tekstai.lt

Sigmund Freud. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija

b_100_150_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_metai_sigmund_freud.jpg        „Totemas ir tabu“ (1913) – pirmasis didelis S. Freudo kultūros teorijos veikalas, kuriame jis susieja psichopatologines ir etnologines kategorijas, tiria nesąmoningumo srities kultūrinėse ir visuomeninėse struktūrose apraiškas. Nepaisant fundamentalios ir pagrįstos kultūros antropologų kritikos, „Totemas ir tabu“ išlieka ar veikiau tampa svarbus, ne tiek atskleisdamas kultūros darinių genezę priešistoriniais laikais, kiek nušviesdamas šiandieninių institucijų atsiradimą, prievartą, viešpatavimą ir maištą mūsų dienų visuomenėje. Pasak 2005-ųjų leidimą pristatančio etnopsichoanalitiko Mario Erdheimo, „ne apie laukinius ten, o apie laukinius čia pasakoja istorija“.
 
 
Dabar būtų pageidautina sužinoti, kokią vertę turi mūsiškis tabu sugretinimas su įkyriųjų būsenų neuroze ir šiuo sugretinimu grindžiama tabu samprata. Akivaizdu, jie vertingi tik tuo atveju, jei mūsiškė samprata teikia pranašumų, kurių kitaip neįgytume, jei ji padeda geriau suprasti tabu, nei įmanoma būtų be jos. Galbūt net drįstume teigti jau anksčiau įrodę tokio sugretinimo naudą; vis dėlto reikia pamėginti šį įrodymą sustiprinti, išsamiau apžvelgiant tabu papročius ir draudimus.
 
Žinoma, mums atviras ir kitas kelias. Galime pasidomėti, ar tiesiogiai tiriant tabu fenomenus nepavyktų pagrįsti kai kurių ankstesnių prielaidų apie juos, padarytų pagal analogiją su neurozės fenomenais, arba išvadų, kurias iš tų prielaidų gavome. Turime tik apsispręsti, ko reikia ieškoti. Akivaizdu, įrodyti teiginį apie tabu genezę, būtent tabu kilmę iš labai seno, kažkada iš išorės primesto draudimo, neįmanoma. Todėl verčiau pamėginsime tabu atvejais aptikti tas pačias psichologines sąlygas, kurias pavyko nustatyti įkyriųjų būsenų neurozės atvejais. Kaip sužinojome apie šiuos psichologinius neurozės veiksnius? Analitiškai studijuodami simptomus, pirmiausia įkyriuosius veiksmus, gynybos priemones ir įkyriuosius draudimus. Jiems būdingi tam tikri požymiai, akivaizdžiai liudijantys, kad šie simptomai yra kilę iš ambivalentiškų impulsų arba tendencijų ir arba atitinka abu šiuos priešingus troškimus, arba iš esmės tarnauja vienam iš jų. Nustatę, kad tabu draudimai irgi pasižymi tokia ambivalencija, priešingų tendencijų veikimu, arba aptikę tarp jų keletą tokių, kurie kaip ir įkyrieji veiksmai kartu išreiškia abi tendencijas, galėtume tvirtinti, kad bene svarbiausiais psichologiniais aspektais tabu ir įkyriųjų būsenų neurozė sutampa.
 
Jau anksčiau minėjome, kad abu esminiai tabu draudimai, kaip priklausantys totemizmui, nėra prieinami mūsų analizei; kita tabu nuostatų dalis yra antrinės kilmės, taigi netinka mūsų tikslams. Mat atitinkamoms tautoms tabu tapo įstatymų kūrimo forma ir pradėjo tarnauti socialinėms tendencijoms, tikrai vėlesnėms nei pats tabu, kaip antai tabu, kurį pasitelkia vadai ir šventikai, kad išsaugotų savo privilegijas ir nuosavybę. Vis dėlto lieka didelė grupė tabu reikalavimų, tinkančių mums kaip tyrimo medžiaga; iš jų pasirenku tabu, susijusius su a) priešais, b) vadais, c) mirusiaisiais, o žinių apie juos visus teikia puikus J. G. Frazerio rinkinys „The golden bough“ (Third edition, part II, „Taboo and the Perils of the Soul“, 1911).
 
a) Santykis su priešu
 
Galbūt buvome linkę manyti, kad laukinės ir puslaukinės tautos pasižymi beribiu negailestingu žiaurumu priešams, todėl bus labai įdomu sužinoti, kad ir joms žmogžudystė neatskiriama nuo būtinybės laikytis daugybės reikalavimų, priskiriamų tabu papročiams. Šiuos reikalavimus nesunku suskirstyti į keturias grupes: 1. susitaikyti su nužudytu priešu; 2. laikytis tam tikrų apribojimų; 3. atlikti atgailos veiksmus, apsivalyti; 4. atlikti tam tikrus ceremonialo veiksmus. Mūsų turimos žinios nėra tokios išsamios, kad galėtume spręsti, ar tokie šių tautų tabu papročiai visuotiniai, ar taikomi atskirais atvejais, vis dėlto tai ne itin svarbu, nes mus domina šie fenomenai patys savaime. Šiaip ar taip, galime manyti, kad susiduriame veikiau su plačiai paplitusiais papročiais, nei su pavienėmis keistenybėmis.
Susitaikymo papročiai Timoro saloje, sugrįžus namo pergalingam karių būriui su nukirstomis nugalėtų priešų galvomis, ypač reikšmingi, nes ekspedicijos vadas turi laikytis dar ir labai griežtų apribojimų. „Pergalingo grįžimo proga aukojamos aukos, stengiantis susitaikyti su priešų dvasiomis; antraip nugalėtojai gali tikėtis nelaimės. Apraudant nugalėtą priešą ir prašant jo atleidimo šokama ir dainuojama: „Nerūstauk, kad tavo galva atsidūrė čia; jei laimė nebūtų mums nusišypsojusi, mūsų galvos dabar kabotų tavo kaime. Mes sudėjome auką, kad numaldytume tave. Dabar tavo dvasia patenkinta ir gali palikti mus ramybėje. Kodėl buvai mūsų priešas? Ar nebuvo geriau mums likti draugais? Tavo kraujas nebūtų pralietas ir tavo galva nebūtų nukirsta.“
 
Panašus ir palu genties paprotys Celebeso (dabar Sulavezi – vert.) saloje; gala (ankstesnis niekinamas Etiopijos oromo grupės genčių pavadinimas – vert.) genčių kariai aukoja nužudytų priešų dvasioms, dar prieš įžengdami į savo kaimą (pagal Paulitschke’o „Ethnographie Nordostafrikas“).
Kitos tautos rado būdą, kaip ankstesnius priešus po mirties paversti draugais, sergėtojais ir globėjais. Šiuo būdu, kai itin švelniai elgiamasi su nukirstomis galvomis, giriasi kai kurios laukinės Borneo gentys. Iš karo žygio grįžę ir galvą parsinešę Saravako dajakai ištisus mėnesius elgiasi su ja ypač meiliai, kalbindami švelniausiais savo kalbos žodžiais. Jie kiša jai į burną skaniausius maisto kąsnelius, gardėsius ir cigarus. Nuolat maldauja jos nekęsti buvusių draugų ir savo meilę skirti naujiesiems šeimininkams, nes ji dabar atsidūrusi tarp jų. Labai apsiriktume pamanę, kad toks mums pasibjaurėtinas elgesys slepia bent menkiausią pašaipą.
               
Stebėtojų dėmesį patraukė gedulas dėl nužudyto ir nuskalpuoto priešo, būdingas daugeliui laukinių Šiaurės Amerikos tautų. Čoktavas, nužudęs priešą, pradėdavo gedėti, ir šis gedulas, lydimas griežtų apribojimų, trukdavo ištisą mėnesį. Taip pat gedėdavo dakotų genties indėnai. Pasak vieno informanto, pasibaigus osagų gedului dėl mirusiųjų gentainių, jie imdavo gedėti nužudyto priešo taip, tarsi jis būtų buvęs draugas.
 
Prieš aptardami kitas elgesį su priešu reglamentuojančių tabu papročių grupes, turime apsispręsti, koks mūsų požiūris į prieštaravimą, kuris tiesiog piršte peršasi. Mat man, Frazeriui ir kitiems galima paprieštarauti, kad tokių reikalavimų susitaikyti su priešu motyvacija gana paprasta ir neturi nieko bendra su „ambivalencija“. Šias tautas užvaldžiusi prietaringa nužudytųjų dvasių baimė; ši baimė nesvetima ir klasikinei senovei, ją Makbeto ir Ričardo III haliucinacijomis atskleidė scenoje didysis anglų dramaturgas. Nuosekli tokio prietaro išdava – visi susitaikymo reikalavimai, taip pat ir vėliau aptarsimi apribojimai bei atgaila; šį požiūrį patvirtinančios ir ketvirtai grupei priskiriamos ceremonijos, kurias esą įmanoma paaiškinti tik kaip pastangas nuginti žudikus persekiojančias žuvusiųjų dvasias. Galiausiai laukiniai patys pripažįsta tiesiog biją nužudytų priešų dvasių ir šia baime grindžia aptariamus tabu papročius.
 
