tekstai.lt

Marius Burokas. Eilėraščiai proza


b_150_102_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_metai_marius_burokas.jpg       Skruzdėlyno statybos instrukcija


             Edgarui

 

       Iš pradžių reikia labai ilgai spjaudyt ant žemės. Nuoširdžiai, bet tik baltais švariais purslais. Vėliau žėbti ir kramtyti, žėbti ir kramtyti. Tada žiesti ką tik nori. Prieglobstį iš gurinių, namelį iš molio, užuovėją iš šakų ir šiaudų. Pertepti it pyragą. Prakrapštyti angas, dūmtraukį. Pasikviesti artimus ir gimines. Uliavoti tris dienas, keturias naktis. Anksti rytą išeit basom į prieangį. Pažiūrėt kam į rūką, kam į debesis, kam į autostradą ir išvyti visus. Parsivest motinėlę, visą ciklą veistis ir daugintis, kol prieauglis nebetilptų. Tada visus krikštyt, augint, ženyt, vyt iš namų. Vėliau užsilipinti visas angas, pasilikti tik dūmtraukį ir raktą ant kaklo, šiek tiek malkų ir naminį gyvūną. Kai gyvūnas numirs, užrakinti duris, pasiimt buteliuką, išeiti į prieangį ir ilgai suptis. Kol pašals.

 

 

 

       Stotis – Dzūkų g.

 

       Stoties mūša kas naktį. Liūdni traukinių gyvuliai pragriaudžia pro šalį. Ant pėsčiųjų tilto kontrolė: turintys reikalauja iš bailiųjų. Mėnulis kaip čigono peilis sublyksi pro dūmus. Pakeliui pora užkandinių, pilnų melsvų Hoperio vaiduoklių. Alus, girta brolystė, skersas šuo per gatvę. Visi mes čia už ribos. Toliau tik pasmilkusios kalvos, kuriomis nepasitikim. Vaikai, kurių bijom, medžiai, pažemiui virstantys gyvatėmis. Tik rytą stotis primena jaukias arklides. Tu pargrįžai, tu matai, kaip traukiniams muilina šonus čionykščiai. Riksmai, retkarčiais saulė ir vėjas iš ten, kur važiuosim.

 

 

 

       Kalbėjom apie tai

 

       Jūra panaši į žalią mėsą, riebi, pažaliavusi. Krantas apėjęs rūdimis, kranai iškėlę letenas it vabzdžiai maldininkai. Virš galvos retai megzti debesys. Priryji akis džiovinančio vėjo ir grįžti atgal, į labirintą tarp šaudymo angų. Čia gyventojai į namus neria, užsimerkę ir netikėdami. Tereikia ištrūkti už miesto, ten paprasčiau atsišaudyti. Ir jei spėsiu perbėgt tarp kelių mūrinukų, yra toks baltas balkonas, G. G. ten rūko. Kartais.

 

 

 

       Sick sick weekend

 

       Per pažliugusį sniegą link vaiko darželio ėjome tylėdami. Reikėjo saugotis, juk mūsų tiek nedaug – viešų girtuoklių. O čia tokia proga – skaidri naktis, žvaigždės, tyliai pypsintys orbitoje palydovai, keletas medžių. Vėjo beveik nebuvo, mes, vis užsiversdami, klampojom per šąlantį purvą. Užtektų prieiti pašiūrę, galvojom, ir viskas. Užuovėja, šiaudai, ramybė ir degtinė. Vaikas, tyliai pypsintis, ką tik gimęs. O mes kampe, ten, kur ties prastai užkamšytomis durimis pripusto snaigių.

 

 

 

       Švyst

 

       Prikimštas švendrių nuo pavasario, nuolankus. Jos bruožia šonkaulius iki žagsulio, lenkia traškantį kaklą. Buvau užšalęs, dabar kylu tarp kėdės ir balkono, po langu baltai kaukia vyšnia. Nepažįstu jos, nematau veidų, klupčiojančių šaligatviu, negirdžiu tų kietų galvų. Jos tik ritasi, ritasi. Susisiaučiu, nes išdraikys vėjas šonkaulių šieną, švendres nuo pavasario, primins pirštų žolę. Aš kas – tik metaforos lašas panosėj. Ten atsispindi kampelis turgaus su dilgėlių ryšeliais, viena boba rudu, nusišėrusiu paltu ir katinas. Tas tai viską žino: baltos nagenos, kaminas uodegos ir žalias ledinis žvilgsnis. Švyst.




