tekstai.lt

Viktorija Šeina. Suplėkęs užantis tarp mirties ir gyvybės (Rimvydas Stankevičius. Laužiu antspaudą, 2008)


b_100_160_16777215_0___images_stories_reklama_stankevicius_lauziu.jpg       Rimvydas Stankevičius. Laužiu antspaudą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 96 p.

 

       Ketvirtu eilėraščių rinkiniu Rimvydas Stankevičius įsilaužė į slaptą ertmę, poeto žodžiais tariant, suplėkusį užantį tarp mirties ir gyvybės – dar neaprašytą pragaro ratą (eil. „Laužiu antspaudą“). Rinkinys nepaprastai vientisas temomis, nuotaika, intonacijomis ir vaizdiniais. Jį galima skaityti kaip ištisinį tekstą, kaip klaidžią poetinio subjekto kelionę anapus mirties. Naujieji eilėraščiai natūraliai pratęsia ankstesnįjį, 2006 m. pasirodžiusį R. Stankevičiaus rinkinį „Tylos matavimo vienetai“ – šiųmetę knygą išpranašavo eilėraštis „Programinis“:

 

       Nesiteisinu savo poezija, savo palaidu gyvenimu –

                                                       tik jaukinu

       Mažą murziną apsisnarglėjusią mirtį.

 

       Visgi šįsyk nuo „ars moriendi“ (taip vadinosi paskutinis 2006 m. rinkinio skyrius) žengiamas žingsnis tolyn, už mirties. Poezija pasirodo kaip vienintelis kalbėjimo būdas, pajėgus nulaužti antspaudą, skiriantį nuo mirusiųjų, tik ja įmanu susisiekti su išėjusiais draugais „pigiausiu tarifu“ (eil. „Pigiausiu tarifu“). Jau rinkinio „Prologe“ poetiniam subjektui, kad ir nenorom, tenka žūti, idant patektų į šį visų užmirštą ir apleistą kraštą, ir tarsi naujųjų laikų Dante aprašytų visas jo „tarpines stotis“ (eil. ciklas „Tarpinės stotys“). Greta pejoratyvinio „suplėkusio užkampio“ R. Stankevičius šiai vietai randa ir iškilmingesnį vardą – Valhala. Taip skandinavų mitologijoje vadinta žuvusių dievo Odino karių (einherijų) buveinė. Pagal mitą einherijai Valhaloje kasdien tarpusavyje narsiai kaunasi, žūva ir prisikelia, medžioja žvėris, o vakarais smagiai puotauja. Taip bėga jų dienos laukiant akimirkos, kai, palikę laikinąjį prieglobstį, jie kausis lemiamoje kovoje, po kurios įvyksianti pasaulio pabaiga. Tačiau R. Stankevičiaus Valhala veikiau primena klaikų košmarą, iš kurio niekaip nepavyksta išbusti, kartais ši vieta panėši į beprotnamį, kartais – į kareivines. Rinkinio tekstus tiesiog persmelkusi kareiviškos brolybės dvasia. Ši brolija jungia poetus, kitaip tariant, nerimstančiuosius, ieškančiuosius, vienišuosius, bepročius, tuos, kurie dūsauja „per giliai kiek šitam pasauliui“ (eil. „Kopėčios“), ir kuriems, pasak R. Stankevičiaus, „net ir ten – / Kartais pasitaiko nemigų“ (eil. „Pigiausiu tarifu“). Šią mistinę kariauną sudaro pastaraisiais metais tragiškai žuvę poeto bičiuliai Saulius Mykolaitis, Remis, Gintaras Beresnevičius, taip pat anoniminis pakrikusios ir išbadėjusios Napoleono armijos karys (eil. „Gurguolė“) ir iš ankstesniojo rinkinio atkeliavęs „eilinis Traklis“. Jai priklauso ir poetinis subjektas, „buvęs kartą / Kreida ant asfalto išrėžtas“ (eil. „Kreida ant asfalto“). Šie kariai ne kaži kiek tepanašūs į minėtus skandinavų einherijus, na gal tik tiek, kad taip pat narsiai kaunasi, mėgindami atsilaikyti prieš gniuždantį gyvenimą, beviltiškai įsitvėrę nepatvaraus ginklo – grožio. Minėtoji kariauna R. Stankevičiaus poezijoje pasirodė dar 2006-ųjų rinkinio eilėraštyje „Iš aukščiausiosios būstinės. Visiškai slaptai“. Ir vis dėlto anuometėje poeto kūryboje skleidėsi dar kiek skaidresnė, sakytum, radauskiškai estetizuota katastrofizmo jausena. Naujame rinkinyje smarkiai prigeso poezijos žaidybiškumas, įsivyravo skausmingos vienatvės išgyvenimai ir kaustantis nežinios siaubas, visa gaubia tamsa, šaltis, lietus ir pūgos. Tokią nuotaikų paletę perteikia ir gedulingai juodi knygos priešlapiai, ketvirtasis viršelis. Poetinio subjekto pasaulėjauta bene geriausiai atsiskleidžia viename įspūdingiausių rinkinio tekstų „Kūno mazgojimas“. Tarp būties ir nebūties plytinčioje niekieno žemėje įstrigęs subjektas savąjį gyvenimą regi kaip nepaliaujamo smurto istoriją – čia nuolat, diena iš dienos ko nors netenki, su kuo nors brangiu tenka skirtis:

 

       Drabužius tai duodavo, tai atimdavo –

       Kišdavo vis didesnius,

       Tekdavo skaudžiai augti, kad atitikčiau

       Reikiamą dydį...

