tekstai.lt

Guntis Berelis. Kultūros kanonas


guntis%20berelis.jpg       Sutikau dalyvauti sumanyme, kai vien nuo minties apie jį kyla vidinis protestas. Tas sumanymas – „Kultūros kanonas“, kurį inspiruoja ir organizuoja Kultūros ministerija. „Kanonui“ formuoti sudarytos septynios ekspertų grupės: 1) architektūros ir dizaino; 2) kino; 3) literatūros; 4) muzikos ir operos; 5) scenos meno; 6) tautos tradicijos; 7) vizualaus meno. Kiekvienoje grupėje – po šešis žmones. Ekspertai sudarys potencialiai kanonizuojamų kūrinių/įvykių/procesų sąrašą, kurį po to reikės daugkart apsvarstyti ir sutrumpinti, kol galų gale – apie Kalėdas – kiekviena grupė paskelbs po 12 iškiliausių visų laikų darbų. (Kodėl būtent 12, o ne 10 ar 15 – visiškai neaišku. Susumavus tuos „kalbančius“ ir visais požymiais laimingus skaičius – 7 grupės ir 12 darbų – gausime visiškai nebylų ir neaiškų skaičių 84. Neabejoju, kad skaičius 12 iš oro pagautas.) Paskui – knyga apie „Kanoną“, multimedijų diskas, tinklalapis internete.


       „Kanono“ prasmė maždaug tokia (cituoju iš Kultūros ministerijos parengtos ir ekspertams išdalytos medžiagos): „Kanonas“ yra „iškiliausių ir įžymiausių meno darbų visuma, kuri atspindi tautos visų laikų reikšmingiausius pasiekimus kultūros srityje. „Kanono“ diskursas susietas su kultūros atminties sąvoka, kuri aiškinama kaip tam tikros žmonių grupės, tam tikros kultūros atstovų bendra žinia nustatytu momentu.<...> „Kanonas“ yra institucionalizuota tautos atmintis. <...> „Kanono“ sukūrimas suteiktų galimybę formuoti naują požiūrį į pamatines kultūros vertybes – iš šių dienų požiūrio taško.“


       Idėja nėra originali. Tokie „Kanonai“ pastaraisiais metais Europoje jau sukurti Danijoje (2004) ir Nyderlanduose (2006). „Kultūros kanono“ knygos išplatintos nemokamai, jas galima perskaityti internete http://www.kulturkanon.kum.dk, http://www.entoen.nu. Ne itin orientuojantis nei danų, nei olandų kultūroje, man šie „Kanonai“ buvo išeities taškas rimčiau pažinti šias kultūras; gal priešingai – juos naudoti kaip kelio ženklus, nes tinklalapio informacija (bent anglų kalba) labai siaura, „Kanonai“ daugiau primena paviršinę reprezentaciją, o ne gilesnį žvilgsnį į kultūrą. Danų „Kanonas“ sukurtas pagal principą „didelių asmenybių dideli darbai“ (gana neįprastai Danijos „Kultūros kanone“ atrodo Sidnėjaus operos teatras, tačiau – jo architektas yra danas). Nyderlandiečių požiūris kitoks: asmenybės, darbai ir procesai, kurie veikė mąstymą, realybės suvokimą, pakeitė pačią Nyderlandų realybę ir tai darė įtaką Nyderlandų kultūrai. Todėl jų „Kultūros kanone“ ne tik Rembrandt’as, Spinoza ir van Gogh’as, bet ir vėjo malūnai, televizijos išradimas, Antrasis pasaulinis karas.


