tekstai.lt

Dalia Dilytė. Du romėnų poetai apie kūrybą

Tobulas kūrinys
 
Ovidijaus „Metamorfozių“ pasakojimas apie Pigmalioną1 skirtas kūrybos klausimams. Poetas mąsto, ką sukurti leista žmogui ir koks kūrinys esti paženklintas tobulybės ženklu. Pigmaliono istorija užima išskirtinę vietą, kitaip nei daugumoje šio epo pasakojimų, kur pateikiami žmogaus pavirtimo akmeniu, medžiu ar kitu negyvu daiktu variantai, čia vyksta atvirkščia metamorfozė: statula pavirsta mergina.

Pasakojimo herojus – Kipre gyvenęs talentingas menininkas Pigmalionas. Rytinėje Viduržemio jūros dalyje plytinti Kipro sala garsėjo ne tik variu2, bet ir Afroditės kultu. Juk, anot mito, ką tik iš jūros putos gimusi deivė kriauklėje atplaukė į šią salą. Čia Afroditės kultas buvo labai paplitęs, tad deivė gavo prievardžius Kipridė ir Kiprija3. Ji garbinta visoje saloje (Amatunte, Salamine, Idalijuje ir kitur), bet svarbiausia Afroditės kulto vieta laikytas Pafo miestas. Deivė net turėjo epitetą Pafija.

Pigmaliono vardas senas, neindoeuropietiškas, jo etimologija neaiški. Kiti mitų šaltiniai jį pristato kaip Kipro salos karalių4, kai kurie tyrėjai, remdamiesi antikinėmis užuominomis, teigia galimą jo ir Afroditės mylimojo Adonio tapatumą. Tačiau Ovidijus minėtais mito variantais nesinaudoja. Poetas vaizduoja Pigmalioną kaip paprastą mirtingąjį, tik nuostabiu talentu apdovanotą kūrėją. Ovidijus pradeda pasakojimą trumpu paaiškinimu, kad Pigmalionas buvo viengungis. Jis puikiai matė moterų nedorybes bei jų prigimties trūkumus, todėl šalinosi santuokos. Taip gyvendamas padarė merginos statulą, sukūrė tarsi pirmapradį, nesuteptą, niekieno net žvilgsniu nepaliestą padarą. Skulptorius pasirinko statulai ne marmurą, tačiau lyg artimesnę žmogui organinės kilmės medžiagą – baltumu spindintį dramblio kaulą ir iš jo išskobė tobulą nepaprastai gražios merginos skulptūrą.

Statula darė didžiulį įspūdį, atrodė kaip gyva:
 
                                Veidas merginos tikros – gyva, pamanyti galėtum,
                                Rodosi, tuoj ims kalbėt, jei nesulaikytų drovumas.
 
                                                                                                Ov. Met. X. 250–2515
 
Čia Ovidijus išreiškia būdingą antikinės estetikos nuostatą – kūrinys turi kuo tiksliau atkurti tikrovę. Tokia nuostata rodo siekiamybę, nes dievų globojamos, dieviškumo persmelktos pasaulio tikrovės žmogui pakartoti neduota. Antikos žmonės įsivaizdavo, kad dievų tvarkomas ir valdomas pasaulis yra darnus, tvarkingas Vienis, kurio kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas. Pasakodamas apie pasaulio sukūrimą Ovidijus irgi pabrėžia, jog Dievas, arba prakilnesnė Būtis, kadaise nustatė aiškias visatos elementų ribas, bet pasaulio nesuskaidė, išlaikė jo vienovę: „Sausžemį nuo dangaus, o jūrą nuo žemės atrėžė / Ir nuo tirštųjų miglų atskyrė žydrąjį dangų, / Viską atraizgęs ir iš krūvos aklosios išėmęs, / Atskiras davė sritis ir santarvės saitais susiejo“ (Ov. Met. I. 21–25). Manyta, jog žmogaus elgesys turi irgi tokias pat ribas. Jų peržengimas laikytas saiko pažeidimu, nuodėme, puikybe, graikiškai vadinama hybris. Kituose „Metamorfozių“ pasakojimuose Ovidijus vaizduoja, kaip dievai nubaudžia peržengusius žmogui leistas ribas Faetontą6 ir Ikarą7.
 
Taigi Pigmalionui neįmanoma sukurti gyvos merginos, bet siekimas tą padaryti yra antikoje labai vertinto meno tikroviškumo atspindys. Sklido pasakojimas apie dviejų garsių graikų dailininkų varžybas. Vienas nupiešė vynuoges taip tikroviškai, kad paukščiai sulėkė jų lesti, o kitas subtiliai nutapė drobės audinį. Pirmasis, nudžiugęs, kad jo nutapytąsias uogas paukščiai palaikė tikromis, paprašė kolegos nudengti drobę ir parodyti savo paveikslą. Supratęs klaidą, jis prisipažino pralaimėjęs, nes jam pavyko suklaidinti tik paukščius, o draugui – jį patį, protingą būtybę. Kitas pasakojimas skelbė, jog vienas tų dailininkų nupiešė vynuoges ir berniuką. Kai paukščiai suskrido prie uogų, dailininkas supyko ant savęs, kad ne visai tikroviškai nutapė berniuką: jei berniukas būtų atrodęs kaip gyvas, paukščiai nebūtų drįsę artintis prie uogų8. Dar buvo pasakojama, kad garsus, patį Aleksandrą Didįjį piešęs dailininkas Apelis, tapytojų varžyboms nupiešė žirgą. Kai teisėjai nusprendė neskirti jam pergalės, jis atsivedė žirgų. Šie nekreipė dėmesio į kitus paveikslus, tačiau prie Apelio pavaizduoto žirgo pradėjo žvengti, palaikę jį tikru. Taip Apelis norėjo parodyti teisėjams, kad jo paveikslas labai tikroviškas ir todėl geras9. Ovidijus labai lakoniškai garsiąja eilute (Ars adeo latet arte sua – menas čia tiek pasislėpęs mene10; išskirta šr. – aut.) pasako, kad kūrinys geras tada, kai nematyti, jog tai kūrinys, kai jį galima palaikyti tikrove. Todėl kone dvidešimt eilučių jis skiria Pigmaliono išskobtos statulos „gyvumui“ ir tikroviškumui aprašyti. Ji atrodo tikra ir gyva net pačiam skulptoriui, apstulbęs jis pradeda jos geisti, gerdamas, pasak Ovidijaus, netikro kūno liepsnas. Pigmalionas neša jai gėlių, dovanoja papuošalų.

