tekstai.lt

Kritiškas mąstymas yra žmogaus bėda. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

sventickas%20valentinas.jpg - Valentinai, štai ir šešios dešimtys, - ko jos išmoko žmogų, ką su juo padaro?


- Mokykloje, vyresnėse klasėse, buvau pravardžiuojamas Seniu.

Nepasakysiu nieko naujo. „Senis", nesulaukęs nė šešių dešimčių, yra supratęs, - reikia gyventi ir sugyventi su tamsiomis ir šviesiomis patirtimis. Visas jas apsikabinti ir gyventi toliau. (Tarkim, noras pavaizduoti, kad sovietmečiu nieko nebuvo, mano galva, yra tamsus konjunktūriškas reikalas. Tai margaspalvės groteskiškos patirtys, kurias turi pasiimti sinkretiškas mąstymas.)

Jaunesniems žmonėms, kuriems laikas šio supratimo dar negalėjo duoti, tai tėra žodžiai. Jie gal net tariasi puikiai suprantantys, ką tais žodžiais norima pasakyti.

Ne. Negali suprasti. Reikia laiko. Patirčių. Tiktai. Net.


- Atsigręžkim ir į pačią pradžią. Lietuvių literatūros enciklopedijoje parašyta: „Su tėvais buvo ištremtas į Tomsko sritį, grįžo 1957." Kas išliko iš tų dienų tavo atminty?


- Atsakymas būtų romanas. Ko parašyti nemoku.

Mūsų šeimą - buvome jau penki vaikai - ištrėmė (mes sakom: išvežė) 1951 m. spalio 2 d. (Žmonės, išmanantys šiuos reikalus, iš karto pasakytų, kad tai buvo vienas iš paskutiniųjų trėmimų.) Už ką? Gal už tai, kad mūsų namuose Delnicos kaime (Lazdijų r.) lankėsi „ir vieni, ir kiti". (Mama: „Labiausiai drebėjau, kai vieną naktį troboj nakvojo stribai, o kluone partizanai.") Gal už tai, kad tėvai turėjo dešimtį hektarų (Dzūkijoje nemažas ūkis) ir sėkmingai tvarkėsi, tėvas buvo baigęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklą ir savo ūkį padarė pavyzdiniu (buvo toks statusas). Gal kas nors kam nors priminė, kad Antanas Sventickas priklausė Šaulių sąjungai arba pamatė jo gautą Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejinį medalį. Gal už tai, kad... (romano neparašysiu).

Labai keista, kad atminty neliko išvežimo dienos. Nors buvau jau trejų metų. Esu domėjęsis psichologija. Ir dabar manau, kad tą įvykį mano sąmonė užblokavo. Nes bent keletą epizodų, nelabai reikšmingų, ankstesnių nei ištrėmimo diena, prisimenu aiškiai.

Dabar kartu įsivaizduokime Argatjulą, taigos kaimelį Tomsko srityje. Matau mamos siuvamąją mašiną, kurią išvežimo „iškilmėse" dalyvavęs rusų kareivėlis patarė būtinai pasiimti. Ir kaip tik ji mus gelbėjo. Krepdešino suknias mama siūdavo ir to posiolko načalnyko žmonai. Su ja susiję du mano „pareiškimai", kurių pats neprisimenu, pasakojo mama. Atėjus žiniai apie tėvelio Stalino mirtį, toji načalnykienė atbėgusi raudodama, o aš atseit pasakęs, žinoma, rusiškai: „Ir gerai tokiam velniui." Galite įsivaizduoti, kokių tai galėjo turėti pasekmių (vaikas sako, ką sako tėvai), bet tai moteriškei siuvėja, matyt, irgi buvo svarbi. Neįdavė. Antras pareiškimas buvęs toks: „Mama, man rodos, Lietuvoj jūs savo papus turėjot." Čia turbūt aišku: mama minėtai moteriai siuvo suknelę, dėl pasižiūrėjimo apsivilko ją pati, o į tas vietas, kuriose mano atminty buvo krūtys, kimšo vatą. Ne tą patį valgė načalnykienė ir lietuvė tremtinė.

Ten išmokau plaukti (vyresni vaikai meta į vandenį ir žiūri, išsikapstysi ar ne), rinkti puikiausius grybus, uogas ir kedro riešutus (ne šiaip sau, o kad išgyventume), pasidaryti slides, tokį kaip ir paspirtuką (vadinosi latok, važinėjom žiemą nuo kalnų), žinoma, išmokau rusų kalbą (rusiškai baigiau beveik dvi klases).

