tekstai.lt

Vida Miknevičienė. Roma. Apysaka apie hipių kartos lietuvaičių maištingumą, meilę ir gyvenimo vingius (1)

b_130_163_16777215_0___images_stories_metai_vida_mikneviciene.jpgStalas skiria ir jungia. Kaip vanduo, kaip tiltas. Jie sėdi ant priešingų krantų. Geriau to stalo nebūtų. Geriau šiaip sau sėdėtų ant kėdžių ir žiūrėtų, kur nori.
 
– Man nieko nereikėjo. Šiaip užėjau. Nesvetima tu man. Juk daug metų kartu gyvenom. Tu man savesnė už mamą. Bet kad taip susiklostė, – kalba vyras.
 
Nei juoktis, nei verkti. Vyras kaip vabzdys, užuodęs malonų kvapą, laksto savaitgaliais du šimtus kilometrų pasilinksminti, kaip piemuo rašinėja žinutes, nuolat tikrina telefoną – ar dar neparašė?
 
– Jei nori, grįžk, – garsiai ištaria ji. – Čia tavo namai. Aš neturiu teisės tavęs išvaryti. Bet, suprask, aš nesu tiek moderni, kad sugebėčiau gyventi trise, – paaiškina.
 
– Tai būk supermoderni ir gyvenkim keturiese. Juk ir tu kokį nors mieląjį turi, nesigink, – vyras bando juokauti.
 
Ji ir nesigina. Yra vyriškių, kurie, pajutę laisvą moterį, gviešiasi jos. Bet… nėra to vienintelio, kurio kvapas būtų malonus ir kuris atlėktų pas ją tūkstančius kilometrų. Kai persvyri į antrą gyvenimo pusę, meilės reikia su žiburiu ieškoti. O jai gaila ir žibalo, ir degtukų. Tegu kiti nepagaili – tepasišviečia ir tepaieško.
 
– Taip, turiu vieną ,,iš grįžtant sutikto laimingo laivo“, – ji atsiliepia Juditos Vaičiūnaitės žodžiais. – Bet, man atrodo, priklydėlis vis tiek grįš pas savo Penelopę. Kuo čia džiaugtis?
 
Jis paniursta, rankomis pradeda tampyti staltiesės kutus. Jam nepatinka. Jam geriau būtų, kad ji raudotų. Tuomet galėtų apsimesti, jog jam jos gaila, aiškinti, kad jis nekaltas ir kad meilė antroj gyvenimo pusėj ėmė ir ištiko jį kaip infarktas, insultas ar dar koks nors in… O kada jis buvo kaltas? Tada, kai lakstydavo vakarais skambinti į telefono būdelę (mobiliųjų dar nebuvo, namie – žmonai girdint – telefonu apie meilę nepašnekėsi)? Kai ji, ruošdamasi skalbti jo drabužius po ilgų komandiruočių, rankiodavo iš kelnių kišenių sargius? Gal kai juodaplaukė princesė nepasidrovėjo net į jų namus ateiti? Vaikščioja dabar su šuniuku į kuprą susimetusi ir lesina balandžius centrinėje miesto aikštėje. Kai Roma pamato ją besišypsančią, širdyje nusijuokia: gal Praną prisimena?
 
Jis ne tik dvokia. Jis apskritai atgrasus. Visas jo kūnas nuopuolių ir nuodėmių sudarkytas. Ant svetimų pagalvių gulinėjant nuslinko plaukai, nuo smailaus žiūrėjimo į moterų pasijonius išvarvėjo, bespalvės pasidarė akys…
 
Bet sensta ne tik jis. Pasitaikė ir jai gyvenime ir nupulti, ir nusidėti. Ji tikrai neturi ištikimybės geno, bet stengiasi išlikti padori, nes buvo tradiciškai, katalikiškai išauklėta. Auklėjimo nereikėtų suprasti kaip kažkokių griežtų taisyklių sąvado. Tai tiesiog nerašytos formulės, paremtos moralumo ir amoralumo kriterijais, susidėliojančios kiekvieno žmogaus sąmonėje. Vaiko galvelėj tas formules įtvirtina tėvai. Savo elgesiu, vertybinėm orientacijom ir nuostatom, tiesiog kasdieniu gyvenimu. Bet vaikas neišvengiamai patiria ne tik šeimos, bet ir viso pasaulio poveikį. Pasaulį jam atvers bendraamžiai, mokytojai, knygos, kino filmai. Vaikas trokšte trokš ištrūkti iš šeimos (tėvai – seni, jų mąstymas – akmens amžiaus žmonių lygio), norės būti modernus, savitas, gerai vertinamas bendraamžių.

Roma augo hipių laikais. Palyginti su laisvojo pasaulio hipiais, Lietuvos provincijos hipiai buvo tik klaiki jų parodija. Neturėjo jokios programos, kraują kaitino tik nacionalistinis nusiteikimas atmesti viską, kas sovietiška (Vakarų hipiai atmetė viską, kas kvepia kapitalizmu, beje, ir sovietinio gyvenimo sargybiniai, kaip ir ,,kapitalistai“, kuriuos jie koneveikė, buvo godūs to paties – naudos, tik jų retorika buvo kita), dėvėti džinsus, auginti ilgus plaukus (vaikinams), vaikščioti kojų pirštus sukant į vidų ir šiek tiek susikūprinus, klausytis užsienietiškos muzikos, Kęsto Antanėlio dainelių, šaipytis iš Stasio Povilaičio, jauno senio, ieškoti ,,laisvų plotų“, ten susibūrus filosofuoti įvairiomis laisvės ir meilės temomis, pabrązginti gitara arba pasiklausyti, kaip kiti brązgina, ir, aišku, mylėtis.
 
Jos mieste buvo kelios susibūrimo vietos, kur rinkdavosi įvairaus amžiaus, intelekto, išsilavinimo, įvairių pomėgių žmonės. Jie visi buvo tokie, kad į juos būdavo neįmanoma neatkreipti dėmesio. Jiems rūpėjo ne vien tik turėti. Bent jau demonstruodavo, kad klausimas kaip gyveni? yra orientuojamas į atsakymą jaučiuosi, o ne turiu.
 
