tekstai.lt

Bronislavas Klimašauskas. Kad sugrįžtume į gimtuosius namus


       40-oji Žemaitės literatūrinė premija pirmąkart įteikta Užventyje

 

       „Gyvenam, Žymantien, kaip gyvenom, nors su greitom mašinom pas prietelius važinėjam, aeroplanais skraidom, internetus, kompiuterius turim, bet iš tikrųjų niekas nepasikeitė: ir mylim, ir nekenčiam, ir mėgstam balazyti (ypač raštininkai), ir kukenti, ir krūkti, ir grumžti, ir mangomės su naujom parėdnėm Europon patekę, nors tarp mūsų ir išpėpų, ir kručų, ir palyžokų netrūksta, ir vaidijamės tankiai, ir jeigu tamista vėl imtumeis plunksnos, oi, turėtumei už ką mus vaksyti. Betgi šį kartą tamistos vardo sukviesti susirinkom apie gražius dalykus paūturiuoti...“ – šiais rašytojos, 29-osios Žemaitės literatūrinės premijos laureatės, B. Jonuškaitės žodžiais-kreipimusi į lietuvių literatūros klasikę birželio 4 d. popietę Užventyje, sename dvare, kuriame gyveno Šatrijos Ragana, prie verslininkų Mildos ir Alvydo Knyzelių restauruoto malūno buvo pradėta tradicinės, jau 40-osios, Žemaitės premijos įteikimo šventė.


       Per keturiasdešimt dvejus metus (sugriuvus kolūkiams, kol premiją finansuoti pradėjo savivaldybė, trejus metus premija nebuvo skiriama) šventė „pabuvojo“ Vilniuje, Ušnėnuose, kuriuose Žemaitė pradėjo kūrybinį kelią, Kelmėje, Tytuvėnuose, Šaukėnuose, Kražiuose. Šiemet pirmąkart „aplankė“ Užventį. Kaip tik čia 1965-ųjų gegužę paskelbtas buvusio Žemaitės kolūkio nutarimas: įsteigti premiją už geriausią meninę prozą kaimo tematika. 1966 m. pirmoji premija buvo įteikta Juozui Baltušiui, o dviem rašytojams – Algimantui Zurbai ir Eugenijui Ignatavičiui – šis apdovanojimas atiteko po du kartus. Įdomu, kad iš pradžių devyniolika laureatų turėjo tenkintis tik daiktiniais atminimo prizais bei diplomais. Nuo 1996 m. laureatui įteikiama dar ir trijų tūkstančių litų premija.


       Keturiasdešimtoji, 2008 m., Žemaitės literatūrinė premija paskirta poetui, prozininkui ir vertėjui Henrikui Algiui Čigriejui už pernai išleistą novelių knygą „Varna braukia ašarą“. Kelmės rajono savivaldybės meras, vertinimo komisijos pirmininkas K. Arvasevičius, naujam laureatui įteikęs premiją, užrišęs vardinę tautinę juostą, pasakė, kad populiarių Žemaitės apsakymų herojų – dramatiško, tragiško likimo žmonių – yra ir dabarties kaime. H. A. Čigriejus, nuoširdžiai padėkojęs už jo kūrybos įvertinimą, kalbėjo:


       – Novelių knygoje „Varna braukia ašarą“ aš bandžiau sugrįžti į gimtuosius namus, prie artimųjų. Todėl joje nėra nei būgnų, nei trimitų ir didelių išgalvojimų. Norėjau, kad ir jūs, skaitydami mano noveles, jaustumėtės kaip namuos.