       Kodėl „Kanono“ idėja man nevalingai sukelia vidinę prieštarą? Tai šiek tiek susieta su skirtingomis kultūromis, religijos ir ideologijos ženklais, kuriais apauga ši sąvoka, nors ištakose joje jokių neigiamų sąskambių nėra. Verčiant iš senosios graikų kalbos, kanōn esmė yra aiškių aiškiausia – visuotinė taisyklė, norma. Tačiau kanonas ir kanonizacija skleidžia ne itin gerą kvapą. Žinoma, kanonas yra kažkuo privalomas, reglamentuotas, neginčijamas; viena iš kanono definicijų tvirtina – kanonas yra įstatymų rinkinys, kuris nustato visų pripažintas normas. Jeigu kanonas ką nors įtvirtina, to nebegalima keisti – ir jeigu kanono kūrėjai yra idiotai, kanonas, natūralu, formuojamas pagal jų išvaizdą ir panašumus, ir idiotizmas paskelbiamas normaliu bei privalomu. (Nežinau, kaip elgiasi katalikai, jeigu į aikštę iškyla, kad kanonizuotas asmuo pasirodo buvęs didelis niekšas ir nusidėjėlis. Ar išbraukia jį iš šventųjų sąrašų? Jeigu tokių atvejų yra buvę, tai jie labai reti – nesu girdėjęs. Nugriauti absurdišką paminklą reikia daugiau darbo ir jėgų, negu jį pastatyti.)


       „Kanono“ idėja sukelia priešpriešą kultūros aplinkai. Ką nors įtraukti į „Kanoną“ – vadinasi, paversti dogma, neginčijama vertybe arba autoritetu. Tačiau kultūroje nėra neginčijamų autoritetų, o jeigu tokie pasirodo – pirmas požymis, kad kažkas negerai. Arba, kitaip tariant, vartyki kaip nori, bet kanono esmė yra liudijimas apie jėgos perteklių sferoje, kurios esmė nukreipta prieš bet kokias galybės apraiškas. Tačiau takelis pasidaro labai slidus, kai ideologija, nesvarbu – demokratinė ar autoritarinė – į savo arsenalą džiaugsmingai įjungia neabejotinas vertybes, ir, kad ir kaip tai kalambūriškai skambėtų, neginčijamas tampa visiškai neginčijamu (socialistinio realizmo patirtis liudija, jog estetikos taisyklėms galima primesti juridinę jėgą), o praeities meno žygdarbiai paslaptingu būdu užtvirtina šiuolaikinę galybę.


       Tikriausiai aš truputį perdedu, bet mane suvedžiojo baisiai oficialiu žargonu apibūdintas „Kultūros kanonas“ su ką tik paminėtomis įvairiomis kanono sąvokos interpretacijomis: „Kanono“ sudarymo tikslas – atrinkti įvairiose menų srityse iškiliausias Latvijos kultūrą charakterizuojančias vertybes, kuriomis didžiuojamės ir jomis remdamiesi kurtume kiekvieno Latvijos piliečio patirties pagrindą ir stiprintume priklausomybės Latvijai jausmą; formuoti naują požiūrį į pamatines kultūros vertybes, turint omeny šiandienos kontekstą ir tendencijas.“


       Viskas gali būti ir visai kitaip. Anot Danijos „Kultūros kanono“ kūrėjo skulptoriaus Heino Heinseno, „Kanonui“ reikia suteikti džiaugsmo. Jis negali būti uždavinys. Nereikia daug laiko skirti kriterijams, bet būtina išsirinkti darbus ir tada galvoti apie pagrindimą ir apie iškylančius prieštaravimus. Dar tiksliau: „Kanonas“ yra tarp abejonių ir savikliovos.“ Iš vienos pusės, kanonizuotas darbas yra reikšmingas kultūros pasiekimas, stabilus atspirties taškas, o visas „Kanonas“ – tarsi koks voratinklis, universali koordinačių sistema, pagal kurią, ko gero, iš tiesų bus galima charakterizuoti visą latvių kultūrą. Iš kitos – „Kanone“ įtvirtintos vertybės, į jas turi lygiuotis bet kuris kitas kūrinys, be to, linkima šias vertybes „perspjauti”. Iškilus meno darbas pirmiausia stengiasi paneigti arba bent suabejoti anksčiau sukurtomis vertybėmis – kitaip apskritai nėra prasmės ką nors kurti. Pagaliau – ir „Kultūros kanono“ formavimas yra kūrybinis procesas, per kurį tarsi beveik pažįstamoje latvių kultūroje galima pateikti šiokių tokių provokuojančių staigmenų (panašiai kaip minėtas Sidnėjaus operos pastatas Danijos „Kultūros kanone“).

