tekstai.lt

Dovid Katz. Kapinių Rasa. Apsakymas


b_200_150_16777215_0___images_stories_metai_dovid_katz.jpg



D o v i d a s  K a t z a s – žinomas mokslininkas ir rašytojas, poeto Menkės Katzo sūnus. Jis Vilniaus jidiš institute dėsto jidiš kalbą ir kultūrą. 1999 m. įkūrė Kultûrinių bendrijų studijų centrą, jidiš kalbos vasaros kursų programą Vilniaus universitete. Rašytojas prozos knygomis ir moksliniais darbais garsina Lietuvą pasaulyje.


Benda Gado duktė Rasa buvo laiminga ilgakasė mergaitė juodomis it naktis akimis. Apatinė lūpa, rodės, tuoj plačiai nusišypsos. Rasa nedraugavo su mergaitėmis, kurias Zusmanas Svirėje mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti ir poteriauti. Jos – iš Svirės miestelio, Rasa – iš Strašos. Šis kaimelis – už poros mylių nuo vieškelio. Miestietės šaipėsi iš Rasos tarties ir tamsaus gymio, pravardžiavo „juoduoju maru“, vadino „kaimiete“ ir „Strašunka“, nes „Straša“ reiškia „baidyklė“.


Benda Gadas neleido duktės su vežiku kasdien į Svirę, mokė namuose. Sumani duktė greitai pasivijo tėvą žiniomis ir jis susitarė su Zusmanu, manė, Svirėje dukrelė pažais su žydaitėmis, pašnekės jidiš kalba. Netrukus suprato: dukra, būdama su išpuikusiomis miestietėmis, nelaiminga.


Į galvą atėjo išganinga mintis. Rasa liks Strašoje. Vežėjas kasdien atveš Kazriel Gavrielį Taną iš Mikailiškių. Tas mokytojas garsėjo mokslingumu. Jis mokys dukrą privačiai, kaip turtingą didmiesčio merginą.


Kazriel Gavrielis, pramintas Kašra Gavra, buvo aukštas, pagyvenęs vyras vešlia išsidraikiusia žila barzda. Jis lyg gydytojas instrumentų krepšį nešiojosi mažą rudą odinį lagaminėlį su dviem siaurais žaliais dryželiais ir nublukusia paauksuotų raidžių „K. G.“ graviūra. Rasa, laimingiausia mergaitė pasaulyje, liko Strašoje.


Pavadinimas „Straša“ turi tris reikšmes. Straša – kaimas tarp Svirės ir Mikailiškių, ties Šimeniškių keliu į Švenčionis, to krašto „metropolį“, kuriame buvo dešimt gatvių ir dvi mūrinės sinagogos. Kaimo pakraščiu rangėsi upelis Straša. Taip vadino ir vandens malūną milžiniškais ratais, juos suko sodžiaus upės tėkmė. Vandens malūnas priklausė Svirėje turtingiausiam žmogui, Izraeliui Josifui Chajatui, miestelyje pramintam Jeiske Malūnininku. Jeiskės vežikas Liolka Strunoiceris, mat jo prosenelis buvo kilęs iš Strunoico, rytais kinkydavo arklį ir gabendavo poną į malūną. Dieną važinėjo verslo reikalais.


Benda Gadas, ištikimas Jeiskės darbininkas, gyveno antrame malūno aukšte. Rytą brėkštant atidarydavo malūną ir paruošdavo mašinas darbui. Kai malūnas ūždavo, sodiečiai iš aplinkinių kaimų veždavo kviečius, miežius ir avižas malti. Traukė į malūną ir mediniu liepteliu per upelį. Aštuonios Benda Gado šeimõs – vienintelių žydų Strašoje – kartos gyveno ir dirbo malūne.

Šabo popietę Benda Gadas ir dukra ilgai vaikštinėdavo po mišką. Rasa labiausiai mėgo beržus. Šiokiadieniais mergaitė nulipdavo į apačią pasižiūrėti, kaip dirba malūnas. Didesnio stebuklo žemėje Rasa nebuvo regėjusi.


