tekstai.lt

Aidas Marčėnas. „Kad mažiau skaudėtų“ (Audronė Girdzijauskaitė. Atminties salos, 2008)


b_150_140_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_girdzijauskaite_salos.jpg       Audronė Girdzijauskaitė. Atminties salos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 150 p.

 

       Kartą, brūžindamas žoliapjove veją, iš neturėjimo ką veikti sudėjau tokį eilėraštuką: „Štai veją pjaunu ne dėl to, kad reikia ją nupjaut, o tam, kad tai tau džiaugsmo teikia, o štai rašau eilėraštį neaišku kam, nes reikia.“ Tai nereiškia, kad rašydamas pasąmonės kertelėj nesvajoji kam nors tuo parašymu suteikti džiaugsmo ir kad rašymas neteikia džiaugsmo tau pačiam. Tad nerašai vien tik iš reikalo, taip pat ir kokio naudingo darbo motyvai gal nėra tik altruistinis noras suteikti džiaugsmo artimui ar būti pagirtam. Bet išeities perspektyvos maždaug tokios. Mano galva, jei esi parazitas, t. y. žmogus, mąstantis be jokios naudos sau ir aplinkiniams, perspektyvos – sąžiningos. Ataidinčios iš vaikystės bei paauglystės, kurios yra didesnis ir reikšmingesnis dydis už visą likusį žmogaus gyvenimą. Kaip mano Borisas Pasternakas. Ir kaip savo knyga „Atminties salos“ paliudija teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Sutinku, ir su lengvos ironijos atspalviu priduriu, jog likęs gyvenimas gal tik ir skirtas tam faktui suvokti, ir kuo anksčiau tą supranti, tuo geriau. Ypač jei supratus dar lieka laiko pagyventi ir supratimą kažkaip įreikšminti.


       Kodėl šie pamąstymai? Manyčiau, šalia kitų, nujaučiamų ir menkesnių, vis dėlto svarbiausias stimulas A. Girdzijauskaitei parašyti prisiminimų knygą ir buvo tas ontologinis „reikia“. Nes tai tavo autentiška patirtis, nes buvai, esi ir tavęs nebebus. Nes laikinas tavo buvimas nebūties begalybėje yra didžiulis stebuklas, kurio reikšmes gali šiek tiek apčiuopti tik sąlytyje su mūzų motina Mnemozine, o atminty išsaugota konkreti gyvenimo detalė savo svarba pranoksta abstrakčiąją amžinybę. Nes tik tu gali pasakyti, kad buvo tie, kuriuos myli. Ir kad net tuos, kurių tarsi nemylėjai, pasirodo, myli, vien dėl to, kad jie buvo. Myli kaip patį save ir todėl jie yra. „Vienintelis panelės X gyvenimo ženklas yra mano raidės. Kol aš tebesu, ji esti netoli tų vietų, kurias mylėjo“, – anot Cz. Miłoszo. Galų gale privalai visa tai rašyti, nes niekas kitas taip pirmą kartą gyvenime nepamatė pražydusios pienės, kaip pamatei tu. Pamatė kitaip. Bet devyniasdešimt devyni kablelis devyni nuošimčiai užmiršo. Mudu su A. Girdzijauskaite – ne. Tai reiškia, kad esame nenormalūs. Toks yra pagrindinis motyvas, dėl kurio sutikau parašyti apie teatrologės memuarų knygą „Atminties salos“. Iš kurios, prisitaikęs sau, su lengvu autoironijos atspalviu ir pacituosiu: „Kai visi išeidavo į darbą ir likdavau viena, gaudavau užduotį perrinkti pilną aliuminį dubenį kruopų. Daugybė jų buvo neišlukštentos, su „uodegytėm“, tarp jų pasitaikydavo visokiausių akmenukų, ir aš stengdavausi kuo sąžiningiau atlikti savo darbą, kad būčiau pagirta“ (p. 30).