Į šią hipių bendriją negalėdavai lengvai pakliūti. Kas nors turėdavo įvesdinti. Romą įvesdino kaimynas, su kuriuo susitiko kavinukėje. Ji buvo su drauge. Abi – ką tik pražydusios. Trumpučiukai sijonėliai vos vos dengė jų dailius užpakaliukus, trumpi džinsiniai švarkeliai, kai jos pakeldavo rankas, koketiškai parodydavo bambytes, ilgi plaukai dryko ant pečių, ant nugaros, juos gatvėje žaismingai plaikstydavo vėjas. Nekaltybės, pribrendusios šuoliui į viliojantį meilės ir pagundų pasaulį. Jas atvedė į penkiaaukščio namo butą. Ryškiai dažytos sienos, daug knygų, tvarkingai sudėliotų į lentynas. Roma žiūrėjo į jų nugarėles, skaitė. Meno albumai, įvairių literatūros klasikų kūriniai lietuvių ir rusų kalbomis. Žmonių buvo nedaug.
 
Amžius – nuo šešiolikos iki keturiasdešimties (bent jai taip atrodė). Vieni stovėdami, kiti sėdėdami laikė rankose vyno taures, rūkė. Kai kurie sėdėjo poromis, apsikabinę.
 
Roma neatsimena, apie ką buvo kalbama, bet jautė čia esant kitokią dvasią. Gal – laisvės? Gal – atsiribojimo ir neigimo dvasią? O neigti, kai tau šešiolika, pašėlusiai traukia.
 
– Mes ten susirenkam. Užeikit, kai norėsite atsipalaiduoti, pabendrauti, pabėgti nuo senių pasaulio, – pasakė atlydėjęs kaimynas.
 
Senių pasaulis buvo tėvų pasaulis, kuriame laiku keliamasi, gulama, laikomasi visokių pareigų ir įsipareigojimų, siekiama šeimos ir visų jos narių gerovės. Dar buvo ir kitas senių pasaulis – mokykla. Ji skelbė dorovės normas, ugdė pilietį. Sovietinėj retorikoj nuolat jautei sėjamą nacionalinės savimonės sėklą. Pirmiausia mes – lietuviai, tik po to – didžiosios socialistinės tėvynės piliečiai. Roma tarybinei retorikai buvo kurčia, ją atmesdavo kaip balastą, bet gaudyte gaudė žodžius apie nacionalumą.
 
1972-ieji, nušviesti Romo Kalantos – žmogaus fakelo – liepsnos, paženklinti neramumų Kaune, buvo ypatingi ir provincijoje. Akivaizdus neramumų bangos, pasiekusios jos miestą, įrodymas buvo naktį ant Dramos teatro pastato užrašytas šūkis ,,Laisvę Lietuvai!“. Jis buvo tuoj pat nugramdytas, bet liko taisyklingo stačiakampio formos šviesi dėmė, į kurią pasižiūrėjęs kiekvienas nacionalumo geną turįs pilietis pajusdavo širdies krustelėjimą. Ta šviesi dėmė išsilaikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo, bet paskui, miestui keičiantis, prie tos sienos kažkas įrengė lauko kavinę ir iškalbingasis stačiakampis nebejaudina nei besidžiaugiančių laisve, nei ja nusivylusių piliečių širdžių.
 
Tėvai sovietinės retorikos nevartojo, tačiau buvo atsargūs ir nacionaliniu klausimu. Jie buvo išgyvenę pokario siaubus ir prievartą, matė gerai pažįstamų žmonių sulaužytus likimus, žinojo, kokia netikra kiekvieno žmogaus, gyvenančio sovietinėje valstybėje, laisvė, kaip lengvai galima pražudyti save ir savo gyvenimą. Jie buvo gerai išmokę meno išgyventi bet kokiomis sąlygomis pamokas, kalbėjo tik taip, kaip reikia, norėjo apsaugoti savo vaikus, todėl nacionaliniu klausimu stengėsi patylėti.

Taigi pabėgti nuo senių pasaulio jai reiškė ne tik pabūti jaunų, norinčių bendrauti, atsipalaiduoti ir mylėti žmonių būryje, bet ir išsikalbėti nacionaliniu klausimu kitaip – atvirai, drąsiai, nuvainikuojant tą netikrą, po šūkių ir retorikos pastoge susigūžusį saiko ir ribos pasaulį, kurį globojo suaugusieji. Kadangi jauno žmogaus svarbiausia savybė – maksimalizmas. Jis nežino tarp. Jis pripažįsta tik kraštutinumus. Kraštutinumai – jo religija. Ir ta religija turi galios keisti gyvenimą ar bent šiek tiek pristabdyti jo materialėjimą.
 
Ji atrado nišą, kurioje galėjo atverti savo lūkesčius, širdies nerimą. Dabar su drauge po pamokų, o kartais ir per pamokas eidavo į dviejų kambarių butą. Ten visada kas nors būdavo. Koks nors knygą skaitantis, gitarą brązginantis ar pianinu skambinantis vaikinas, besimylinti porelė (kartais – kelios) arba įsilinksminusi kompanija, kuriai kuo toliau, tuo dažniau pritrūkdavo linksminančio skystimėlio, ir, kai saulutė nusileisdavo, kas nors eidavo pas Gataveckienę (sovietmečiu parduotuves uždarydavo labai anksti, alkoholio nusipirkti būdavo galima turbūt tik iki septintos valandos vakaro, bet kiekviename miesto rajone buvo ,,bobučių“, kurios degtinėlę pro orlaidę, pro langą ar per tvorą pardavinėdavo visą naktį). Tai buvo atviri namai, tačiau gal dėl to, kad rinkdavosi ne patentuoti girtuokliai, bet tik bohemiškai nusiteikę maištautojai, jie nebuvo prišnerkšti, nedvokė…
 
Tą dieną jai klaikiai nesisekė. Klasės draugą, kuris jau kelias savaites rodė jai dėmesį, kėlusį ją į padanges, paviliojo geriausia draugė. Dabar jie per pamokas rašinėjo ir siuntinėjo vienas kitam laiškelius, o per pertraukas vaikščiojo susikabinę už rankučių ir visiems demonstravo, kad iš tiesų yra susikabinę širdimis!
 