Prieštaravimas išties įtikimas; jei jis būtų dar ir pakankamas, mielai atsisakytume tolimesnių pastangų kažką aiškintis. Vėliau šį prieštaravimą aptarsime išsamiau, o kol kas apsiribosime pateikdami požiūrį, kuris kyla iš ankstesnių mūsų samprotavimų apie tabu prielaidų. Iš visų tabu reikalavimų galime spręsti, kad elgesys su priešais atspindi ne vien priešiškus, bet ir kitokius impulsus. Mes čia įžvelgiame ir atgailos, ir pagarbos priešui apraiškų, ir nešvarios sąžinės, atėmus jam gyvybę, ženklų. Mums atrodo, kad ir tarp šių laukinių gyvuoja įsakymas „nežudyk“, kurio negali pažeisti nebaudžiamas, – gyvuoja daug anksčiau už bet kokius iš dievybės rankų priimamus įstatymus.
 
Aptarkime dabar kitas tabu reikalavimų grupes. Nugalėjusio žudiko apribojimai, paprastai itin griežti, pasitaiko labai dažnai. Timore (plg. anksčiau minėtus susitaikymo papročius) žygio vadas negali tiesiog grįžti namo. Jam įrengiama ypatinga trobelė, kurioje, atlikdamas įvairius apsivalymo veiksmus, jis praleidžia du mėnesius. Šiuo laikotarpiu negali matyti žmonos, taip pat negali pats valgyti, maistą į burną jam turi įdėti kitas asmuo. Kai kurių dajakų genčių vyrai, grįžę po sėkmingo karo žygio, kelioms dienoms izoliuojami, turi atsisakyti tam tikrų valgių, negali liesti maisto rankomis ir susitikti su žmonomis. Logea salos prie Naujosios Gvinėjos vyrai, nužudę priešą ar dalyvavę jį nužudant, savaitę neišeina iš namų. Jie vengia bet kokio bendravimo su žmonomis ir draugais, neliečia maisto rankomis, valgo tik augalinį maistą, jiems verdamą specialiuose induose. Pastarasis apribojimas aiškinamas tuo, kad jie neturi užuosti kraujo, antraip susirgtų ir mirtų. Naujosios Gvinėjos toaripi arba motumotu genties vyras, nužudęs kitą, negali prisiartinti prie žmonos ir liesti maisto pirštais. Jį ypatingu maistu valgydina kiti gentainiai. Tai trunka iki artimiausios Mėnulio jaunaties.
 
Nevardysiu visų Frazerio pateikiamų apribojimų, kuriuos patiria triumfuojantis žudikas, paminėsiu tik keletą pavyzdžių, kai tabu pobūdis ypač ryškus arba kai apribojimas itin susijęs su atgaila, apsivalymu ir ceremonialu.
 
Vokiečių Naujosios Gvinėjos monumba genties vyras, nukovęs priešą kautynėse, yra „nešvarus“, ir šią būseną nusako tas pats žodis, kuris vartojamas apibūdinant moterį menstruacijų arba pogimdyviniu periodu. Ilgą laiką jis negali išeiti iš vyrų stovyklos, tuo laikotarpiu kaimo gyventojai renkasi apie jį ir švenčia jo pergalę dainomis ir šokiais. Žudikas negali paliesti nė vieno žmogaus, net žmonos ir vaikų, palietus juos apniktų pūliniai. Atlikęs visus apsiprausimo ir kitus ritualus, jis galiausiai tampa švarus.
Jauni Šiaurės Amerikos načezų genties kariai, įsigiję pirmąjį skalpą, tam tikrų apribojimų turėdavo laikytis šešis mėnesius. Jie negalėjo miegoti su žmonomis, valgyti mėsos, maistui tegaudavo žuvies ir kukurūzų košės. Nužudžiusiam ir nuskalpavusiam priešą čoktavui prasidėdavo gedulo laikas, trukdavęs mėnesį, tuo metu jis negalėdavo šukuotis. Panižus galvai galėdavo pasikasyti ne ranka, o tam skirtu pagaliuku.
 
Pima genties indėnas, nužudęs apačį, turėdavo atlikti sunkias apsivalymo ir atgailos ceremonijas. Šešiolika pasninko dienų negalėdavo liesti mėsos ir druskos, žiūrėti į degančią ugnį, su kuo nors kalbėti. Gyvendavo vienas miške, aptarnaujamas senos moters, atnešdavusios truputį maisto, dažnai maudydavosi artimiausioje upėje ir – kaip gedulo ženklą – ant galvos nešiodavo molio gumulą. Septynioliktą dieną per viešas apeigas karys ir jo ginklai būdavo iškilmingai apvalomi. Pima indėnai žudiko tabu laikėsi daug griežčiau nei jų priešai, atgailos ir apsivalymo nenukeldavo kaip pastarieji į karo žygio pabaigą, ir šis dorovinis griežtumas ar, jei norite, pamaldumas smarkiai kenkė jų koviniam ryžtui. Nepaisant ypatingos narsos, amerikiečiams jie pasirodė esą nepatikimi sąjungininkai kovojant su apačiais.
 
Kad ir kokios įdomios būtų, kad ir kaip išsamesnės analizės reikalautų atgailos ir apsivalymo ceremonijų detalės ir variacijos, vis dėlto baigiu jų aprašymą, nes jos mums nepagelbės ieškant naujo požiūrio. Pridurčiau nebent tai, kad iki Naujųjų amžių išlikusi laikina arba nuolatinė profesionalaus budelio izoliacija – irgi panašaus pobūdžio reiškinys. Budelio padėtis viduramžių visuomenėje iš tikrųjų leidžia gan gerai įsivaizduoti laukinių tabu.
 
Visus šiuos susitaikymo, apribojimo, atgailos ir apsivalymo reikalavimus aiškinant įprastiniais būdais, derinami du principai, – tabu perkėlimas nuo mirusiojo viskam, kas turėjo kokį nors sąlytį su juo, ir nužudytojo dvasios baimė. Vis dėlto nekalbama, gal ir nelengva pasakyti, kaip abu šiuos principus reikėtų derinti aiškinant ceremonialą: ar jie laikytini lygiaverčiais, ar galbūt vienas jų pirminis, – jei taip, kuris. Visus šiuos reikalavimus kildindami iš jausmų priešui ambivalencijos, mes, priešingai, pabrėžiame mūsų sampratos vienovę.
 
b) Valdovų tabu
 
Primityvių tautų santykį su vadais, karaliais, šventikais nusako du principai, regis, veikiau papildantys vienas kitą, nei prieštaringi. Šių asmenų reikia saugotis ir, antra vertus, reikia juos saugoti. Ir viena, ir kita atliekama remiantis daugybe tabu reikalavimų. Kodėl valdovų reikia saugotis, jau sužinojome: jie įkūnija tą paslaptingą ir pavojingą magišką jėgą, persiduodančią tarsi elektros krūvis juos palietus ir gresiančią mirtimi, pražūtimi tam, kurio nesaugo panašus krūvis. Todėl vengiama tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su pavojinga šventybe, o tiems atvejams, kai toks sąlytis neišvengiamas, buvo išrastas ceremonialas, apsaugantis nuo grėsmingų padarinių. Antai Rytų Afrikos nuba genties žmonės tiki, kad įžengusį į šventiko-karaliaus namus ištiks mirtis, tačiau šio pavojaus jis gali išvengti, jei įeidamas apnuogins kairį petį ir įtikins karalių jį paliesti. Taigi regime keistą aplinkybę: karaliaus prisilietimas tampa apsaugos ir gydymo priemone nuo grėsmės, kurią kelia prisilietimas prie karaliaus; vis dėlto akivaizdu, kad tokiu atveju gydanti galia būdinga sąmoningam, karaliaus iniciatyva atliekamam prisilietimui, o pavojų kelia prisilietimas prie jo, taigi susiduriame su pasyvumo ir aktyvumo karaliaus atžvilgiu priešybe.
 
Kalbant apie gydomąjį karališkojo prisilietimo poveikį, nebūtina dairytis pavyzdžių tarp laukinių. Dar visai neseniai šią savo galią Anglijos karaliai nukreipdavo prieš skrofuliozę, kaip tik todėl pavadintą The King‘s Evil. Tarp karališkųjų karalienės Elžbietos prerogatyvų buvo ir ši, kurios ji neatsižadėjo kaip ir jos ainiai. Pasakojama, kad 1633 m. Karolis I pagydė iš karto šimtą ligonių. Jo palaido sūnaus Karolio II valdymo metais, pralaimėjus didžiajai anglų revoliucijai, ypač suklestėjo karaliaus praktikuojamas skrofulioze sergančių ligonių gydymas.
 
