniai autsaideriai turi kur publikuoti savo darbus, priešingai, nei mes kadaise. Internetas – puiki vieta jų publikacijoms. Dailininkai blogiausiu atveju gali eksponuoti kūrybą kur kiemuose. Tai irgi laisvė. O kultūrinė spauda trokšte trokšta „ko nors tokio“. Tiesa, už jos honorarą autorius gali nusipirkti nebent kokią nestorą knygą. Knutas Hamsunas irgi nuo to pradėjo. Nuo bado.

       Yra tų bręstančių autsaiderių, ir dabar daug kam iš jų ateina laikas, kai reiktų kabintis į kokią nors neformalaus fondelio pagalbą ar jauno kūrėjo pensiją. Nėra tokių. Nei fondelių, nei pensijų.

       Mūsiškiams autsaideriams bado kelias garantuotas, manau, dar dešimtmetį. Valstybiniu mastu jie neegzistuoja, kultūrinė politika geriausiu atveju remia žinomus vardus (tiesa, net ir žinomi kūrėjai lieka finansiniais autsaideriais), arba užsiima „pokazuchos“ finansavimu. Jei nori ko nors griebtis iš ES fondų, išvysi ten atviras duris: finansuojamas feminizmas, homoseksualizmas ir tautinės mažumos. Bet ne kiekvienam tos temos prie kūno...

       Tų autsaiderių, kurie užjūryje, man gaila. Jie – didžiausios rizikos grupė. Jiems kyla pavojus prarasti autsaiderio mentalitetą, įsilieti į kitą kultūrą, netyčia susituokti užsienyje ar staiga rasti gerą darbą ir gerus pinigus. Pinigai autsaiderį žudo, ir tada, kai jų yra, ir tada, kai jų nėra. Geriausia būtų apsitrinti, užmegzti kontaktus su tokiais pačiais ir nieko nelaukus grįžti.

       Pas mus autsaideriams blogiau, vadinasi, viskas gerai. Čia jiems vieta garantuota.

       Mano nuomone, Lietuvoje yra susiformavę ne du, o trys pagrindiniai socialiniai sluoksniai: elitas, skurstantieji ir autsaideriai. Tam tikra mūsų visuomenės dalis nežaidžia socialinių žaidimų, spjauna į visuomeninį angažuotumą, tad iš jų galima tikėtis visko. Ir kūrybos protrūkio, ir abejingos tylos, ir apkiautimo, ir netikėto įsiveržimo į visuomeninę sferą, tarkime, priėmus antiglobalizmo doktriną.

       Kaip tik antiglobalistai savo sekėjų ir rėmėjų randa ne skurstančių masėje (šie nesupranta, apie ką kalbama), o dalyje elito (kuris gali susidomėti antiglobalizmu iš snobizmo ir nuobodulio) ir, be abejo, autsaiderių aplinkoje. Antiglobalizmo akcijos ir yra autsaiderių saviraiška. Mums tik reikia dar jų pasiauginti. Iki kritinės masės.

       Kiek tai truks? Nežinau, bet aš optimistas, tad manau, kad mūsų autsaideriai kaip antiglobalistai gali subręsti ir pradėti aktyvią veiklą per dvejus trejus metus.