Laukuose, miškuose ir prie spindinčių it veidrodis ežerų tvyrojo kaimo ramybė. Tačiau Rasa gyveno nepaliaujamai besikeičiančios visatos centre. Upelio srovė suko malūno ratus, čia pat akyse virto galingu kriokliu. Po didelio akmeninio pastato kambariais amžinai sukosi baisūs geležiniai tekiniai. Rasa, nors dažnai mėgino, niekaip jų nesuskaičiavo. O šį priskaičiavau ar ne? Dar nemokėdama vaikščioti padarė nuostabų atradimą, kad vienas malūno ratas suka kitą, pirmąjį Strašos upelyje varo didysis tekinis, plokščias ir nuožulnus, kiti ratai malūne – statūs, vidurinių stipinai aukšti sulig dangumi. Dvigubas ratas drumzlėtomis nišomis, įranta tarp apatinio ir viršutinio lanko – kaži, kas ten tūno? Rasai dingojosi, kad ten paslėpti senosios Jeruzalės šventyklos turtai. Tekinis styrančiu smaigu ore sukosi ir sukosi it amžiais spindintis Visagalio ugninis kalavijas prie Rojaus Sodo vartų. Rasa perprato paslaptį – jis sukosi nuo laikų pradžios, suksis iki pabaigos. Mergaitė gailėjosi vaikų, kurie gyveno ne Strašoje.


Rasa daug ką suprato, žinojo esanti lietuvaitė, kurią moko garsus mokslo žmogus. Po pamokų mergaitė lipo į apačią žiūrėti, kaip dirba malūnas, ir regėjo viską, ko ryte mokėsi. Vieną kartą malūnas jai buvo išmintingojo karaliaus Saliamono išradimas, kitąkart – keistos pranašo Elijo vežėčios, lekiančios į dangų.


Kašra Gavra mokė Rasą iš Mozės penkiaknygės, skaitė pranašystes, vėlesnius pranašų rinkinius, psalmes bei Mišną, Talmudo legendas jidiš kalba ir trumpąjį įstatymų sąvadą. Rasa troško studijuoti Talmudą ir Kabalą, tačiau mokytojas gabiajai mokinei neleido. Mat Talmudas – ne mergaitėms, o Kabalos neskaito net berniukai. Tie raštai skirti prisilaikantiems įstatymo išminčiams, vyresniems nei keturiasdešimties metų. Mokytojas tik trumpai perpasakojo dalykus, kurie negali mergaitei padaryti žalos, neleido jai studijuoti vadinamųjų „slaptų“ raštų.


Rasai suėjo šešiolika, stojo septyniolikti, kaip sakydavo senovėje. Kašra Gavra paaiškino, kad nebegali jos mokyti. Atrodys nepadoriai, o Izraelio teisuoliai netinkamo elgesio labai vengia. Girdi, jei nori tapti kartą per tūkstantmetį pasitaikančia išmintinga moterimi, tokia kaip Brurija, tai tekėk už mokslingo žmogaus. Rasai tokie samprotavimai atrodė kvaili. Ji liejo gailias ašaras. Kašra Gavra susitvardė ir nuėjo laukti vežimo, kuris turėjo parvežti namo. Rasa pasivijo ir prašė parduoti jai rudąjį lagaminėlį. Nieko juokingesnio gyvenime negirdėjau, jis šiurkščiai atšovė, neparduosiu. Mokytojas, grįžęs namo, pasigailėjo įskaudinęs gerą mokinę, ištuštino lagaminą ir padavė vežikui, kad jis parvežtų Rasai atsisveikinimo dovaną.

 


Rasa leido dienas malūne. Subrendo, atrodė laiminga. Ūmai susirgo tėvas, paralyžius sukaustė kojas ir jis nebevaikščiojo. Išsigando neturįs sūnaus: kai mirs žmona, dviese su dukra neišsivers. Jeiskė Malūnininkas valandų valandas prasėdėdavo prie ištikimo darbininko lovos, tikindavo, kad moka atlyginimą už sąžiningą aštuonių šeimos kartų triūsą.


– Nesirūpink, – sakė, – greičiau sveik!


Benda Gadas pasveiko, tik kojų nevaldė. Žmonės manė, nugyvens ilgą gyvenimą, gal net visiškai pasitaisys. Michališeko chirurgas ir barzdaskutys, Hiršė Chona, vadinamasis Chonka Daktaras, kartą per savaitę užsukdavo instrumentais, vaistais ir, svarbiausia, įvairiomis siurbėlėmis nešinas. Jas simetriškai išdėliodavo pacientui už ausų. Bet ir tai negelbėjo.

