tekstai.lt

Donata Mitaitė. Paskutinis Alfonso Maldonio tikrumas (Alfonsas Maldonis. Už saulėlydžio, 2008)


maldonis%20uz%20saulelydzio.jpg       Alfonsas Maldonis. UŽ SAULĖLYDŽIO. – Vilnius: Homo liber, 2008. – 112 p.

 

       Tarp naujų eilėraščių rankraščių Alfonsas Maldonis paliko užrašą: „Jei tai būtų paskutinė knyga – pavadinimas – „Už saulėlydžio“.“ Taip paskutinis poeto rinkinys ir pavadintas. Daugiausia jame eilėraščių, parašytų jau išėjus rinkiniui „Tirpstantys ledynai“ (2003), nors esama ir senesnių, kažkodėl nepatekusių į ankstesnę knygą. Pati ankstyviausia, 1977 m. data po eilėraščiu, dedikuotu Stasio Krasausko atminimui, vėlyviausia – diena prieš mirtį, 2007 spalio 5 d. Galvodama, kaip apibūdinti žmogaus, lyrinio eilėraščių subjekto situaciją paskutinėje A. Maldonio knygoje, prisiminiau dar rinkinyje „Rugiaveidė“ (1982) išspausdintą kitą jo eilėraštį to paties dailininko atminimui, kuriame sakoma: „Siaurutis takelis golgotai, / Kuris išrikiuoja po vieną.“ Golgota – nebūtinai fizinė. Šios, paskutinės, poeto knygos atveju – tai labai negailestingas, neaišku kokiais jautriais dvasios imtuvais – juk poeto mirtis buvo staigi – užčiuoptas tvirtas žinojimas, kad gyvenimas tuoj tuoj baigsis, kad su tuo žinojimu esi vienas, kad žvilgsnis, dar kliudydamas brangias šio pasaulio vietas ir žmones, jau bando skverbtis kitur: „Rasa, žiburiuojanti lapuos. / Sustingusios šaltos figūros / Iš dienos. Lyg iš veidrodžio. / Iš anapus...“ (p. 82).


       Intelektualusis A. Maldonis, vis dėlto tarsi paklusdamas pirmykštei agrarinei tradicijai, poezijoje nuolat atsigręždavo į cikliškąjį gamtos laiką. Ne kartą įvairiai varijuojant jo kartota: „Teka saulė, / Ir leidžiasi saulė“ arba „Nuvys žolė – užaugs kita“, arba „Rytas vakaras“. Pats paskutinės knygos pavadinimas akcentuoja pabaigą, grįžimas jau nebegalimas: būtent „už saulėlydžio“, ne „po saulėlydžio“, kaip A. Maldonis eilėraščiuose yra sakęs ne kartą, bet tai jau kas kita. Cikliško pasikartojimo ratas išlieka, tačiau be tavęs, tavo istorinis biografinis laikas baigėsi. Beje, rinkinyje daug saulėlydžių, rudens ir daugtaškių – kaip tik šiuo ženklu, žyminčiu nutrūkstančią mintį, baigiami daugelis eilėraščių.


       Prasmingiausi pirmasis ir paskutinis knygos skyriai („Pagairėje“ ir „Blyksniai“), problemiškiausias – antrasis „Vaizdai nuo kalno“. Skaudus sarkazmas pažįstamas ir iš ankstesnių A. Maldonio knygų. Ypač įspūdingai jis skambėjo rinkinio „Rytas vakaras“ cikle „Ugnies vainikas. Lietuva“, kur poetas, madingai sakant, dekonstravo nacionalinį charakterį, arba, žmoniškai tariant, parodė jo antrąją, labai negražią, bet nemažiau realią pusę. Tai įsiminė ilgam. Naujos knygos skyriuje „Vaizdai nuo kalno“ irgi dominuoja sarkastiškos gaidos. Mūsų visuomenė dažnai tik sarkazmo ir verta, bet visuomenės kritika čia pernelyg tiesmuka, nepaliekanti jokios užtekstinės perspektyvos, o kartu eilėraštyje nepaliekanti ir poezijos. Suprantu, kad tai viena iš pastarųjų dešimtmečių A. Maldonio poezijos tendencijų, itin ryški ir rinkiniuose „Mūs baltas ratas“, „Tirpstantys ledynai“. Žinoma, gerbdami poeto valią, knygos sudarytojai negalėjo tų eilėraščių tiesiog palikti archyve, nors pagarba pačiai poezijai to lyg reikalavo.