Po trijų pamokų ji pasiėmė savo portfeliuką ir bliaudama kaip ožka nubėgo į tuos atvirus namus. Duris atidarė vaikinas ilgais šviesiais plaukais. Jis, matyt, miegojo – tai išdavė susitaršę plaukai ir trinamos akys. Pamatęs liūdnas, ašarojančias jos akis, švelniai viena ranka apkabino, kita šluostė ašaras.
– Neverk, – kalbėjo. – Šis sumautas pasaulis nevertas tavo ašarų. Pasaulis senas ir supuvęs, o tu – jauna, graži… Tu dar parodysi jam, ką gali…
 
Roma, žinoma, suprato, kad jis nepiktai šaiposi iš jos, tokios skystos, bet jo žodžiuose pajuto ir kitokių pustonių: užuovėjos, paguodos, neįkyrios globos.
 
– Pagrosim ką nors, – perbraukė pianino klavišus, atsisėdo ant kėdės ir iš po jo pirštų pabiro lengva lyg stikliukai melodija. – Aldas groja tau Vivaldį, kad pralinksmėtum, ašaros išdžiūtų, širdis nurimtų, – skambindamas kalbėjo, ir ji net nepajuto, kaip atsistojo ir pradėjo šokti.
 
Lengvai sukosi užsimerkusi. Nors muzika nutilo, ji vis tiek šoko. Jis priėjo, apkabino ją ir abu ėmė judėti kažkokiu vidiniu, bet abiem suvokiamu ritmu.
 
– Tai kas atsitiko? Dvejetuką gavai? – jis galva linktelėjo į portfelio pusę.
 
– Blogiau, – atsakė Roma. – Mane vaikinas paliko.
 
– A, meilė! Amžina paguoda ir amžina kančia! Jeigu taip, tau negalima čia būti. Eime pasivaikščioti. Gražiai pavasarėja. Knygutės palauks čia.
 
Jis paėmė ją už rankos ir abu išbėgo. Iš tiesų gražiai pavasarėjo. Visi gamtos pavidalai buvo pasiruošę atgimti, iš jų veržte veržėsi dar tik nuspėjama, bet nepaprastą gyvybės jėgą skelbianti žaluma. Sniego likučių būtų reikėję ieškoti tik pavėsyje. Lengvas vėjelis sukosi jų plaukuose, jos uniformos sijonėlio, jo plačių kelnių klostėse. Saulė kvatojo. Prieš valandą Romą apėmusi neviltis virto viltimi, kad į jos gyvenimą ateina pati tikriausia pirmoji meilė. Jie ilgai klajojo paupiu, jis pasakojo apie įvairius žmonių kankinimo būdus, kalbėjo, jog išdavystė, ypač meilės, toks dažnas reiškinys, kad ją galima laikyti prijaukintu kankinimo būdu, ir kai ji tai suvoks, prisijaukins išdavystę kaip laukinį katiną, o va ant bambuko pasodintas žmogus nespėja priprasti – šis labai greitai augantis medis žmogų kiaurai perduria… Ji deklamavo Dalios Saukaitytės eilėraščius garsiai, taip garsiai, kad ir paukščiai medžiuose nutilo, žuvys iš vandens galvas iškišo.
 
„Na tai kas, kad benamiai, bedaliai, / Na tai kas, kad šunų apskalyti?!“ – šaukė ji prie žaluma sušvitusio beržo…
 
Į dviejų kambarių butą pasiimti portfeliuko jie grįžo meiliai rankom susikabinę – pavasarėjančiam miestui ir miestelėnams rodydami, kad yra susikabinę širdimis.
 
Pirmas kambarys jau buvo prigužėjęs žmonių. Kažkas grojo gitara, kažkas niūniavo. Rūko cigarečių dūmai. Buto šeimininkas, gal keturiasdešimties metų vyras, pamatęs juos tarpdury susikabinusius, skėstelėjo rankomis:
 
– Oho! Atrodo, į mūsų varganą būstą atėjo meilė! Derėtų atšvęsti. Aš šiandien kaip tik nupirkau kokteiliui žaliavų. Prašyčiau paruošti kokteilių, apsėstieji!
 
Apsėstieji buvo jie – Aldas ir Roma. Kadangi įsimylėję. Virtuvėje jie paruošė kokteilius. Receptas nesudėtingas: dvi dalys apelsinų sulčių ir viena – degtinės. Na, dar šiek tiek Romos širdies virpuliukų. O Aldo? To ji niekada nesužinos.
 
Kokteilius išdalijo visiems susirinkusiems bičiuliams. Šie kėlė taures šypsodamiesi ir sakydami: ,,Už mūsų ir jūsų laisvę.“ Roma pasijuto esanti vakaro karalaitė. Su jaunikaičiu, kuris atliko žygdarbį ir ją, varlę, atvertė į gražuolę merginą.
 
Tik vėliau ji sužinos, kad kokteilio taurės buvo pakeltos ne jų meilei pasveikinti, o Romo Kalantos susideginimo metinėms paminėti. Visi bute buvusieji suprato tosto prasmę ir šypsojosi slepiamai vilčiai, jog laisvė kada nors ateis. Jie augo pasaulyje be Dievo, bet jų idealioji erdvė nebuvo tuščia – joje kaip siekinys pleveno ,,tas saldus žodis laisvė“, visos jo atmainos: Tėvynės, asmens laisvė, laisvė mylėti, mėgautis gyvenimu, išnaudoti visas prieš jauno žmogaus akis atsiveriančias galimybes.
Sunku pasakyti, kiek mūsų galvose buvo tautinio nusiteikimo, politinio sąmoningumo ir kiek jaunimui būdingo tikėjimo, kad mes būsime kitokie, sukursime kitokį gyvenimą, kad mes sugebėsime nepasenti, visada išliksime jauni ir žavūs pačių suprojektuotame naujame pasaulyje.
 
