b_100_163_16777215_00_images_stories_reklama_marcinkevicius_zaibo.jpeg       Justinas Marcinkevičius. Naktį užkluptas žaibo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 126 p. 

 

       Nauja Justino Marcinkevičiaus lyrikos knyga, profesionaliai apipavidalinta Romo Oranto, – laukta, nuo „Dienos drobulės“ jau praėjo šešeri metai. Žaibas abiejose knygose – kaip esminės metaforos šaknis – paryškintas „Dienos drobulėje“:

 

       perkūnas į žaibolaidį

       laikas aplinkui galvą

       apsisuka ir nuaidi

       į gyvenimo galą

 

       Naujame rinkinyje žaibas ir pavadinime („Naktį užkluptas žaibo“), ir antrajame viršelyje su Vytauto Ylevičiaus nuotrauka:


       naktį užkluptas žaibo nustėrau

       suakmenėjau aštrios šviesos pervertas:

       kas tai – meilė, neapykanta, pyktis, mintis

       ar viename smūgyje – viskas?

 

       Individuali metafora – poetinė ir egzistencinė, atsiremianti į giliąją lyrikos ontologiją: sąmonė yra užklumpama, perveriama; taip rodosi netikėta mintis, meilės šuoras, neapykantos pliūpsnis, pykčio brūkšnys, silpnumas. Žaibas savitai sutelkia ir savitai išsklaido sąmonės patiriamus netikėtumus, iš kurių randasi ir lyrika, iš esmės žaibiškos prigimties menas, būsenos menas, greitai pasirodantis ir greit gęstantis, prapuolantis („Neparašytas eilėraštis“). Gamta, dvasios mokytoja, jei ir ne motina, o tik sesuo, patvirtina: „Žengianti su žaibais žemė, / apsvaigusi nuo žalumos...“ („Sekminių rytas“).

Dar vis pasiginčijama, kuriam amžiaus tarpsniui labiausiai priklauso lyrika, – jaunystei ar brandžiausiam gyvenimo periodui. Ir vieną, ir kitą nuomonę patvirtinančių pavyzdžių apstu. Vis dėlto gera lyrika, kurią galima vadinti vėlyvąja, retesnis dalykas. Dėsninga, kad kūrybinį intensyvumą išlaiko visą gyvenimą rašę, mąstę, dirbę. Aktyvi ir aktyvinanti sąmonė vėlyvuoju laikotarpiu rodo asmens galimybes, bet tik tuo atveju, jei kūryba nėra simuliuojama, jei ji maitinama gyvos intelektinės, emocinės patirties, stipraus reaktyvumo.


       Just. Marcinkevičiaus vėlyvosios lyrikos riba dar negali būti aiškiau nubrėžta. Ji ima rodytis po situacijos, kurią Vytautas Kubilius savo dienoraštyje pavadino „Marcinkevičiaus Niurnbergu“, po esė „Taburetė virš galvos“ (vis dar nespausdinta), po dienoraštiško tipo atvirųjų eilėraščių bangos („Eilėraščiai iš dienoraščio“,1993). Sąmonės reakcija į skaudžias kolizijas, apie kurias kada nors bus pasakyta, kad toks buvo laikas, kai siekimas pervertinti buvo didesnis už sąžiningą norą įvertinti. Bet maždaug tuo pat laiku pradeda rodytis ir suvaldyta, iš laikino paviršiaus reaktyvo į nuolatinį sąmonės aktyvą nukelta žingsnio refleksija (rinkinys „Žingsnis“, 1998). „Carmina minora“ (2000), fragmento poema, kurioje ryškėjo grįžimas, spiralinė jungtis su ankstyvąja ar ankstyvesne kūryba. Atskaitos taškas grįžties trajektorijai Just. Marcinkevičiui yra tas lyrikos tarpsnis, kuris prasidėjo nuo rinkinio „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978), savo ruožtu suėmusio „Devynių brolių“ (1969–1972), vieno reikšmingiausių šio poeto kūrinių, patirtį.