Šis karalius per valdymo metus palietė per šimtą tūkstančių ligonių. Trokštančių pasveikti antplūdis būdavo toks didelis, kad kartą šešetas ar septynetas jų, užuot pasveikę, buvo minios mirtinai sutrypti. Skeptiškasis oranietis Vilhelmas III, tapęs Anglijos karaliumi išvijus Stiuartus, tokio kerėjimo atsisakė; vienintelį kartą teikęsis tai padaryti, savo veiksmą jis palydėjo žodžiais: „Tesuteikia Jums Dievas daugiau sveikatos ir proto.“
 
Kiti liudijimai patvirtina, kokie baisūs padariniai lydi aktyvumą karaliaus arba to, kas jam priklauso, atžvilgiu, net jei tas aktyvumas netyčinis. Kartą Naujojoje Zelandijoje aukšto rango itin šventas vadas paliko ant kelio savo valgio likučių. Netrukus čia atėjo vergas, jaunas, stiprus, alkanas vaikinas, pamatė maistą ir puolė valgyti. Vos spėjus jam pavalgyti, kažkoks pasibaisėjęs žiūrovas pasakė, kad jis pasikėsino į vado maistą. Vaikinas buvo stiprus, drąsus karys, tačiau, vos išgirdęs šią žinią, tampomas baisių traukulių susmuko ir kitos dienos pavakare mirė. Viena maorių genties moteris suvalgė tam tikrų vaisių, o paskui sužinojo, kad jie paimti iš vietos, kuriai galioja tabu. Ji sušuko įžeidusi vado dvasią, kuri dabar ją tikrai nužudysianti. Tai nutiko apie pietus, o kitos dienos dvyliktą valandą ji jau buvo mirusi. Vieno maorių genties vado žiebtuvėlis kartą pražudė kelis žmones. Vadas jį pametė, kiti gentainiai rado ir prisidegė juo pypkes. Sužinoję, kad žiebtuvėlis – vado nuosavybė, jie iš siaubo mirė.
Tad nenuostabu, kad atsirado poreikis izoliuoti tokius pavojingus asmenis, vadus ir šventikus, nuo kitų, atskirti juos siena, anapus kurios jie taptų neprieinami kitiems. Jau nutuokiame, kad ši siena, kurią iš pradžių sudarė tabu draudimai, ir šiandien egzistuoja kaip rūmų ceremonialas.
 
Vis dėlto bene didesnę tabu draudimų dalį reikėtų kildinti ne iš poreikio apsisaugoti nuo valdovų. Kitas elgesio su privilegijuotais asmenimis aspektas, poreikis apsaugoti nuo gresiančių pavojų juos pačius, labiausiai prisidėjo kuriant tabu, taigi ir randantis rūmų etiketui.
 
Būtinybę apsaugoti karalių nuo visų įmanomų pavojų lemia jo begalinė svarba pavaldinių gerovei. Iš esmės kaip tik šis asmuo valdo pasaulio vyksmą; tauta turi būti dėkinga jam ne tik už lietų ir saulės šviesą, nokinančią žemės vaisius, bet ir už vėją, genantį laivus į krantą, ir už tvirtą žemę po pavaldinių kojomis.
 
Šiems laukinių karaliams priskiriamos tokios galios ir tokia geba teikti laimę, kad jie tiesiog prilygsta dievams; vėlesnėmis civilizacijos raidos pakopomis tik didžiausi pataikūnai dvariškiai apsimes tikintys tokiomis galiomis.
 
Visiškai akivaizdus prieštaravimas atrodo tai, kad tokią absoliučią galią turinčius asmenis reikia itin rūpestingai saugoti nuo jiems gresiančių pavojų; vis dėlto laukinių elgesys su karališkaisiais asmenimis neapsiriboja vien šiuo prieštaravimu. Šios tautos laiko būtinybe sekti savo karalius, kad jie tinkamai naudotųsi savo galiomis, anaiptol nebūdamos tikros dėl jų gerų ketinimų ir sąžiningumo. Tabu reikalavimų karaliui motyvaciją papildo nepasitikėjimas. Pasak Frazerio, „idėja, kad pirmykštė karalystė grindžiama despotizmu, reiškiančiu, kad tauta egzistuoja tik dėl savo valdovo, nieku būdu netaikytina monarchijoms, apie kurias čia kalbama. Priešingai, pastarųjų valdovas gyvena tik dėl savo pavaldinių; karaliaus gyvenimas vertingas tik tol, kol jis atlieka jo padėtį atitinkančias pareigas, valdo gamtos reiškinių vyksmą savo tautos gerovei. Nustojęs ar nepajėgiąs tai daryti karalius bemat patiria, kaip ankstesnis begalinis pavaldinių rūpestis, atsidavimas, religinis garbinimas virsta neapykanta ir panieka. Šie jį gėdingai išveja, ir laimė, jei jis išgelbsti gyvybę. Pasitaiko, kad vieną dieną garbinamas tarsi dievas, kitą jis nužudomas kaip nusikaltėlis. Vis dėlto nebūtume teisūs, tokį permainingą tautos elgesį vertindami kaip jos nepastovumą ar nenuoseklumą, priešingai, tauta elgiasi visiškai nuosekliai. Jei, anot jos, karalius yra dievas, jis turi būti ir jos gynėjas; jei jis nenori apginti tautos, tegul užleidžia vietą kitam, paslaugesniam. Tačiau tol, kol karalius nenuvylė tautos lūkesčių, tautiečiai juo be galo rūpinasi, versdami ir jį taip pat apdairiai rūpintis savimi. Toks karalius tarsi užmūrytas gyvena anapus ceremonialo ir etiketo sienos, jis apipinamas tinklu papročių ir draudimų, sukurtų anaiptol ne tam, kad padidintų jo orumą, juolab pagerintų savijautą; vienintelis jų tikslas – sulaikyti jį nuo žingsnių, galinčių sutrikdyti gamtos harmoniją ir pastūmėti į pražūtį jį patį, jo tautą ir kartu visatą. Šie reikalavimai, tarnaujantys toli gražu ne karaliaus malonumui, kontroliuoja kiekvieną jo veiksmą, panaikina bet kokią laisvę ir paverčia jo gyvenimą, kurį tariamai saugo, našta ir kančia“.
 
Bene ryškiausias tokio šventąjį valdovą varžančio ir paralyžiuojančio tabu ceremonialo pavyzdys – ankstesnių šimtmečių japonų mikado gyvensena. Štai aprašymas, kuriam jau per du šimtus metų: „Mikado tiki, kad jo orumas ir šventumas neleidžia jam liesti kojomis žemės; todėl užsinorėjus kur nors nueiti, jį ten turi nunešti ant pečių vyrai. Jo šventam asmeniui juolab nedera atsidurti gryname ore, ir saulė nenusipelno garbės apšviesti jo galvą. Visos jo kūno dalys tokios šventos, kad nevalia kirpti nei plaukų, nei barzdos, nei nagų. Vis dėlto, kad mikado pernelyg neapsileistų, dvariškiai apiprausia jį naktimis miegantį: manoma, kad visa, ką jam pašalina nuo kūno miegančiam, tėra vagystė, o tokia vagystė nepažeidžia mikado orumo ir šventumo. Dar anksčiau jis turėdavo kiekvieną rytą po kelias valandas sėdėti soste užsidėjęs karaliaus karūną – sustingęs kaip statula, nekrutindamas rankų nei kojų, galvos nei akių; tik taip, pavaldinių manymu, jis galįs išsaugoti karalystėje rimtį ir taiką. Jei, nelaimei, jis pasisuktų į vieną ar kitą pusę arba kažkiek laiko nukreiptų žvilgsnį tik į vieną karalystės dalį, šalį nusiaubtų karas, badas, ugnis, maras ar kita didelė nelaimė.“
 
Kai kurie barbarų karaliams skirti tabu labai primena apribojimus žudikams. Žemutinėje Gvinėjoje (Vakarų Afrika) Šarkpointe prie Keippadrono vienišas miške gyvena šventikas-karalius Kukulu. Jam nevalia paliesti jokios moters, išeiti iš namo, net pakilti nuo kėdės, ant kurios sėdėdamas jis ir miega. Jei atsigultų, nustotų pūsti vėjas ir sutriktų laivyba. Jo funkcija – suvaldyti audras ir apskritai rūpintis, kad atmosferos būsena nuolat būtų palanki. Pasak Bastiano, kuo galingesnis Loango karalius, tuo daugiau tabu turi paisyti. Sosto paveldėtojas irgi nuo vaikystės saistomas tabu, kurių kiekis didėja jam augant; žengimo į sostą dieną jie tiesiog jį paralyžiuoja.
 