Roma prisimena ryškiausius personažus. Rudoji Irina. Egzotiško grožio, tokio, jog ne kiekvienas gali jį suprasti, pajusti. Buvo kalbama, kad ji – žydė, kad jos tėvas gyvena Amerikoje, motina mirusi ir palikusi jai didelį namą. Visi žinojo, jog Irina tame name gyvena viena, bet susitikimų ten neorganizuodavo. Tokia buvo Irinos valia. Ši mergina visa laikysena demonstravo laisvę turėti savo nuomonę ir požiūrį, turėti privačią erdvę ir neleisti jos užimti kitiems žmonėms, net ir artimiems draugams. Ji buvo ironiška. Ironiją skleidė ne tik jos kalba – lėta, madingai artikuliuojama, rodanti intelektualumą, – bet ir išvaizda: vešlūs, ryškiai rudi (raudoni?) garbanoti plaukai, juodų antakių puslankiai, žaidžianti šypsenėlė, originalių modelių, suderintų spalvų drabužiai, natūralaus lapės kailio akcentas. Ji buvo baigusi turbūt tik vidurinę mokyklą, bet turėjo kažką keista, na, tarkim, įgimtą aristokratiškumo geną. Ar ji kur nors dirbo, ar ne, turbūt niekas nežinojo. Ji nebuvo gražuolė, bet buvo originali ir laisva. Jos laisvę pabrėžė ir tai, kad ji nė su vienu vaikinu intymiau nebendravo arba mes to nesužinojom. Ir vėliau ji išliks tokia. Tiesa, ištekės. Ne už vieno jaunystės draugų, bet už vaikino iš kito miesto. Paskui išsiskirs ir gyvens viena savo dideliame name. Ji saugos kažką iš hipių laikų. Ir pažiūrėjus į ją atrodys, kad laikas ne bėga, o stovi. Iš tiesų turbūt viskas buvo daug paprasčiau: ekstravagantiška išvaizda slėpė snobišką natūrą. Bet tai – tik spėlionė. Tikroji Irinos mįslė neįmenama. Kaip ir kiekvieno žmogaus.

Kita įdomi mergina – hipių motinėlė. Stambi, aukšta, didžiakrūtė, kažkaip kerinčiai viskuo – ir apranga, ir laikysena, ir elgesiu – demonstruojanti savo primityvumą. Tai turbūt ir buvo ta jėga, kuri traukė prie jos žmones, taigi ir vaikinus. Vienas dailininkas, atvykęs iš Vilniaus ir permiegojęs su ja, pasakė: ,,Fantastiška moteris! Maniau, kad tokių nebūna.“ Ji intymius santykius ne su vienu vaikinu buvo užmezgusi. Ji neskyrė meilės nuo sekso, šie dalykai jai buvo tapatūs. Vėliau, veikiausiai to paties primityvumo genama, ji išvyks į plačiąją tėvynę, ten ištekės (reikia pratęsti giminę!), pagimdys sūnų, grįš į laisvą Lietuvą, pamatys, kad čia žaidimo taisyklės pasikeitusios, ir, pasitaikius progai, išmaus į užsienį.
 
Saulė. Liesa, aukšta, berniokiška šukuosena. Tyli kaip žemė. Turbūt niekas negirdėjo jos nei kalbant, nei juokiantis. Bet visi ją pastebėdavo. Ji traukė kažkokia nebylia jėga, kurios labai daug turi dvasingi žmonės. Ji šeimos nesukurs, gyvens viena ir vieniša turbūt visą gyvenimą. Romos ausyse skambės vieno šaunaus vaikino žodžiai: ,,Kad tu žinotum, kaip su Saule gera!“
 
Buvo ir kitų mergelių. Bet jos, dažnai – ypatingai gražios, tik ateidavo ir išeidavo, laikysena ar elgesiu iš kitų neišsiskirdavo. Jos buvo tiesiog kitos.
 
Tiesa, vėliau beveik mitologine figūra taps Romos draugė, nepaprastai graži šviesiaplaukė, tobulų veido bruožų ir idealios figūros. Ji bandys tapti aktore, lankys Juozo Miltinio dramos studiją, bet, anksti netekusi tėvų, pasiners į bohemišką gyvenimą, vienintele savirealizacija paskelbs meilę aktoriams, dailininkams, klajūnams, mergišiams… Vienas tų mergišių taps jos sugyventiniu ir vienintelio vaiko tėvu. Vėliau ji, susikrovusi visus savo daiktus į traukinio vagoną, nuo to sugyventinio pabėgs į Klaipėdą. Dar vėliau nuo savęs ir nuo savo likimo bėgs į Angliją…
 
Trys broliai – išeiviai iš kaimo. Vyriausiojo, inžinieriaus, butas ir buvo ta laisvės ištroškusių kitokių žmonių susibūrimo vieta. Vėliau inžinierius ves, aišku, ne kartą, bet po pirmųjų vedybų jo buto durys mums užsidarys. Laisvės ištroškęs jaunimėlis persikels į Jokūbėlio kieme stovėjusiame sandėliuke ,,suprojektuotą“ dviejų kambarių butą.
 
Vidurinis brolis, baigęs universitete prancūzų filologijos studijas, atidirbs trejus metus kaimo mokykloje, sėkmingai ves ir išeis dirbti į statybas, kur rublis ilgesnis. Ne kartą prasitars, jog mokytojo darbas magiškai patrauklus, net jis, niekada negalvojęs būti mokytoju (prancūzų filologiją studijavęs tik todėl, kad įgytų kultūrinės kompetencijos), dažnai pasiilgsta mokyklos.
 