 

       Atimdavo net prie žaizdų

       Prigijusius tvarsčius, sagas,

       Priaugusias knygas išplėšdavo

       Iš rankų, iš atminties

       <...>

       Žiemomis atimdavo paukščių

       Suklypusius balsus,

       Paryčiais – rankų pirštus,

       Atimdavo net galimybę suprasti

       Ar vyksta tai iš tikrųjų –

       Dienomis – rūkai, naktimis – pūgos...

 

                (p. 47)

 

       Ir vis dėlto šiame „būtajame tęstiniame“ laike, kur tarsi vakuume, lyg už storiausio stiklo nebeprasimuša išorės pasaulio garsai, yra silpnutė gija, siejanti su gyvenimu ir ateitimi:

 

       Iš trijų pusių jau tuščia, tuščia ir tuščia,

       Tik iš ketvirtos dar atsirita

       Koks vaikiškas kamuoliukas,

       Žirafom išpieštas,

 

       Pušų spyglių, laužo ir

       Moterų kvapais,

       Kvatojimais,

       Sielos virpėjimais, gūsiais...

 

                (p. 48)

 

       Galbūt todėl ir nežinios iškankintas subjektas, pavydžiu žvilgsniu sekdamas į nebūtį išeinančiuosius, visgi nedrąsiai prisipažįsta:

 

       Jei atvirai – dar viliuos, jog

       Paaiškės, kad aš – gyvas,

       Nors metams bėgant

       Tikimybių mažėja.

 

                (p. 60)

 

       Esminis, punktyru viso rinkinio tekstus žymintis klausimas: „Ar vėlė suvokia save?“ (eil. „Kasnakt“). Jo kankinamas, subjektas vis iš naujo bando prakalbinti mirusį bičiulį (eil. „Pigiausiu tarifu“), išsiklausinėti Viešpatį (eil. „Tarpinės stotys. Apsėdimai“), įtikinti save:

 

       Vėjui manęs nereikia, o man...

       O aš jį teturiu vieną, kurį gavau vietoj

                                                                 sielos –

       Nelaimingą, nervingą, bemiegį...

 

       Bet argi užkasi vėją į žemę, pats

                                                             pagalvok?

 

                (p. 79)

 

       Poetas išbando įvairias kalbėjimo strategijas: nuo šnekamąja kalba sukurto pokalbio intonacijų, epistolinio žanro stilistikos iki herojinio epo variacijų pirmuoju daugiskaitos asmeniu parašytuose eilėraščiuose.


       Lyginant naują R. Stankevičiaus poeziją su anksčiau pasirodžiusiu rinkiniu, juntama pakitusi jos eilėdarinė struktūra. Kone be pėdsakų pradingo metrinė poezija ir klasikiniai ketureiliai. Sinkopuoto triskiemenio metro ketureiliais parašytos „Kopėčios“ iškrinta iš bendro rinkinio konteksto. Verlibro srautui susidūrus su melodingu eiliuotu kalbėjimu (galbūt Sauliui Mykolaičiui atminti skirtas tekstas taikytas dainuojamosios poezijos žanrui?), skaitytojas turi stabtelėti. Jis, jau įpusėjęs kūrinį, veikiausiai staiga susivoks, kad pasikartojančių intonacinių bangų užliūliuotas leido prasprūsti semantiniam teksto lygmeniui. Tad jam teks iš naujo, sustygavus klausą, persijungus į metrinės poezijos skaitymo registrą, skaityti eilėraštį. Šįsyk metriniai R. Stankevičiaus tekstai (be minėtų „Kopėčių“, taip pat eilėraštis „Kvėpavimas“) man pasirodė silpnesni, stokojantys tokios vidinės energijos, emocinio užtaiso, kuriuo pasižymi dauguma verlibru parašytų eilėraščių. Čia jokiu būdu neabejojama teorinėmis metrinės poezijos galimybėmis, tiesiog atrodo, kad poetas, ankstesniuose rinkiniuose išbandęs abi eilėdarines sistemas, bus suradęs savą kalbėjimo būdą – pasirinkęs verlibrą.


       Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šios poezijos sukeltą akustinį įspūdį, pavadinčiau tai šnarėjimu. Barbena į langą lietus, šlama nendrynai, karklai, meldai, poezijos lapus varto vėjas, ritmingai bilsčioja, „gurgia gurguolė“, į uždegtą lempą sparneliais daužosi drugiai. Ir tik protarpiais šį monotonišką šnarėjimą perplėšia riksmas: priešmirtinis Remio šauksmas, nemigos naktį į nežinią išrėkti amžinieji klausimai. R. Stankevičiaus poezija yra labai paveiki, įtraukianti; šiurpi pakaruokliška estetika užburia vaizduotę, žavi išradingos, įsimenančios metaforos (pvz., iki skausmo sukąsti langai). Skaitydama naują Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių rinkinį atradau jau subrendusį poetą, stiprią ir įtaigią poeziją. Kad ir kaip nepatikliai vertinčiau anotacijas, šįsyk esu priversta pritarti rinkinio redaktoriui A. Marčėnui, kad šia knyga „poetas išsiskleidžia veik visu pajėgumu, realizuodamas tą potencialą, kuris buvo jaučiamas. Šia prasme antspaudas tikrai sulaužytas“.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)