       Laureatas Žemaitę laiko artima rašytoja, nes ji – ne sentimentali, o jis kilęs iš Biržų krašto, kuriame, kaip ir Žemaitijoje, ariama kieta žemė, ir artojas neturi laiko sentimentams išlieti. H. A. Čigriejus, paklaustas, ko palinkėtų šiandien nelengvai besiverčiančiam kaimo žmogui, atsakė: „To, ko kaimo žmogus iki šiolei turėjo, – kantrybės, kantrybės!“


       – Ne kartą esu girdėjęs klausimą: „Ar dar nepaseno Žemaitė ir jos raštai?“ – samprotavo 1969 m. Žemaitės premijos laureatas Raimondas Kašauskas. – Bet iš tokių abejonių rūko prieš akis vėl išnyra kaimietiška Žemaitės skara, vėl pamatom žmogų ir jo tikrą paveikslą literatūroje. Džiaugiuosi, kad Žemaitė savo kūrybinio kelio pradžioje sutiko Povilą Višinskį. Jeigu visi dabar bendram labui padarytų tiek, kiek padarė P. Višinskis, – Lietuva būtų visai kitokia.


       – Negali būti abejingas žemei, kuri užaugino tokį talentą kaip Žemaitė, – sakė 1970 m. laureatas Vytautas Bubnys. – Ji į literatūrą atėjo subrendusi, jau beveik 50-metė kūrėja – ne taip, kaip šiandien ateina šešiolikmetės ar aštuoniolikmetės literatės, skubančios pasivadinti žvaigždėm. Žemaitė išliko literatūros klasike 100 metų ir, tikiu, tokia bus ir dar po 100 metų. O kas po 100 metų prisimins mūsų šiandienines jaunąsias klasikes ir mane?


       1967 m. laureatas Algirdas Pocius, dalyvavęs daugiau kaip dešimtyje premijos įteikimo švenčių, pasidžiaugė vėl daug naujo pamatęs bei sužinojęs. 1984 ir 2006 m. laureatas E. Ignatavičius, beje, paskaitęs tris savo eilėraščius, išreiškė susižavėjimą H. A. Čigriejaus novelėmis, jų subtilumu, atida spalvoms, garsams. Iš Veliuonos atvažiavusi 2004 m. laureatė Violeta Šoblinskaitė žemaičių tarme (jos išmokė tėvas, žinomas kalbininkas A. Šoblinskas) pasidžiaugė rašytojais (taip pat ir H. A. Čigriejum), kurie sugeba savo kūrinių herojus padaryti mūsų giminaičiais, gerais draugais.


       Kadaise septyniems laureatams premijas įteikęs, dabar Šiauliuose gyvenantis buvęs Žemaitės kolūkio pirmininkas Edmundas Butkus kvietė rašytojus niekada nepamiršti tų, kurie sunkiai augina duoną mūsų kasdienę, tačiau televizijos ekranuose žiba tik pramogų verslo pobūdžio „žvaigždės“. „Jeigu nebūtų tos, Žemaitės premijomis įvertinamos, literatūros, ką mes turėtume dėstyti mokykloje? Juk didelė šiuolaikinės literatūros dalis yra išeinančioji“, – teigė Kelmės J. Graičiūno gimnazijos mokytoja metodininkė V. Puišienė. Rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus vedėjas A. Krutkevičius priminė, kad rašytojos Žemaitės fenomenas padeda mums atsakyti į daugelį gyvenimo keliamų klausimų. Ši unikali kūrėja propagavo tautines idėjas, darbštumą, visą gyvenimą mokėsi. Naują laureatą pasveikino Užvenčio seniūnijos seniūnas Z. Virbalas, noveles „Per bulviasodį“ ir „Kurorte“ iš premijuoto rinkinio paskaitė kelmiškė V. Bukavičienė.


       Tylos minute buvo pagerbti vienuolika premijos laureatų, jau išėjusių į Amžinybę. Šventės svečiai aplankė Ušnėnus, kur Žemaitės provaikaitė Aldona Janavičienė jiems aprodė gimtąjį P. Višinskio namą-muziejų; Žemaitės sodyboje prie atnaujinto paminklinio akmens padėjo gėlių. Rajono savivaldybės lėšomis išleista knygutė „Įkvėpimo žemė“. Joje pateikiama informacija apie visus keturiasdešimt laureatų, jų mintys, taip pat žinios apie atgyjančią „Užvenčio šalelę“.


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)