       Atgailautojas

 

       Tvankuma neturi kur dėtis – guli šunimi po šuliniu, džiovina lašus. Niežti, lyg kas švelniai brauktų negatyvu to, ką regi. Langai prasigiedrija patys, nuo karščio, švelniai apvelka tiesiamą ranką. Spragsi grūdai. Ir paukščiai apsimeta taip, lyg nečiulbėtų. O tu, žinoma, po obelimi, pavėsyje, su nuotykių knygele, drėgnais paslėpsniais. Dievuliau, išgelbėk mane nežiūrėti.

 

 

 

       Trys raudonos saulės patekėjimai

 

              Katei ir visiems bibliotekų labirintams

 

       *

 

       Žinau, kuo baigėsi mano noras būti klounu. Jie visi ar jos visos neteko sparnų. Per patį liepų žydėjimą, per mūsų mažėlių atostogas, per bibliotekų lankymą graužiausi nagus.


      
Tokia buvo mano romano apie bibliotekų nykimą pradžia. Tokia buvo mano tirpimo pradžia.


      
Nieko nuostabaus. Jie manęs taip nekentė, kad net dienos šviesos lempos pro šalį einant sąmokslininkams mirgėdavo. Sargai keikdavosi ir paskubom brūkštelėję budinčioms per subines apeidavo koridorius.


      
Jų akys buvo it naktiniai žiūronai. Dirbtum žmogus tiek ilgai, mintinai žinotum kiekvieną posūkį, daug nevilčių, lentynas, kuriose žmonės į pasveikinimą atsuka tik neįtikėtinai judrią į kampą įvytos žuvies akį.


      
Mano raudona nosis švietė iš tolo. Aš niekada nebuvau tiek prispirtas prie realybės tvoros, kad pripažinčiau esąs niekam tikęs. Kaukė slėpė mane nuo gamtos, kuri net miegant lindo į kelnaites.


      
Kaukė slėpė mane nuo knygų, nuo kietų, pirštų pagalvėles kapojančių viršelių. Kaukė slėpė nuo gamtos, amžinai stovinčio miglotais rytais pimpalo, nuo atsakomybės.

 

       *

 

       Aš pabusdavau pirmas, kol žmona bandydavo išsipainioti iš košmaro. Lipnius ir tamsius jo čiuptuvus mes džiovindavom ir kūrendavom šaltomis žiemomis. O jei pasisekdavo, iš po „sofos“ iššliauždavo drėgnas ir gražus šliužas, žiūrėdavo į mus kaltomis ir rudimentinėmis akimis, apgleizodavo bendrą pagalvę, mes nepykdavome. Paimdavome jį draugiškai: mylimoji dviem pirštais už galvos, o aš – mylimasis, atitinkamai, už uodegos. Nešdavome it brangią vazą.

 

       Tie slidūs slibinai paprastai negrįždavo....

 

       Mes eidavome per pievą, kurioje bitės seniai pametė galvas, eidavome takeliu, kurio žolės vijosi it čigonės, eidavome per lauką, kuriame švysčiojo paryčiais dalgiai ir varnos ardė skruzdėlynus.

 

       Mes eidavome į tą prakeiktą kruviną greipfrutą, tą saulę, kuri daugiau niekur nepateka. Kuri verčia mus ginčytis dėl saulėtekių... Mielų, bet skirtingų it daktiloskopija.

 

       *

 

       Ir tada, praėjus maždaug dviem valandoms ir atėjus maždaug dviem valandoms, mes puolam atgailauti. Į krūtinę nesimušam, nes neturim už ką. Nuovargis, rytas, ir džiaugsmas matant, kad nemiegota, o muilo burbulai sėda ant dulkėtų lapų, sproginėja troleibusuose.

 

       P. S. Kol visa tai vyksta, tu grauži mažą, netyčia rastą raudoną kamuoliuką. Ir labai labai nieko nieko nežinai.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)