       Paauglystėje laukdavau tų savaitgalių. Į mano tėvų namus K. Kalinausko gatvėje, į kuriuos neseniai buvom persikėlę iš Antakalnio, susirinkdavo smagi draugija. A. Girdzijauskaitė su sūnumi Andriumi, jos ir mano mamos draugė Vida su dukra Sandra, kuri dabar – menotyrininkė ir gyvena Niujorke, gal dar užklysdavo vienas kitas šio pasaulio svetys. Dabar jau ne taip ir svarbu, nes mūsų žaidimo, kurį žaisti pasiūlė, žinoma, Audronė, pagrindiniai žaidėjai būdavo būtent šie. Žaidimas labai paprastas ir labai „užvedantis“. (Po ketvirčio amžiaus panašų modelį pakartos A. Valinskas teležaidime „Taip ir Ne“.) Žodžiu, kuris nors sugalvodavo kokį kultūros asmenį ar faktą ir klausinėjamas atsakydavo tik taip arba ne. Buvo ir išimčių. Tarkime, sugalvojus Jėzų Kristų bei išgirdus klausimą „žmogus?“, belikdavo atsakyti ir... Ir taip tol, kol aš atspėdavau.


       Vienam kitam priminsiu, kad juokauju, o kitiems paliudysiu, kad tuomet pirmą kartą nustebau, suvokęs, jog turiu intelektą. Ir, kad ir daug prakeiktų neuronų išžudyta, vis dar tebeturiu. Todėl, tik paėmęs į rankas labai skoningai (kartu kukliai ir prabangiai) Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą A. Girdzijauskaitės knygą ir perskaitęs pavadinimą, tąjį mūsų žaidimą tuoj pratęsiau, tarsi nebūtų praėję daugiau nei trisdešimt metų. „Atminties salos“? Andrejus Tarkovskis, „Soliaris“, paskutinė scena, kur Krisas-Banionis namo prieangyje klūpo prieš tėvą, Rembrandt’o „Sūnaus paklydėlio sugrįžimo“ citata, kamera kyla ir mes regime užmaršties vandenyne susiformavusią salą – namas, keliuko fragmentas, gal medis... Ir visa tai vis tiek pranyksta rūke, debesyse, kaip pranyks viskas, ką mėginame išsaugoti. Nors gal tos mūsų pastangos ir tampa viltingos bei prasmingos tik suvokus, perpratus jų beviltiškumą bei beprasmybę.


       Pratęsiant šį paauglišką žaidimą, A. Girdzijauskaitės „Atminties salas“ visai įmanoma lyginti su aukščiausio lygio kinematografu. Ko vertas vien toks vaizdas (tokių šioje knygoje apstu) iš karo meto Permės, ne tik pamatytas, bet ir vis dar matomas vaiko akimis – tas vaiko matymas neužmuštas suaugusio žmogaus „proto“ bei „žinojimo“: „Mano vaikiškon atmintin labiausiai įstrigo keli dalykai: tamsios medinės tvoros, pokšinčios nuo sauso šalčio, didelės vilko ir meškos skulptūros skvere prie teatro, ant kurių ropšdavosi vaikai; bet labiausiai – skardinis rūsio stogelis po mūsų langu bei kieti, ant apvalaus pado siūbuojantys veltiniai ir ilgut ilgutėlė žmonių eilė, lyg kokia juoda gyvatė išsirangiusi baltame aikštės sniege – eilė prie duonos ir pieno. Visa ta „gyvatė“ judėjo tarsi spirginama, barškėjo tuščiais bidonėliais – mat žmonės trypė ir striksėjo daužydami rankomis šonus, kad nesušaltų“ (p. 8–9). Kyla šioks toks įtarimas dėl pieno. Valkataujant po tuos kraštus aštuntajame dešimtmetyje apie pieną galėjai tik pasvajoti. Gal jį visą išgėrė ta barškanti gyvatė? Bet vinguriuokim toliau.


       Štai tokia per šešiasdešimt metų, ideologijoms ir santvarkoms keičiantis, keistai nepakitusi fotografija: „Tiesa, prie mano lovos – o tai buvo keletas sustumtų ir surištų kėdžių – ant sienos kabojo žemėlapis, tankiai prisagstytas vėliavėlių, žyminčių fronto linijas. Vakarais vėliavėlės būdavo perkeliamos, ir aš matydavau virš mano guolio pasilenkusių tėvų liūdnus veidus“ (p. 10–11). 