Verta atkreipti dėmesį, kad tarp Pigmaliono atneštų statulai dovanų yra ir Heliadžių ašarų – gintaro. Pasak graikų mito, dėl žuvusio brolio Faetonto verkiančios jo seserys Helijo dukterys Heliadės iš skausmo virto medžiais, bet ir po to nesiliovė verkti: iš medžių sunkėsi ašaros, virtusios gintaru. Minėdamas gintarą, Ovidijus pritaiko romėnų gyvenimo realijas. Mat Gintaro keliu atgabentas į Romą Baltijos gintaras verte prilygo perlams ir brangiesiems akmenims. Iš jo ne tik papuošalai gaminta, bet ir tikėta, kad gintaras sergsti nuo ligų ir turi magiškų galių apsaugoti nuo „blogos akies“.

Taigi Pigmalionas trokšta merginos kaip gyvos, tačiau statulos negali paversti žmogumi. Jam duota sukurti statulą kaip gyvą ir tikrą merginą, bet lygiai tokią, kokios yra dievų pasaulio merginos, trukdo žmogui užbrėžtų galimybių riba. Tik aukštesnės jėgos gali padėti skulptoriui. Pigmalionas pasinaudoja atėjusia Veneros švente. Kaip įprasta romėnų literatūroje, Afroditę Ovidijus vadina lotynišku Veneros vardu. Šventės aukojimų aprašymas įspūdingas (nuo aštraus peilio krinta telyčios paauksuotais ragais), bet nėra tikslus: paauksuotais ar vainikuotais ragais gyvuliai buvo aukojami ant kitų dievų, bet ne ant Afroditės aukuro. Mat šios deivės aukuro krauju sutepti buvo nevalia11. Ant jo derėjo deginti džiovintus malonaus kvapo medžių lapus, žoles ir panašias aukas. Šventės apeigos leidžia ne tik garbinti deivę, bet ir maldauti jos malonės. Nedrąsų Pigmaliono prašymą duoti jam tokią žmoną, kaip dramblio kaulo mergaitė, perpratusi Venera turi epitetą „auksinė“ (Venus aurea). Tai išsiverstas iš graikų kalbos labai senas, dar Homero vartotas Afroditės epitetas. Jis turėjo perkeltinę prasmę: nepaprasta, tobula, stebuklinga. Iki mūsų dienų iš tų laikų glūdumų atėjo tą patį reiškiantys žodžiai „auksinės rankos“, „auksinė širdis“ ir kt. Veneros epitetas „auksinė“ reiškė ne tik tobulą grožį, bet ir tobulą globą bei rūpinimąsi visu tuo, kas gyva. Mat ir graikų Afroditė, ir romėnų Venera išlaikė daugelį ikiindoeuropietiškos Didžiosios Deivės, arba Dievų Motinos, bruožų. Ji buvo augmenijos ir gyvūnijos, bet kokios gyvybės radimosi ir plėtotės deivė.

Parodydama skulptoriui, kad jo malda išklausyta, ant aukuro suplieskė triskart liepsna, liežuviu nusidriekus per orą (Ov. Met. X. 279). Laikyta, kad tris kartus ugniai ant aukuro pašokus ir kiekvieną kartą liepsnos liežuviui išdrykus, iš vientisybės atsiskyrus ir ore plevenant jo daliai, dievai būtinai išgirs ir įvykdys žmogaus meldimą. Šiuo atveju taip ir įvyksta: bučiniu ir prisilietimu atgaivinęs statulą, Pigmalionas jaučia kūną darantis tokį tąsų, kaip antikoje pagarsėjusio Atėnų apylinkėse stūksančio Himeto kalno bičių vaškas. Ovidijus dėkojantį deivei Pigmalioną pavadina pafiečiu. Toks pavadinimas yra anachroniškas: juk dar nėra Pafo miesto. Bet jis bus. Pigmalionui gims sūnus Pafas, ir, pasak Ovidijaus, visa sala gaus jo vardą. Iš tiesų Kipro vardas neišnyko ir dabar salą taip tebevadiname. Pafu ji galėjo būti vadinama nebent metaforiškai, nes Pigmaliono sūnaus vardu pavadintas Pafo miestas buvo garsus visame antikiniame pasaulyje.

Romėnų poeto papasakotas tobulą dalyką gebančio sukurti kūrėjo mitas pasirodė patrauklus Naujųjų laikų rašytojams. Ovidijus nepaminėjo Veneros sužmogintos merginos vardo. Kadangi romėnų literatūroje šmėsčiojo tarsi bendriniu tapęs lyrinio subjekto mylimosios vardas Galatėja, ji Naujųjų laikų mene dažniausiai vadinama Galatėja. Europoje mitas paplito XVIII a. (J. J. Rousseau melodrama, J. W. Goethe‘s eilėraštis, J. Ph. Rameau baletas etc.), buvo populiarus XIX a. mene (A. L. Girodet paveikslas, H. Balzaco ir P. Mérimée novelės etc.). Kūrėjai, įvairiai interpretuodami, juo naudojasi iki šių laikų. Turbūt garsiausias šios temos kūrinys yra G. B. Shaw 1912 m. parašyta pjesė „Pigmalionas“. 1956 m. pagal ją F. Loewe sukūrė miuziklą „Mano puikioji ledi“. 1964 m. jį ekranizavo G. Cukoris.
 
