tekstai.lt

Birutė Maumėnaitė. Naktinis Jono Meko gyvenimas (Jonas Mekas. Mano naktys, 2007)


mekas%20naktys.jpg         Jonas Mekas. Mano naktys. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – 127 p.

 

         Jono Meko „Mano naktys“ šiek tiek stebina. Prašmatni, gražiai išleista kiek gremėzdiško formato knyga. „My night life“ pats autorius išvertė į lietuvių kalbą, kiek vėliau įžymaus lietuvių filmininko sapnoraštis pasirodė itališkai ir prancūziškai. J. Mekas neabejotinai išgyvena savo aukso amžių: pasaulinio lygio apdovanojimus ir prizus šluojantis menininkas yra bene pirmasis lietuvių kultūros žmogus, susilaukęs tokio masto pripažinimo. Atsivertus Eugenijaus Varkulevičiaus skruzdėlėmis išmargintą „Mano naktų“ viršelį, skaitytoją pasitinka iš pirmo žvilgsnio su prašmatnumu ir solidumu visiškai nesuderinamas eksperimentine forma perteiktas pasakotojo sapnų pasaulis.


        
„Mano naktys“ J. Meko kūrybiniame kelyje – tikėtina knyga. Menininkas visada išliko ištikimas savo, dar jauno žmogaus, su bendraminčiais pokarinėje Vokietijoje leistame žurnale „Žvilgsniai“ išsakytiems kūrybos imperatyvams: ne tęsti ir saugoti tuomet dar tokias trapias lietuvių literatūros tradicijas, o sugriauti jų neliečiamybę, jas perrašyti ir pamatuoti su prieš akis atsiveriančio Vakarų pasaulio patirtimis. Tad viena pirmųjų jo ir bendraminčio brolio Adolfo pokario Vokietijos Tiubingene 1947 m. išleistų absurdo pasakų knygų „Knyga apie karalius ir žmones“ regisi vyresnė 2007 m. pasirodžiusio sapnų dienoraščio sesuo. Šias dvi knygas skiria nei daug, nei mažai – šeši dešimtmečiai kūrybingai nueito gyvenimo kelio. J. Meko kūrybos vertinimas per šį laiką visiškai pasikeitė: nepalankios laikotarpio sąlygos ir avangardinis pobūdis „Knygą apie karalius ir žmones“ taip ir paliko mūsų kultūros greitkelio pakelėje, nors ji ir buvo perleista nedideliu fotografuotu tiražu 1994 m., o neseniai pasirodžiusios J. Meko „Mano naktys“, aišku, šiek kiek šaržuojant, jau dabar tapusios prašmatnia ir brangia knyga, kuria galima papuošti savo knygų lentyną.


         Ši situacija verčia susimąstyti ir apie vieną tiesą – avangardas, kaip ir visos revoliucijos, pasmerktas pralaimėti: arba toks judėjimas išsikvepia iki galo taip ir nesuformavęs savo idėjų ir nuostatų, arba pergalingai įsitvirtina menų Olimpe ir tampa tingia pagrindine kultūros diskursą diktuojančia srove – mada. Ar J. Meko populiarumas paklūsta šiam antrajam scenarijui, dar per anksti sakyti, o kol jo kūrybos istorija dar rašoma, pabandykime patyrinėti naktinį šio autoriaus gyvenimą.

J. Meko knyga yra naratyvas gryniausia šio žodžio reikšme: dienoraščio forma surašyti autoriaus sapnai, sapnuoti 1978–1979 m. Jie prasideda nusakant erdvę ir laiką. Vėliau juose išdėstomi besikeičiantys įvykiai:

 

         rugpjūčio 10 d.: „pačioj pradžioj ką dabar prisimenu aš buvau požeminiam traukiny“; 1978 m. rugpjūčio 19 d.: „aš esu nešvarioj Hoboken gatvelėj“; 1978 rugpjūčio 21 d.: „vieta atrodė kaip Times aikštė“; 1978 rugsėjo 7 d.: „aš dabar su savo dėde Biržų reformatų bažnyčios palėpėje“

 