Vieną rytą žmona Chaška nebeprikėlė vyro. Paklaikusi nubėgo į malūną. Jeiskė Malūnininkas, taupydamas laiką liepė Liolkai iškinkyti iš vežimo arklį, pabalnoti ir skubiai joti į Michališeką daktaro. Chonka kartu parjojo, įpuolė į kambarį viršutiniame malūno aukšte ir pridėjo plunksną prie Benda Gado nosies. Plunksna nesukrutėjo. Chonka Daktaras numetė instrumentus ant žemės ir sukalbėjo maldą už mirusiuosius: „Tebus palaimintas dorųjų teisėjas.“


Per trisdešimties dienų gedulą Kašra Gavra šiokiadieniais Rasą lankė. Jiedu perskaitė ištraukas iš Jobo knygos, Raudų knygą, prie kapo kalbamus poterius iš moteriškos maldaknygės jidiš kalba ir nurodymus gedėti trumpajame įstatymų sąvade. Gedinčiojo drabužiai perplėšiami nuo viršaus iki apačios – ne skersai. Mirus gimdytojui suplėšomi visi drabužiai. Svarbu apraudoti velionį, nes išlietos ašaros apsaugo nuo vaikų mirties. Pirmas septynias dienas negalima praustis šiltu vandeniu. Trisdešimt dienų neleidžiama kirpti plaukų. Mirus gimdytojui plaukus draudžiama kirpti tris mėnesius. Vienuolika mėnesių kalbamas kadišas* ir metus negalima vilkėti naujų drabužių. Rasa smulkmeniškai prisilaikė įsakymų, skrupulingiau nei motina ir net pamaldžiausios Svirės bei Mikailiškių moterys. Kašra Gavrą prašė aiškinti žodžius ir ženklus šventoje maldoje už mirusiuosius.

Prabėgo septynios dienos, mėnuo, vienuolika mėnesių, metai. Rasai piršosi jaunikiai iš Svirės, Lintupio, Mikailiškių, Švenčionių. Gretimame kaime, Svitališeke (senesni žmonės sako: Svitarilišeke), kuris yra pusiaukelėje tarp Klušano ir Vidutino, gyveno žydų šeima, joje motina neseniai buvo mirusi. Toji šeima atsiuntė šaunų jaunuolį pakalbėti su Chaška ir Rasa, tačiau nieko nepešė. Rasa nė nedirstelėjo į vaikiną. Kai išsipustęs piršlys gražbyliavo apie „sąjungą danguje“, Rasa atkirto: „Greičiau turguje.“ O išlydėdama svetį dar ir Svitališeką papeikė, esą nė iš tolo neprilygstąs Strašai.


Rasa padėjo malūne, nors Jeiskė ir nereikalavo. Jis mokėjo našlei Benda Gado algą, lyg šios vyras tebebūtų gyvas ir dirbtų. Rasa vedė apskaitą, valė, vis dažniau gabeno laiškus, pinigus, sąskaitas, perduodavo žinutes ir įvairiausiais malūnininko pavedimais vykdavo į aplinkinius miestus bei kaimus kartu su senuoju vežiku Liolka Strunoiceriu.


Kai vienas didžiųjų malūno sraigtų išklibdavo, Jeiskė Rasai sakydavo: „Varžto ir sudaužytos širdies nebepataisysi.“ Šie žodžiai būdavo ženklas Rasai keliauti su Liolka į Švenčionis pas Lulinskį pirkti varžto geležies krautuvėlėje. Ji sugrįždavo greitai, puikiai sutvarkiusi reikalus. Ir Liolka džiaugdavosi, kad reikia rūpintis tik arkliu.


Grįžusi po dienos kelionių Rasa žvelgdavo į didžiuosius malūno ratus. Nepaliovė stebėtis. Mąstė, kad tėvas, senelis ir prosenelis, kol gyveno, žiūrėjo į ratus. Tik beprotis išsižadėtų palikimo. Ji labai apsigautų, jei sugalvotų palikti malūną ir ištekėtų už išsipusčiusio kvailio iš Svitališeko, Kameliškių arba Adutiškio. Kol gyvens, tęs tėvo darbą stebuklingajame Strašos malūne.

 

Rasa kasdien lankė tėvo kapą Svirės kapinėse. Motina ir Jeiskė manė, kad mergina neturėtų kiekvieną dieną ten eiti. Retkarčiais Rasa užsukdavo į Mikailiškes pasilabinti su senuoju mokytoju Kašra Gavra. Jis nesiliovė mokinei priekaištauti:


– Dievo ir šviesaus tėvo atminimo vardan palik kapines ramybėje, susirask vyrą! Ištekėk, vaike! Kol dar gyvenu, noriu tave sutuokti!