       Grįžimo linija būdinga ir Vincui Mykolaičiui-Putinui; jo tradicijai Just. Marcinkevičius yra įpareigotas artimos poetinės prigimties ir sąmoningai įsipareigojęs. Putino vėlyvosios lyrikos etapas prasideda nuo „Vakarėj žaroj“ eilėraščių, parašytų maždaug 1955– 1959 metais, kai tik politinė įtampa ir jos keliamos grėsmės Lietuvoje šiek tiek sušvelnėjo; poetas buvo tik įžengęs į septintą dešimtmetį. Vėlyvosios Putino lyrikos aukščiausias taškas – rinkiniai „Būties valanda“ (1964) ir „Langas“ (1966). Just. Marcinkevičiui tai laikas tarp „Donelaičio“ (1964) ir „Medinių tiltų“ (1966). Sąskambis su vėlyvąja Putino lyrika dabar ryškesnis – kartais netgi atrodo, kad savitai pratęsiama būsena, susidaranti žvelgiant į pasaulį „su šypsniu atlaidžiu“, bet ir jaučiant gyvybės gyvatės atkaklumą, ne kartą ir išsakytą: „Laikykis gyvybe laikykis“ („Vakarinė šviesa atminties...“). Sunkiųjų klausimų svarstymas – apleistų šventovių ir šventyklų („Apleista šventykla. Elegija“), dvasios jungtys su muzika – Bachu, Mocartu. Einančio žmogaus kūno vibracija ir emanacija, suintensyvinanti sąmonę. Programiškas eleginis ciklas, dedikuotas Česlovui Kudabai „Per Lietuvą einančiam“.


       Putinas į „Langą“ įdėjo dar 1942 m. parašytą eilėraštį „Birželio naktį“ – tai lyrinės savijautos sublimacija, vienas iš fiksuotų jos taškų, išsisklaidžiusių visoje lietuvių poetinėje tradicijoje:

 

       Toks giedras ir tyras

       Birželio nakties dangus,

       Apvirtęs į žemę

       Raudona žiemių žara,

       Nepridengta galva

       Eini per tų varpų laukus –

       Ir geras tu žemei

       Ir tau tavo žemė gera.

 

       Būsena, kuri šiame eilėraštyje atsiveria dviem būdais – kosmine metafora (pirmoji dalis) ir tiesioginiu aukštos dvasinės patirties išsakymu, sukoncentruotu į gerumo jausmą. Just. Marcinkevičiaus rinkinio „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ šaknis – tas pats gyvenimo gerumo jausmas, kurio negali sunaikinti nei karai, nei okupacijos. Jis priklauso tik nuo sielos ir yra tik sielos savastis. Žemdirbių kultūros tradicija sielos patiriamą gerumą gyventi neatskiriamai sieja su grūdais – sėklomis. Putino – rugiai, Just. Marcinkevičiaus – kviečiai keturių eilučių arba akimirkos (švystelinčio žaibo trukmės) eilėraštyje:

 

       Prieš saulėlydį dangus prairo,

       švystelėjo nokstančiais kviečiais,

       pabyrėjo auksu viršum girios,

       kad už nugaros sudygtų paryčiais.

 

       Vėl – kosminis, bet kartu ir žemiškas veiksmas. Aukšta, bet ir žema, prie žemės. Tai dabartinės Just. Marcinkevičiaus lyrikos viena iš dominančių. Ko galima siekti, yra labai arti. Arti, bet reikia prieiti. Ėjimo pozicija – ją suaktualino ir Putino paminėjimas, ir nuo „Žingsnio“ prasidėjusi vaikščiojimo kaip aktyvaus kūno gyvenimo paradigma:

 

       kai jau nebeturi kur eiti

       arba atrodo kad nebeturi

       arba nenori eiti

       tada ko gero ir eini

 

       nes nori būti kuo arčiau

       prie savo sielos

       (arba kaip ji ten

       ta neapčiuopiama nematoma

       maža maža paukštelė

       didelio didelio dievulio

       glostoma)

 