         Naratyvą konstruojantys elementai J. Meko tekste nepastovūs: vos nusakyta erdvė keičiasi, virsta kita, jos jungiasi, tįsta ar išaižėja atskiromis iškalbiomis detalėmis. Pagrindinis sapno logikos dėsnis – milžiniškas tąsumas ir konvergencija – knygoje pasirodo visomis įmanomomis formomis. Garsus sapnų erdvės analitikas Gastonas Bachelard'as yra nurodęs, kad onirinė erdvė yra tiesioginė daiktų ir mūsų pačių sintezė, tad sapno turinį galime įsivaizduoti kaip vandenį, vis įgyjantį kitą formą. Vadovaujant pasakotojo (sapnuojančiojo) intencijai, „Mano naktų“ erdvėlaikio ribos nežymios, nuolat perkeliamos ar visiškai panaikinamos. Šiam integraliam sapno pasauliui paklūsta ir menininko kalba: atsisakyta punktuacijos, puslapių skaičiaus, vyksta aiškios ribos tarp teksto ir jo iliustracijų. Dailininko E. Varkulevičiaus piešiniai grasina įsiveržti į teksto puslapius pažirusiu skruzdėlynu. Abstrakčios iliustracijos linijos bei taškai rangosi, vyniojasi, prisitaikydami prie nepatvaraus sapnų pasaulio: knygos forma tinkamai atspindi sapno logiką. Ne veltui „Mano naktys“ išrinkta meniškiausia 2007 m. Lietuvos knyga.


         Sapnų skirstymas dienomis atrodo formali dienoraščio (sapnoraščio) forma, o tikroji teksto ritmizavimo priemonė yra pastraipa. Ji „Mano naktyse“ tik sąlygiškai atskiria laisvą kūrybingos vaizduotės tėkmę, kurios logiką tik kartais galima pajusti perėjimuose iš vienos pastraipos į kitą, randant tas pačias detales ar situacijas. Tai ryškėja jau iš pirmojo knygoje pateikiamo 1978 m. rugpjūčio 10 d. sapno:

 

         pačioj pradžioj <...> aš buvau požeminiam traukiny <...> laikas jau buvo išlipt ir ten buvo didelė keleivių krūva kaip pokario Vokietijos stotyse <...>

         dabar aš kažkokiam nepažįstamam lauke ten yra daug kitų žmonių <...> aš nutariu išeiti ir pavalgyti žirnių netoli užu kampo prie naujųjų kapinių <...>

         eidamas prie žirnių lauko aš pastebiu kad kažkas paaukštino kapinių sieną bent metru <...>

         žirniai jau buvo prinokę tai aš nusiraškiau keletą ankščių ir Marčius buvo ten jis dirbo lauke tai mes pasikalbėjom truputį ir aš parėjau namo lyg pokario Hamburge Altonos kvartale viskas sugriauta subombarduota ir aš įėjau į namą kuris dar buvo išlikęs ir kuriame aš gyvenau – bent man taip atrodė ir ten radau Hollis ji sėdėjo prie stalo ir rašė mašinėle ar skaitė neprisimenu dabar bet kėdė buvo lygiai tokia kaip Richardo Foremano spektakly nelygiom kojom dėl kreivų grindų bet atrodė ir kaip vienam Van Gogho paveiksle kėdė iš laibų vytelių

         po to aš atsirandu prie didelio pastato kurio tik viena pusė buvo apšviesta <...> ir mes buvome miške ir balsas pakartotinai sakė HAWAII HAWAII tai man buvo aišku, kad buvau „Hawaii“ viešbuty

         bet ten buvo šitie trys kaubojai mes buvom palikę savo arklius netolimuos krūmuos netoli nuo viešbučio ir mes šliaužėm pagal traukinio bėgius laukdami traukinio ir mes buvom labai alkani ir aš nesu dabar tikras ar aš buvau vienas jų ar buvau jų įkaitas bet mes buvom kartu ir aš išsitraukiau gabalą rūkytų lašinių ir mes valgėm ir buvom labai patenkinti lašiniais

 