Straipsnio apimtis neleidžia, o ir mūsų uždaviniai nereikalauja toliau gilintis į karalių ar šventikų orumą saugančių tabu aprašymus. Tepridursime, kad svarbiausi iš šių tabu – judėjimo laisvės ir mitybos apribojimai. Tačiau tai, kaip konservatyviai veikia senuosius papročius ryšys su šiais privilegijuotais asmenimis, liudija du civilizuotų tautų, taigi daug aukštesnių kultūros pakopų, tabu ceremonialo pavyzdžiai.
 
Flamen Dialis, senovės romėnų vyriausiasis Jupiterio žynys, turėjo laikytis itin daug tabu draudimų. Jam buvo draudžiama jodinėti, pamatyti arklį ar ginkluotą žmogų, nešioti neįlaužtą žiedą, vilkėti mazguotus drabužius, liesti kviečių miltus ir raugą, ištarti ožkos, šuns, mėsos, pupų ir gebenės pavadinimus; apkirpti jį tegalėjo žalvario peiliu laisvasis pilietis, jo plaukus ir nagus reikėjo užkasti po laimę nešančiu medžiu; jam nevalia buvo liesti numirėlį, stovėti nepridengta galva po atviru dangumi ir pan. Jo žmoną, Flaminica, varžė ne tik šie, bet ir kiti draudimai: tam tikrais laipteliais ji galėjo palypėti ne aukščiau trijų pakopų, tam tikromis švenčių dienomis negalėjo šukuotis; batus ji turėjo siūdintis tik iš papjauto ar paaukoto, o ne nudvėsusio gyvūno odos; išgirdusi griaustinį ji tapdavo nešvari ir likdavo tokia, kol nepaaukodavo apsivalymo aukos.
 
Senuosius Airijos karalius varžė daug itin keistų apribojimų, kurių laikantis visas kraštas galėjo tikėtis palaimos, priešingu atveju – negandos. Išsamų šių tabu aprašą pateikia „Teisių knyga“ („Book of Rights“), kurios seniausi rankraštiniai egzemplioriai datuojami 1390 ir 1418 metais. Draudimai itin detalizuoti, susiję su tam tikra veikla tam tikrose vietose ir tam tikru laiku; antai skelbiama, kad kokiame nors mieste karalius negali būti tokią savaitės dieną, per kokią nors upę jam nevalia keltis tokią valandą, kokioje nors lygumoje negali stovyklauti ištisas devynias dienas ir pan.
 
Ypač griežti tabu apribojimai, kuriuos daugelis laukinių tautų taiko savo šventikams-karaliams, turėjo istoriškai reikšmingų ir mums itin įdomių padarinių. Šventiko-karaliaus titulas nustojo buvęs trokštamas; dažnai tas, kuriam toks titulas grėsė, visaip stengėsi jo išvengti. Antai Kambodžoje, kurioje yra ugnies karalius ir lietaus karalius, įpėdinį neretai tenka jėga versti priimti titulą. Monarchija Niujėje, Ramiojo vandenyno koralų saloje, iš tikrųjų žlugo, nes niekas nepanoro perimti atsakingos ir pavojingos karaliaus tarnybos. Kai kur Vakarų Afrikoje, mirus karaliui, įpėdinį renka slaptas susirinkimas. Gentainiai išrinktą asmenį sugauna, suriša ir kalina fetišų buveinėje, kol šis sutinka perimti karūną. Kartais pretendentas į sosto įpėdinius atranda priemonių ir būdų išvengti jam skirtos garbės; antai vienas vadas dieną naktį neišleisdavo iš rankų ginklo, kad galėtų jėga pasipriešinti bet kokiems mėginimams pasodinti jį į sostą. Siera Leonės negrai taip priešinosi priimti karaliaus titulą, kad daugelis genčių buvo priverstos paskelbti karaliais ateivius.
 
Šiomis aplinkybėmis Frazeris aiškina faktą, kad pirminė šventiko-karaliaus pareigybė istorijos raidoje galiausiai skilo į dvasinę ir pasaulietinę valdžią. Šventumo naštos slegiami karaliai neįstengė įgyvendinti savo valdžios, susijusios su realiais dalykais, ir turėjo ją perleisti ne tokiems svarbiems, tačiau veikliems asmenims, pasirengusiems atsisakyti karališkosios garbės. Iš jų paskui atsirado pasaulietiniai valdovai, o dvasinis titulas, iš esmės praradęs reikšmę, liko ankstesniems, tabu varžomiems karaliams. Žinome, kiek šią prielaidą patvirtina senosios Japonijos istorija.
Dabar apžvelgsime visą primityvių žmonių ir jų valdovų santykių paveikslą, vildamiesi, kad jį aprašius nebus itin sunku suprasti ir psichoanalizės požiūriu. Santykiai su valdovais itin painūs ir gana prieštaringi. Valdovams suteikiamos didžiulės privilegijos, tiesiog atitinkančios kitiems gentainiams skirtus tabu draudimus. Jie yra privilegijuoti asmenys, galintys daryti, ką kitiems draudžia tabu, arba mėgautis šiaip draustinais dalykais. Vis dėlto ši laisvė neatsiejama nuo jos priešybės: valdovus varžo tabu, kurie nesaisto paprastų individų. Taigi regime pirmąjį kontrastą, bemaž prieštaravimą: tie patys asmenys turi didesnę laisvę, antra vertus, paklūsta didesniems apribojimams. Gentainiai jiems priskiria ypatingą magišką galią, todėl baiminasi paliesti šiuos asmenis arba jų nuosavybę, antra vertus, tikisi palankiausio tokių prisilietimų poveikio. Atrodytų, tai antrasis itin ryškus prieštaravimas; tačiau jau žinome, kad šis prieštaravimas tariamas. Gydantį, saugantį poveikį teturi tas prisilietimas, kurio iniciatorius – geranoriškai nusiteikęs karalius; pavojingas tėra paprasto žmogaus prisilietimas prie karaliaus ar jo nuosavybės, – veikiausiai todėl, kad toks prisilietimas gali skatinti agresyvius polinkius. Dar vieną prieštaravimą ne taip lengva išspręsti: valdovui priskiriamos milžiniškos galios valdyti gamtos procesus, antra vertus, jaučiama būtinybė ypač rūpintis juo, saugoti jį nuo gresiančių pavojų, tarsi to neįstengtų tiek daug sugebanti jo paties galia. Tolimesnis šių santykių keblumas – nepasitikėjimas valdovo geba deramai panaudoti didžiulę galią pavaldinių ir savo paties gerovei; taigi gentainiai juo nepasitiki ir manosi privalą sekti jį. Tabu etiketas, saistantis karaliaus gyvenimą, tarnauja visiems šiems tikslams – globoti karalių, saugoti jį nuo pavojų ir kartu saugoti pavaldinius nuo karaliaus jiems keliamos grėsmės.
 
Žvelgiant į tokius sudėtingus ir prieštaringus primityvių žmonių ir jų valdovų santykius, savaime peršasi toks šių santykių paaiškinimas: dėl prietaringų ir kitokių motyvų šiems santykiams būdingos įvairios tendencijos, kurių kiekviena pasiekia kraštutinumą, visiškai nepaisydama kitų. Todėl ilgainiui atsiranda prieštaravimų, kurie vis dėlto nėmaž nepiktina laukinių intelekto, – kaip, beje, ir itin civilizuotų žmonių, jei tik kalba nukrypsta į religijos arba „lojalumo“ dalykus.
 