 
Pamokymai poetams
 
Hegzametru parašyta Horacijaus poema „Poezijos menas“ yra ilgas laiškas, adresuotas valstybės veikėjui konsului (15 m. pr. Kr.) Lucijui Kalpurnijui Pizonui (48 m. pr. Kr.–32 m. po Kr.) ir jo sūnums. Apie juos mažai žinoma. Sunku pasakyti, ar adresatai laikė save rašytojais12 ir Horacijaus teiginiai susiję su jų kūryba, ar poeto dėstomos mintys yra pokalbių su literatūra apskritai besidominčiais žmonėmis tęsinys ir šios konkrečios asmenybės dėl didesnio įspūdžio pasirinktos vietoje idealaus klausytojo. Nors veikale dominuoja laiško požymiai (pokalbis su adresatu, negriežta veikalo struktūra) ir negalėtume jo pavadinti moksliniu traktatu13, bet dėl išdėstytų patarimų bandantiems kurti jis tradiciškai priskiriamas didaktiniam žanrui ir vadinamas didaktine poema.

Vieningumo klausimas. Epinio žanro kūriniai paprastai turi invokacijos (kreipimosi į mūzas) ar kitokios formos įžangas. „Poezijos menas“ iš karto griebia jautį už ragų, arba, kaip sakydavo romėnai, eina in medias res. Be jokios įžangos Horacijus pradeda narplioti literatūros kūrinio vieningumo ir nuoseklumo klausimą. Kalbėdamas apie nenuoseklų kūrinį, jis pasitelkia tapytojo darbo pavyzdį:
 
                                Jeigu tapytojas galvą žmogaus ir arklišką kaklą
                                Jungt panorėtų arba pridaigstytų plunksnų visokių,
                                Ar sąnarių iš visur surinkęs, sudėstytų šlykščiai,
                                Taip, kad gražuolė puiki bjauria žuvimi užsibaigtų, –
                                Argi pažvelgę į tai, draugai, sulaikytumėt juoką?
 
                                                                                                Hor. De arte. 1–514
 
Antikinės estetikos reikalavimai skyrėsi nuo šiuolaikinių. Dabar nieko nestebina skirtingų elementų sujungimas ar skirtingų medžiagų naudojimas paveiksle, nestebina nesuprantamų figūrų vaizdavimas. Antikos menas kartais irgi vaizdavo kasdienybėje nesutinkamus, nerealius personažus, pavyzdžiui, pabaisišką ugnimi alsuojančią būtybę chimerą, liūto, ožkos ir gyvatės derinį, bet tokios būtybės tų laikų žmonėms neatrodė naujos ar fantastiškos. Jos, kaip ir dievai ar herojai, sudarė tradicinę, visiems artimą, gerai pažįstamą mitinę realybę. Tačiau niekur negirdėtas neregėtas iš įvairių gyvūnų dalių sudurstytas padaras kaip vieningumo ir nuoseklumo neturintis vaizdas, Horacijaus nuomone, bus juokingas, o padrikų vaizdų knyga liudys, kad kūrėjas susirgęs kliedi.

Poetas leidžia prabilti ir oponentui15. Jis teigia, jog kūrėjams, tapytojams ir poetams, duota išdrįsti (audendi) ir daugiau. Jam Horacijus atšauna: taip, mes tai žinome, todėl esame jums atlaidūs, bet iš jūsų irgi tikimės skaitymosi su visuotinai priimtomis estetikos normomis. Mat vis dėlto kiekvienas komponentas turi tikti prie visumos, turi būti logiškas, nes detalių dermė sudaro darną – svarbiausią kūrėjo tikslą ir kūrinio esmę. Poetas prisimena pasakojimą (graikai turėjo iš jo pasidarę net priežodį) apie tapytoją, mokėjusį gerai nupiešti tik kiparisą. Kartą sudužus laivui vienas išlikęs gyvas žmogus užsakė pavaizduoti paveiksle jo nelaimę, bet dailininkas nieko daugiau neįstengė nutapyti, tik – kiparisą. Tad kiparisas atrodė kaip atsitiktinis, neišreiškiantis esmės, todėl netinkamas komponentas. „Viskas privalo kartu vieninga ir paprasta būti“16, – susumuoja pateiktus pavyzdžius apie meno kūrinio elementų vienumą Horacijus, bet temos dar nebaigia. Jis vis grįš ir grįš prie jos. Tema nenauja, ją randame ir Aristotelio „Poetikoje“17, tačiau antikos žmonėms, harmoningą kūrinio, pastato, bet kokio visuomenės reiškinio darnią, proporcingą sandarą laikiusiems svarbiausiu dalyku, – be galo reikšminga. Horacijus nurodo, kad kūrėjui gali atrodyti, kad jis pasirinko tinkamą, teisingą raiškos būdą, bet lengva apsigauti, nes tai dažnai esti tik to teisingo būdo regimybė (species recti18). Darnai išsakyti Horacijus toliau vartoja žodžius vieningas daiktas19, visuma20, aiški tvarka21, tvarka22. Horacijus ragina kūrėjus stengtis atskleisti tik tai, kas esmingiausia. Svarbiausias darnos, tvarkos principas būtų toks:
 
                                To nuoseklumo prasmė ir grožis yra, jei neklystu,
                                Tai pasakyti, kas reik, ir tai, kas dabar būtiniausia.
 
                                                                                                Hor. De arte. 42–43
 
Poetas nepamiršta pabrėžti dar vienos darnos sąlygos: poeto jėgos turi atitikti jo užmojį23.

