tekstai.lt

Tomas Andriukonis. „Šiaurės vasaros“ susitikimai


       Kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad visi literatūriniai festivaliai, forumai etc. yra nelabai ko verti, kai pagrindiniu jų tikslu tampa pranešimai, skaitymai ar pan. Visa tai gali būti renginio korsetas, pretekstas, tačiau ne galutinis tikslas. Svarbiausi, mano manymu, čia yra susitikimai – seni ir nauji, sėkmingi ir nelabai. Štai todėl „Šiaurės vasara“ yra įvykęs ir pavykęs renginys – pagal dalyvių skaičių ganėtinai kuklus, neprilygstantis PP ar PDR, tačiau jaukesnis, geresnė jo socialinės-literatūrinės energijos apytaka. Tad ir rašantysis apie tokius renginius susiduria su jau susiklosčiusiomis informacinių pranešimų žanrinėmis ir stilistinėmis normomis, kurios neleidžia papasakoti apie tokius dalykus kaip, tarkim, viešbučio pledo šiltumas, kokerspanielio judrumas ar mėnulio virš Jurbarko tilto vaizdas. Gaila. Per šitokias detales būtų galima išskleisti viską, kas reikalinga, ir tekstas nebūtų instituciškas.


       Šių metų forumo tema – „Rašytojas ir maištas“, tad pirmas vakaras tikslingai pradėtas literatūros skaitymais ir džiazu „Neringoje“. Beje, vienas geriausių viso forumo bruožų – literatūros skaitymų ir džiazo dermė, pavyzdžiui, islandų rašytojo Eirķkuro Örno Norddahlio eksperimentinį dadaistinį eilėraštį pratęsė saksofonas, bosinė gitara ir būgnai. Rolandas Rastauskas islandų rašytojo eilėraščius pavadino garsiaraščiais, kuriuos E. Norddahlis įdomiai atlieka, keista, tačiau tą fonetinį gausmą, redukuotas murmeles-greitakalbes jis kažkokiu būdu išskaito iš savo knygelės. Be šio islando, forume dalyvavo dar dvi viešnios iš Šiaurės: nė kiek nešiaurietiškų bendravimo įpročių norvegė Vigdis Hjorth bei švedų rašytoja Maja Lundgren. Ketvirtas svetys – suomių rašytojas ir grafikas Tuomas Kyrö. Literatūriniuose skaitymuose iš užsieniečių geriausią įspūdį paliko V. Hjorth trumpa, linksma ir labai „bridžit-džounsiška“ intelektualės istorija. Pradėjusi nuo knygų vaikams rašymo, V. Hjorth šiuo metu yra viena geriausių dabartinių norvegų rašytojų.


       Rašytojai pranešimuose dažniausiai linko į eseistinį mąstymą, į skiautinius, kaip metaforiškai yra apibūdinusi eseistiką Giedra Radvilavičiūtė, kritikai – labiau į akademinį diskursą. Iš eseistinių pranešimų išskirčiau Agnės Žagrakalytės tekstą „Mama – poetė“ apie dvi priešingas, konfliktuojančias ir kompromisų nemėgstančias jėgas (kylančias iš dviejų pavadinime nurodytų statusų), kurios nuolat pažeidinėja viena kitos ribas. Tuomas Kyrö perskaitė sąžiningą, nuoširdų, bet ne sentimentalų skiautinį apie ilgą bandymą pritapti prie visuomenės, apie tai, kaip, sulaukus sėkmės ir pripažinimo, išlikti savimi. Kęstutis Navakas savo esė šmaikštavo apie poetus ir gimines, poetus ir vasarą.


       Paskutinėje sesijoje dėl labai ryškaus ideologinio priešingumo neatsiejami vienas nuo kito tapo Laimanto Jonušio ir Dariaus Pocevičiaus pranešimai. Anot L. Jonušio, mene vertingas tik estetinis maištas, o ideologinis, ypač kolektyvinis revoliucinis maištas yra pražūtingas ne tik mene, bet ir gyvenime. Pranešėjas savitai vartojo ideologijos terminą, nes estetinis maištas be ideologinės kovos neįmanomas. Kiekviena ideologija turi savo estetiką ir atvirkščiai – taip aversas ir reversas sudaro monetą. Pritardamas L. Jonušiui, pridurčiau, jog „literatūrinėje monetoje“ aversas priklauso estetikai.


       D. Pocevičius, perskaitęs keletą punktų apie tai, kaip reikia griauti hegemoninę kultūros gamybos mašiną, susilaukė protestuotojų kandžių atsiliepimų ir švilpimo. Kai „triukšmadariai“ išėjo iš salės, buvo parodytas filmukas apie kelias Lietuvoje vykusias kontrkultūrines akcijas bei Castor&Pollux nuotykius.


       Taigi summa summarum: birželio 12–15 d. Vilniuje ir Jurbarke buvo perskaityta daug įtaigios literatūros, įdomių pranešimų, pagrota geros muzikos. Ko daugiau (be šiek tiek drąsos) reikia, kad įvyktų geri susitikimai?

 


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)