Dar tokį prisimenu vaizdą. Tėvas skerdžia ir svilina kiaulę. (Čia reikia pasakyti, kad Argatjulo gyventojai, jeigu vienas kitas užsiaugindavo kiaulę, ją atėjus šalčiams nušaudavo, išdarinėdavo ir pakabindavo sandėliuke. Šalčiai neatlėgsta, viskas racionalu, tik lašiniai rausvoki, beveik kaip meškos.) Skerdžia - tai tikras banditas! Svilina - tai jau visai laukinių apeigos, pagoniškos. Taip tenykščiams atrodė. Tiems, kurių šventinė atrakcija, tarkim, gegužės pirmąją, būdavo prisigerti ir pasišaudyti.

Apie lietuvių atsparumą. Ten, Argatjule, mano tėvai pasirūpino dar vieną vaiką. O vyriausias mano brolis Petras, būdamas trylikos metų, pats vienas parvažiavo į Lietuvą. Anksčiau už mus.

Traukinio ratams dardant atgal į Lietuvą (1957) iš pačios palubės, nuo vagono trečio gulto, užmigęs kritau ir trenkiausi galva į metalinį staliuką, kelias dienas nekalbėjau. Taigi esu trenktas, jau tada paruoštas literato likimui.

Grįžę kurį laiką glaudėmės pas gimines. Tėviškės sodybą buvo okupavusi kolchozo kontora. Pagaliau užleido mums vieną namo galą. Taip kolaboravome su kontora. Šaunūs kolchozo vairuotojai per sodą buvo išmalę tris kelius. Ilgam. Sunkvežimis laužydamas šakas atvažiuoja po obelimi, šoferiukas įsikaria į ją ir purto obuolius tiesiai į kėbulą. Viskas priklauso valdžiai!

Atmintinas įvykis. Tame namo gale, į kurį mus maloningai įleido, vietoj buvusių grindų radome aslą. Vieną gražią dieną tėtis kad šaukia: „Motka, vaikai, eikit čia." Žiūrim, prakasęs susikaupusius purvus, taigi tariamąją aslą, rado paties dar Lietuvos laikais sudėtas grindis. Išliko.

Lietuviškai skaityti mokiausi, žąsis paganydamas, iš Petro Cvirkos knygos vaikams. Nežinia kodėl pasakos „Kaip vienas žmogus poną apgavo" pavadinime vietoj vienas vis perskaitydavau velnias. Dabar, prisimindamas minėtą žioplo vaiko frazę apie Staliną tėvelį, literatūrai parsidavusio žmogaus kalba viską sudedu ir gaunu iškalbų meninį įvaizdį.

Tėvai puikiai suprato, į kokią Lietuvą tada grįžome, ir saugojo mus nuo tų bėdų, kurios grėsė tremtinių vaikams. Detalė. Vienas mano giminaitis vedė vietinio stribo dukrą. Kad jis buvo stribas, mama pasakė tik po to, kai tas giminaitis staiga mirė.

Juk žinote: reikėjo niekam nesakyti, kad ten buvai. Elgtis taip, kad niekam nekiltų tokia mintis.


- Kas paskatino pasirinkti literatūros studijas? Atsimenu tave Vilniaus universiteto literatų būrelyje ryžtingai nagrinėjantį tuometinę studentų (ir ne tik jų) poeziją...


- Pomėgis skaityti, rašinėti ir galvoti apie bendriausius gyvenimo dalykus. Taigi - įprastas (banalus) humanitariškai nusiteikusio jaunimo kelias.

Tikriausiai turėjo reikšmės tėvų kultūriniai polinkiai (labiau jų jaunystėje). Kai mokiausi vyresnėse klasėse, Šeštokų vidurinėje mokykloje pasirodė labai kūrybiška mokytoja Gražina Šmulkštytė. Jos kūrybiškumas reiškėsi visaip kaip, dienoms bėgant sužinojome, kad grįžusi iš tremties, kad rašė eilėraščius. Tokie žmonės paveikia. Bet ne ji man dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Jaučiau, kad studijoms nesu tinkamai pasirengęs. Taigi vasarą prieš stojamuosius egzaminus aplankiau savo pusbrolį Algį Zeikų, mokytoją, seniai baigusį lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Labai įdomus žmogus. Daug kalbėjomės apie literatūrą.

Jauno žmogaus sąmonė pilna keisčiausių dalykų. Štai: Vilniaus universitetas tada traukė dėl to, kad jame dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas. Šis rašytojas ir Universitetas mintyse tapatinosi. Deja, kaip tik tais metais, kai stojau į Universitetą (1967), V. Mykolaitis-Putinas mirė. Žinoma, rašiau apie tai stojamųjų egzaminų rašinyje. Bene po pusmečio kurso kuratorė tą mano rašinį kažin kokia proga auditorijoje perskaitė.