Jauniausias ves gražią prekybininkę ir jo kova dėl vis geresnės miesčioniškos buities užgoš visus būtiškus siekius. Kai gražioji prekybininkė jį paliks, susiras antrą, trečią panašaus stiliaus moterį (mus visada traukia panašūs, todėl skyrybos nieko niekada neišsprendžia) ir vėl pasiners į buities reikalus.
Taigi jaunystė deklaruos laisvę, buvimą, branda pasirinks turėjimą ir šeimos nelaisvę…
 
Jokūbėlio sandėliuke lankysis daugiausia aplinkinių gatvių jaunimėlis. Siuvėją Aviną, kurio nei vardo, nei pavardės niekas nežinos, tokia pravarde pramins dėl to, kad jis kalbėdamas mekens ir ypatinga išmintim nepasižymės. Avinas ves vieną ateinančiųjų gražuolių, kuri visiems girsis, kad universitete studijuoja lietuvių filologiją ir bendrauja tik su profesoriais. Rudoji Irina vėliau papasakos: gražuolės pirmasis vyras buvo prasigėręs senis, nemokėjęs nei skaityti, nei rašyti, antras – Avinas, tačiau kai ji pajuto, jog grožis vysta, vaikutį pagimdė nuo nežinomo vyriškio.
 
Nuolatinis Jokūbėlio sandėliuko gyventojas bus Valius rusiška pavarde. Jis skaitys Tomą Vulfą, Marselį Prustą, Maksą Frišą ir iš aukšto žiūrės į neišprususius sandėliuko lankytojus, bet ir pats į filosofines bei kultūrines aukštumas nepakils. Dirbs taksi vairuotoju, surinktus iš keleivių pinigus dės ne į kasą, bet į savo kišenę, kol vieną dieną padarys lemtingą klaidą ir už sukčiavimą atsidurs kalėjime. Recidyvistu netaps, bet baigs visus kalėjimo mokslus. Iš sandėliuko jis dings taip pat, kaip ir daugelis jo lankytojų – susiras patogią žmoną.
 
Roma ir jos draugė, kad įgytų teisę sandėliuke lankytis, imsis net tarnaičių pareigų: retkarčiais šluos, plaus grindis, mazgos indus, valys stalą, paklos lovas. Karštų diskusijų nė tada, kai abu kambarėliai bus prisigrūdę žmonių, ten nekils. Vieni pasakos anekdotus, antri kalbės apie Kamasutrą, treti mylėsis. Kartą Jokūbėlis sušoks striptizą. Prisidengęs paklode, kraipysis, rangysis, nedrąsiai parodys savo vyrišką turtą, paskui nugrius ant lovos šalia Valiaus ir atsidus: ,,Oi, kaip sušilau, net kiaušai suprakaitavo.“
 
,,Laisvų plotų“ geografija plėsis. Neretai po pamokų, kartais ir per pamokas būreliai mokinių plauks į antramečio klasės draugo Gedimino sodą. Trauks iš kišenių kapeikas, Kukas keliauninkas (irgi antrametis klasės draugas, dėl kurio beveik visos mergaitės dūsaus) bėgs į parduotuvę, parneš vyno ar dar ko nors, kas padeda bendrauti, keps šašlykus, šoks, bučiuosis. Gediminui labiau rūpės išgerti, ne kartą jis nugrius po obelim ir liks miegoti per naktį. Ir vėliau jis bus ištikimas savo tėvų namui ir sodui. Pieš siurrealistinius piešinius, vaikščios į pirtį, kad atsigautų po ilgesnių ,,užgėrimų“, parsives į namus vieną, antrą, trečią moterį, tačiau išsaugos laisvės dvasią. Talentingas, deja, silpnos valios, jis pusvelčiui išdalys savo paveikslus draugams ir pažįstamiems, kad galėtų išgerti, atsipalaiduoti, pabėgti nuo gyvenimo absurdo. Paskui atsipeikės, vėl į šį sumautą pasaulį sugrįš. Vaikščios išsiprausęs, inteligentiškai apsirengęs, rytais vedžios šunį į Senvagę ir atrodys gana impozantiškai.

Kukas keliauninkas ves vieną dūsaujančių klasės draugių, bet tikrų namų nesukurs. Abu ir toliau mėgausis bohemišku gyvenimu, kartu ir skyrium ieškos nuotykių, kol jų keliai galutinai išsiskirs.

Kartais „laisvas plotas“ atsiras pas draugą ar draugę, kurių tėvai išvyko į kelionę, svečius ar poilsiauti. Nepasinaudoti juo būtų neleistina klaida. Pasinaudoti, vadinasi, pasikviesti bendraamžių, pabendrauti niekam netrukdant: išgerti, parūkyti, pasiklausyti muzikos, papokštauti, pasimylėti. Retsykiais „laisvas plotas“ atsirasdavo garsaus aktoriaus, kai šis išvykdavo filmuotis, namuose. Ten rinkdavosi aukštesnės prabos publika – inteligentų sūneliai ir dukrelės. Bet orgijos būdavo tokio paties pobūdžio kaip ir visuose kituose „laisvuose plotuose“. Puikus interjeras neparalyžiuodavo iš tėvelių akiračio ištrūkusių paauglių laisvės siausti ir siaubti.
 
Kartais mergaičių ir berniukų būrelis sėsdavo į maršrutinį autobusą ir trisdešimt kilometrų kratydavosi žvyrkeliu į Paberžę, pas tėvą Stanislovą. Ganytojas priimdavo visus, suteikdavo pastogę ir teisę laisvai jaustis (netikrindavo, kas ką veikia po antklode). Būdavo, paprašydavo padirbti kokį nors darbą: sutaisyti arba nudažyti tvorą, nupjauti žolę. Ne nuodėmių išpažinti, ne Dievui pasimelsti jaunimas ten traukdavo. Kelionė buvo atrakcija, dar vienas būdas patirti ką nors nauja, mesti dar vieną iššūkį tėvams, pripažįstantiems vienintelį maršrutą namai–darbas–namai.
 