Kalbos Rasai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Atvirkščiai – jai nepakako vien tėvo kapo lankyti. Apžiūrinėdavo antkapius Svirės kapinių kalvelėje, besileidžiančioje prie Svirės ežero. Kai važiuodavo su Liolka tvarkyti malūno reikalų, užsukdavo ir į kitas kapines. Pamėgo lankyti ir Mikailiškių kapus. Kiekviena kelionė – naujas nuotykis. Tekdavo arklį su vežimu varyti į keltą ir plaukti kiton Vilijos pusėn. Rasa mėgo žiūrėti, kaip Jurkos Kapitono veidas suakmenėja iš išgąsčio, kai Liolkos arklys vidury upės ant kelto piestu stojasi. Mieste ji aplankydavo laikrodininką Avremą ir jam aiškindavo, kad laikrodžiai yra maži vandens malūnai. Besisukantys ratukai – tik nedidelės milžiniško Strašos malūno tekinių kopijos.


Rasa stabtelėdavo ir prie Lintupio kapelių. Ne vieną popietę praleisdavo toli išsidriekusiose Švenčionių kapinėse. Kai darbo reikalais su Liolka keliaudavo į vakarus, į Švenčionėlius, ji užsukdavo pasigėrėti vietinėmis kapinaitėmis. Liolka daug neklausinėjo, jam nieko nereikėjo sakyti. Atsisėdęs ratuose traukdavo sau pypkutę, kartkartėm Rasa užtikdavo jį degtinę maukiantį. Liolka degtine ir arklį pavaišindavo.


Nauji antkapiai dažniausiai nuobodūs, tačiau ją pakerėjo senieji – lyg daugelį amžių menančios malūno girnos. Gražiai išrašyti senovinėmis raidėmis hebrajų kalba, samanoti. Iš pradžių hebrajiškos santrumpos ant akmenų jai buvo nesuprantamos. Ką reiškia „p. n.“ ir „j. n. v.“ arba „t. n. tz. v. h.“? Labiausiai sudomino raidė, kurios alfabete nėra. Iš viršaus ji atrodė kaip raidė „lamed“, per vidurį panėšėjo į „pei“, tačiau iš apačios priminė „kuf“.


Rasa, apsilankiusi Mikailiškėse, įkalbėjo, kad Kašra Gavra palydėtų ją į kapines ir paaiškintų, ką tos raidės reiškė. Keistąjį simbolį sudarė trys raidės: lamed, pei ir kuf, jos reiškė sąvoką „apytikris metų skaičius“ (raidės rašomos po hebrajiškų metų). „Pei nun“ reiškė „čia guli palaidotas“, „j. n. v.“ – „jotseo nišmosoi betaharo“ (jo siela iškeliavo nesutepta). Pastaroji santrumpa tapusi hebrajišku veiksmažodžiu „jonav“, paprasčiausiai reiškė „mirė“.


Rasa suvokė, kad antkapiai panašūs į žemę.


Vaikai tėvams pastatė beveik visus antkapius, juose buvo išgraviruoti užrašai „Mūsų mylimai mamai“, „Mūsų mylimam tėvui“ ir pan. Ji gailėjo svetimų žmonių, kurie statė paminklus mirusiems tėvams.


Skaudu, kad kai kurie antkapiai gulėjo apleisti, lyg užmirštos sielos, besiblaškančios pragaro gelmėse. Jai vaidenosi tėvo Benda Gado žingsniai šalia, tarsi šaukiami jo žodžiai: „Rasa! Kartu darysime stebuklus! Rūpinsimės užmirštais kapais ir juos sutvarkysime. Taip, sutvarkysime! Kvailos Zusmano mokinės iš Svirės gimdo ir žindo vaikus. O mes atliksime amžinybės misiją. Draugausime su mirusiaisiais. Mes – mirusiųjų draugai!“


Rasai rūpėjo klausimai, į kuriuos net ir Kašra Gavra nepajėgė atsakyti. Ant kai kurių akmenų virš raidžių, reiškiančių „amžinai tegyvena siela“, buvo taškai. Kituose antkapiuose taškų nebuvo. Kai kuriuose virš raidžių buvo įstrižos lyg žaibai linijos, o kituose raityti pagražinimai. Kad ir kur nuvykusi, ji vis matydavo anas tris raides, sudarančias vieną stebuklingą raidę. Ji juk neatsirado atsitiktinai. Įrašai ant didelių prabangių antkapių – ilgaamžiai, tarsi diaspora.