Visa tai tiesa, tačiau psichoanalitinė technika leis labiau įsigilinti į reiškinių sąryšį ir tiksliau nusakyti šių skirtingų tendencijų prigimtį. Mėgindami aprašytąją padėtį analizuoti tarsi neurozės simptomų paveikslą, pirmiausia pradėsime nuo baimingo susirūpinimo, kurio pertekliumi įprasta aiškinti tabu ceremonialą. Toks perdėtas švelnumas labai būdingas neurozėms, ypač įkyriųjų būsenų neurozei, kuria pirmiausia remsimės lygindami. Mums visiškai suprantama, kaip atsiranda toks perdėtas susirūpinimas. Jis pasireiškia visais tais atvejais, kai greta vyraujančio švelnumo atsiranda priešinga ir, svarbiausia, nesąmoninga priešiškumo tendencija, taigi kai susiduriame su tipiška ambivalentiška jausmų nuostata. Tokiu atveju priešiškumą nustelbia perdėtas švelnumas, pasireiškiantis būgštavimais ir tampantis įkyrybe, – antraip jam nepavyktų atlikti savo uždavinio, būtent išlaikyti išstumtą priešingą nesąmoningą tendenciją. Kiekvienas psichoanalitikas nesyk patyrė, kaip užtikrintai labiausiai neįtikimomis aplinkybėmis, pvz., motinos ir vaiko arba švelnių sutuoktinių santykių atvejais, perdėtu baimingu švelnumu pavyksta pasiekti tokį rezultatą. Šį požiūrį pritaikius primityvių tautų ir privilegijuotų asmenų santykiui, išeitų, kad pastarųjų garbinimą, net dievinimą atitinka stipri priešinga nesąmoninga tendencija, taigi, kaip ir tikėjomės, šiuo atveju irgi įgyvendinama ambivalentiška jausmų nuostata. Nepasitikėjimas, būtinas priedas, papildomai motyvuojantis karaliaus tabu, tėra kita, labiau tiesmuka to paties nesąmoningo priešiškumo apraiška. Skirtingi galutiniai tokio konflikto padariniai įvairioms tautoms pateiktų nemažai pavyzdžių, kuriais dar lengviau įrodytume tokį priešiškumą. Pasak Frazerio, temne genties laukiniai Siera Leonėje pasiliko teisę išpliekti pasirinktą karalių vainikavimo išvakarėse ir taip nuosekliai naudojasi šia konstitucine privilegija, kad nelaimėlis valdovas, sėdęs į sostą, kartais neilgai išgyvena, todėl tapo įprasta rinkti karaliumi vyrą, užsitraukusį genties didžiūnų rūstybę. Vis dėlto net ir tokiais atvejais priešiškumas nepripažįstamas, o įgauna ceremonialo pobūdį.
 
Kitas primityvių tautų elgesio su valdovais aspektas primena procesą, visuotinai paplitusį neurozės atvejais ir pasireiškiantį vadinamuoju persekiojimo kliedesiu. Ligonis itin išpučia tam tikro asmens reikšmę, priskirdamas jam neįtikimas galias, kad juolab tikriau galėtų suversti atsakomybę už visa, kas bjauraus nutinka jam pačiam. Juk laukiniai elgiasi su karaliais iš esmės lygiai taip pat, priskirdami jiems galią valdyti lietų ir saulę, vėją ir orą, o paskui nuversdami ir nužudydami už tai, kad gamta nepateisino geros medžioklės ar gausaus derliaus lūkesčių. Persekiojimo kliedesiu paranoikas atkuria santykių modelį, būdingą vaikui ir tėvui. Sūnus vaizduotėje nuolat priskiria tėvui tokią visagalybę, taigi paaiškėja, kad nepasitikėjimas tėvu neatsiejamas nuo jo ypatingo vertinimo. Paranoikas, pavadinęs kokį nors jo gyvenime reikšmingą asmenį „persekiotoju“, įtraukia jį į tėvą atitinkančių asmenų kategoriją, priskiria vaidmenį, kuriuo primeta šiam asmeniui atsakomybę už bet kokius nelaimės išgyvenimus. Taigi antroji analogija, siejanti laukinį ir neurotiką, leidžia numanyti, kaip smarkiai laukinio ir valdovo santykį veikia infantilus vaiko ir tėvo santykis.
 
Vis dėlto pats tabu ceremonialas, kurio svarbą karaliaus orumui jau aptarėme anksčiau, labiausiai patvirtina mūsų požiūrį, gretinantį tabu draudimus ir neurozės simptomus. Šis ceremonialas nepaneigiamai atskleidžia dviprasmišką reikšmę ir tai, kad yra kilęs iš ambivalentiškų tendencijų, kai tik priimame prielaidą, kad jo sukeliamų padarinių iš tikrųjų ir buvo iš pat pradžių siekiama. Ceremonialas ne tik išskiria karalius, iškelia juos virš paprastų mirtingųjų, jis paverčia jų gyvenimą kankyne ir nepakeliama našta, pasmerkia juos vergovei, daug baisesnei nei pavaldinių. Taigi ceremonialas iš esmės atitinka įkyrųjį neurozės veiksmą, kai susitinka ir kartu patiria bendrą pasitenkinimą ir nuslopintas instinktas, ir jį slopinanti jėga. Įkyrusis veiksmas tarsi apsaugo nuo draudžiamo veiksmo; tačiau mes sakytume, kad jis iš esmės pakartoja tai, kas draudžiama. „Tarsi“ čia atitinka sąmoningą, o „iš esmės“ – nesąmoningą psichikos gyvenimo instanciją. Karaliaus tabu ceremonialas irgi tarsi liudija didžiausią pagarbą ir apsaugą, o iš tikrųjų yra bausmė už išaukštinimą, pavaldinių kerštas. Cervanteso Sanča Pansos, tapusio salos gubernatoriumi, patirtis, regis, privertė jį pripažinti, kad teisingas kaip tik toks rūmų ceremonialo supratimas. Galbūt mums pavyktų išgirsti papildomų šios nuomonės patvirtinimų, jei tik įstengtume paskatinti prabilti šiandieninius karalius ir valdovus.
 
Paminėsime dar labai įdomią, tačiau šio straipsnio ribas peržengiančią problemą: kodėl emocinę nuostatą valdovų atžvilgiu papildo tokia galinga nesąmoninga priešiškumo komponentė? Jau minėjome infantilų tėvo kompleksą; pridursime, kad tiriant karaliaus institucijos priešistorę iš esmės turėtų paaiškėti ir ši problema. Anot įspūdingų Frazerio samprotavimų, kurių jis pats nelaiko visiškai įtikinamais, pirmieji karaliai būdavę svetimšaliai, netrukus paaukojami per iškilmingas šventes kaip dievybės atstovai. Krikščionybės mitai irgi esą atspindi tokią karalių institucijos raidą.
 
c) Mirusiųjų tabu
 
Jau žinome, kad mirusieji – galingi valdovai; veikiausiai nustebsime sužinoję, kad jie laikomi priešais.
Remdamiesi palyginimu su infekcija, galime sakyti, kad daugeliui primityvių tautų mirusiųjų tabu pasižymi ypatingu užkrečiamumu. Pirmiausia tai liudija padariniai, kuriuos sukelia mirusiojo palietimas, ir santykis su tais, kurie gedi mirusiojo. Maoriai ypač nešvariu laikė kiekvieną, palietusį ar dalyvavusį laidojant mirusįjį, jis būdavo bemaž izoliuojamas nuo bet kokio bendravimo su kitais, kitaip sakant, boikotuojamas. Jis negalėdavo įžengti į bet kokį namą, prisiartinti prie bet kokio asmens ar daikto, neperduodamas jiems to paties užkrato. Negana to, jis negalėdavo net liesti rankomis maisto, taigi šios, tapusios nešvarios, apskritai niekam netikdavo. Atneštą ir pastatytą ant žemės maistą jam tekdavo sudoroti, kiek tai įmanoma, lūpomis ir dantimis, laikant rankas už nugaros. Kartais kitas asmuo galėdavo jį pamaitinti, darydamas tai ištiestomis rankomis, sergėdamasis pats nepaliesti nelaimingojo, tačiau paskui šis pagalbininkas pats turėdavo laikytis apribojimų, neką lengvesnių nei pirmasis. Turbūt kiekviename kaime atsirasdavo visiškai smukęs, iš bendruomenės išvytas individas, gyvenantis iš varganos išmaldos. Tik ši būtybė galėdavo ištiestos rankos atstumu prisiartinti prie žmogaus, atlikusio paskutinę pareigą mirusiajam. Tačiau paskui, kai baigdavosi izoliacijos laikas ir lavonu susitepęs vėl galėdavo grįžti į bendruomenę, reikėdavo sudaužyti visus indus, kuriais jis naudojosi pavojinguoju laikotarpiu, ir išmesti visus drabužius, kuriuos vilkėjo.
 
Tabu papročiai po fizinio sąlyčio su mirusiuoju tokie patys visoje Polinezijoje, Melanezijoje ir kai kur Afrikoje; dažniausiai pasitaiko draudimas pačiam liesti maistą, taigi ir poreikis būti maitinamam. Dėmesio verta tai, kad Polinezijoje ar galbūt tik Havajų salose tokių pačių apribojimų laikydavosi šventikai-karaliai, atlikdami šventuosius veiksmus. Mirusiųjų tabu Tongos salose ypač liudija draudimų silpnėjimą ir laipsnišką nykimą, priklausomai nuo atitinkamo asmens tabu galios. Palietęs mirusio vado kūną, eilinis gentainis likdavo nešvarus dešimt mėnesių; jei tai padarydavo kitas vadas, jis likdavo nešvarus tris, keturis ar penkis mėnesius, priklausomai nuo mirusiojo rango; tačiau net didžiausieji vadai tapdavo tabu dešimt mėnesių, jei mirusysis buvo sudievintas vyriausiasis vadas. Laukiniai tvirtai tiki, kad tokius tabu draudimus pažeidęs žmogus neišvengiamai suserga ir miršta, tiki taip tvirtai, kad, pasak vieno stebėtojo, jie niekada nėra drįsę pamėginti ir įsitikinti, kad gali būti kitaip.
Tabu apribojimai asmenims, kurių sąlytį su mirusiuoju reikia suprasti perkeltine prasme, t. y. gedintiems giminaičiams, abiejų lyčių našliams, iš tikrųjų tokie patys, tačiau įdomesni, nes labiau praverčia mūsų tikslams. Iki šiol minėti tabu reikalavimai liudijo tipišką tabu užkrečiamumą ir plitimą, o dabar pateikiamieji išduoda tabu motyvus, ir tariamus, ir tokius, kuriuos galime laikyti tikraisiais, gelminiais.