         Cituotame fragmente visos asmeninės istorijos erdvės ir laikai laisvai išnyra sapno ekrane ir dera tarpusavyje: tiek dramatiškos istorijos puslapiai, tiek meno pasaulio vardai ar menininko artimieji, tiek tuometinio – sapnų užrašymo – laiko kasdienybė. Nepasiklysti vardų tankumyne padeda knygos pabaigoje pridedama sapnuose besikartojančių asmenų vardų rodyklė – dar vienas ryšys su tikrove, esančia šalia sapno. Antra vertus, knygos pabaigoje pateikiamus vardus galime suvokti ir kaip pjesės veikėjų sąrašą – dar vieną nuorodą į knygos puslapiuose kuriamo pasaulio sąlygiškumą. Regis, per „Mano naktų“ puslapius keliaujantis pasakotojas savo spalvingą Šecherezados tūkstančio ir vienos nakties istoriją veria ant nepasibaigiančio pasakojimo siūlo. Per spalvotą sapnų pasaulio stiklą matome labai intymius ir atvirus vaizdinius – taip, kaip sugebame matyti tik sapnuodami. Tie vaizdiniai perteikia įvairius šios ryškios asmenybės bruožus. J. Meko pasakotojas yra mokinys Biržuose, dukros Oonos tėvas, Kino antologijos archyvo vadovas, žmogus su juodais taškais ant veido... Galima vardyti iki begalybės, aišku, nepamirštant, kad sapnuojantysis išlaiko (auto)ironišką distanciją, kartkartėm išsiliejančią autoriui būdingu lengvu humoru:


         „Vasario 13 d. 1979
         <...> buvau oro uoste ir ten buvo Hare Krišna pankas jis atrodė kaip pankas ir aš jam aiškiai nepatikau nes nepirkau jo popierinių gėlių ar rožinių saldainių nepamenu ko bet jis pasakė man kažką primygtinai ir aš gūžtelėjau pečiais tada jis tarė apsimesdamas Krišnamurti „ar žinai iš kur tu atėjai, ar žinai, kas esi, ar žinai, kur eini?“ ir aš įsiutęs jam atšoviau „aš iš Lietuvos, esu filmininkas ir vykstu į Buffalo“

 

         J. Meko sapnų knyga ypatinga tuo, jog, būdamas meno ir kultūros žmogus, sapnuojamą pasaulį jis matuoja kino kūrinio poetika ir raiška. Sapnas išblunka kaip sena kino juosta, kažkas sapne juda sulėtintai (SLOW MOTION), staiga vaizdai ima keisti vienas kitą it sugreitinti kadrai, sapno ekrane pasirodo subtitrai su lietuvišku žodžiu KUMELYTĖ, matomi vaizdai gali būti labai fragmentiški kaip haiku.


         J. Mekas sąmoningai pabrėžia sapno medžiagos ir jos perteikimo skirtį. „Mano naktys“ yra sapnų užrašai, vizualinės, garsinės sapnų medžiagos pavertimas raštu. Atvirlaiškyje skaitytojams, taip ir nesulaukusiems jo 2007 m. Vilniaus knygų mugėje, kurioje ir buvo pristatyta knyga „Mano naktys“, jis teigė, kad prisireikė kelių savaičių sapnų prisiminimo technikai išvystyti. Prisimenamas sapnas tampa kalba, kurios vienas žodis gali sužadinti visą sapną. J. Meko sapno pasakojimas dėliojamas iš naratyvo branduolių, numanomų sakinių centrų, kuriuos pasakotojas kartodamas ir varijuodamas jungia vieną prie kito. Jo kalba, galima sakyti, persisunkusi atpasakojamo sapno erdve ir laiku. Joje, viena vertus, išlikęs Semeniškių ūkininko kalbėjimas, bet kiek nuvargintas kitų kalbų – pirmiausia anglų – kaimynystės. Lietuvišką savo sapnų dienoraščio versiją autorius pats vertė iš anglų kalbos ir knygoje justi jos „pirmumas“. Šalia kiek anemiškos kalbos ir angliškų vertimo klišių (pasakotojas bėga ilgą laiką, dažnokai sako O. K., duoda pamoką, krinta į paniką, mato sunkvežimyje sėdinčią katę, sako daktarui sapne: mano sesuo labai serga, tu turi ją matyti) juntamos biržietiškos kalbėjimo intonacijos ir tarmybės. Man regis, rašytojo dukros Oonos vardas, taip dažnai šmėkščiojantis tekste, yra geriausias J. Meko kalbos pavyzdys: atpažįstamai lietuviška, tačiau jau su „mekišku“ perkeitimu – to paties balsio prailgintu pirmuoju žodžio skiemeniu.


         J. Mekas, paleisdamas savo knygą į pasaulį, ją palydėjo ir tokia ištarme: „Skaitykit, juokitės ar... darykit ką norit. Jūsų reikalas. Aš parašiau, o jūs skaitykit ar neskaitykit – ne mano reikalas.“ Olimpine ramybe alsuojanti menininko laikysena, ir išties mūsų reikalas: skaityti, juoktis ar rimtai pažvelgti į Jono Meko naktinio gyvenimo mozaiką.

 

         Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)