Poezijos medžiaga. Paskui jis nukrypsta prie poeto medžiagos – žodžių ir metrikos24. Horacijus nė akimirkai nepamiršta harmonijos principo ir naujadarus pamėgusiems kūrėjams sako, kad sudarinėjant naujus žodžius būtina laikytis saiko (Laisvė tokia duodama, tik naudotis ja reikia saikingai25). Horacijus pabrėžia, kad kalba nėra sustabarėjęs reiškinys, kad žodžiai per amžių amžius ir atsiranda, ir pasensta, ir miršta. Žodžius prilygindamas krintantiems seniems ir vėl užaugantiems naujiems lapams, poetas pasitelkia reminiscencijos efektą ir suteikia skaitytojams malonumo atpažinti Homero eilutes („Koks yra lapų gimimas miške, ir žmonių tokis lygiai / Vėjas nudrasko ir blaško juos žemėj, o miškas, atgijęs / Ir sužaliavęs pavasario metą, kitus išaugina“26).
 
Naujų metrų Horacijus nesiūlo. Metras buvo labai svarbus antikinio poezijos kūrinio elementas, nes tolygus jo kartojimasis lėmė ritmiką. Be to, metras labai susijęs su žanru. Horacijus nurodo, kad herojiniam epui geriausiai tinka hegzametras. Nelygių eilučių eleginis dvieilis iš pradžių buvęs raudų metras, o vėliau juo pradėtos kurti ir kokį nors įvykusį troškimą apsakančios epigramos, ir meilės vilčių išsipildymą dainuojančios elegijos. Jambas iš pradžių buvęs satyrinės poezijos metras, o paskui jį perėmusi drama. Beje, apie tai rašė Aristotelis: „Kai į tragediją buvo įtraukti dialogai, pati kalbos prigimtis susirado sau tinkamiausią metrą: juk iš visų metrų jambinis trimetras yra artimiausias šnekamajai kalbai“27. Tą patį, be Horacijaus, tvirtino Ciceronas ir Kvintilianas28. Kaip ketvirtą metro tipą Horacijus pamini ir graikų lyrikų išrastus metrus, kuriais buvo kuriami himnai, ditirambai, epinikijai, apdainuojami jaunuolių meilės rūpesčiai ir puotų džiugesys.
 
Darna. Tolimesnis tekstas detalizuoja tas pačias tvarkos, elementų atitikimo, nuoseklumo mintis. Komiškas stilius netinka tragedijai, ir atvirkščiai, nors kartais supykęs komedijos veikėjas Chremetas29 pakelia balsą, o tragedijos veikėjai prabyla paprastu stiliumi. Tačiau netrukus Horacijus patikslina: pakilus tonas dar neužtikrina tragiškumo įspūdžio. Kad dramos įspūdis būtų toks, kokio tikisi menininkas, kūrinio žodžiai turi remtis autentiškais kūrėjo jausmais: „Jei nori, kad imčiau raudoti, / Pats pirmiausia kentėk“30. Tai buvo žinomas principas. Ciceronas teigė, jog kalbėtojas, norėdamas uždegti teisėją, turi liepsnoti pats31. Tą patį tvirtino ir Kvintilianas32. Be to, pasak Horacijaus, kūrėjui būtina pažinti žmogaus prigimtį (natura)33. Pavaizduoto personažo kalba turi atitikti įprasto, nuo amžiaus, socialinės padėties ir kai kurių kitų dalykų priklausomo žmonių tipo prigimtį. Horacijus pateikia panašią į Aristotelio34 įvairių amžiaus grupių žmonių charakteristiką.
 
Be to, personažas turi atitikti ir tradicinę mitų medžiagą. Jei dramaturgas sugalvoja naują personažą, jam turi galioti tie patys vieningumo, nuoseklumo reikalavimai. Tai nepaprastai sunkus dalykas, to gali drįsti imtis tik dideli talentai, tad dažnai verčiau pasirinkti žinomą medžiagą, pavyzdžiui, „Iliados“ fragmentą. Tačiau geros medžiagos pasirinkimas dar neužtikrina sėkmės. Horacijus, kaip romėnas, čia vartoja teisės terminus. Mums jie atrodo keistokai, bet poeto amžininkai juos toleravo net lyrikoje ir, be abejo, visai nesistebėjo radę jų pamokomojo laiško žanro kūrinyje. Horacijus sako, jog visiems priklausanti medžiaga, publica materies (kitaip tariant, materies publici iuris), bus privačios teisės objektas (privati iuris erit)35, vadinasi, taps kūrėjo nuosavybe tik tada, kai jis sukurs savitą kūrinį, kurio visos dalys atitiks viena kitą. Veikalas turi būti darnus ir sandaros, ir turinio prasme, nedera pasakoti viso mito nuo pradžios iki pabaigos, toks kūrinys neišvengiamai subyra į daugelį atskirų dalių36, o poeto užmojis atrodo juokingas. Horacijus tą neatitikimą išreiškia išversdamas į lotynų kalbą graikų priežodį apie kalną ir pelę: gimdo kalnai dideli, o gimsta juokinga pelytė. Nereikėtų pasakoti, pavyzdžiui, viso Trojos karo, pradedant Helenos ir jos brolių gimimu, nereikėtų į vieną kūrinį sudėti ir Diomedo grįžimo37, ir jo giminaičio Meleagro mirties, geriau pasinaudoti tik vienu mito epizodu. Panašias mintis randame ir Aristotelio „Poetikoje“: „Fabula dar nėra vieninga, kaip kai kurie mano, jeigu ji susijusi su vienu asmeniu: mat to paties žmogaus gyvenime būna daug įvykių, kurių dalis nesudaro jokios vienovės. Lygiai taip pat būna daug to paties asmens veiksmų, iš kurių visai nesusidaro vieningas veiksmas“38. Apie vieningos kompozicijos veikalą Aristotelis teigia: „Visas yra tas, kuris turi pradžią, vidurį ir galą“39. Horacijus kalba tais pačiais terminais, jis gerai vertina kūrinį, kurio pradžia, vidurys ir galas puikiausiai sutinka40.
 
Poetas reikalauja nuoseklumo ir kuriant veikėjų paveikslus: jis pataria nemaišyti vaikų, jaunuolių ir senių ypatybių, jaunuoliui neskirti senio būdo bruožų, o vaikui – vyro41.
 