Kašra Gavra murmėjo, esą kiekvienas raižytojas turėjo savitą stilių. Niurnėjo, nes kabalistui sąžinė neleido apsimesti, jog supranta taškų ir rumbų ant senovinių antkapinių akmenų paslaptingą prasmę švenčiausioje diasporos žemėje, Lietuvoje.

Rasa vargino Kašra Gavrą prašymais išmokyti Kabalos eilutes apie mirtį ir mirusiuosius. Jis atsisakė mokyti ir piktai paliepė daugiau neateiti. Labai gailėjosi kadaise atidavęs keistuolei, nenorinčiai tekėti ir mylinčiai malūną, nedidelį rudą lagaminą, kurį senelis jam padovanojo per Bar Mitsvą*. Prisiminęs senelį, jis aplankė jo kapą ir sukalbėjo labai ypatingą kadišą, prašydamas atleidimo, kad atidavė dovaną merginai.


Rasa neabejojo Dievu, tačiau jos nuomonė apie Jį kartais pablogėdavo. Grįžusi namo vaikštinėdavo aplink malūną, žiūrėdavo į žvaigždėtą Strašos dangų ir Dievą bardavo: „Koks gi tu Dievas! Verti žmogų mirti! Nedidelis žygdarbis, ar ne, Dieve?“ Bet paskui pagalvodavo, jog pomirtinis gyvenimas geresnis nei žemėje, ir jos meilė Dievui vėl sustiprėdavo.


Ji nusimanė apie šio krašto antkapius. Ją praminė Kapinių Rasa, arba trumpai – „Grabnyčia“. Žmonės klausinėdavo: „Grabnyčią mieste matei?“, „Gal kapinėse?“ Dažniausiai atsakydavo: „O kur dar?“


Važiuodama vežimu Rasa dažnai prasilenkdavo su žinomu Švenčionių vežiku Meiške Bluferiu, kuris svaidydavo kandžias pastabas, smingančias į širdį. Rasai sudainuodavo dainelę:

 

Kapinėse gersime arielką ir užkąsime ridiku,

o kvaiša mergiotė poteriaus, kalbės kadišą.

 

Jei Meiškė sutikdavo Rasą antrą kartą, sutraukdavo dar vieną posmelį. Stovėdamas ant vienos kojos tampydavo vadeles – lyg diriguotų orkestrui – ir dainuodavo jidiš vodevilio stiliumi kaip Vilniuje:

 

Oi, sena pana sensta,

o kai veideliai geibsta –

kraitis negelbsti

ir niekas nesergsti.

 

Rasa nepykdavo. Prisimindavo, kaip Kašra Gavra kartą mokė, kad Talmude prarašyta, jog nereikia įsižeisti, kai kvailiai tyčiojasi. Ji neatsikirsdavo, kai Meišė Bluferis traukdavo ją per dantį.


Rasa susidarydavo nuomonę apie žmogų pagal jo antkapį. Labiausiai mėgo mažus, paprastus antkapinius akmenis su tokiais įrašais: „Rikala, Aarono duktė, amžiną atilsį, mirė Teivei mėnesio 6-ą dieną“ arba „Mylima ir dora motina Chaja Feigė, Tanchumo dukra, mirė Elulio mėnesio 26-ą dieną.“ Prie antkapių su įrašais „Apraudame“ Rasa pravirkdavo.


Jei įrašas antkapy liudydavo, kad asmuo mirė jaunas, „Mylimas brolis pasitraukė iš gyvenimo šešiolikos metų“, Rasa karčias ašaras liete liedavo. Jai labai patiko Frida Zelda. Ant jai skirto akmens buvo užrašyta: „Švelni ir gležna, dvidešimt dvejų metų, ak, kaip nelauktai mirė Frida Zelda baa Shmuel, Elulio mėnesio 11-ą dieną.“


Rasa hebrajišką frazę išvertė į jidiš kalbą: „Frida Zelda, Šmulkės duktė.“ Kasmet Elulio mėnesio vienuoliktą dieną Rasa aplankydavo jos kapą, ilgai kalbėdavosi su ja lyg su geriausia drauge, garsiai skaitydavo istorijas iš knygos.


