tekstai.lt

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai


b_130_172_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_metai_valdas_daskevicius.jpg


***

 

mano klausos nepasiekė

džiugus varpų skambesys

iš olos išsiritęs

penktadienio pilnatį 

dusau po sunkios kelionės

 

pravirkęs

iškasiau griovį tarp artimųjų

jų širdyse prisėjau

nelabųjų svidrių

degutu ištepiau liežuvius

vandeniui ir aliejui tykštant

ant momenėlio

 

vardas šventojo

kilo prieš vardą valdovo

per ugnį ir kraują per purvą ir speigą

riedėjau

rūgštus ir žalias niekieno vaisius

iš rankų vienų į kitas

tolydžio saldėdamas 

 

vardai susipynė kaip šaknys

suaugo į vieną

o klaidžiuose rūsiuose

bevardės pilies 

mano vynas rūgsta tebekovoja

nežinodamas

nei su kuo nei kada

nei kodėl

 

 

 

infekcija

 

veidrodžio žinios

ryte parodė

šnervėje mano nosies

įsiveisė šunvotė

 

chirurgas rėžė be ceremonijų 

esą kas nors iš saviškių 

tavęs ketina

atsikratyti

 

sveikąja šnerve traukdamas orą

užuodžiau smarvę

sklindančią iš antrosios

šnervės tiksliau

iš smegenų iš širdies iš pilvo

iš viso kūno

 

nepaisant to

ant operacinio stalo 

vyliausi

kad turiu giminaičių

artimesnių už save




***

 

jau klonavo makaką

rikiuojas į eilę

šimpanzės orangutangai gorilos

 

pats laikas mėgautis

tapatybės teikiamais privalumais

greitai ir mes

būsime pakviesti

į avelės puotą

 

tačiau

jeigu ateivis iš kosmoso

vardu elohim

mus iš tikrųjų konstravo

pagal savo modelį

turbūt negalėjo klysti

 

jei klydo

vadinasi buvo tikras

jog prigimties klaida

vienintelė tobulėjimo galimybė

 

ar ne dėl to ir verdame velnią

mėgintuvėliuose

 

 

 

alkis

 

pražioję

mizantropiškus žabtus

pasidabinę tatuiruočių pynėmis

kaišioja dvišakius liežuvius

hipnotizuoja

muliažais montažais ažiotažais

per atstumą išpreparuoja

stebinčiųjų akis

praradusias pavojaus nuojautą

 

prariję grobį

pranokstantį juos pačius

nors laikinai patenkina

slaptą troškimą

būti skaistūs ir mylintys

kaip auka

 

 

 

sąlyčio taškas

 

moteris užsimerkia ekstazėje

vyras vyzdžių ašmenimis

įsiskverbia

ne į abstrakcijos miglą

o į metaforą

 

ir abu jie regi tą patį

idėjos autorių

norintį kad gyvūnai

nusimetę kailius

išmoktų

mylėtis misionieriškai




miglelės

 

arbatinuko švilpukas

kavos kartėlis

keletas frazių ne

veikiau susvilę skrebučiai

vienas liftu o kitas

laiptais žemyn

 

nei smėlio kopos 

nei gluodeno

į ją įsirangiusio nei

miglelių kurios be leidimo

pabėgo ir susiliejo

įmigus jų prižiūrėtojams

 

 

 

pasala

 

vos pradarytos

gerai pažįstamos durys

nudilusia ir nusvirusia rankena

 

stumteliu jas alkūne

nepaklausęs nepasibeldęs

perveria kiaurai gailus girgždesys

 

dar žingsnis ir sprogsta

laikrodinis užtaisas

 

po sprogimo

palaikai sužalotos vaikystės      

jaunystė begalvė

vidurinio amžiaus kūnas

perplėštas per pusę

 

žvalgausi nustėręs iš siaubo

 

neregėtas pavidalas

surankioja žuvusiuosius

sulipdo ir atgaivina

frankenšteiniškus padarus   

 

pavidalas šlubčioja

kamuojamas įvairiausių negalių

tačiau jam negresia bombos

 

nebesuveikia sprogdikliai




***

 

gyvenantis virš manęs

beldžia į stalą krumpliais

garsas stiprėja virsta

šuoliuojančio žirgo kanopomis

 

dreba lubos

siūbuoja šviestuvai

byra tinkas į plaukus į burną

sienas iškreipia grimasos

 

turėčiau skubėti

į laiptų spiralę

bet mano pirštai

kartoja tą patį medinį maršą

nei blyksnio nei maudulio tik

trūkčioja skruosto raumuo

 

palangėn barbena

spalio teisėjas

mantija dengdamas

skylantį stiklą

molžemio grumstai bilsnoja

 

po to pasigirsta

dūdelė begarsė 

arba vamzdžiais nukliokia

vanduo

 

 

 

palangė

 

dvi violetinės slyvos 

baltoje lėkštėje

ant palangės krašto

jas graužia

dvi plėšrios širšės

 

šį vaizdą

tau nudžiūstanti mirta

norėjo parodyti

du akių kauliukai

prieš krisdami pro langą

 


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)