Akivaizdumas. Poetas, perėjęs prie akivaizdumo klausimo42, teigia, jog įspūdingesnis yra ne atpasakotas, o parodytas įvykis: „Bet menkiau paveikia jausmus, kas vien tik girdėta / Nei ką pats žiūrovas išvydo, kas čia jo akyse / Dedasi“43. Šis teiginys nebuvo naujas dalykas. Apie tai, kad žmonės labiau tiki akimis negu ausimis, kalbėjo dar Herodotas44, vėliau tą patį kartojo Ciceronas45. Tačiau Horacijus pabrėžia, kad žiūrovai neturi regėti drastiškų scenų. Čia romėnų poetas perima graikų tragedijų nuostatas. Vaidinant graikų tragedijas nebuvo žiūrovų akyse nei kankinama, nei žudoma, nes graikai buvo įsitikinę, jog žmogaus sąmonėje glūdi mėgdžiojimo instinktas, todėl gali nukentėti visuomenės narių moralė, kai kuriems žiūrovams panorus pakartoti matytus brutalius veiksmus. Be to, graikai gerbė žmogaus kūną kaip tobulą gamtos objektą, harmoningai derantį prie dieviškos prigimties sielos, todėl kūno žalojimo rodymas būtų, jų supratimu, ir neestetiškas, ir bedieviškas. Horacijaus nuomone, geriau tragedijose nerodyti ir fantastinių vaizdų, nes jie nebus įtikinami.
 
Deus ex machina. Staigų, nemotyvuotą dievo pasirodymą dramoje (deus ex machina), išsprendžiantį tragedijos konfliktą, antikinė estetika vertino kaip dramaturgo nesugebėjimą susidoroti su dramos problematika ir medžiaga. Sokrato lūpomis ironiškai apie tokius nevykusius dramų rašytojus kalbėjo Platonas46. „Fabulos atomazga turi kilti iš pačios fabulos, be dievų įsikišimo“47, – tvirtino Aristotelis. Ciceronas tiesiai šviesiai pareiškė, kad tragedijų kūrėjai griebiasi dievų tada, kai nežino, kaip išnarplioti situaciją ir pasiekti atomazgą48. Horacijus visiškai tam pritaria: „Dievo į sceną nevesk, jei veiksmo eiga to neprašo“49.
 
Veikėjai ir choras. Kadangi dažniausiai graikų tragedijų dialoge dalyvauja ne daugiau kaip trys kalbantys ir kitaip aktyviai veiksme dalyvaujantys aktoriai, Horacijaus nuomone, poetas neturi jų sukurti daugiau50. Jo ir Aristotelio51 nuomonė dėl choro vaidmens dramoje visiškai sutampa: choras turi sudaryti ne-atskiriamą visumos dalį52. Choro giesmių stilius priverčia poetą aptarti vis didėjančios prabangos romėnų teatre elementus. Jis bando jų atsiradimą aiškinti visuomenės praturtėjimu ir skelbia tradicinį, daugumos romėnų rašytojų kartotą teiginį, kad visuomenė, užkariavusi daug kraštų ir praturtėjusi, pagedo. Teatras įgijo nereikalingo, nieko gera neduodančio puošnumo. Dabar visada chorams akompanavusios kuklios fleitos muzika tapo įmantresnė, pjesės statytojai pasitelkia kitų instrumentų, pasirodė puošnių dekoracijų ir aktorių drabužių, choro giesmės įgavo pompastikos ir gražbylystės bruožų.
 
Satyrų drama. Po tragedijos graikų teatre žiūrovai regėdavo satyrų dramą – juokingą vaidinimą mitų tema. Dramos chorą sudarydavo Dioniso palydos personažai satyrai, pusiau ožiai, pusiau arkliai. Horacijus satyrų dramai skiria nemažai dėmesio53. Pasak jo, ši drama neturi nusiristi iki komedijos lygmens, jos kalba turi skirtis nuo dažnų komedijos personažų Davo, Pitijo, Simono kalbos, stiliumi ji vis dėlto turi būti susijusi su tragedija. Poeto vadinami faunais satyrai privalo, jo nuomone, kalbėti ne gatvės valkatų kalba.
 
Sektini pavyzdžiai. Keliolika eilučių paskyręs svarbiausiai dramos pėdai jambui, jambų grupėms, santykiui su spondėju54, Horacijus dėl nedarnių eilių pasako niekam konkrečiai neadresuotą, abstraktų priekaištą romėnų poetams ir pataria mokytis iš graikų rašytojų: vartykite stropiai graikų sukurtas knygas, vartykite dieną ir naktį55. Neišsilavinę ir todėl atlaidūs proseniai gyrė Plauto komedijas, tačiau Horacijui, vertinančiam subtilų sąmojį, jos atrodo lėkštos56. Poetas aiškiai nepasako, bet turėtume suprasti, kad Plautas, nors ir sekė graikais, jų knygas vartė nestropiai. Beje, Horacijus tvirtina, kad romėnai yra nusipelnę pagyrimo dėl to, kad išdrįso pasukti iš graikų praminto kelio. Jie kūrė originalias tragedijas Romos istorijos motyvais, įsivaizdavo jas apsisiautusias magistratų (konsulų, pretorių ir kitų) nešiojama raudonais apvadais toga preteksta ir vadino jas pretekstomis. Be to, rašė nacionaliniu romėnų drabužiu toga apsivilkusias togatas – komedijas, atspindinčias romėnų kasdienybę. Šios dramos57, anot Horacijaus, galėjo būti ir visiškai neblogos, bet jos neišdailintos58, o juk norint sukurti ką nors vertinga, reikia gerokai paplušėti.
 