Britų Kolumbijos sekvepemka genties našlės ir našliai gedulo laikotarpiu turi gyventi atskirai; jie negali liesti rankomis savo kūno, taip pat ir galvos; niekas kitas negali naudotis jų indais. Nė vienas medžiotojas nesiryš prisiartinti prie trobelės, kurioje gyvena tokie gedintieji, nes tai atneštų nelaimę; kiekvienas, ant kurio kristų gedinčiojo šešėlis, neišvengiamai susirgtų. Gedintieji miega ant dygliakrūmių šakų ir apkaišo jomis guolį. Pastaroji priemonė turi užkirsti mirusiojo dvasiai kelią link jų; dar aiškesnis kitų Šiaurės Amerikos genčių paprotys: po vyro mirties našlė tam tikrą laiką privalo mūvėti kelnes primenančią aprangos detalę iš sausos žolės, kad taptų neprieinama dvasios mėginimams suartėti. Taigi suprantame, kad sąlytis „perkeltine prasme“ vis dėlto laikomas tik kūnišku kontaktu, nes mirusiojo dvasia nepalieka giminaičių, nesiliauja „skrajoti aplink“ visą gedėjimo laiką.
Agutajos salose, kurios priklauso Filipinų Palavano provincijai, po vyro mirties našlei draudžiama išeiti iš trobelės septynias ar aštuonias dienas, nebent būtų nakties metas, kai išėjusi ji negali nieko sutikti. Kiekvienam, kas ją pamato, kyla pavojus tuoj pat mirti, todėl ji pati įspėja apie savo artėjimą, kas žingsnį daužydama medine lazda medžius; tačiau šie medžiai nudžiūsta. Kitas stebėjimas atskleidžia, kuo grėsminga tokia našlė. Britų Naujosios Gvinėjos Mekeo srityje našlys praranda visas bendruomenės nario teises ir tam tikrą laiką gyvena kaip atstumtasis. Jis negali dirbti sode, viešai pasirodyti, įžengti į kaimą ir gatvę. Jis sliūkinėja po aukštą žolę ar krūmynus tarsi laukinis žvėris, vos pamatęs ką nors artinantis, ypač moterį, turi slėptis tankmėje. Ši užuomina leidžia nesunkiai paaiškinti našlio ar našlės grėsmę pagunda. Vyras, netekęs žmonos, turi vengti pagundos susirasti pakaitalą; našlė turi grumtis su tokiu pat troškimu, negana to, kaip niekam nepriklausanti ji gali pažadinti kitų vyrų geidulingumą. Toks pasitenkinimo pakaitalas prieštarauja gedulo prasmei; jis sukeltų mirusiojo dvasios pyktį.
 
Bene keisčiausias ir labiausiai pamokomas laukinių tautų tabu paprotys gedint – draudimas ištarti mirusiojo vardą. Jis nepaprastai paplitęs, buvo įgyvendinamas įvairiausiais būdais ir turėjo reikšmingų padarinių.
 
Šis draudimas būdingas ne tik Australijos ir Polinezijos tautoms, geriausiai išlaikiusioms tabu papročius, bet ir tokioms tolimoms ir svetimoms tautoms kaip Sibiro samojedai ir Pietų Indijos todai, Tartarijos mongolai ir Sacharos tuaregai, Japonijos ainai, Centrinės Afrikos akamba ir nandi gentys, Filipinų tinguanenai, Nikobarų salų, Madagaskaro ir Borneo gyventojai. Kai kurioms šių tautų draudimas ir jo padariniai galioja tik gedulo laikotarpiu, kitos jo laikosi nuolat, vis dėlto, rodos, visais atvejais, tolstant mirties momentui, draudimas silpnėja.
 
Dažniausiai draudimo minėti mirusiojo vardą ypač griežtai laikomasi. Antai kai kurios Pietų Amerikos gentys laiko didžiausiu įžeidimu ištarti mirusiojo vardą jo giminaičių akivaizdoje, ir atitinkama bausmė ne mažesnė, nei skiriama už žmogžudystę. Iš pradžių nelengva suprasti, kodėl taip bjaurimasi ištarti vardą, tačiau su tuo susiję pavojai skatino imtis apsauginių priemonių, įdomių ir reikšmingų įvairiais aspektais. Antai Afrikos masajai rado išeitį, pakeisdami mirusiojo vardą iš karto po jo mirties; taigi jį galima nesibaiminant vadinti nauju vardu, o visi draudimai siejami su senuoju. Regis, manoma, kad mirusiojo dvasia nežino ir nesužinos naujojo vardo. Australų gentys, gyvenančios palei Adelaidę ir Encounter Bay (Susirėmimų įlanka), tokios nuosekliai apdairios, kad, mirus vienam gentainiui, pakeičia visų asmenų, kurių vardai tokie pat kaip mirusiojo arba labai panašūs, vardus. Kartais tais pačiais sumetimais pakeičiami visų mirusiojo giminaičių vardai, nepriklausomai nuo jų panašumo į mirusiojo vardą – pvz., tai būdinga kai kurioms Viktorijos salos ir Šiaurės Vakarų Amerikos gentims. Paragvajaus guaikuru genties vadas tokia liūdna proga paprastai suteikdavo naujus vardus visiems genties nariams, kuriuos visi įsimindavo taip, tarsi visada būtų buvę taip vadinami.
 
Negana to, jei mirusiojo vardas sutapdavo su gyvūno, daikto ir pan. pavadinimu, minėtos tautos kartais jausdavo būtinybę naujai pavadinti ir šiuos gyvūnus ar objektus, kad vartojant senuosius žodžius nekiltų prisiminimų apie mirusįjį. Dėl to neišvengiamai vyko nuolatinė kalbos žodyninio fondo kaita, kėlusi nemenkų keblumų ispanų misionieriams, ypač tais atvejais, kai draudimas vartoti vardą nebūdavo laikinas. Per septynerius metus, kuriuos misionierius Dobrizhofferis praleido tarp Paragvajaus abiponų, jaguaro pavadinimas buvo pakeistas tris kartus, toks pat likimas ištiko krokodilo, dyglių ir medžioklės pavadinimus. Baimė ištarti mirusiojo vardą apima vis platesnę sritį: vengiama minėti bet kokį dalyką, kaip nors susijusį su mirusiuoju, ir svarbus tokio slopinimo proceso padarinys tas, kad šios tautos neturi tradicijų, istorinių reminiscencijų ir be galo apsunkina savo priešistorės tyrinėjimus. Vis dėlto kai kurios primityvios tautos turi ir kompensuojančių papročių, leidžiančių po ilgo gedėjimo atgaivinti mirusiųjų vardus, suteikiant šiuos vaikams, kurie laikomi atgimusiais mirusiaisiais.
 
Keistas įspūdis, kurį palieka vardo tabu, susilpnėja prisiminus, kad laukiniai vardą laiko esmine asmenybės dalimi ir svarbiu turtu, kad žodžiui jie priskiria daikto reikšmę. Jau esu minėjęs kitur, kad taip pat elgiasi ir mūsų vaikai, kaip tik todėl niekada nesitenkinantys prielaida, kad žodžių panašumas neturi jokios prasmės, ir nuosekliai darantys išvadą, kad, vadinant du daiktus vienodai skambančiais pavadinimais, nusakomas esminis jųdviejų panašumas. Civilizuotas suaugėlis iš kai kurių savo elgesio ypatumų irgi gali numanyti, jog mintis, kad tikriniai vardai labai svarbūs ir kad jo paties vardas ypatingu būdu suaugęs su asmenybe, nėra jam tokia svetima, kaip tikisi. Tai visiškai dera su psichoanalitinės praktikos atradimais, liudijančiais vardo reikšmę nesąmoningai mąstymo veiklai.
 