Visos Lietuvos jaunimo Meka buvo Palanga. Į šį kurortą jaunimas traukdavo dažniausiai vasarą. Susitikimo vieta – Rąžės upelio tilto akmenys. O paskui… Kavinės, jūra, smėlis, pažintys, meilė…
Tai buvo džiunglės, gyvenimo žabangai, paspęsti jauniems, savo tapatybės ir vietos po saule ieškantiems žmonėms. Jie buvo rezistentai. Ne politiniu, bet grynai žmogišku požiūriu, nes priešinosi ne tiek sovietinei sistemai, kiek suaugusiųjų tvarkai, kurios pagrindinė taisyklė skambėjo visai nesovietiškai: ,,Būk mažesnis ir už aguonos grūdą, niekur nesikišk.“
 
Atmetimo reakcija visada staigi, ūmi, bet neilgai trunka. Veikiai maištininkai susigyvena su tuo, ką bandė atmesti. Taip ir anie jaunikliai, metę iššūkį suaugusiųjų vertybėms, ilgainiui jas pripažins ir tik vos vos pakoreguotas pavers savo gyvenimo pagrindais. Ko gero, žmogui skirta turėti, o ne būti. Atvirkščiai tik filosofai kalba. Bet ar gyvena taip, kaip kalba?
 
Kampe numestas portfeliukas badė akis ir ragino eiti namo. Pamokos seniai baigėsi, namuose gali tekti aiškintis, kur buvo, ką ir su kuo veikė, kodėl taip vėlai grįžo. Aldas pajuto jos nerimą.
 
– Dėkojame už malonų dėmesį. Bet mano mergaitė dar neparuošusi pamokų, – pakėlęs portfeliuką paėmė ją už rankos ir palydėjo iki namų.
 
Tačiau pasimatymo nepaskyrė. Roma pagalvojo, kad Aldas tik žaidė… su mylėti trokštančia, bet meilei dar nesubrendusia mergaite ilgais palaidais plaukais ir trumpu besiplaikstančiu sijonėliu.
 
Tėvų namuose nebuvo. Dar negrįžę iš darbo. Ji ilgai žiūrėjo į veidrodį, bandė suprasti, ar ji graži, ar jai skirta būti mylimai. Paskui garsiai skaitė painius Kanto žodžius apie meilę: ,,Jeigu molekulėje – tegu ir nepaprastai menku užuomazginiu laipsniu, tačiau vis dėlto užbrėžtu – nebūtų linkimo jungtis, tai meilės pasirodymas aukštesniame laipsnyje žmogiškąja jos lytimi būtų fiziškai neįmanomas. Meilė yra tik ano visiems įbrėžto pėdsako tobuliausias išsivystymas. Asmuo yra tik individuali visuotinio linkimo jungtis išraiška.“ Taigi ji – ne išimtis, ji irgi trokšta individualiai jungtis su kuo nors… širdimi.
 
Pamokos liko neparuoštos.
 
Nors Aldas pasimatymų nepaskirdavo, jie kartais susitikdavo gatvėje, kavinėse. Jis paprastai būdavo su draugu. Mieste net pasklido kalbos, kad jiedu yra netradicinės seksualinės orientacijos pora. Tokie įtarimai galėjo būti ir ne iš piršto laužti, nes Aldas buvo gana moteriškas: ilgi šviesūs plaukai, švelnūs, dailūs veido bruožai. Ilgas paltas darė jį panašų į gražią lėlę. Jo draugas Mindaugas buvo aukštesnis, stambesnis, griežtesnių veido bruožų, želdino retą, bet seksualiai atrodančią barzdelę. Vaikinai buvo gražūs, tokie gražūs kaip šiandien Palangoje vaikščiojančios ir homoseksualumą demonstruojančios gėjų poros. Bet jie buvo kitokie: juokdavosi iš mieste sklandančių kalbų apie galimą jų meilę, viliodavo merginas, vaišino jas šampanu, vesdavosi į tik jiems žinomus „laisvus plotus“. Viena tų viliojamų merginų buvo ir ji. Aldas Romai patiko. Ji svajojo išvykti su juo kur nors prie ežero, įsikurti palapinėje, plaukioti, irstytis valtimi, vakarais sėdėti apsikabinus prie laužo ir žiūrėti į krintančias žvaigždes. Aldas demonstravo, kad ja domisi. Klausydavosi jos deklamuojamų eilėraščių, neslėpė, jog jam kelia nuostabą besiskleidžiantis jos intelektas, gebėjimas paprastą gyvenimo detalę ar epizodą paversti filosofijos objektu. Kavinėje ją pavaišindavo kava, lydėdavo į namus. Tačiau Roma nugirsdavo, jog Aldas turi merginą, su kuria rimtai draugauja, labai ją saugo, neleidžia vaikščioti nė į kavines, ką čia kalbėti apie „laisvus plotus“. Išlieti savo sielos nerimą – šaukti, švilpti, siausti – ji galinti tik koncertuose.
Roma jautė, kad ją prie Aldo traukė paprasčiausia aistra, jo ekstravagantiška išvaizda ir manieros. Šiaip jau vaikinas buvo tik restorano muzikantas, dievinantis bitlus ir žinantis tik vieną – Džono Lenono ir Joko Ono – meilės istoriją.
 