       „Kelionė savin“ – taip lakoniškai Onė Baliukonė apibūdino savo lyrikos knygą „Neregio sodai“. O kur dar, kur dar gali keliauti žmogus, įžiūrintis kelią: kuo arčiau prie savo sielos – ne, tai ne pažinimo, ne ratio programa, tai sambūvio su savim ir kitais, kurių dalis glūdi mumyse, siekimas. Dievulis – lyg iš Vinco Krėvės, iš dzūkiškojo substrato, poeto branginamo nuo kūrybos pradžios, nuo ankstyvųjų poemų. Dievulis – galia, kuri mus glosto; poezijos keliu tos galios nors akimirkai prisisiekiama. Poetas gali pradėti kalbėti nuo ontologinio tu, antrojo (arba pirmojo) visa apimančio dialogo nario, kuriuo teigiamas gyvenimas, jo gėris ir prasmė: „tu užaugini lapus – šlovė tau / tu atsiveri žiedais – garbė“, bet pasaulio, jo daiktų ir reiškinių šlovinimas (rilkiškasis Rühmung) vis sunkesnis, vis sunkiau įmanomas. Šlovinimas (taip pat ir skausmo, kančios, kaip žmogiškosios būties neišvengiamybės), pagrindęs didžiąją romantizmo tradiciją, dar palietusią ir Just. Marcinkevičių, šiandien virtęs reikalais ir reikalavimais. Pacituotos eilutės pratęsiamos jau kita tonacija: „tu kurią aš akmenim apmėtau / vaisiaus reikalaudamas – skubėk!“. Tradicinis lietuvių lyrikai gamtinis paralelizmas, apie kurį poetiškai ir patetiškai kalbėjo Balys Sruoga, Just. Marcinkevičiaus gana ryškiai transformuojamas, kartais tik vienu žodžiu (šiuo atveju tai – patetiškai) permetamas lieptas į žmogaus būsenas, į kūrybingumo problemas:

 

       buvo metas kai po derlium linko

       ne viena patetiška šaka...

       kas beliko klausiu kas beliko?

       numeti man rūgštų kietą: ša!

 

                                                                (p. 8)

 

       Kietumo estetika arba asketika. Tai – pagrindinė dabartinės Just. Marcinkevičiaus lyrikos trajektorijas formuojanti ontologinė linija. Ji pasirodė kaip atsisakymas, kuris reiškė ir atsakymą, bet kartu ir atsakymą kaip laisvą atsisakymą atsakyti. Egzistencine prasme – ir kaip savitą pasitraukimą į saugesnį literatūriškumo prieglobstį. Ilgai ir intensyviai rašydamas poetas sukaupia ne tik egzistencinę, bet ir literatūrinę patirtį. Tai reiškia, kad gana efektyviai jis gali veikti vien teksto, jo literatūriškumo lygmeniu, sugebėjimu teisingai frazuoti, pasikliauti kalba, neištęsti, laiku sustoti, atsigręžti priešpriešiais, netikėtai užbaigti. Lieka kontekstai, veiksmingos realijos, bet tekstas laikosi tik savo paties principų, į viską reaguojama taip, lyg ir nereaguojama:

 

       išgelbėjau

       ačiū dievui šį tą išgelbėjau

       bent jau nedidelę dalį

       nerodau jos niekam

       kad neatimtų bijau

       kad nenusavintų neprivatizuotų

       kad kaip kitaip nepražūtų

       išgelbėtas (turbūt) pats didžiausias

 

       mano mažumas

 

                (p. 39)

 

       Mažumo programinė svarba visam rinkiniui. Kūryba iš likinio, likmenos, laikmenos, liekanos, bet taip, lyg iš visos visumos, kaip ji gali būti aprėpiama sąmonės, patirties, atminties, džiaugsmo, meilės, paniekos registrais. Prasmė glūdi – kalba nemeluoja, šioje vietoje tikrai galima ja pasikliauti, ji stabdo mus prie ribos. Glūdi, vadinasi, yra saugi, nėra reikalo jos atverti, užtenka tik plyšelio. „Mažojoje elegijoje“ skarelė tavo ir yra tas likinys, likmena, kurioje prasmė glūdi ir pasirodo atsimenama, tarsi palytima – vos vos.