Rasa gailėjo bendraamžių merginų, kurias sutikdavo Svirėje, Mikailiškėse, Lintupyje ir Švenčionyse. Jos taukšdavo niekus. Čia būdavo geriausios draugės kaip Dovydas ir Džonatanas, čia bardavosi ir pešdavosi. Kaip blogai, kai žmonės nepažįsta amžinos draugystės.


Rasa nešiojosi seną Kašra Gavros lagaminėlį, prikrautą šepetėlių, skudurų, valiklio butelių apleistiems antkapiams plauti, šluotelę kapams apšluoti ir gėlių. Dvi auksinės raidelės ant lagaminėlio primindavo praeities dienas, kai Benda Gadas laukdavo jos malūno apačioje.


Rasos motina Chaška neprieštaravo, kad dukra lankosi apylinkės kapinėse. Dukra ir ji atrodė kaip dvi našlės. Kas būtų, jei Rasa ištekėtų ir išvyktų gyventi į kitą miestą? Nenori dukra tekėti – negalima jos versti. Svirės rabinas, Benjaminas Meilevičius Svirskis, kartą aiškiai pasakė: „Vyras privalo vesti, bet moteriai nebūtina tuoktis. Jei patinka būti vienai – tegu.“


Chaška mėgo gėles. Pažino jas, augančias laukuos, miškuos ir ant upės kranto. Gėlės motiną ir dukterį suartino, juk gėlės pradžiugina gyvuosius, paguodžia mirusiuosius. Motina ir dukra tapo sąjungininkės.


Rasa parinkdavo gėlių, nes džiaugsmą mirusiesiems suteikia tik tos gėlės, kurios jiems patinka. Jaunoms mergaitėms Rasa nunešdavo našlaičių. Jas glostydama apčiuopdavo aksominius lapelius. Rudas našlaites ji skindavo kūdikiams, geltonas – vaikams, mėlynas – vyresnėms nei dvylikos metų mergaitėms. Našlaites sodindavo vėlyvą pavasarį.


Berniukams Rasa nunešdavo dangiškos spalvos neužmirštuolių, kurios augdavo ant Strašos upelio kranto. Motina sakė, kad jos veši drėgnoje žemėje; didesniuose miestuose berniukai sudžiovintas neužmirštuoles siųsdavo mylimosioms. Neužmirštuoles reikia sodinti ant kapų iškart po Velykų. Mat po vidurvasario tie augalai nužydi ir sunyksta. Motina neturėjo katilėlių, jie buvo vaistiniai augalai. Rasa, lankydamasi Mikailiškėse, nuėjo pas gydytoją Chonką ir paprašė katilėlių, tačiau jis augalų neturėjo, gydytojo sveikas protas neleido jam tikėti „davatkų gyduolėmis“. Chonka papasakojo apie dėles ir jų atranką. Jei dėlė neturi trijų aiškiai matomų dantų ir dešimties porų akių, ją reikia tuojau mesti į Vilijos upę, kad blogosios nesusimaišytų su gerosiomis. Dėlė, neturėdama trijų gerų dantų, neiščiulps ligos syvų. Be dešimties porų akių nematys, ką reikia iš žmogaus išsiurbti; neatskirs gero nuo blogo. Rasa suprato, kad su Chonka apie gėles nepašnekėsi, tik apie dėles. Laimei, Chonka patarė paieškoti katilėlių Tarašeiskio vaistinėje Švenčionyse, ir veikiai Rasa pasodino baltų katilėlių ant „mirusiųjų, kuriuos reikėjo gydyti“, kapų. Prie griūvančių senų antkapių su neįskaitomais užrašais – čia palaidoti amžiais bus bevardžiai.


Tėvams Rasa sodino saulutes: raudonas, baltas, gelsvas ir rausvas. Motinoms – rausvus, mėlynus, geltonus ir žalsvus žioveinius.


Kartais antkapis ją pakerėdavo, gal todėl, kad būdavo senas ir pasviręs, beveik nuvirtęs. Kartą per metus ant kapų ji nešė violetinių alyvų šakeles, jų Rasa priskindavo nuo krūmų. Alyvų žiedeliai būdavo keturlapiai, tik vienas iš tūkstančio turėdavo penkis – ir nešdavo laimę. Penkialapį alyvos žiedą Rasa padėdavo ant Benda Gados kapo.