 

- Žmogui ne tiek daug duota kūrybingų metų. Ar tavieji nebus pralėkę rašant monografines knygas apie Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, dirbant „Literatūroje ir mene", leidyklose? Ar esi patenkintas tuo, kas padaryta?


- Reikėjo gyventi, dirbti ir užsidirbti, galvoti apie šeimą, sutikti su aplinkybėmis ir savimi, taigi didesnių dalykų rašymas man buvo ir tebėra retas malonumas.

Suprantu, kad darbui redakcijoje, leidyklose, Rašytojų sąjungoje ir begalei visuomeninių priedermių irgi reikėjo literatūros, kultūros išmanymo. Daugiausia laiko ir pastangų visgi atiduota tokiam veikimui. Kurį nupučia gyvenimo vėjas. Nei čia skundas, nei aukos vaidinimas, kas nors turi visa tai daryti. Darbas leidyklose teikė daugiau pasitenkinimo. Tiesiog dėl to, kad lieka knygos, matomi darbo ir kultūros „daiktai".

Bet šešios kritikos knygos, bemaž 500 publikacijų, - šis tas. Žinoma, esu nepatenkintas, kad dėl laiko stygiaus neparašiau to, ką norėjau ir galėjau. Tarkim, po monografijos apie A. Maldonį (1982) būta sumanymo rašyti apie literatūros ir psichologijos (kūrybos psichologijos taip pat) apytakas. Tebėra neparašytų monografinių studijų. Gal dar ką spėsiu.


- Literatūros kritikas - vis dėlto itin retos profesijos žmogus. Kritikų, ypač vyrų, likimai man atrodo dramatiški, kartais net tragiški. Ką galėtum papasakoti apie savo, kaip kritiko, savijautą?


- Viena kolegė, pasižiūrėjusi į mane greta kitų maždaug vienmečių literatūros tarnų, „grynųjų" kritikų daugiau ne kažin kiek bepamatė. Kas į mokslus patraukė, kas į dėstymą, kas į kitas sritis.

Pats apie tai nei lig tol galvojau, nei dabar dėl to suku galvą. Darai, kas tau lemta, ir tiek.

Sakai, kritikų vyrų likimai ypač dramatiški?

Nelabai supratau, bet pasinaudosiu šia fraze.

Kartą žmona sako: „Štai J. A. romaną žmonai paskyrė, štai M. K. eilėraštį dedikavo, o tu ką?" - „Aš? O aš tave kritikuoju!" Tvarkoj žmona, pasijuokėm kartu.

Kritiškas mąstymas, be abejo, yra žmogaus bėda. Įmanoma šiaip taip gyventi visokiais būdais slepiant, kad tą bėdą turi. Žinoma, tave tai ėda. Tolydžio išmokau slapstytis, dažniausiai pajuokaudamas. Dramatiška? Taip.

Dabar apie asmenišką dramatizmą.

Nuo 1979 m. (daugiau nei ketvirtį amžiaus) esu susijęs su knygų leidyba, visų pirma - naujosios lietuvių literatūros. O kaip tik apie ją nuo studijų metų buvau pradėjęs rašyti. Galiu argumentuotai įrodyti, kad leidėjo sprendimas „išleisti verta" ir - knygai jau išėjus - kritiškas jos vertinimas yra visai normalus dalykas. Kiti sprendinių lygmenys. Bet „čia Lietuva", trumpai tariant. Prašom įsivaizduoti bendradarbių skersakiavimą. Rašytojų replikas: „Kam leidai, jei kritikuoji?"

Taigi recenzijoms ir monografinėms studijoms dažniausiai rinkausi „objektus", apie kuriuos galėjau kalbėti iš esmės palankiai. Nemanau, kad man būdingas panegiriškas kalbėjimas, pasakau tikrai visko. Kas turėjo kantrybės perskaityti mano monografijas apie A. Maldonį, A. Baltakį, A. Marčėną, tas galėjo įsitikinti, kad vargiai kas kitas prikalbėjo apie jų kūrybą daugiau karčių žodžių, negu tų knygų autorius. (Ne tik karčių, žinoma.) Bet Lietuva tebėra įsitikinusi, - jeigu rašai monografiją, tai tik giri. Baisus yra įsivaizdavimas, kad kritika - pliusų ir minusų dėliojimas.

Ir visgi kartoju, pripažįstu - dažniausiai renkuosi tuos „objektus", apie kuriuos galvoju gerai. Ar tik dėl jau minėtų aplinkybių? Ne tik. Man trūksta pasiutimo ką nors „sukritikuoti", nors ir matau, kad reikėtų. Na, buvo kartą kitą.