Arba poezija, o gal net sakinio muzika: „Sidabriniai dirižabliai kabėjo vasaros danguje ir slankiojo tarp debesų lyg kokie milžiniški eglutės žaisliukai“ (p. 26).


       Arba nesunkiai aptinkamos geros dramaturgijos užuomazgos. Yra charakteriai, yra priešistorė, istorija, nesunku numatyti, kur link vystysis įvykiai. Ir, kaip jau minėjau, net po šešiasdešimties metų matoma vaiko akimis – neteisiant ir nesiteisinant, tiesiog konstatuojant. Na, tarkim, toks eskizas su medicinos profesoriaus šeima, greta kurios autorei teko gyventi toje pačioje Permėje: „Senyvo profesoriaus antroji žmona Zina – graži jauna blondinė su vešliomis kasomis, sudėtomis aplink galvą, – paslapčiom nugriebdavo vienintelį sustingusį riebalo lašą iš virtuvės tarpulangyje padėto mūsų sriubos stiklainio; o vasarą, sočiai papietavusi, mėgdavo laižyti dideles seno porceliano lėkštes įsitaisiusi ant plačiai atverto lango palangės – kad visas kiemas matytų. <…> Kalbėta ir kad profesorius, regis, patofiziologas, iš laboratorijos atsinešdavo maistui šunų mėsos. Šiaip ar taip, ant jų didelio stalo valgomajame per patį vidurį stovėdavo žaliai dažytos geležinės svarstyklės; Zina čia sverdavo duoną, kad visiems šeimos nariams būtų po lygiai... Bet profesoriaus sūnus iš pirmos santuokos, ilgšis studentas, matyt, gaudavo mažiau, nes vis gulėdavo paslikas ant sofos ir žiūrėdavo į lubas“ (p. 20–21). Ir visiškai čechoviškas sakinys: „Iš visko matėsi – nemylėjo jis savo namų“ (p. 21). Ir toliau – apie jaunėlį profesoriaus sūnų: „Su Vovka draugauti nebuvo gera, nes kitą kartą, kai uždengiau knygoje paveiksliuką ir liepiau spėti, koks ten žodis apačioje parašytas, jis man beveik nukando smilių. Tėvelis tą pirštą įtaisė į savo vietą, kietai sutvarstė ir raudonu pieštuku nupiešė ant jo lėlytę – kad mažiau skaudėtų“ (p. 20–21). Mano draugas Alvydas Šlepikas minėjo, kad A. Girdzijauskaitė akademijoje jiems dėstė kažką apie lėlių teatrą. Bičiulis gan vaizdžiai pasakojo, kaip dėstytoja, pasikvietusi jį, Oskarą Koršunovą bei Gintarą Varną į savo namus, pusiau gulom įsitaisiusi ant kušetės, vis pareikalaudama, kad vienas ar kitas magistrantas išvirtų kavos, porino, kaip buvusi Vietname ir mačiusi lėlių teatrą ant vandens. O aš dar kartą matau, kad gyvenime nėra atsitiktinių dalykų.


       Štai kai kas jau iš aštuntojo dešimtmečio pradžios apsilankymo vaikystės Permėje prisiminimų ilgesnėje laiko perspektyvoje įgauna veik metafizinę tarybinio inteligento buitį reprezentuojančio performanso bruožų: „Turiu pasakyti, kad Permės gyventojams turbūt atrodžiau keistokai – platėjančiom baltom vilnos kelnėm (jas pasisiuvau iš Kazės Zimblytės dovanotos medžiagos – tuo metu Šventųjų Jonų bažnyčioje ji siuvo didžiulę uždangą Maskvos Gnesino mokyklai, atraižas kartu su brėžiniais laikė sakykloje ir dovanodavo užeinantiems draugams)“ (p. 17–18). Paskutinį kartą Šventųjų Jonų bažnyčioje lankiau pašarvotą Bronį Savukyną, kurio per aštuoniolika mūsų pažinties metų taip ir neprikalbinau užrašyti prisiminimų, dabar telieka iš jo lietuvių kultūrai neįkainojamų pasakojimų šį bei tą iškreiptai prisiminti pačiam. Bet tai jau kita tema.