       Atrodo, kad paskutiniame rinkinyje A. Maldonis apeina daugybę sau svarbių kapų, vietovių, savo lyrikos temų, kūrinių. Atsisveikindamas apeina prie Žuženberko palaidoto žuvusio brolio, pokario metais nušautos krikštamotės kapus ar likimus (rink. „Rytas vakaras“ buvo jiems skirti eilėraščiai „Se leži litvanec“ ir „Alyvos ir kraujažolės“), vėl sugrįžta prie „Rugpjūčio sonetų“, pradėtų rinkinyje „Vandens ženklai“, stabteli prie vis taip pat užteršto Nemuno, prie Alytaus stoties ir Pocelonių kapinėse. Atsikartoja net žodynas, rimai. Eilėraštyje „Ištarmės“ skaitome: „Ar gaila? Ar pikta, kad mūsų pėdom / Čia vaikščios savo kelius svetimi?.. / Daryki ką nori su savo bėdom. / Juk nepaimsi jų su savimi…“ (p. 35) ir tarsi ataidi mamos atminimui 1967 m. parašyta „Rauda“: „Ėjau žmonių takais, / miško žvėrelių pėdom / Pas tave / Su vaiko bėdom.“ Rinkinyje „Rugiaveidė“ buvo eilėraštis „Vėžės“: „Ak, tos gražios mintys, pilkos geros griežlės, / Nepamačiusios, kad laikas jų praėjo.“ Viename gražiausių rinkinio „Už saulėlydžio“ eilėraščių „Vėlyvieji rugpjūčio sonetai“ vaizdas modifikuotas, sudramatintas, bet atpažįstamas. Eilėraštį, kaip įsimenantį vėlyvojo A. Maldonio kūrinį, pacituosiu visą:

 

       Kas vakarą tenai į žemę leidžias dangūs.

       Rūkai, ūkai.

                                       Pilni rudens dulksnos.

       Dabar tenai – tiktai mama. Į langus

       Įrėmusi akis. Kol gyvos – nenusops.

 

       O kas vėliau?

                       Lietaus prilytos vėžės.

       Ir jau žinai, kur jos dabar pasuks.

       Ir mintys, tos senatvės graudžios griežlės,

       Kurios giedodamos atgieda mus visus.

 

       Kas dar toliau? Gal traiškanotas spalis?

       Po to bus traškantis kaip lapas lapkritys.

       Kritimas, nesulaikomas, bevalis

       Į ateitį, kuri tebūna praeitis.

 

       Ir ji atiteka ta prilyta vėže.

       Tuo upeliu pavirstančia pradžia...

 

                (p. 84)

 

       Taip pabaiga ir pradžia suartėja, į A. Maldonio eilėraščius sugrįžta ir motina, su kuria seniai buvo atsisveikinta.

Garsus lenkų kino režisierius K. Zanussis teigia, kad nesuvaldyti jausmai gyvenime rodo blogą išsiauklėjimą, o meną tempia į kičą. A. Maldonio eilėraščiuose jausmai suvaldyti, ir net tada, kai poetinis vaizdas akcentuoja kontrastus, pavyzdžiui, juodo ir balto, tai nėra blaškymasis tarp priešybių, o greičiau tiesiog konstatavimas, kad pasaulis toks. Knygos įžangos žodyje Valdemaras Kukulas A. Maldonį vadina pusiausvyros poetu. Tik nujaučiami kaip užšalusios upės srovė (tiesa, „sūkuriuojanti po ledu“) dviejų likimo išskirtų žmonių jausmai, visa santykių drama eilėraštyje „Suolelis prie Salacės“. Priešpaskutinėje strofoje minima „klupinėjanti širdis“, atrodo, kad visas eilėraštis paklūsta klupinėjančios širdies ritmui. Pirmose eilutėse tarsi pažadėta melodinga sintaksinių pakartojimų slinktis tuoj pat stabdoma, pažeidžiant darnią eufoniją, perkeliant eilutę arba tiesiog ją skaidant į trumpučius sakinius. Drama liko „po ledu“, eilėraštis baigiamas klausimų virtine: „Ir ar palytės / kas atmintį tą – su tavim – be tavęs? // Kas? / Ar upės tekėjimas nebylus? / Daiktai, praslystantys pro imančias ilsti rankas? / Ar žiema ilga? Ar sniegas toksai gilus, / Lenkiantis žemėn nuogas šakas?“ (p. 81).


       A. Maldonis nuolat grįždavo prie tėviškės temos: tėviškės ilgėtasi, ji yra buvusi savotiška Lietuvos metonimija, o dar vėliau perkelta į pasakos erdvę „už jūrų marių bangų mėlynųjų“. Eilėraštyje. „Dar apie tėviškę ir saulėlydį“ publicistiškais kirčiais iš pasakų ji grąžinama į nepagražintą šios dienos realybę: „Sako, jau kelis kartus degei. / Bet gesindami pagirias, / Tavo šiandieniniai alkoholikai / Dar įstengdavo parvilkti / Ir tuos kelis kibirus vandens…“ (p. 102). Šiuo atveju tai nekelia pasipriešinimo, kaip daugelis kitų publicistiškai sarkastiškų eilėraščių, nes cituotas epiškas fragmentas yra ne tik eilėraščio, o kartu ir amžinosios grįžimo/negrįžimo dramos dalis. Gyvenimas kol kas dar tęsiasi, bet jau viskas apmąstyta ir nuspręsta: „Man tu sudegsi tiktai su manimi, / Krematorijuje…“ (p. 102).


