tekstai.lt

Wojciech Bonowicz. Kupina jūra. Eilėraščiai

wojciech%20bonowicz.jpg

Wojciechas Bonowiczius (g. 1967) – lenkų poetas, publicistas. Išleido biografinę knygą apie lenkų filosofą kunigą Józefą Tischnerį (2001) ir keturis eilėraščių rinkinius – „Daugumos pasirinkimas“ (1995), „Žaizdų urmo bazė“ (2000), „Liaudies eilėraščiai“ (2001) ir „Kupina jūra“ (2006). Gyvena Krokuvoje, dirba leidykloje „Znak“.

 


 
Stulpai
 
Tos kelios dvaselės kurios lyg ir žvelgdavo
mirštantiesiems į akis. Iš aukšto
nuo palmės nuo dorėninės kolonos iš gandro
lizdo nuo pupos stiebo. Dabar jos nusuka žvilgsnį
ir paslaptingai per galvas tiesia viena kitai rankas.
 
 
 
Celanas
 
Celanas vėl šaukia. Vėl pabunda
prie griovio pilno burnų.
 
Celanas – žodis tapęs senio
kūnu.
 
Upė tekanti
dviem srovėmis
viena vaga.
 
 
 
Rytų miestai
 
„Kaip atrodo Rytų miestai, visi žinome.
Visai kaip mūsiškiai, tik rytietiškai“*.
 
Kubinas alsuoja dūmais.
Sunki dūmų galva išsprūsta jam iš lūpų
ir pargrįžta atgal.
 
Priglaudžia lūpas prie smėlio. Laukia
kol smėlis atsilieps į bučinį.
 
Kubinas – įkaitęs lapas
kuriam nežinia kas pažadėjo ilgą gyvenimą
žemėje be medžių.
 
 
 
Laisvė
 
N. žadina mano smalsumą. N. jau seniai
rašo tik šunims. Tik jie išmano kaip
pralįsti pro žodžių tvorą į patį branduolio
vidurį į sodą. N. yra vienintelės vietos deivė.
 
Užimti save – štai N. idealas. Užimti absoliučiai.
 
 
 
Iš paskaitos
 
„Išseko kalbos energija.
Juk turėtų kalbėti tai kas neišsakoma.
O kalbėjo tik tai kas mirę ir akivaizdu.“
 
 
 
Iš užsklęstos diskusijos
 
„Jau kelerius metus poezijos atėjimas
neturi nieko bendra su įkvėpimu.
 
Tai ne dvasia alsuoja
veikiau tai žemė šaukia.
Šaukia tuo garsiau juo labiau
tikėjaisi ko nors kito.“
 
 
 
Koridoriuje
 
Girdėjau naktį jų balsus: jie kaukė
išduodami nepažįstamus. Kaukė išduodami
draugus. Mirė išduodami artimuosius.
 
Galingas yra skausmas. Galingesnis už teismą.
Girdėjau šnarant pelenus
kuriuos nežinia kas žarstė kaukdamas.
 
 
 
Regionas
 
Pelkės kraujas pralietas išsekino kraštą
traukė iš po žemių spiečius musių ir slogių nuotaikų.
 
Žmonės čia tvirti. Smogęs jiems
atkirstum gabalą peties. Bet nesužeistum.
 
O vis dėlto kai musių valdovas bedė į juos pirštu
jie ėmė drebėti ir šokinėjo pro langus.
 
Pelkės kraujas užliejo namus. Užgesino krosnis
ir priminė žmonėms kad jų vieta klajoja.
 
Turime bėgti: teka mėnuo
ir šaukiasi tų kurie netiki savo jėgomis.
 
Bėgti ne tas pat kas apleisti.
Bėgimui būtinas ilgesys. Iškilmingas mirksnis, sugrįžimas                                                                                                                                  kur nors.
 
Stipriausieji eina „per didžią kalnų tvarką“.
Jų viltis neteisinga. Todėl nė vieno neatmeta.
 
Išdžiūvusi jų giesmės akis įžiūri judesį kiekviename slėnyje.
Pelkė niekada nesitraukia. Bėglių giesmė pašėlusi,
                                                                                   nelaiminga.
 
 
 
Mirties keleiviai
 
Jie slepiasi raštuose
tarsi slėptuvėse.
 
Kai gaisras karas dieną ir naktį.
 
Kai potvynio sąmokslas
ir purvinas išdavystės sniegas.
 
Tačiau raštai jau ne sykį išdavė juos
ugniai vandeniui.
Vieną gyvenimo lapą po kito.
 
Tai raštai narsiesiems
ženklai drąsuoliams.
 
Tiems
kurie iš tiesų tiki.
 
 
 
Negera žino
 
Negera juos sušildys. Negera apgaubs
tą vienišųjų sambūrį ir suteiks jam prasmę.
Negera mėgsta stebėti kaip tirštėja niekybė
įsiplieskus ugniai. Negera žino:
 
tie kurie murma ir tie kas šaukia
yra broliai. Baimė prasprūsta tarp jų
baimė yra jų daina. Negera žino:
juk rašė jai žodžius visą naktį.
 
 
 
Iš dykumos išminčių
 
„Gerai, jei dievų
nėra per daug.
 
Juk kai pagausėja dievų
menksta galios.“
 
 
 
A sugrįžimas
 
Tarkime kad turi keliolika mokinių
jie užrašinėja tavo sapnus ir net tave teisina
kai esi susierzinęs. Eini tokiu vingiuotu keliu
nuo vieno neaiškumo prie kito kad visa tai virsta
religija kurios jau nebegali suvaldyti.
Pagaliau ištiesi ranką ir ką gi matai? Pastebi
kad gerai pasikapsčius po tamsą
visada pasirodo kas nors neatrasta
kas dar neturi prasmės.
 
 
 
Politiniai pastebėjimai
 
Jei užkastum jį
po žemėmis
įkurtų kirmėlių partiją.
 
Tik pastatyk jam prie lovos ką nors
kas šnibždėtų į ausį: „Sunaikinsiu jus“
iškart pasveiks.
 
Jis netiki
jog tai kas riboja tavo laisvę
laikui bėgant gali tapti
jos dalimi.
 
 
 
Teismas
 
Dievas laiko juos tinkle. Iškelia aukštyn
sugniaužtą ranką. „Tai būtų beprasmiška“, –
šaukia patys save pasmerkusieji.
Jie nesuvokia jog blogiausia jau įvyko:
tą dieną kai jie nusimetė karalių karūnas
ir užsidėjo kepuraites iš popieriaus ir dilgėlių.
 
 
Versta iš:
Wojciech Bonowicz. Pełne morze.
Wrocław: Biuro Literackie, 2007

Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)