Talentas ir darbas. Horacijus sprendžia klausimą, kas svarbiau: talentas ar darbas. Laikydamas įkvėpimą savotiška nevisaprotystės forma, jis ironiškai kalba apie Demokritą, labai vertinusį tą ypatingą poeto būseną. Apie tai rašė ir Ciceronas: „Demokritas teigia, kad nepamišęs joks poetas negali būti didis“59. Gal truputį polemizuodamas su Platonu60, Horacijus atmeta furor poeticus – pamišusio poeto būseną. Jis pareiškia, kad rašymo pradžia ir šaltinis yra teisingas mąstymas: Scribendi recte sapere est et principium et fons – Pagrindas ir versmė kūrybos – teisingai mąstyti61. Paskui reikėtų susipažinti su filosofija bei Sokrato skelbtomis mintimis. Filosofija teikia dorovės vertybių pažinimą. Tik žinant, kas dora, o kas ne, kas dera, o kas ne, galima sukurti reikiamus personažus:
 
                                Tas, kuris priedermes žino savas draugams ir tėvynei,
                                Moka mylėti tėvus, svečius ir brolius branginti,
                                Pareigas žino, kurios teisėjui, senatoriui dera,
                                Žino, ką turi daryti į mūšį pasiųstas vadas, –
                                Tas kiekvienam veikėjui parinks pritinkančius bruožus.
                                Patariu tam stebėt gyvenimo pavyzdžius, žmones,
                                Stengtis juos pavaizduot, jų balsą gyvą atkurti.
 
                                                                                Hor. De arte. 312–318
 
Horacijus peikia romėnų prakticizmą, supriešina su poetų šlovės siekusiais graikais. Naudos besivaikantys žmonės vargu ar gali sukurti ką rimta, jų veikalai neverti išleisti. Šią mintį, pasitelkęs metaforą, poetas pasako: tų eilių neverta sutepti kedro aliejumi ir saugoti kiparisinėje dėžėje. Romėnų knygos – ilgo, į ritinėlį suvynioto lapo blogoji pusė buvo sutepama kedro aliejumi, idant nepultų pelėsiai ir papiruso kenkėjai62, knygos saugotos apvaliuose dengtuose kiparisiniuose kubiliukuose, nes kipariso nepuola kinivarpos.
 
Tobulas kūrinys. Horacijaus nuomone, knyga turi būti ir naudinga skaitytojams, ir kartu teikti džiaugsmo sandara, minčių raiška. Joje reikia kalbėti trumpai, ir tik tai, kas panašu į tiesą. Tik tada poeto neplieks kritikai, nes jo veikalas bus naudingas dėl raginimo (tiesioginio arba pateikus pavyzdį) elgtis dorai ir malonus dėl to, kad laikytasi atitikimo, darnos principų:
 
                                Laimi tasai, kas moka sujungt malonumą ir naudą
                                Taip, kad skaitytojas ir pasimokyt, ir džiaugtis galėtų.
 
                                                                                                                Hor. De arte. 343–344
 
Žinoma, smulkius trūkumėlius galima atleisti, nes klysta visi, net pats Homeras, tačiau nedera kartoti tų klaidų, į kurias kas nors buvo atkreipęs dėmesį. Nepasitaisantis poetas rizikuoja tapti panašus į nevykėlį Cherilą, apie kurį Aleksandras Didysis yra pasakęs, jog verčiau sutiktų būti herojų niekinamu ir ujamu Tersitu Homero epe, negu visų gerbiamu Achilu Cherilo poemoje63.
 
Baigdamas mintį, Horacijus vėl grįžta prie poezijos ir tapybos kūrinių sugretinimo. Toks sugretinimas graikams buvo žinomas ir įprastas nuo VI a. pr. Kr64. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė: „Poetas imituoja taip, kaip ir tapytojas“65. Lotyniškai šis sugretinimas buvo sudėtas į tokį primygtiną patarimą: „Poema loquens pictura, pictura tacitum poema debet esse – eilėraštis turi būti kalbantis paveikslas, paveikslas – tylintis eilėraštis“66. Horacijus pabrėžia tokias poezijos ir tapybos bendrybes:
 
                                Tarsi paveikslas poezija: šis pagauna tik žiūrint
                                Jį iš arčiau, o aną atsitraukus reikia žiūrėti,
                                Tam reikalinga tamsa, o anas šviesoj įspūdingas,
                                Žvilgsnis žiūrovo aštrus jokios jam nekelia baimės.
                                Tas tiktai sykį patiks, o anas nepabos ir dešimtą.
 
                                                                                                Hor. De arte. 361–365
 
Poetas. Iki šiol kalbėta apie kūrinį. Dabar67 pereinama prie poeto asmenybės. Poetui taikytini aukščiausi kriterijai. Horacijus įsitikinęs, kad kitos profesijos pakenčia ir vidutinybes, o poezija – ne. Jei teisės žinovas mažiau išmano už I a. pr. Kr. penktojo dešimtmečio pabaigoje garsėjusį teisininką Aulą Kascelijų68 arba jei toli gražu nėra toks gražbylys kaip Markas Valerijus Mesala (64–13 m. pr. Kr.), visus žavėjęs iškalba69, tai jis vis tiek vertinamas, tačiau poetui negalima nusileisti nuo viršūnės, nes nusiris visiškai žemai. Vidutinio poeto nemėgsta dievai, žmonės ir kolonos. Poetas turi omenyje portikų, kuriuose dažniausiai įsitaiso knygų pardavėjai, kolonas. Todėl vėl reikia prisiminti darnos, atitikimo principą: užmojis turi atitikti žmogaus jėgas.
 
Žmonės, neturėdami reikiamų duomenų, žinių ar įgūdžių, nesiima kitų dalykų, o rašyti eiles nemokša išdrįsta kiekvienas70. Poetui naudinga parodyti savo kūrybą pagarsėjusiam kritikui Spurijui Mecijui Tarpai arba artimiesiems. Be to, Horacijus skelbia nuo helenizmo laikų populiarų principą (Romoje jį pirmiausia perėmė neoterikai): nereikia skubėti kūrinio išleisti. Verta ilgai jį dailinti, taisyti. Gal Horacijaus rekomenduojamas skaičius – devyneri metai – atrodo simbolinis ar sakralinis, tačiau romėnų poetai iš tiesų neskubėjo publikuoti savo veikalų. Literatūros kritikai tokį elgesį vertino teigiamai71. Ne tik Katulo minimas Cina72 poemą rašė devynerius metus. Žinoma, jog Vergilijus „Georgikas“ kūrė apie aštuonerius metus, „Eneidą“ – apie dešimtį. Tiek pat laiko (apie dešimtį metų) savo odėms paskyrė ir pats Horacijus.
 