       Dar grįžkime prie ką tik cituoto eilėraščio „išgelbėjau...“ Apie ką šis eilėraštis? Apie mūsų visų istorijos tarpsnį, kai laimėjome ir pralaimėdami, patirdami neteisėtus visų mūsų turto nusavinimus, nusikalstamus privatizavimus, dalį tautos pasmerkusios jei ne skurdui, tai vargingam gyvenimui. Nuo privatizavimo labiausiai buvo atskirta inteligentija, nesusijusi su gamyba, gamybos priemonėmis, įrankiais, pastatais. Žmogus paliktas su savim – su savo mažumu, tačiau ir jį reikia saugoti. Bet tekstas atskirtas nuo jį inspiravusio konteksto (tik laiką ženklinęs privatizavimo žodis), sutelktas savin, į nedidelę dalį, išgelbėtą, nenusavintą. Teksto partija (galima įsivaizduoti eilėraštį kaip šachmatų lentą, palinkęs prie jos žaidėjas žaidžia pats su savim ir su žaidimo galimybėmis) tiksli ir tikslinga – pabaiga netikėta abejone, neabsoliutumu: „išgelbėtas (turbūt) pats didžiausias // mano mažumas.“ Pauzės (pailgintos tarpeilutinės skirties) svarba.


       Fragmentas, fragmento poetika kaip poetinės asketikos raiškos būdas. Sulaikyti posmą, užtvenkti frazę, neleisti įsibėgėti ritmui, išvengti inercijos, prie ribos sustabdyti žodį. Fragmentų ciklas „Rudeninė puokštė Vilniui“ – jau pavadinimu, jo žodžių santykiais yra asketiškai suveržtas: puokštė, bet rudeninė. Trieilių dermė, ne jungimo, o tik padėjimo šalia (kaip akmens šalia ar prie akmens) principas, kuris tarsi ir paaiškinamas: „akmuo prie akmens / žmogus prie žmogaus / vilnius.“ Bet bendroji junglumo problema neišnyksta, kaip ir klausimas, iš ko knyga sudaryta ir kaip sudarymas virsta tam tikru sudarumu, vidiniu sudaromumu. Knygos „Naktį užkluptas žaibo“ sudarumas iš dviejų svarbiųjų versmių: iš poezijos buvimo savyje, poetinių būsenų gyvumo, judrumo ir poezijos kituose arba bendrosios poetinės patirties. Poezija savyje rodosi, atsiveria, tampa kaip atmintis, kaip nuostabą kelianti galimybė atsiminti ir susitikti su poezija kituose, tos pačios žmogiškosios substancijos skirtinguose pavidaluose. Eilėraštis „Poetas“ (situaciją tikslinanti paantraštė: perskaičius jo knygą):

 

       Perskaičiau – ir pamačiau jį kylant

       plonyčiu voratinkliu į dangų.

       Keista buvo, kaip jam tai pavyksta,

       nes voratinklį – kaip pasirodė –

       jis gamino pats.

 

       Pašaukiau jį. Nieko neatsakė,

       tik nekantriai mostelėjęs korės

       vis aukštyn. Ir visas iš savęs.

       Nutariau palaukti jo sugrįžtant.

       Aišku, jeigu grįš...

 

                (p. 52)

 

       Tekstas, kuris pasirodo šio eilėraščio akiratyje, – Antano Jasmanto (Maceinos) „Voro sonetas“. Kūryba iš savęs, iš savo vidinių galimybių. Pats ir tas, kuris verpia ploną siūlą, ir tas, kursai juo kopia aukštyn. A. Maceinai, kalbos filosofui, tikriausiai keltų abejonių žodis „gamino“...


