Petras Dirgėla. JAUNO FARAONO VYNUOGYNUOSE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 160 p.

 

        Perskaičius naują Petro Dirgėlos knygą „Jauno faraono vynuogynuose“, kurioje žmogaus būties, istorinės ir metafizinės atminties raiškos akimirkos išskleistos novelės forma, kilusios asociacijos veda ciklo „Karalystė“ link – prie „Benamių knygų“ (1997). Nes žmogaus benamystės įvardijimas yra ne tik socialinis ir politinis akcentas, o ir metafizinis reiškinys, kurį autorius, puikiai išmanantis istoriją, atskleidžia pasitelkdamas ne tik laiko ir vietos detales, bet ir daugiabalsį pasakotoją. Vietą ir pasakotoją išskirčiau kaip du svarbius reikšmių klodo akcentus visoje P. Dirgėlos kūryboje.


        Antra vertus, „Karalystė“ rašyta, remiantis nemenkais užmojais – atliepti Bibliją, eiti Šventojo Rašto pėdomis. Jos semantiniai klodai ir personažai, pavadinti „veikėjų būriais“ , polifoniški ir daugiaprasmiai. „Jauno faraono vynuogynuose“ žmogaus benamystės, nelaisvės, „išėjimo iš Egipto“, prisikėlimo ir savinaikos temos išskleidžiamos per šeimos, giminės istoriją, pasakotojas – giminės, šeimos narys. Taigi pasakojimo liniją galima apibūdinti kaip kamerinę. Tačiau šis novelių rinkinys pasižymi savita struktūra, detalėmis ir akcentais, jungiančiais atskiras noveles kaip tekstus, turinčius romano bruožų. Netgi atskiri simboliai, regis, nesusiję su konkrečia pasakojimo linija, hipnotizuojančiai įmagnetina visą rinkinį ir sukuria universalaus potyrio jausmą, keistą „déja³ vu“ .


        „Benamių knygose“ giria ir jūra buvo vietos, kuriančios žmogaus pasaulį (namus) ir pasisavinančios jį kaip savo dalį. Stichijos, kurių gaivalingumas įkvepia. „Jauno faraono vynuogynuose“ kuriamo pasaulio nebėra – vaizduojamas irstantis giminės medis, plyštančios šeimos, užtat ir vandens bei žemės stichijos šioje aplinkoje – ne kuriančiosios, bet negyvos, sustingdytos formos, iškreipta gaivalingoji prigimtis. Blokiniai miesto kvartalai iškyla ne kaip žmogaus namų simbolis, veikiau kaip katakombos, kuriose laidojamas prigimties gaivališkumas, geismas, viskas, ką žmogus, būdamas ne tik Dievo, bet ir gamtos kūrinys, turi teisę skleisti, kaip skleidžiasi žemės, oro, vandens ir ugnies prigimtis. Žmogaus stichiškumas susijęs su naujos gyvybės kūrimu, jėga, duota Kūrėjo ir paklūstančia žmogui, kol jis klausosi jos – tapti kurčiam šiai jėgai arba stengtis ją pažaboti ir formalizuoti reikštų žmogaus, kaip kūrinio, bejėgiškumą, augančią jo benamystę ir didėjantį vienišumą. Štai Jacintos sūnus novelėje „Dainuojantis bjaurus traukinys“ gimsta ne tėvo, tačiau svetimo vyro pradėtas, negana to, ir šisai jo išsigina, sakydamas, kad vaikas atėjo į pasaulį „ilgo ir lenkto metalinio įrankio“ padedamas, sperma – nežinomo donoro. Taigi betėvystė (ir benamystė, nes motinos įsčios šiuo atveju – kūdikio namai, į kuriuos ne tėvas atėjo, nusiavęs kojas, o įsibrovė prašalaitis kaustytais batais) glaudžiai susijusi su inertiško šiuolaikinio pasaulio įvaizdžiu, kurį novelėje simbolizuoja traukinys ir tušti jo vagonai, tuščia mašinistų kabina. Jo priešprieša – jaukus ir šiltas žaltys, neatsiejamas nuo senosios mitologijos ir archajinės vandens stichijos bei vaisingumo ir seksualumo sferos (Jacinta: „Tik vandenį aš myliu <…>. Dažnai įsivaizduoju, kad ir žaltys su manimi maudosi“, p. 62). Paslapčia ilgimasi senosios, archajinės, ne žmogiškos, bet antropomorfizuotos tikrovės ir gyvenimo, nes biblinis tėvo, kaip tvirto šeimos patriarcho ir valios reiškėjo, paveikslas šiuolaikinėje visuomenėje aižėja ir skyla, įgaudamas tokias sąvokas, kaip „socialinis“ ir „biologinis“ tėvas, o neretai betėvystė apskritai toleruojama ir net skatinama kaip civilizacijos ir pažinimo reiškinys. Užtat iškalbinga atrodo novelės „Nebebus“ scena, kur du šeimos nariai, atvažiavę į senelio sodybą, karčiai mąsto, kad juodu nėra tikri broliai, tačiau ir jaunėlis, ir vyresnis manosi esą pradėti savo tėvo. Tačiau tėvas, grėbdamas sūnų nupjautą žolę, galvoja, kodėl „žmona jam pakišo auginti vaikus, kurie niekada nesužinos tėvo giminės praeities <…>“, kodėl „žmona iš jo atėmė galimybę pratęsti giminę“ (p. 120). „Kaip gerai, jog pasaulyje nebebus Jundzilų, kai jis mirs, – dėl to bus lengviau kitiems gyventi ir ramu bus Jundzilams, kad nebegyvena“ (p. 121) – šios seno tėvo, paskutinio giminės atstovo, mintys liudytų, kad tėvystė yra svarbi pasaulio kūrimo dalis ir negali būti iškreipta, kad nebūtų iškreiptas pasaulis ir Kūrimo procesas. Gyvenančiųjų paguoda paremta mirusiųjų ramybe.