       Taigi, atsivertę „Atminties salas“ aptiksime ne tik Mnemozinės, bet ir kitų graikų mūzų ryškius pėdsakus. Tad yra pagrindo kalbėti apie A. Girdzijauskaitės knygos „Atminties salos“ meniškumą. Jis labiausiai atsiranda iš siekiamybės pasakyti kiek įmanoma tiksliau, iš pastangų prisikasti iki tiesos, nors tai naivu ir neįmanoma. Ir, tiesą sakant, kaip pelus nuo grūdų atsijojant gražumą nuo grožio, kartais tarytum pašalinio reiškinio neišvengiama šiek tiek protokolinių intonacijų. Tiksliai, bet sausai.


       Detalė yra tiek asmeninės, tiek visuotinės istorijos druska. Dar daugiau – detalė yra citata protu neaprėpiamo teksto, kurį rašo Dievas, jei jį tiki, arba likimas, jei juo netiki. Šiaip ar taip, iš atminties išnyrančioje detalėje sakralumo daugiau nei amžinybėje, į kurią, regis, pretenduoja kai kurie, teisindami savo sušiktus gyvenimus, fantazuojantys pastarojo meto memuaristai. A. Girdzijauskaitė ir čia stengiasi būti tiksli ir teisinga, nieko neteisti. Savęs ji negražina ir neteisina, tiesiog vaikiškai naiviai atveria tikriausiai sudėtingą savo charakterį. Pavyzdžiui, 1973-iaisiais atvykus į Permę trokšte trokšta surengti ten gyvenantiems artimiems žmonėms Kūčių vakarienę. Ir štai tos vakarienės ruošimas: „Bet pradžioj buvo pusryčiai, karštligiški kalbėjimai ir nurodymai Lidos draugei dėl Kūčių stalo – kaip trinti aguonas pienui, kaip virti spanguolių kisielių <…> – visa tai surašiau ant ilgų popieriaus skiaučių, paskui išėjau pasivaikščioti po miestą“ (p. 14). Ir jau sugrįžus iš pasivaikščiojimo: „Vakarienė buvo nuostabi, padaryta tiksliai taip, kaip mano parašyta!“ (p. 15). Jei būtų ne nuostabi ir padaryta netiksliai, autorė, manyčiau, taip ir parašytų. Nežinau, kaip kitus, o mane tai žavi. Kaip pamačius per karą nematytą vyresnę seserį – ne kokios sentimentalios fantazijos, bet psichologiškai tikslus emocinis paveikslas: “Mieguista žiūrėjau į tą ištįsusią, išaugtiniais rūbais vilkinčią, apsiverkusią ir sutrikusią Dalią, ir ji man atrodė visiškai svetima, nepažįstama“ (p. 32).    


       A. Girdzijauskaitės rašymo manierą vis dėlto galėčiau pavadinti atminties detalių restauracija. Atkuriant spalvas, tarkim, spalvinant tėvo ryšimas varlytes arba stebint mamos skarelę su tamsiai mėlyna jūra, sportinėm valtim ir apkraštuotą margaspalvėm vėliavėlėm, tą rojaus iliuziją, kuri nuo vaiko akių dengia už į evakuaciją vežančio traukinio lango vykstančias karo baisybes. (Nukrypimas: gimęs 1960-aisiais prieš mane buvusius laikus vaizduotėje regiu nespalvotai ir reikia pastangų jiems nuspalvinti.) Restauruojama ir suteikiant apimtis. Kartais – dviejuose išmatavimuose, kai nusakomas koks įvykis, ar tiesiog pabrėžiama, nesivarginant per daug gilintis: „Susitikusios mes kalbėdavomės kiekviena apie savo gyvenimą, patirtus įspūdžius, svajones ir nesėkmes.“ Reiklesniam skaitytojui gal ir rūpėtų – kokius įspūdžius, kokias svajones, kokias patirtis? Bet mat jį galai. Perspektyvą įgaunančios trijų išmatavimų restauracijos vis tiek daugiau. Nemažai citavau. Štai dar viena citata, bylojanti apie autorės Tėvelio asmenybės mastą bei tą paprastą, lengvai komišką būdą, kuriuo mažam vaikui visam likusiam gyvenimui įskiepijamas patriotizmas: „Kai nusileidom Vilniaus oro uoste, Tėvelis mane paguldė kniūbsčią ant žemės ir pasakė: „Kvėpuok giliai. Nuo savo žemės kvapo tuoj visi pykinimai praeis.“ Ir tikrai – netrukus atsigavau“ (p. 33). Bet tikrąją, ne vien artimiesiems bei memuaristikos mėgėjams svarbią vertę A. Girdzijauskaitės „Atminties salos“ įgauna atsirandančiu ketvirtuoju matavimu, apie kurį kalbėti beprasmiška, tiesiog būtina perskaityti šią su meile, nuolankumu bei vaistininko, ne, – laikrodininko precizija parašytą knygą.