Atsižvelgdamas į konkretybes prisipažįstu – sunkiai įsivaizduoju, kaip iš latvių literatūros galima „išfiltruoti” 12 tekstų ir iš jų sukurti ženklų sistemą, kuri charakterizuotų visą latvių literatūrą. Bet kuriuo atveju vaizdas atrodytų deformuotas. Žinoma, tekstai bus atrinkti, bet kažin ar iš jų rasis voratinklis, kuris pagaus literatūrą. Bet kurioje sistemoje yra daugiau ar mažiau vienašališkumo ir supaprastinimo. Todėl svarbiau už galutinį rezultatą man atrodo procesas: pirmiausia iš kiekvienos meno srities reikia atrinkti 60 darbų. Šie šešiasdešimt tekstų šiandien galėtų pretenduoti į visa apimantį vaizdą.


       Kyla daug klausimų. Ką reiškia atrinkti iškiliausius darbus? Tekstus, kurie kažkada darė galingą įtaką kultūrai, kėlė diskusijas, veikė kaip kitų tekstų generatoriai ir galų gale tapo simboliai? Arba – tekstus, kuriuos kaip ir anksčiau galima laikyti literatūrinio meistriškumo viršūnėmis, pavyzdžiui, į kuriuos lygiuojamasi ir kuriuos, jeigu ir tu nori būti kanonizuotas, būtinai privalai pralenkti? Pirmajai kategorijai priklauso, pavyzdžiui, Pumpuro „Lačplėsis“, kurio, ir geriausių norų turėdamas, negaliu suvokti kitaip nei ano laiko anachronizmo ir kuriozo, nes jo ryšys su literatūra labai tolimas, bet įtaka kultūrai buvo milžiniška. Jeigu sprendžiame pagal šiuos kriterijus (dar kartą Heinsenas: „Nereikia daug laiko skirti kriterijams, bet reikia išsirinkti darbus“ – nūdienis protingas patarimas) ir vėl prisimename Nyderlandų „Kanono“ formavimo principus, be jokios abejonės, „Lačplėsį“ reikia padėti šalia J. Purapukės „Savos kertelės, savo žemės kampelio“, kur idėjiniai čiuptuvėliai galbūt nėra taip spalvingai ornamentuoti kaip „Lačplėsyje“, bet užtat jų yra daugiau ir jie labai kibūs. Dievaži nežinau, be to, tokių klausimų yra nepaprastai daug, nes kultūra – pirmiausia vyksmas. Kūrybingi žmonės be paliovos stengiasi peržengti ribas ir pakeisti pačios kultūros sąvoką. Tačiau bet kuri sistema stengiasi apibrėžti kultūrą ir jos ribas. Deja, kultūrą galima modeliuoti tiktai kaip statinį peizažą; antra vertus, net toks statinis modelis yra ne tik „žvilgsnis iš šono“, bet ir įsijungimas į kultūros modelį, judėjimo inspiravimas.


       Tačiau bet kuriam kanonui būdinga dar viena patraukli savybė. Jeigu kultūroje įdiegiama kokia vertybė, šis vyksmas savaime sukelia priešpriešinę reakciją. Esu tvirtai įsitikinęs, kad bent pusė Latvijos „Kultūros kanono“, kai toks bus sukurtas, man atrodys visiškai kvailas ir nepriimtinas – tikriausiai panašiai mąstys ir kiti žmonės. Neginčijamas vertybes verta įdiegti vien todėl, kad jas būtų galima pradėti ginčyti. Savo ruožtu vienintelė „Kultūros kanono“ prasmė – tikėjimas, kad atsiras kažkas/kažkokie, kas jį sunaikins. Skeptikas man tvirtina, kad nė vienas net nemėgins jį nuginčyti, tuo labiau sunaikinti. Ekspertai gali kanonizuoti gražiausias kvailybes, bet vos tik viešojoje erdvėje suvoksime dabartinę kultūros situaciją, kils pagrįstų įtarimų, kad nesulauksime jokios reakcijos – turėsime šnipštą.

 

       „Karogs“, 2008, Nr.7

 

       Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)