Rasa Grabnyčia prižiūrėjo tiek daug kapų, kad jų ir nesuskaičiuodavo. Vieno tetroško gyvenime – sužinoti, kas Kabaloje apie mirusiuosius parašyta. Su buvusiu mokytoju Kašra Gavra nebebendravo, tik pasisveikindavo. Jis labai paseno. Rasa žinojo, jog tik miręs mokytojas įvertins jos pastangas. Kai apie Kabalą paklausdavo žydų, nusimanančių apie šventąsias knygas, jie nedelsiant kalbą nutraukdavo. Ne merginų reikalas, tepasakydavo. Tekėk už išminčiaus ir klausinėk jo, ko nori. Esi subrendusi, gali tekėti už bet kurio mokslingo vyro, našlio ar išsiskyrusio.


Šaltą žiemos penktadienį Rasa senojo malūnininko paklausė:


– Jeiske, kodėl niekas nenori man pasakyti, kas parašyta Kabaloje apie mirusiuosius?


– Mergyt, jei žinočiau, pasakyčiau. Bet aš – ne kabalistas, tik malūnininkas.


– Prašau, paklausinėk tų, kurie žino. Pažįsti mane ir mano šeimą, mes dori žmonės.


– Pagalvosiu... Pala! Mano anūkas Ela Leizeris Chajatas iš Švenčionių. Puikus jaunuolis ir šventąsias knygas gerai išmano. Skaito aramėjų kalba lyg jidiš. Sugalvojau. Paprašysiu raštininko Jeruchemo, kad parašytų laišką gražiomis raidėmis ir papuoštų piešiniais. Įteiksiu tau laišką, kai su Liolka nuvažiuosi į Švenčionis, perduosi jį anūkui. Jie nelabai pasiturimai gyvena, tačiau yra laimingi. Sūnui nesiseka verslas, jis mieliau studijuoja Psalmyną. Užsuk pas juos – gyvena priešais viešbutį „Italija“, manau, Pošmenos gatvėje 27.


– Nesijaudink, Jeiske. Kaip mane gyvą matai, susirasiu. Ak, koks tu geras!


– Ir ko tik nepadarysi dėl Benda Gado, amžiną atilsį, dukters.


– Pala! Anūkas irgi pasakys: ne mergų reikalas ir...


– Gal ir ne. Švenčionyse žmonės liberalesnių pažiūrų.


– Liberalesnių pažiūrų? Ką tai reiškia?


– Na, manau, jų lengvai neišgąsdinsi.


– Gero šabo, Jeiske.


– Gero šabo ir tau, Rasa. Perduok linkėjimus motinai.

 


Po kelių dienų Jeiskė Malūnininkas jau turėjo raštininko parašytą laišką ir atidavė jį Rasai. Jie nusišypsojo vienas kitam it sąmokslininkai.


Švenčionyse snigo ir Rasa pasakė Lioliai, kad jis turi dvi laisvas valandas. Pati, nupirkusi reikiamą varžtą, nuėjo į Pošmenos gatvę 27 ir pasibeldė. Duris atidarė moteriškė, Jeiskės marti Badona. Rasa pastebėjo, kad ji laukiasi. Išgirdusi, ko Rasai reikia, moteris pašaukė Elą Leizerį ir išėjo į virtuvę. Jis buvo daug jaunesnis už Rasą, nepaprastai išvaizdus vaikinas, madingai apsikirpęs. Pažinojo ją iš matymo, girdėjęs ir kalbų apie Rasą Grabnyčią. Paprašė sėstis. Atplėšė voką ir ėmė skaityti senelio laišką. Taip gražiai Svirės raštininkas Jeruchemas laišką parašė, išpuošė mažais paveikslėliais ir ornamentais. Jo braižą pažinojo visa Vilniaus gubernija. Kol jaunuolis skaitė laišką, į kambarį įbėgo trys vaikai. Laikydamas vienoje rankoje laišką, kita Ela Leizeris tapšnojo vaikams per nugaras. Berkai, Mentkai ir išdykusiai mažai sesutei, kurią berniukai vadino „keistute“. Vaikai brązgino sudaužytą mandoliną ir bandė išgauti rusiškos dainos melodiją. Rasa, žiūrėdama į laimingą, nors ir neturtingą šeimą, pirmąkart nuliūdo.