Žinoma, supratau, kad klausinėtojas yra paskaitęs Vytauto Kubiliaus dienoraščius, prisiminęs Antaną Masionį, Albertą Zalatorių, kitus.

Kritikas, kuriam lemta dirbti leidybinį darbą, savo nuomonę gali ir turi išreikšti baisiausiu būdu, pasakydamas: ne, neleisiu.

Dabar, kai atsakinėju į šiuos klausimus, baigiu rengti spaudai savo straipsnių ir užrašų knygą apie autorių teises. Jaučiu, kad joje poleminio pasiutimo daugiau nei rašymuose apie poeziją. Todėl, kad autorių teisių nepaisymas ir tokio elgesio „advokatai" tikrai piktina.


- Gyvename naujame amžiuje, skamba kitos dainos, skimbčioja kiti pinigai. Klesti skandalų kultūra. Didelė literatūros dalis irgi šoka pagal naują dūdelę, kartais net karikatūriškai. Kokį likimą pranašautum poezijai?


- Viską reikia matyti ne tik savų dienų, bet ir šimtmečių bei tūkstantmečių išklotinėje.

Šitaip žiūrint, - kas čia naujo?

Poezijai nedvejodamas pranašauju Poezijos likimą.

Trumpo ypatingo kalbėjimo, prisiliečiančio prie esmių, prie paslapčių, tų egzistencijos sanklodų, kurių niekam nepavyksta racionaliai įvardyti.

Poezija veikė ir veiks ritmais, gaudesiais, sąskambiais, ūkais ir plyksniais, gebėjimu pasakyti, kas nepasakoma.

Visada bus žmonių, kuriems reikės susitikimų su šia gyvybės raiška.

Poezijos likimas įstabus. Didis džiaugsmas jausti jos alsavimą.


- Įprasta literatų klausti - kokie mėgstamiausi rašytojai, iš ko mokytasi, kam pavydėta? Kokie tavo mėgstamiausi literatūros mokslininkai, kritikai, iš ko teko pasimokyti, kam pavydėti?


- Įprasta klausti, įprasta „kaip nors" neatsakyti.

Mane traukiančios literatūros sąrašas būtų didžiulis, bet kad margas, - tai nelabai. Vyrautų „rimtosios" literatūros vardai.

Na, gerai, prisipažinsiu, kad ramiems atostogų skaitymams ilgokai imdavau ką nors Thomo Manno ir kad pastaraisiais metais iš lietuvių literatūros labiau traukia tai, kas rašoma apie ją, nei ji pati. Tuose rašymuose „apie" dabar pasakoma esmingesnių dalykų. Pavyzdžiui, Viktorijos Daujotytės, Regimanto Tamošaičio. Džiaugiuosi, bet noriu, kad būtų kitaip.

Klausimas apie pavydą nėra klausimas man.

Nepavydėjau nei Radžvilui (jaunam Kostui Korsakui; patarčiau vėl paskaityti), nei Baliui Sruogai, nei Vincui Mykolaičiui-Putinui, nei Vytautui Kubiliui, nei Albertui Zalatoriui, nei Tomui Venclovai, nei Viktorijai Daujotytei, nei Jūratei Sprindytei. Tiesiog gėriuosi jų darbais kaip to paties lauko pilkas vabzdys. Ką moku, tą pasiimu.

Klausimas apie pavydą nėra tinkamas klausimas literatūros kritikui. Šitame ceche kai kurios lietuviškos „normos" negalioja.


- Štai išvažiuoji vasarai į negyvenamą salą (kaimą) kur nors Dzūkijos miškuos (gal į Mardasavą?). Kokias knygas pasiimi? O gal visai be jų, gal užtenka medžių ošimo, saulėlydžio tylos?


- Į Mardasavą knygų neimu. Na, pasitaikė kartas kitas, kai reikėjo ką nors padaryti „iki pirmadienio".

Sodyba, kurią ten prieš penkerius metus nusipirkome, buvo ganėtinai apleista. Dėl to reikia imti visa, kas reikalinga jos tvarkymo darbams. Instrumentus, vinis, želdinius ir kitą panašią literatūrą, kurią su malonumu ten skaitau. Jokios kritikos, pati tikriausia kūryba. Geriausiai ją mato Leonardas Gutauskas, kaimynas.

Tavo žodžiai apie medžių ošimą, saulėlydžių tylą, jeigu dar pridėčiau ir mėnesienas, saulėtekius, kielių porelę, būrį varnėnų, Merkį ir Ūlą, - yra visai teisingi. Bet ar gali kritikas kalbėti taip lyriškai?


2008 m. liepos 1 d.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)