Nusikirptų plaukus, nusivilktų ilgą paltą ir būtų eilinis vaikinas, kokių šimtus gali sutikti miesto gatvėse ir kavinėse. Bet ji negalvojo apie gelmes…
 
Mokslo metai baigėsi. Vasaros atostogų Roma visada važiuodavo į kaimą, pas motutę. Ten tarybų valdžia buvo kolūkio pirmininkas. Roma, kai tik išgirsdavo kalbant, jog atvažiuoja pirmininkas, arba pamatydavo keliu atriedančią ir dulkių sūkurius keliančią jo pobedą, tekina bėgdavo ant aukšto ir pro lentų plyšį žiūrėdavo, kaip Tarybų valdžia išlipa iš automobilio, mosuoja rankom, purto pliką galvą, stovi išpūtusi pilvą ir rankas į kišenes susikiša. Ir vėliau, kai gyvenime teks susidurti su tarybinio gyvenimo absurdą deklaruojančiais komjaunuoliais, partijos veikėjais, jai prieš akis vis iškils raudonas, storas ir sotus kolūkio pirmininko snukis ir norėsis bėgti ant aukšto.
 
Ir dabar Roma važiavo į kaimą. Jai reikia motutės pagalbos. Tiksliau – alibi. Visi draugai per vasaros atostogas traukia į Palangą, o jos mama neišleidžia. Per jauna. Motutė kraipo pečiais, braukia ranka plaukelius nuo kaktos. Sprendimą priimti nelengva. Motutė mato: per metus anūkėlė virto anūke, ją dabar nebe grybauti, uogauti ar dviračiu važinėtis traukia, ji jau į mergystės laiką atėjo, veržte veržiasi į naujų pagundų pasaulį. Nepririši, nesulaikysi – vis tiek ištrūks. Ar nenusvils sparnų?
 
– Tai ar nebijai viena į pasaulio kraštą? Tokia jaunutė, gležnutė…
 
Jeigu klausia, sprendimas dar nepriimtas.
 
– Ne viena, motut, – skubiai paaiškina. – Tuo pačiu autobusu važiuos draugė iš Panevėžio.
– Jei su drauge… O pinigų ar turi? Juk už nakvynę ten reikės mokėti. Ir pavalgyti reikės. Įdėčiau sūrio, sviesto, bet kai taip karšta… – motutė kalbėdama eina kamarėlėn, o Roma jau šokinėja iš džiaugsmo: jeigu apie lauknešėlį kalba, vadinasi, į kelionę išleis!
 
Žila žila, smulkutė kaip mergaičiukė. Ir į gyvenimą ji žiūri ne atsargios, visur tik pavojus ir pagundas matančios mamos akimis, bet atvirai, jaunatviškai. Iš kamarėlės motutė išlenda rūkytos dešros rinkele nešina.
 
– Įdėčiau ir duonos, bet jau seniai kepiau – sudžiūvusi. Nusipirksi. Juk nebrangiai kainuoja. Tai ar turi pinigų?
 
– Turiu, motut, – Romos veidas net šviečia.
 
– Na ir aš dar kokį rublį įdėsiu. Jaunam niekada nebus per daug.
 
Motutė eina į kambarį, atidaro spintą, rausiasi lentynoje, ieško, radusi atneša susuktą raudoną dešimtinę.
 
– Taip visi vienas po kito ir palieka mane: vaikai užauga, bendraamžiai miršta, – sako.
 
– Nebijok, motut, jūroj nepaskęsiu. Sugrįšiu, kai grybai pradės dygti, – apkabina senutę ir išbučiuoja jos skruostus, kaktą.
 
– Tai dabar jau ir bėgsi, vaikeli?
 
– Nebėgsiu, motut. Rytoj važiuoti susitarėm. Šiandien aš tau kambarius sutvarkysiu, drabužius išskalbsiu. Vakare ant vėlių suolelio pasėdėsim, apie gyvenimą pasišnekėsim.
 
Vakare ilgai sėdėjo ant suolelio, žiūrėjo į džiūstančius ant virvės skalbinius, kalbėjosi, visokias gyvenimo istorijas pasakojo, paskui į vieną lovą atsigulė. Rytą motutė takeliu palydėjo Romą į autobusų stotelę. Ėjo susikabinusios už rankų ir visam pasauliui demonstravo, kad eina sąmokslininkės, saugančios savo paslaptis.
 
Palangoje dvi džinsuotos stirnaitės pirmiausia nuėjo prie akmenų. Čia tikėjosi sutikti draugų. Bet ant akmenų sėdėjo tik poros. O porų pasaulio erdvė labai maža ir uždara. Įsimylėjėliai mato tik vienas kitą.
Paskui… Roma, užklupta lietaus, stovėjo lyg medis. Greiti ir skaudūs lašai be jokio gailesčio kapojo jos veidą, pečius, kojas – visą kūną. Matė, kaip lietus kapoja ne tik ją, bet ir prieky šniokščiančią jūrą, ir papilkėjusį smėlį, ir medžius, ir namus, ir tiltą… Tik žmonių niekur nebuvo. Išsilakstė! Per kelias minutes išsilakstė! Lietaus išsigando. Bailiai… Staiga suvokė, kad ji, kvailė, stovi lietuje tarsi užmirštas senas kryžius pakelėje. Bet pajudėti neįstengė. Jai turbūt buvo gera taip stovėti.
 
Ir kai lietus staiga liovėsi, ji pasijuto lyg apvogta. Dingo tie saldūs lašų kirčiai, ta tyli, bet maištinga melodija. Roma labai norėjo, kad lietus sugrįžtų, ir ėmė laukti. Ilgai laukė. Kažin, ar buvo kada nors ko nors taip laukusi. Ji tikėjo, kad lietus grįš. Atsitūpė ir smėlyje parašė: ,,Turbūt.“ Žiūrėjo į parašytą žodį ir juokėsi, garsiai šaukė:
 
– Turbūt! Turbūt! Turbūt!
 
Gal dar ilgai būtų šaukusi, jei ne balsas – tylus, bet aiškus:
 
– Turbūt…
 
Ji atsigręžė. Prieš akis stovėjo Aldas ir šypsojosi, ji neišmanė, ką ir daryti. Atsistojo, nusipurtė prilipusį prie rankų šlapią smėlį ir netikėtai sau garsiai pasakė:
 
– Turbūt man reikia nusimaudyti.
 