Vaikai nubildėjo į virtuvę. Valandėlę Ela Leizeris ir Rasa sėdėjo tylėdami. Rasa kišenėje čiupinėjo naują varžtą ir žiūrėjo pro langą į sodą kitapus gatvės, prie viešbučio, į nuogus apsnigtus medžius. Norėjo pažvelgti jaunuoliui į akis, bet abu drovėdamiesi suko akis į šalį. Ela Leizeris įdėjo laišką atgal į voką.


– Eime, – tarė Rasai, paskui motinai riktelėjo: – Mama, einu į sinagogą, pažiūrėsiu į knygas. Tuoj grįšiu.


– Eik sveikas, sūnau, ir grįžk sveikas, – atsiliepė motina iš kambario.


Tačiau kaip tyčia senoji sinagoga buvo užrakinta. Lauke jie pamatė Chaim Mejerį iš Svirės (šis turėjo raktą). Sėdėjo sinagogos kieme, lyg jam patiktų „šildytis“ sniege. Pamatęs Ela Leizerį ir Rasą, šiltai pasisveikino pažįstamais žodžiais: „Mane žmonės gerbia. Ak, kad taip mane mylėtų kitame pasaulyje kaip šiame.“


Ela Leizeris jam tarstelėjo, kad nori trumpai žvilgtelėti į knygas. Chaim Mejeris atrakino išlinkusias duris. Viduje buvo tamsu. Ela Leizeris uždegė žibalinės lempos dagtį. Įvairios mintys sukosi Rasos galvoje. Ji pagalvojo apie Liolką Strunoitzerį, maukiantį degtinę kartu su arkliu dievažin kur. Chaim Mejeris iš Svirės budėjo tūnodamas sniege, o Rasa atsisėdo senosios sinagogos prieangyje ir nenuleido akių nuo darbdavio anūko, išvaizdaus ir gabaus jaunuolio Ela Leizerio Chajato. Tamsioje tuščioje sinagogoje, blausioje prieangio prieblandoje viešpatavo baugi tyla. Benda Gadas iš dausų išdidžiai žvelgė žemyn.


Ela Leizeris paėmė nuo lentynos Zoaro knygą. Pasakė Rasai, kad iš senelio laiško supratęs, jog ji norinti sužinoti, ką Kabala sako apie mirusiuosius. Jo įsitikinimu, atsakyti į nepažįstamos merginos, kūnu ir siela atsidavusios senų antkapių tvarkymui ir puošimui, klausimus yra geras darbas. Jaunuolio pirštai slydo puslapiais, lyg įgudusio pianisto – klavišais.


– Kas čia parašyta?


– Na, Mišpotim sakoma: kai vyras veda našlę, mirusiojo vyro dvasia ateina ir kariauja su naujuoju vyru. Todėl vyras, vedęs našlę, yra panašus į žmogų, kuris laivu be inkaro leidžiasi į jūrą per audrą. Bet, jei naujojo vyro dvasia pasirodo stipresnė, sakoma Zoare, pirmojo vyro dvasia grįžta į kapą ir iš ten lanko gyvųjų sapnus.


Žibalinės lempos šviesoje Ela Leizerio veidas tviskėjo džiaugsmu. Rasą taip pat apėmė pakili nuotaika. Tačiau ji dar nesužinojo, ko klausė.


– O, ačiū, puiku. Bet kas dar knygose sakoma?


– Matau, ne tai norėjai sužinoti. Palauk minutę, niekur neik. Chaim Mejeris iš Svirės niekur neskuba. Ak, čia! Šoftim knygoje diskutuojama, ar Mirties Angelui patinka žudyti žmones, ar jis tik džiaugiasi tarnyste Dievui. Paskaityti?


– Gal dar kas nors yra? Kitur?


– Palauk. Taip, taip. Čia, Pinkėse, skyriuje apie tris sferas: kūnišką, gyvulišką ir dvasinę. Palauk, štai: „Kai žmogus miršta, jo kūnas nepakyla iš kapo.“ Ir dar: „Galiomis, kurių nežinome, mirusieji vieni su kitais bendrauja.“


– Neįtikėtina! Štai apie ką aš mąsčiau tiek daug metų, Dieve! Mirusieji nėra mirę. Ir tai parašyta Kabaloje. Nuostabu! Noriu dar paprašyti…


– Prašau. Man garbė.


– Kad būčiau laiminga iki gyvenimo pabaigos, prašau, tą eilutę perrašyk man aramėjų kalba kaip Kabaloje.


– Žinoma.

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)