       „Naktį užkluptas žaibo“ – dvidalė knyga, iš dviejų skyrių: pirmoji „Pastabos“, antroji „Elegijos ir kt.“. Neįtikėtina simetrija – po lygiai puslapių. „Pastabos“ – stebėjimo, gal labiau savistabos, kalbiniai stabdymai. Elegijų patirtis Just. Marcinkevičiaus lyrikoje esminė – kadaise „Septynios meilės elegijos“ buvo prikausčiusios ir skaitytojų, ir kritikų dėmesį. Ir bendroji, dominuojanti šio poeto lyrikos nuotaika yra eleginė. Elegija neatskiriama nuo refleksijos, liūdesio, mirties apmąstymo. Galima sakyti, kad elegiškumas yra rinkinio vidinė jungtis. Patirdama pasaulį ir save, save pasauliu ir pasaulį savim, sąmonė atsiduria prieš sieną – kuo giliau patiria, tuo siena aukštesnė; vartai atsiverdinėja, bet nelieka atviri. Pirmoje knygos dalyje aiškiau girdima ironija dažnai yra eleginės prigimties. Ir antroje dalyje elegija nevengia ironijos, netgi sarkazmo („Vakarų šalis“); elegijos ir ironijos jungtis ženklina naujas Just. Marcinkevičiaus poetines atodangas. Tradicinė elegija laisvai intonuota, atsiduodanti liūdesiui, bendresniam už tai, ką tenka išgyventi atskiram žmogui ir kas pasakoma „Planetoje“: „tik / pabaigoje yra atpildas / atpildas yra pabaiga.“ Ne viena elegija turi pokalbio su mirusiaisiais (arba mirusiųjų su gyvaisiais) formą, nuotaiką. Tokio kalbėjimo–kalbėjimosi motyvacija: „Žinau, bet netikiu, kad esam laikini – / jei reikia, pasiimk tą mūsų kūną“ („Optimistinė elegija“). Diptike „Monsinjoras“ dvasia įgyja paukščio–paukštelio pavidalą, kažką iš Pranciškaus Asyžiečio. Siela – viena trapiųjų Just. Marcinkevičiaus temų; dabartinis jos įkūnijimas: „siela buvo tenai kur skaudėjo“ („Liečiau jos dygliuotą kūną...“). Dievo problema – atsargi, vos prisiliečiant, ieškant, bet nežinant. Just. Marcinkevičiaus ir dabartinė lyrika liudija ypatingų akimirkų buvimą, sąmonės nušvitimą, suklusimą:

 

       dar nežinau su kuo palygint šį rytmetį

       girdžiu garsus – jie skaidrūs jie beveik
                                                           permatomi

       bet slepias už jų kažkas

       nei klausa nei rega nesugaunamas

 

                (p. 92)

 

       Tai tas pats užklupimas, jei ir ne žaibo; sąmonė tarsi įpareigojama prabilti, ir atrodo, kad tas bylojimas siekiasi gilesnių laikų nei gyvename, iš tiesų – kažko; šviesa, kurią į save pila „lygumos kalnagūbriai prarajos / šaltiniai ir vandenynai...“. Užliejančios, užplūstančios šviesos akivaizdoje elegija tik kaip žanras atrodo per siaura. Kažkas dar, kas (galbūt ar turbūt) pasakoma tuo netikėtu papildymu – ir kt. Tam neapibrėžtam ir neapibrėžiamam ir kt. priklauso tai, kas nėra tik elegija – lyrikos žanras, bet kas leidžia patį kalbėjimą, pasaulio bylojimą atskirai sąmonei priklausančiais atskiros kalbos poetiniais pavidalais, tiesioginiais ir perkeltinių prasmių, prasidedančių nuo metaforinių palyginimų, įgaunančių galią gyvybiškai plėtotis ir šakotis – kaip, sakykime, „Rudeninė tuopa“ pačia pradžia: „Sušvito laukymėje lyg didžiulė / reta žuvis, į krantą ištraukta / ant valo neįžiūrimo pakibus.“

Panirimas-pasinėrimas egzistencinėse situacijose, gal net sunkiai įsivaizduojamas nuolatinis buvimas jose: eilėraštis reiškia iškilimą į paviršių, oro įkvėpimą, galimybę kalbėti, pasidavimą kalbos galiai, vedančiai tiesiu taku ir begalinėmis metaforų spiralėmis. Taip išsprendžiama ontologinio tikrumo ir profesinio literatūriškumo dilema. Gražus pavyzdys – „Kapinės žiemą“. Ontologinio tikrumo žymė – pabaigos metafora, variacija rožės tema, netikėta ir efektyvi: „Nuo atminties akmenų / susigraudinęs skinu / baltą pūgos rožę.“ Metafora paliudija trieilio savarankiškumą, atidengia įdomų eiliavimą – trieiliavimą, trieilių jungtis. Pusiausvyra, harmonija tarp literatūriškumo kaip profesionalumo ir patirties tikrumo, kuris, jei yra, tai ir sužybsi.


       Šiuo atveju – baltos pūgos rožės metaforoje.


       Ar metafora nėra žaibas?

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)