Kaip ir reikėjo tikėtis, įkyriųjų būsenų neurotikai su vardais elgiasi visiškai taip pat kaip laukiniai. Jiems (kaip ir kitiems neurotikams) būdingas „kompleksinis jautrumas“ kai kuriems tariamiems ar girdimiems žodžiams ir vardams, o jų požiūris į savo vardą neretai sukelia itin sunkių trikdžių. Viena mano pažįstama ligonė vengė užrašyti savo vardą baimindamasi, kad užrašytas jis pateks kam nors į rankas ir šis žmogus užvaldys jos asmenybės dalį. Be galo atsidavusi kovai su vaizduotės gundymais, ji pasižadėjo „nieko neatiduoti iš savo asmenybės“. Iš pradžių draudimas apėmė tik vardą, paskui išplito apimdamas raštą apskritai, tad galiausiai ligonė iš viso atsisakė rašyti.
 
Taigi jau nebesistebime, kad laukiniai mirusiojo vardą laiko jo asmenybės dalimi ir paverčia jį tabu, siejamo su mirusiuoju, objektu. Mirusiojo vardo ištarimas irgi prilygsta sąlyčiui su mirusiuoju, taigi galime atsidėti platesnei problemai: kodėl tokiam sąlyčiui numatomas toks griežtas tabu?
Labiausiai įtikintų paaiškinimas apie natūralų siaubą, kurį kelia lavonas ir netrukus prasidedantys jo pokyčiai. Kartu visų tabu, susijusių su mirusiuoju, motyvu reikėtų pripažinti liūdesį dėl mirusiojo. Tačiau siaubas, akivaizdu, nepaaiškina tabu draudimų detalių, o liūdesys niekada nepaaiškins aplinkybės, kad minėti mirusįjį reiškia baisiai įžeisti likusius gyvus artimuosius. Liūdintysis, priešingai, nesikrato mirusiojo, grįžta prie jo prisiminimuose ir stengiasi juos kuo ilgiau išlaikyti. Kažkas kita, ne liūdesys, atsakingas už tabu papročių ypatumus, kažkas, siekiantis akivaizdžiai kitų tikslų nei liūdesys. Kaip tik vardų tabu išduoda šį mums dar nežinomą motyvą ir, jei jo nenurodytų papročiai, atskleistų patys gedintys laukiniai.
 
Jie anaiptol neslepia bijantys mirusiojo dvasios buvimo netoliese ir jos sugrįžimo; jie atlieka daugybę ceremonijų, kad ją atstumtų, išvarytų. Jiems atrodo, kad, ištariant mirusiojo vardą, iššaukiama jo dvasia, kuri tuoj pat ir pasirodo. Todėl laukiniai nuosekliai daro viską, kad tik dvasia nebūtų iššaukta, pažadinta. Jie persirengia, kad dvasia jų nepažintų, pakeičia mirusiojo arba savo vardus; jie pyksta, jei netaktiškas ateivis pamini mirusiojo vardą ir užsiundo jo dvasią ant gyvų giminaičių. Neįmanoma nepadaryti išvados, kad, pasak Wundto, jie baiminasi „demonu virtusios sielos“.
 
Ši išvada patvirtintų Wundto mintį, – jis, kaip minėjome, tabu esme laiko demonų baimę.
Toks mokymas grindžiamas prielaida, kad brangus šeimos narys mirties akimirką virsta demonu, iš kurio gyvieji tegali tikėtis priešiškumo ir kurio piktų ketinimų turi saugotis kaip įmanydami; ši prielaida tokia keista, kad iš pradžių sunku patikėti, jog ji apskritai įmanoma. Vis dėlto bemaž visi kompetentingi autoriai sutaria, priskirdami laukiniams tokį požiūrį. Westermarckas veikale „Moralės sąvokų kilmė ir raida“ („Ursprung und Entwicklung der Moralbegriffe“), man atrodo, per mažai dėmesio skiriantis tabu, skyriuje „Elgesys su mirusiaisiais“ tiesiog tvirtina: „Apskritai turima faktinė medžiaga leidžia padaryti išvadą: mirusieji dažniau laikomi priešais nei draugais, taigi Jevonsas ir Grant Allenas klysta teigdami, esą anksčiau laukiniai tikėdavo, kad mirusiųjų pikta valia iš tikrųjų nukrypsta tik į priešus ir kad jie tėviškai rūpinasi palikuonių arba klano bičiulių gyvenimu ir gerove“1.
 
R. Kleinpaulis įspūdingoje knygoje „Die Lebendigen und die Toten in Volksglauben, Religion und Sage“ (1898) pavaizdavo gyvųjų ir mirusiųjų santykius, pasitelkdamas civilizuotoms tautoms būdingas senojo tikėjimo dvasiomis liekanas. Pasak jo, šiuos santykius ryškiausiai atskleidžia įsitikinimas, kad mirusieji kraugeriškai tempia paskui save gyvuosius. Mirusieji žudo; griaučiai, šiandien vaizduojantys mirtį, liudija, kad pati mirtis tėra mirusysis. Gyvasis pasijusdavo saugus nuo mirusiojo persekiojimo tik tada, kai jį ir mirusįjį atskirdavo vanduo. Todėl taip mielai mirusieji būdavo laidojami salose, perplukdomi į kitą upės krantą; iš čia ir kilo posakiai „šiapusybė“, „anapusybė“. Ilgainiui pikta valia būdavo priskiriama tik toms mirusiųjų kategorijoms, kurios turėjo ypatingą teisę neapkęsti: nužudytiesiems, persekiojantiems savo žudikus kaip piktos dvasios, arba tiems, kurie mirė ko nors ilgėdamiesi, kaip antai sužadėtinės. Tačiau iš pradžių, teigia Kleinpaulis, visi mirusieji buvo vampyrai, visi neapkentė gyvųjų ir stengėsi jiems pakenkti, atimti gyvybę. Apskritai lavonas ir tapo dingstimi atsirasti piktos dvasios sąvokai.
 
Prielaida, kad mylimiausi žmonės po mirties virsta demonais, akivaizdžiai verčia kelti tolimesnius klausimus. Kas pastūmėjo primityvias tautas priskirti brangiems mirusiesiems tokią jausmų permainą? Kodėl jos pavertė juos demonais? Westermarckas mano galįs nesunkiai atsakyti į šį klausimą. „Mirtis dažniausiai laikoma didžiausia nelaime, galinčia ištikti žmogų, todėl tikima, kad išėjusieji itin nepatenkinti savo likimu. Anot pirmykščių tautų, kiekviena mirtis reiškia nužudymą – smurtinį arba pasitelkiant kerus, – ir vien to pakanka, kad dvasia būtų kerštinga ir pikta; manoma, kad ji pavydi gyviesiems, ilgisi senųjų giminaičių bendrijos, tad visiškai suprantamos jos pastangos nužudyti juos ligomis, kad galėtų su jais susitikti. Toliau dvasių priešiškumą galima aiškinti instinktyvia jų baime, kuri savo ruožtu yra mirties baimės padarinys.“
 
Psichoneurozinių sutrikimų studijos pateikia išsamesnį paaiškinimą, apimantį ir Westermarcko teiginius.
 
Neretai pasitaiko, kad, moteriai praradus vyrą, dukrai – motiną, likusią gyvą giminaitę apninka kankinančios mintys, vadinamos „įkyriaisiais priekaištais“: ar ne ji pati dėl aplaidumo ar neatsargumo tapo mylimo asmens mirties priežastimi? Nei prisiminimai apie tai, kaip rūpestingai ji slaugė ligonį, nei objektyvūs kaltę paneigiantys faktai negali padaryti galo kančiai, kuri yra patologinė liūdesio apraiška, ilgainiui pamažu atslūgstanti. Psichoanalitinis tokių atvejų tyrimas atskleidė slaptą šios kančios variklį. Sužinojome, kad įkyrieji priekaištai iš dalies pagrįsti, tik todėl jie ir yra atsparūs neigimui ir prieštaravimui. Žinoma, gedinčioji anaiptol nėra iš tikrųjų kalta dėl mirties, ji išties nebuvo aplaidi, kaip įtikinėja įkyrusis priekaištas; vis dėlto kažkur iš tikrųjų kirbėjo jos pačios neįsisąmonintas noras, anaiptol nesikratęs mirties, noras, kuris būtų ją pagreitinęs, jei būtų turėjęs pakankamai galios. Priekaištai mylimam asmeniui mirus – tai reakcija į šį nesąmoningą norą. Tokiu anapus švelnios meilės slypinčiu nesąmoningu priešiškumu pasižymi bemaž kiekvienas intensyvaus emocinio prieraišumo prie konkretaus asmens atvejis, tai – klasikinis žmogaus jausmų ambivalencijos pavyzdys. Tokia ambivalencija daugiau ar mažiau būdinga kiekvienam žmogui; dažniausiai ji nėra tokia stipri, kad atsirastų įkyrieji priekaištai. Tačiau tais atvejais, kai ambivalencija iš prigimties didelė, ji išryškės kaip tik per santykį su mylimiausiais asmenimis, t. y. kur to mažiausiai galima būtų tikėtis. Mūsų manymu, polinkis įkyriųjų būsenų neurozei, kurią taip dažnai pasitelkdavome aptardami tabu klausimą, neatsiejamas nuo itin ryškios pirminės jausmų ambivalencijos.
 