Tikroji poezija, pasak poeto, turi ypatingų galių. Senovės poezija visada buvo palydima muzikos, o muzika laikyta tobuliausia tvarkos ir darnos išraiška. Kai garsai dera, jie skamba gražiai, kai įsibrauna nors vienas nedarnus, harmonija žūva. Ten, kur skamba muzika, viskas iš netvarkos pereina į tvarkingą būvį: klausydamiesi Orfėjo, žmonės nustoja būti laukiniai, tigrai ir liūtai netenka agresyvumo, paskui dainių Amfioną juda uolos ir tvarkingai sugula į Tėbų sienas. Graikai ir mitinius (Orfėją, Mūsają, Liną), ir legendinį Homerą, ir istorinius poetus (Empedoklį, Soloną ir kitus) laikė mūzų ir Apolono įkvėptais pranašais ir išminčiais, padėjusiais civilizacijos pamatus, iš palaidų bendruomenių suformavusiais įstatymų tvarkomas valstybes. Romėnai poetą irgi vadino žodžiu vates – pranašu. Taigi iškyla amžinas klausimas: kas svarbiau, – ar įgimtas talentas (natura), ar mokantis ir dirbant išsiugdytas mokėjimas rašyti (ars). Platonas į jį buvo atsakęs taip: „Mat jei tau iš prigimties skirta tapti garsiu oratoriumi, tu ir tapsi garsus oratorius, pasitelkęs žinias bei pratybas, o kurio iš šių dalykų stokosi, tuo atžvilgiu ir būsi netobulas“73. Panašiai teigė Ciceronas: „Tačiau aš atkakliai tvirtinu, kad prie išimtinės, nuostabios prigimties prisidėjus tam tikram sąmoningam veikimo būdui bei žinių suteiktai tvarkai, atsiranda tas sunkiai apsakomas grožis ir ypatingybė“74. Horacijus pakartoja tą patį:
 
                                Klausta ne kartą: eiles, pagyrimo vertas, kas pagimdo –
                                Menas ar prigimtis? Man atrodo, be dieviškos dvasios
                                Pastangos tuščios, taip pat ir talentas silpnas be meno.
                                Padeda jie viens kitam ir draugiškai remia kits kitą.
 
                                                                                                Hor. De arte. 408–411
 
Horacijus nepamiršta poeto ir kritikos santykio75. Jis įsitikinęs, kad pagyros nieko gera neduoda, reikia labiau vertinti kalbančius tiesą kritikus. Toks buvęs Kvintilijus Varas. Jam mirus, Horacijus parašė odę, kurioje sakė, jog Varui būdinga nepažeidžiamas principo laikymasis ir grynas teisingumas76. Aristarcho, II a. pr. Kr. gyvenusio garsaus Aleksandrijos filologo, vardas jau buvo tapęs griežto kritiko sąvokos sinonimu. Tokio kritiko Horacijus linki visiems rašytojams.
 
Taigi matome, kad svarbiausia, pasak Horacijaus, poezijos kūriniui, poeto asmenybei bei kūrybos procesui yra harmonija ir tvarka. Išdėstęs darnos, nuoseklumo, visų kūrinio lygmenų atitikimo vienų kitiems principą, kurį poetas turėtų racionaliai suvokti ir padaryti savastimi, Horacijus baigia ironišku pamišusio poeto vaizdu. Užsirūstinusi romėnų deivė Diana gali atimti žmogui protą. Žmonės irgi šalinasi tokio poeto, nes jo eilės nedaro įspūdžio.
 
Horacijaus „Poezijos menas“ turėjo didelės reikšmės Naujųjų laikų literatūros teorijai. Ja rėmėsi J. C. Scaligeris, P. Ronsard’as, M. Opitz’as, J. Ch. Gottshedas ir kiti. N. Boileau savo poemoje „Poezijos menas“ sakosi poetams duodamus pamokymus perėmęs iš Horacijaus. Nors šį bei tą jis nusižiūri ir iš Aristotelio, tenka iš tiesų pripažinti, kad jis pakartoja ir stengiasi savo laikams pritaikyti visus Horacijaus teiginius: veikalo darnos, vieningumo ir ardančios kūrinį detalių gausos, poezijos ir tapybos paralelės, įkvėpimo, objektyvios ir geranoriškos kritikos, eilių dailinimo, šlifavimo, svarbiausių įvairaus amžiaus vyrų bruožų apibūdinimo, stiliaus ir žanro dermės, literatūros istorijos temas. Horacijaus mintis N. Boileau dažnai išverčia pažodžiui, kaip, pavyzdžiui, pasakojimą apie tai, kad iš pradžių graikų tragedijos aktoriai vaidino be kaukių, tik veidus išsitepę vyno nuosėdomis: „Kai, vyno nuosėdomis išsitepęs veidą, / Į miestą Tespidas tą išmonę paleido, / Vežiman susodinęs artistus basus, / Naujasis reginys sudomino visus“77. Naujųjų laikų teorija ir praktika perėmė Horacijaus reikalautą78 simetrišką penkių veiksmų dramos kūrinio idėją. Horacijaus teiginiai ir patarimai gyveno ilgai: jie buvo aktualūs tol, kol kūrėjai stengėsi teigti gėrį ir grožį, kol buvo vertinama darna ir harmonija – iki postmoderno estetikos epochos.
 