        Tėvo liga bei mirtis, kurias autorius piešia pasitelkdamas biblinius ir pagoniškosios lietuvių kultūros simbolius veikiau kaip savotišką jungtį nei opoziciją (novelė „Sala“: tėvų namai lyg mišios, paskutinė šeimos vakarienė; novelė „Liepų gatvė“: sodyba kaip didelis kapas, o paskui – laidotuvių laužas) ir vaizduoja kaip nusistovėjusios formos irimą, liudytų, kokia svarbi, pamatinė yra tėvo figūra, neleidžianti įsigalėti chaosui. Po tėvo mirties imami apvaginėti namai, jie nebegerbiami („Sala“). Vienintelė išeitis, leidžianti buvusiai ramybės ir tvirtumo salai išlikti oriai – ją sunaikinti. Silpnėjanti ir irstanti Jundzilų giminė primena džiūstantį medį, kurio negalia – tėvo, kaip simbolinės figūros, ir apskritai vyriškojo prado silpnėjimas, o šiam įtaką, kaip teigia autorius, veikiausiai bus padaręs „konvejerinis“ (taigi mechaniškas, „negamtiškas“) seksas: „Jundzilų gyvenimo filosofija <...> lemtis, dalijanti atpildą už protėvių palaidumą“ (p. 155). Vėlgi Biblijos atgarsiai – už tėvų nuodėmes prakeikiamos būsimosios kartos. Galbūt todėl priešpaskutinėje rinkinio novelėje „Prisikėlimas ir bausmė“ Florijonas Jundzilas šnabžda ne tik savo sūnų – Petro, Povilo ir Jono, – tačiau ir tolimo palikuonio vardą: „Albutai, ateities Jundzilų kūdiki, neužmiršk mūsų“ (p. 153). Galbūt tai reikštų, kad protėvių „gyvenimo filosofiją“ ir jų nuodėmes reikia atpirkti palikuonims (Albutas – „alba“ lotyniškai reikštų „baltą“). Bet koks gi būtų žmogiškasis kalčių atpirkimas, ar apskritai įmanoma atpirkti svetimas – tegu ir giminės – klaidas ir nuodėmes?.. „Parpuolei – verčiau nesikelk <...>. Prisikelsi – Dievas nubaus visiems laikams. Už didybę“ (p. 153). Ši citata man primena eilutę iš „Benamių knygų“: „Niekas negali tęsti Kristaus misijos, nes pats Kristus savo misiją pabaigs.“ Išeitų, kad kalčių atpirkimas nėra žmogaus gyvenimiškojo kelio tikslas, galbūt tai metafizinės realybės objektas.


        Kita vertus, palikuonių romumas ir nuolankumas, kurį galėtume traktuoti kaip atpirkimo kelio pradžią ir kuris duotų atkirtį brutaliai tikrovei, žmogaus gyvenimo kelyje gali virsti indiferencija, abejingumu. Pasyviu susitaikymu. Novelėje „Atsargus elgesys“ Benigno Jundzilo sūnus Antanas valkatos orakulo apibūdinamas kaip „plyštančių šeimų apaštalas“ („Nes viskas, ką daro tavo sūnus, yra Šventosios Dvasios veikimas“, p. 107). Betgi tai sūnus, kuris nepažįsta savo tikrojo tėvo, turi tik „socialinį“ (Benigną Jundzilą), yra bešaknis, niekieno, nes panašu, kad ir motina nežino, kieno sėkla jį pasėjo. Ar toks žmogus gali būti šeimų apaštalas?.. Bejėgystė nėra pasipriešinimas. Galbūt todėl kriminalinio pasaulio tūzas, pravarde Angelas (aiški nuoroda į puolusį Liuciferį), laikąs „perspektyva“ „stiprių šaknų“ naikinimą, įsiunta, nes prievartaujamas jaunuolis nesipriešina. Jauniausieji Jundzilų palikuoniai (išsekęs nuo anoreksijos sūnus „Saloje“, nemylimas sūnus „Žemės drebėjime“, nesidomįs moterimis Antanas iš „Atsargaus elgesio“) užskliaudžia Jundzilų giminės ratą, ir, deja, savo deterministine, nulemta bejėgyste, o ne romumu.