Dabar jau žinome veiksnį, galintį paaiškinti tariamą neseniai mirusių sielų demoniškumą ir būtinybę gintis nuo jų priešiškumo, pasitelkiant tabu draudimus. Tarus, kad primityvių tautų žmonių emociniam gyvenimui būdinga tokia pat didelė ambivalencija, kokią, remdamiesi psichoanalizės rezultatais, priskiriame įkyriųjų būsenų kamuojamiems ligoniams, visiškai suprantama, kad po skausmingos netekties neišvengiama panaši reakcija į nesąmoningumo srityje slypintį priešiškumą, kuris neurotikui pasireiškia įkyriausiais priekaištais. Tačiau šį priešiškumą, nejaukiai jaučiamą nesąmoningumo srityje kaip pasitenkinimą dėl mirties, primityvių žmonių atveju ištinka kitas likimas; priešiškumo atsikratoma perkeliant jį į priešiškumo objektą, į mirusįjį. Tokį gynybos procesą, dažnai pasitaikantį ir normaliame, ir liguistame psichikos gyvenime, vadiname projekcija. Likęs gyvas neigia kada nors puoselėjęs priešiškus jausmus mylimam mirusiajam; užtat mirusiojo siela puoselėja tokius jausmus ir pasistengs juos išreikšti visą gedėjimo laikotarpį. Tačiau ši jausminė reakcija slepia bausmę ir atgailą, ir tai liudija aplinkybė, kad nors gynyba, pasitelkiant projekciją, ir nusisekė, vis dėlto gyvasis baiminasi, atsižada, paklūsta apribojimams, iš dalies maskuojamiems kaip apsaugos priemonės nuo priešiško demono. Tad ir vėl įsitikinome, kad tabu atsiranda ambivalentiškos jausmų nuostatos pagrindu. Ir mirusiųjų tabu ištakos – sąmoningo skausmo ir nesąmoningo pasitenkinimo dėl mirties konfliktas. Akivaizdu, tokia dvasių pykčio kilmė reiškia, kad kaip tik artimiausi ir labiausiai mylimi gyvieji turėtų jo labiausiai bijoti.
Tabu reikalavimai ir šiuo atveju tokie pat dvilypiai kaip ir neurozės simptomai. Kaip apribojimai jie išreiškia liūdesį, antra vertus, labai aiškiai išduoda, ką nori nuslėpti, būtent priešiškumą mirusiajam, dabar motyvuojamą būtinąja gintimi. Tabu draudimų dalį išmokome suvokti kaip pagundos baimę. Mirusysis bejėgis, todėl gali paskatinti patenkinti priešiškas aistras, ir draudimu reikia užkirsti kelią šiai pagundai.
 
Vis dėlto Westermarckas teisus, sakydamas, kad laukiniai nemato skirtumo tarp mirusiųjų smurtine ir natūralia mirtimi. Nesąmoningam mąstymui nužudytas yra ir tas, kuris mirė natūralia mirtimi: jį nužudę pikti norai (plg. tolimesnį šios serijos skyrių „Animizmas, magija ir minties visagalybė“). Kiekvienas besidomintis, iš kur atsiranda ir kokią reikšmę turi sapnai apie brangių giminaičių (tėvų, brolių, seserų) mirtį, konstatuos, kad sapnuojančiojo, vaiko ir laukinio su mirusiuoju santykis visiškai toks pat, ir šio sutapimo pagrindas – ta pati jausmų ambivalencija.
 
Anksčiau prieštaravome Wundtui, teigusiam, kad tabu esmė – demonų baimė, tačiau ką tik pritarėme aiškinimui, pagal kurį mirusiųjų tabu pagrindas – demonu tapusios mirusiojo sielos baimė. Galbūt atrodys, kad tai – prieštaravimas, tačiau jį nesunku pašalinti. Nors pripažinome demonus, nelaikome jų kažkokia galutine, psichologijos nepaaiškinama tikrove. Mes tarsi perpratome demonus, atpažinę juos kaip priešiškų jausmų, kuriuos gyvieji puoselėja mirusiesiems, projekcijas.
 
Pagal mūsiškę pagrįstą prielaidą abu prieštaringi – švelnūs ir priešiški – jausmai mirusiajam pasireiškia jo netekus kaip liūdesys ir kaip pasitenkinimas. Tarp šių priešybių neišvengiamai turi kilti konfliktas; kadangi vienas iš besigrumiančių jausmų, priešiškumas, yra apskritai ar daugiausia nesąmoningas, neįmanoma pasiekti konflikto baigmės įvertinant abiejų jausmų stiprumą ir sąmoningai pasirenkant stipresnįjį; taip, pvz., atleidžiame mylimam asmeniui už patirtą nuoskaudą. Procesą panaikina ypatingas psichinis mechanizmas, kurį psichoanalizėje įprasta vadinti projekcija. Priešiškumą, apie kurį nieko nežinai ir toliau nenori žinoti, permeti iš vidinio suvokimo srities į išorinį pasaulį, taigi atsieji nuo savęs ir primeti kitam. Ne mes, gyvieji, dabar džiaugiamės atsikratę mirusiojo; ne, mes jo gedime, o jis, kad ir labai keista, tapo piktu demonu, kurį patenkintų mūsų nelaimė, kuris mielai pagreitintų mūsų mirtį. Dabar gyvieji turi gintis nuo šio pikto priešo; atsikratę vidinės naštos, jie mainais įgijo išorinę grėsmę.
 
Negalima neigti, kad šis projekcijos procesas, paverčiantis mirusiuosius piktais priešais, susijęs su jų pačių priešiškumu, kurį prisimena ir gali jiems prikišti gyvieji. Galbūt griežtumą, valdingumą, neteisingumą ir visa kita, kas sudaro net ir švelniausių žmonių santykių užkulisius. Vis dėlto būtų pernelyg paprasta projekcinį demonų sukūrimą aiškinti vien šiuo veiksniu. Žinoma, mirusiųjų kaltė iš dalies motyvuoja gyvųjų priešiškumą, tačiau ji nebūtų tokia veiksminga, jei gyvieji patys savaime nebūtų puoselėję šio priešiškumo, ir mirties momentas, be abejo, būtų itin netinkama dingstis prisiminti visus tuos priekaištus, kuriuos pagrįstai galima jiems išsakyti. Neišsiversime be nesąmoningo priešiškumo, kaip nuolat veikiančio ir iš tikrųjų skatinančio motyvo. Šis priešiškas jausmas artimiausiems ir brangiausiems giminaičiams galėjo likti latentinis, kol šie buvo gyvi, taigi neišsiduoti sąmonei nei tiesiogiai, nei pasitelkiant kokį pakaitinį darinį. Tačiau tai tapo neįmanoma, mirus mylimiems ir kartu nekenčiamiems asmenims; konfliktas paaštrėjo. Padidėjęs švelnumas sustiprino liūdesį, kuris savo ruožtu skatina didesnį nepakantumą latentiniam priešiškumui, antra vertus, turi sukliudyti šiam priešiškumui virsti pasitenkinimo jausmu. Taip pasitelkiant projekciją buvo išstumtas nesąmoningas priešiškumas ir sukurtas ceremonialas, kuriuo reiškiasi baimė būti demonų nubaustam, o pasibaigus gedulo laikui, konfliktas netenka aštrumo, taigi šių mirusiųjų tabu gali susilpnėti ar apskritai pasimiršti.
 
_____________________________
 
1 Westermarck, p. 424. Toliau tekste pateikiama gausybė šį teiginį patvirtinančių, dažnai labai būdingų liudijimų. Antai maoriai tikėjo, kad „artimiausi ir mylimiausi giminaičiai po mirties iš esmės pasikeičia ir yra priešiškai nusiteikę net buvusių numylėtinių atžvilgiu“. Australijos negrai tiki, kad kiekvienas mirusysis ilgą laiką yra pavojingas, ir kuo giminystė artimesnė, tuo didesnė baimė. Centro eskimai (etninės grupės inglulik, netsilik, karibu ir vario bei Makenzi upės deltos eskimai – vert.) tiki, kad praeina daug laiko, kol mirusieji pasiekia ramybę, o iš pradžių jų reikia bijoti kaip nelaimę nešančių dvasių, besisukiojančių aplink kaimą, platinančių ligas, mirtį ir kitas negandas.

Versta iš:
Sigmund Freud. Totem und Tabu. Einleitung von Mario Erdheim.
Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 2005
 
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė        
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)