       Prieš kelerius metus Viktorija Daujotytė, rašydama apie vėlyvąją A. Maldonio poeziją, teigė: išpažintis „be atgailos, bet su ironijos atodaira“. Tokia ta lyrika ir išliko. Ironijos, tiksliau – autoironijos, atodaira akivaizdi nuo pat pirmojo rinkinio eilėraščio: „Iškrinta tinkas ir svyra tinklas, / Kuriuo patsai pagautas, / Irgi gaudei... / Gyvenimas toksai netaisyklingas, / Bet juk ir tu – į Dievo langus šaudei...“ (p. 11). Paskutiniame poeto rinkinyje esama netgi savotiškos nereikalingo žmogaus jausenos atšvaitų („Nematomas, negirdimas ir nebenorimas. / Išnykdamas čionai iš scenos ir akių...“, p. 13), bet tai – tik atšvaitai, nė viename eilėraštyje nepereinama į savigailą, o cituotasis „Kitimai“ baigiamas ramiu, stoišku atsisveikinimu, jaučiant ir nesunaikinamus saitus su pasiliekančiais, ir paskutiniojo tikrumo troškulį: „Nematomas, negirdimas visus jus ir išsinešu. / Plaukiu ir nuplaukiu su neįžvelgiama srove, / Su tuo paskutiniu atodūsiu, neištrinamu įrašu, / Bet tiktai savimi ir vien tik į save...“ Paskutinėje eilutėje ataidi chrestomatiniai A. Maldonio mėgto B. Pasternako žodžiai: „Ķī įūņü ęčāūģ, ęčāūģ č ņīėüźī, / Ęčāūģ č ņīėüźī äī źīķöą.“


       Sudarinėti, redaguoti ir leisti neseniai mirusio poeto knygas – sunku ir atsakinga. A. Maldonio rinkinio „Už saulėlydžio“ metrikoje įrašyti „tekstų konsultantai“ (ką tai iš tiesų reiškia?) Idalija Maldonienė ir V. Kukulas, kurio įžanginiame žodyje „Alfonso Maldonio testamentas“ teigiama, kad „rankraštis parengtas ir aprobuotas paties autoriaus, nors dienoraštiniuose įrašuose yra užuominų, kad knyga dar nebaigta“. Frazė kiek dviprasmiška: rankraštis gal baigtas, bet gal dar ir ne visai. Tokių teiginių esama ir daugiau: „Ant atskirų lapelių surašyti skyrių pavadinimai (jų preciziškai laikomasi, nors visa knygos struktūra esmingai pakeista).“ Tai reiškia, kad liko tik skyrių pavadinimai, o kūriniai atrinkti „tekstų konsultantų“, tačiau tada jau niekaip nebegalima teigti, kad „rankraštis parengtas ir aprobuotas paties autoriaus“. Poetas V. Kukulas negali nesuprasti, kad „esmingai pakeista“ poezijos rinkinio struktūra iš esmės ir dažnai neatpažįstamai pakeičia rinkinį. Galbūt tiesiog nereikėjo taip primygtinai pabrėžti, kad beveik viskas šioje knygoje nulemta mirusio poeto valios. Prie tokių leidybinių nesusipratimų priskirčiau ir keistoką dailininko Alfonso Žviliaus viršelį su kažką ryjančiomis pabaisų-nepabaisų, žuvų-nežuvų galvomis, bet sunkiai įskaitomu poeto vardu.


       Paskutinis Alfonso Maldonio ketureilis, rašytas dieną prieš staigią mirtį ir vienas paliktas ant sutvarkyto rašomojo stalo, tarsi poetas būtų tikrai žinojęs, kad jau eina pačios paskutinės gyvenimo valandos, knygoje iškeltas prieš V. Kukulo įžanginį žodį ir jame vadinamas epigrafu. Tai teisingas ir gražus sprendimas, bet turbūt skaitytojai ne viską supras, nes knygoje nepaminėta poeto mirties data. O mirė jis 2007 m. spalio 6 d. Nežinau, kodėl A. Maldonis visada nuosekliai eilėraščio parašymo datą žymėdavęs po tekstu, šį kartą ją iškėlė į pradžią. Kaip tik taip, pirmiausia pasižymint datą, paprastai rašomas dienoraštis. Būna, kad data tampa eilėraščio pavadinimu. Šiaip ar taip, redaktoriams tikrai nereikėjo šio teksto „tvarkyti“ ir unifikuoti: nukelti datos į apačią, padėti taško strofos gale, kur poetas jo nebuvo padėjęs, tarsi frazė būtų tik nutrūkusi, o ne baigta. Nereikėjo ir dzūkų sakomo „visako“ padalyti į du žodžius. Epigrafas turėtų būti toks:

 

       2007.10.05

 

       Kiek yra – tiek užteks.

       Visako. To pasaulio raibo ir margo.

       Po visos maišaties

       Tiek teliko, kad rankos nužvarbo

 

       Kas tai: rezignacija, nusivylimo šešėlis, stoicizmas ar tiesiog santūriai, galbūt netgi su vos vos jaučiama vis ta pačia autoironijos atodaira užrašyta nugyvento gyvenimo reziumė, kokia ji poetui pasirodė realiausia tą priešpaskutinę gyvenimo dieną?..

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)