Jauno faraono vynuogynuose, iškylančiuose kaip šiuolaikinio pasaulio simbolis, kur daugiau šaltos ir racionalios pagonybės nei idealistinio ir paremto įkarščiu krikščioniško tikėjimo, kur pinasi „gyvuliškosios prigimties“ garbinimas, kraujomaiša ir hedonistinis nuobodulys, neišvengiama, kad faraonai miršta jauni, o jų giminė išsigimsta ir nyksta. Taigi ir paslaptingas balsas, kuris liepia dingusios Jundzilaitės sužadėtiniui Domui išsivežti iš Dievažėnų naująją nuotaką Bernardą, nes jinai jį gundo ir jis paskui turi „atidirbti jauno faraono Tutanchamono, jos dievaičio, vynuogynuose“, priklauso tikrai ne Dievui, o tolimam geismo pasmerktam Jundzilų protėviui, taip ir neišėjusiam iš Egipto nelaisvės.


        Kai vyriškoji Jundzilų šaka nyksta ir netenka giminės pratęsimo funkcijos, tarsi gaivalingos pirmykštės sporos pasklinda moteriškoji pusė; autorius, liūdnai konstatuodamas Jundzilų galą, kaip nebylias giminės šaknis mini Jundzilaites (ne veltui viena novelė vadinasi „Jundzilaičių negali nebebūti“). Net pradingusios vietovėse, kurių nėra (Augusta „Nesapno žavume“), jos sugeba išskirti naujas „padorias“ poras (Domą ir Bernardą), – ištvirkėlės, „mormonės“, aristokratės, plėšrios ir hipnotizuojančios, pasižyminčios nevaržoma prigimtimi, kaip stichija, kuriai neįmanoma suteikti pastovios formos, o jeigu meilė tokią formą suteikia, tai neilgam. Nepaisančios kompromisų ir proto balso – todėl stipresnės už vyrus ir joms paliekamas šansas išlikti. Vargu ar Natalė Molytė iš „Salos“ , pasakotojo lyginama su lūšimi, leistų savo sielą praryti vilkui, kaip atsitiko Jacintos vyrui Kasparui („Vilkas“). Vargu ar sugniužtų Filė, kuri net prievartautojo rankose nevirsta paklusnaus molio gabaliuku (veiksmas vyksta keramikos dirbtuvėse – metaforiška vieta, liudijanti pasaulio kūrimą), ji kaip molinė šukė, aštri, kieta, galinti sužeisti („Atsargus elgesys“). Tačiau nevertėtų pasikliauti stichijos gailestingumu ar tikėtis iš jos nuolankumo – stichijoje labai daug nesuvaldomos jėgos, priklausančios chaosui. Taigi nereiktų tikėtis, kad suskilusio ąsočio šukė – Filė – galėtų tapti naujo indo fragmentu. Labai galimas daiktas, kad ji veikiau taps „antriniu“ moliu, kuris nebeturi savybės sukibti, formuotis.


        Petro Dirgėlos kūryba nėra nei lengvai paskaitoma, nei lengvai šifruojama. Tai tekstai, reikalaujantys daugiau analizės nei interpretacijų, ypač jei turėsime omeny platų kultūrinį rašytojo kontekstą, turtingą istoriosofinę potekstę ir apgalvotą tekstų struktūrą. Tai tinka ne tik istoriniams rašytojo romanams, bet ir novelistikai. Knyga „Jauno faraono vynuogynuose“ – kūrinys, simboliškai įvardijantis šiuolaikinio žmogaus vietą pasaulyje ir jo nelaisvę po gausiais vynuogienojų kerais, kur klausomasi ne Dievo balso, raginančio palikti Egipto žemę, bet tolimo protėvio, liepiančio susitaikyti su likimu. Kadangi esame „krikštyti pagonys“ (p. 53), o neretas iš mūsų tiki, kad „žmogus žemėje yra ateivis ir neturi sielos“ („Liepų gatvė“, p. 50), šis paliepimas gali būti išgirstas. Susitaikymas įvyks, bet ko jis vertas be laisvės?..

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)