       Ir pabaigai dar vienas pasažas, liudijantis „Atminties salų“ gyvybę. Manęs visai nenustebino, perskaičius, kad „anapus upės, žiūrint nuo kairiojo kranto tarp Žaliojo ir dabartinio Baltojo tilto, buvo keletas medinių sodybų, pavasarį žydėjo vaismedžių sodai“ (p. 66), ir į kur autorė su vyresniąja seserimi įvairiais būdais keldavosi per upę parnešti mažajam broliukui pieno. Nenustebau, mat neseniai mano bičiulė filosofė Jūratė Baranova papasakojo, kad jos anyta, tikra vilnietė, turėjo namą su sodu, daržu prie upės tarp Žaliojo ir Baltojo tilto, o jų kaimynas Petka laikė arklį Žuliką. Ir Petka, ir Žulikas buvo labai svarbūs, nes tuos daržus apardavo. Tačiau Petka mėgo išgerti, o Žulikas to negalėjo pakęsti. Todėl, kaip sako filosofė, Žulikas ir užmušė Petką. Pasaulis yra kupinas istorijų – ir šiapus, ir anapus upės, ir einant per tą upę ledu, įlūžtant priekyje einančiam vyrui. O dabar tai, ko niekada nesu net matęs savo akimis, nusėda ir mano pasąmonėje, kad kada nors taptų mano paties atminties salų detalėmis arba pranyktų amžiams, tai, deja, labiau tikėtina.    


       „Atminties salos atsiveria skaudžiai ir netikėtai, kaip ir viskas, kas susiję su praeitimi“ (p. 149), – paskutinę knygos pastraipą pradeda A. Girdzijauskaitė. Manyčiau, kad išrašyti tai, kas atsivėrė, yra gal vienintelis būdas tą skausmą prisijaukinti. Taip, kaip kažkada Tėvelis mažai mergaitei ant Vovkos įkąsto piršto nupaišė lėlytę – „kad mažiau skaudėtų“.

 

       P. S. Skyriuje „Pokario Palanga“ rasime puikų palyginimą. Cituoju su garnyru: „Ungurio gabalai lėkštėje buvo dideli ir riebūs, raumenukas prie odos baltai rausvas; pomidorus bufetininkė pateikė supjaustytus kartu su svogūnais, kurių aš valgyt visiškai negalėjau. Šia proga Tėvelis pamokino, kaip dera valgyti visokią žuvį, ir kaip – ungurį: atidarai kaip knygą, ir švelniai brauki nuo stuburkaulio į šoną ir taip toliau…“ (p. 109). Mėgstu gerai išrūkytą ungurį. Pastebėjau, kad jau kelinta diena, atsivertęs kokią gerą, ir skaitymo malonumą žadančią knygą, pagalvoju: štai atsiverčiau knygą, lyg ungurį. Gal užsimirš? Nes skamba labai jau pretenzingai, labiau tiktų kokiam nors estetui, kokiam nors kito pasaulio palangiškiui... Ir vis dėlto Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“ mano bibliotekoje priskirtinos ungurinių knygų kategorijai. Šio fakto pasistengsiu nebeužmiršti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)