1 Ov. Met. X. 243–297.
2 Iš salos vardo (Kipras, lot. Cyprus) padarytas lotyniškas žodis cuprum (varis) perėjo į daugelį dabartinių Europos kalbų (vok.: Kupfer, pranc.: cuivre; angl.: copper ir pan.).
3 Esti teiginys, kad graikai Afroditės kultą perėmė iš Kipro, tačiau jis nelaikomas įrodytu ir neginčijamu.
4 Apollod. III. 14. 3.
5 Čia ir toliau cituojamas Antano Dambrausko vertimas (Ovidijus. Metamorfozės. – Vilnius: Vaga, 1990).
6 Ov. Met. I. 750–780; II. 1–339.
7 Ov. Met. VIII. 152–235.
8 Plin. XXXV. 36. 65–66.
9 Plin. XXXV. 36. 95.
10 Ov. Met. X. 252.
11 Tac. Hist. II. 3. 2.
12 Nors taip teigė Horacijaus komentatorius Porfirionas (Porph. De arte. Praef.), tačiau dabar daugelis tyrėjų tuo abejoja.
13 Tačiau reikia pabrėžti, kad dar antikoje jis buvo suvokiamas kaip literatūros teorijos darbas. Kvintilianas vadina jį „liber de arte poetica – knyga apie poezijos meną“ (Quint. VIII. 3. 60). IV a. po Kr. gramatikas Porfirionas, parašęs komentarus visai Horacijaus kūrybai, irgi veikalą vadina ne laišku, bet knyga: hunc librum, qui inscribitur „De arte poetica“… – šią knygą, kuri pavadinta „Apie poezijos meną“… (Porph. De arte poetica. Praef.). Naujaisiais laikais šis Horacijaus kūrinys aptariamas kaip literatūros teorijos veikalas.
14 Čia ir toliau cituojamas Eugenijos Ulčinaitės vertimas (Horacijus. Poezijos menas / Romėnų literatūros chrestomatija. – Vilnius: Mokslas, 1992).
15 Hor. De arte. 9–10.
16 Hor. De arte. 23.
17 Arist. Poet. 1450b–1451a.
18 Hor. De arte. 25.
19 rem unam, Hor. De arte. 29.
20 totum, Hor. De arte. 34.
21 lucidus ordo, Hor. De arte. 41.
22 ordo, Hor. De arte. 42.
23 Hor. De arte. 38–40.
24 Hor. De arte. 45–88.
25 Hor. De arte. 51.
26 Hom. Il. VI. 146–148.
27 Arist. Poet. 1449a. Čia ir toliau cituojamas Marcelino Ročkos vertimas (Aristotelis. Poetika / Aristotelis. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Pradai, 1990).
28 Cic. Or. 57 .191; Quint. IX. 4.136.
29 Horacijus turi galvoje Terencijaus komedijos „Pats save baudžiąs“ veikėją (Ter. Heaut. V. 4).
30 Hor. De arte. 102–103.
31 Cic. De or. II. 45, 189, 190.
32 Quint. VI. 2. 26.
33 Hor. De arte. 108.
34 Arist. Rhet. 1389a–1390a.
35 Hor. De arte. 131.
36 Hor. De arte. 134–152.
37 Sunku pasakyti, katrą Diomedo grįžimą turi galvoje Horacijus. Romėnai labiau akcentavo grįžimą iš Trojos karo, kai iš Argo išvytas Diomedas atvyko į Italiją (Verg. Aen. VIII. 9; XI. 226), bet kikliniuose epuose buvo vaizduojamas ir Diomedo grįžimas po epigonų žygio prieš Tėbus.
38 Arist. Poet. 1451a.
39 Arist. Poet. 1450b.
40 Hor. De arte 152.
41 Hor. De arte. 176–177.
42 Hor. De arte. 178–188.
43 Hor. De arte 180–182.
44 Her. I. 8.
45 Cic. De or. III. 41. 163.
46 Plat. Crat. 425d;
47 Arist. Poet. 1454b.
48 Cic. De nat. I. 20. 53.
49 Hor. De arte. 191.
50 Hor. De arte. 192.
51 Arist. Poet. 1456a.
52 Hor. De arte. 193–219.
53 Hor. De arte. 220–250.
54 Hor. De arte. 251–262.
55 Hor. De arte. 268–269.
56 Ciceronas (Cic. De off. I. 29. 104) ir Kvintilianas (Quint. X. 1. 99) Plautą vertina labai teigiamai.
57 Neišliko nė vienos pretekstos ir nė vienos togatos. Abiejų žanrų kūrinių turime tik fragmentų.
58 Hor. De arte. 286–288.
59 Cic. De div. I. 37.
60 Platonas manė, jog kuriantis žmogus esti ypatingos, tam tikro šėlo būsenos (Plat. Ion. 534b; Phaedr. 245a).
61 Hor. De arte. 309. Vertė Dalia Dilytė.
62 Vitr. II. 19.13.
63 Porph. Hor. De arte. 357.
64 Plut. De glor. Ath. 3.
65 Arist. Poet. 1460b.
66 Rhet. Ad Her. IV. 28. Vertė Dalia Dilytė.
67 Hor. De arte. 366.
68 Val. Max. VI. 2. 12.
69 Tac. Dial. 18; Quint. X. 1. 113.
70 Hor. De arte. 382.
71 Quint. X. 4.
72 Cat. 95.
73 Plat. Phaedr. 269d. Vertė Naglis Kardelis (Platonas. Faidras. – Vilnius: Aidai, 1996).
74 Cic. Pro Arch. 7. 15. Vertė Dalia Dilytė.
75 Hor. De arte. 419–452.
76 Hor. Carm. I. 24. 7–8.
77 Čia ir toliau cituojamas Aleksio Churgino vertimas (Nikola Bualo. Poezijos menas / Poetika ir literatūros estetika. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 139). Plg. Horacijaus eilutes: „Dar nežinotos lig tol tragedijos žanrą išrado / Tespidas, sako. Jisai artistus vežiojo vežimuos, / Liepdamas jiems vaidinti, išsitepus nuosėdom veidą“ (De arte. 275–277).
78 Hor. De arte. 189.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)