– Turbūt reikia nusimaudyti ir man, – atitarė jis.
 
Abu puolė į jūrą. Žaidė su bangom, nuplaukė toli vienas nuo kito. Paskui grįžo į krantą ir, pažiūrėję vienas antram į akis, kartu ištarė:
 
– Jūra gera…
 
Ir nusikvatojo. Garsiai, taip garsiai, kad net jūra smarkiau suošė.
 
Jie ilgai vaikščiojo Palangos miestelio gatvėmis. Ošė medžiai ir oras kvepėjo ką tik nulijusiu lietum. Ant akmenų susitiko Aldo draugą Mindaugą, užėjo į jų nuomojamą kambarį, pasikvietė draugę ir visi kartu patraukė Birutės kalno link. Aldas papasakojo, kad Birutės paminklas esąs stebuklingas. Reikia ateiti prie jo vidurnaktį, kai niekas niekas, net mėnulis nemato ir negirdi, ir garsiai pasakyti savo norą. Noras išsipildo.
 
– Iš baimės numirčiau, nespėjusi net savo noro pasakyti, – nusipurtė Roma.
 
Palengva temo. Jie sėdėjo ant suoliuko, žiūrėjo į Gintaro muziejų, į žibintų apšviestus rožių krūmus. Roma jautėsi tarsi pasakoje, tarsi iškritusi iš žemiško, racionalaus pasaulio, kuriame rūšiuojami žmonės, skaičiuojami pinigai, pakiliai šnekama apie kasdien gerėjantį ir gražėjantį tarybinių žmonių gyvenimą. Ji pasižiūrėjo į Mindaugą. Šis bučiavo savo draugę. O Aldas sėdėjo ir žiūrėjo į rožes. Mindaugas turbūt pagalvojo, jog Aldas jo varžosi, ir kartu su drauge pasišalino. O jie liko sėdėti. Tylėjo. Kalbėjosi. Apie gyvenimą ir apie pasakas. Jie buvo jauni romantikai, troško neįmanomo ir, be abejonės, jautė, kad neišvengiamai teks nutūpti ant žemės.
 
Roma staiga stryktelėjo nuo suolelio, pasileido bėgti ir lyg sau, lyg Mindaugui su drauge, lyg Aldui, lyg nakčiai ar dar kažkam sušuko:
 
– Mes nieko nedarėm!
 
Jie susitikdavo kasdien. Ir ant to paties suolelio sėdėdavo, ir ta pačia gatve, kur ji šaukė, vaikščiodavo, dažnai jūroje maudydavosi.
 
– Ar mes nieko ir nedarysim? – netikėtai vienądien paklausė Aldas.
 
– Be vyno turbūt ne, – Roma nesutrikusi atsakė.
 
Ir abu garsiai užsikvatojo.
 
Kavinukėje jie paprastai gerdavo kavą. Tąkart Aldas, nė nepasiteiravęs, ko ji pageidautų, paprašė padavėjos dviejų taurių raudonojo vyno.
 
– Tai susitarsim? – pakėlęs taurę paklausė.
 
– Atrodo, derybas jau pradėjom, – nusišypsojo ji.
 
Ir jie vėl kalbėjosi apie muziką, draugus, svajones. Roma jautė juos skiriančią ribą. Gražus vaikinas, bet – be polėkių. Po kelerių metų jis nusikirps ilgus plaukus, ves kokią nors merginą, susilauks vaikų, vakarais brązgins restorane gitarą, bus nuolatos atakuojamas mergužėlių, kartais neatsispirs pagundai, bet bus per didelis snobas, kad dėl kurios nors plaštakės ryžtųsi palikti šeimą. Ji savo gyvenimo viltis siejo su humanitarinėm studijom. Išvažiuos iš to provincialaus miestelio, prieš akis atsivers kitoks gyvenimas… Bet šiandien Aldas žavus ir ją jaudina. Turbūt ir Roma jį jaudina. Gal net per daug, jeigu jis neišdrįsta net intymiau apkabinti. Taip įsitempę, tramdydami jausmus jie praleido visą savaitę.
 
Paskutinį kurorte vakarą (tiksliau – naktį) visi keturi nuėjo į Aldo ir Mindaugo nuomojamą butą. Aldas brązgino gitarą, ji bandė dainuoti. Daina gražiai skambėjo.
 
Ištirpsta sniegas, saulės šilumoj pabunda gėlės.
Jaučiu, kaip plaka širdis karštai, ją glosto vėjas.
Ir karštas ašaras ant skruosto aš pajuntu vėl,
bet jas nušluosto atklydęs vėjas,
bet tai ne tavo tos švelnios rankos, kurios mylavo
apleistą širdį, kuri taip virpa…
 
Šios dainos ji niekada užrašytos nematė, žodžius buvo tik girdėjusi, iš tiesų jie galėjo būti ir šiek tiek kitokie. Draugai sakydavo, jog tai – Kęsto Antanėlio daina. Mindaugas papasakojo, kad šią dainą autorius paskyrė mirusiai savo merginai – didžiajai meilei. Ir daina, ir jos sukūrimo istorija įelektrino jaunas širdis meilės energija. Dabar ne tik Mindaugas bučiavo draugę – ir Aldas apkabino Romą, švelniai glostė jos plaukus, atsargiai, tarsi bijodamas, lietė lūpas. Atrodė, Aldas ne bučiavo, bet stengėsi pažinti. Lytėjimu, ragavimu, regėjimu, uosle, klausa. Jie taip žaidė ilgai ilgai, kol apsikabinę užmigo… Tai buvo Romos pirmoji naktis vaikino glėbyje. Mama neišleido Romos prie jūros, išsiuntė į kaimą, į saugią jos dorovei teritoriją. Motutė pasirodė esanti drąsesnė (o gal išmintingesnė?), suprato, jog, anot Maironio, ,,meilės ir upės nesuturėsi, / Vilijai bėgti, mergaitei mylėti“.

Skaityti tęsinį

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)