tekstai.lt

„Metų anketa“. Požiūriai. Raimondas Kašauskas

 

b_100_124_16777215_0___images_stories_kasauskas.jpg

1. Artėja 2009-ieji - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai - baimė ir nerimas dėl ateities?

 

 

1. Sukaktys, tikros ar sutartinės, retkarčiais reikalingos tautai ir valstybei, kad pažvelgtume į savo praeitį, ją apmąstytume. Taip pat ir ši, labiau simbolinė, išnirusi ar ištraukta iš amžių ūkanų. Tikrąją jos reikšmę parodys tai, kokiais naujais atradimais ir naujomis idėjomis bus apšviesta tautos ir žmonių sąmonė, kokie konkretūs, ilgaamžiai darbai padaryti įvairiose gyvenimo srityse, kaip pasiteisins įdėtas darbas, lėšos, viltys, pažvelgta į ateitį. Neseniai šventėme Mindaugo karūnacijos, Valstybės sukaktį, ta proga buvo iškelta Mindaugo asmenybė, šiek tiek lyg ir sumenko Vytauto nuopelnai, Vilniuje pastatytas paminklas, atsirado naujas tiltas ir kt. Kas bus padaryta dabar? Girdėti, jau išleista vertingų leidinių, tūkstantmetis sutaps su atstatytų Valdovų rūmų atidarymu, gal ir dar kas nors bus nuveikta. Tačiau kol kas neteko girdėti, kad būtų atkasta kas nauja, negirdėta iš mūsų istorijos, visuomenei pasiūlyta naujų, perspektyvių idėjų, siekių. Nebent mėginsime priminti ir Europai, ir pasauliui, kad tauta, vadinama tokiu vardu, naujoji Europos Sąjungos narė, su savo problemomis atsirado ne šiandien, ne iš niekur, bet istorijos metraščiuose egzistuoja tūkstantį metų. Tačiau ar kiti tai išgirs? Anokia čia naujiena, juk tiek pat ir daug daugiau metų egzistuoja ir kitos žemyno ir pasaulio tautos. Gal bus pastatyta kokių meniškų paminklų, naujų mokyklų, muziejų, bibliotekų, galiausiai užlopyti varvantys jų stogai, įdėti vėjų neperpučiami langai, už kurių menkus atlygius tegaunančios darbuotojos šąlančiomis rankomis išduoda žmonėms, tarp jų - ir vaikams knygas, daugiausia išleistas prieš kelis dešimtmečius - naujų nupirkti nėra už ką? Gal bus pradėtas vertinti sunkus bene svarbiausio mūsų šviesos nešėjo - Mokytojo - triūsas? Ir gal tūkstantmečio proga ne tik sostinėje, kuri kitais metais taip pat bus ir Europos kultūros sostinė, bet ir gūdžiuose krašto užkampiuose, kur tokios akivaizdžios mūsų gyvenimo žaizdos, bus padaryta reikalingų investicijų į tautos ir jos kultūros ateitį?

 

Manau, ši sukaktis, kaip ir daugelis kitų, paprastam žmogui nesukels jokių ypatingų dvasios pokyčių, pajautų, entuziazmo. Jam per akis kasdienių savo problemų ir bėdų. Na, vyks kažkas šventiška, triukšminga, gal atsiras papildomų nedarbo dienų, kas norės, galės pamatyti didingų renginių, Valdovų rūmus, visokių trumpalaikių instaliacijų, kas trokš, išgers alaus. Tačiau triukšmingų švenčių aidai greit nutyla, kartais palieka net nemalonių, panašių į pagirias nuosėdų. Gilesni tautos, paprasto žmogaus sąmonės klodai sujudinami tikros, istorinės būtinybės, tokios kaip išsivadavimas, visuotinis džiaugsmas ar skausmas, bet ne dirbtinai organizuojami „iš viršaus". Vargu, ar sukeltas triukšmas, kartais - veiklos imitacija, šiek tiek primenanti sovietmečio jubiliejų pompastiką, tiktai besiskirianti turiniu, kuo nors prisidės prie skurdokos, nuolatinių skandalų krečiamos tikrovės pašviesėjimo, plačiųjų gyventojų sluoksnių buities pagerėjimo, paakins užgimti naujoms viltims vietoje jau priblėsusių. Kai kas jau ima ir pabosti, nors vos teprasidėjo. Girdėjau žmones klausinėjant, kada išnyks tie nusibodę, kad ir pasaulinių kompozitorių, veidai nuo Vilniaus troleibusų? Kieno tai išmonė, kiek kainavo? O kiek tokių išmonių dar galime sulaukti? Ką mūsų pačių kūrybai, kultūrai, galiausiai visam būviui suteiks kokios nors tolimos, brangiai kainuojančios estrados žvaigždės padainavimas, nuskambėsiantis vieną vakarą, po kurio ir ji pati kažin ar prisimins kraštą, kuriame dainavo? Be to, kaip girdėti, kai kurių švenčių rengimas vis pakvimpa kažin kokiu negeru kvapeliu. Ar tai mūsų lietuviško būdo savitumas, kai, vos tik pradėję ką nors daryti, iškart ir susivaidijame, kažko nepasidalijame? Juk čia ir pinigėliai, ir - nemaži, nors vis skundžiamasi, kad jų nedaug tepaskiriama iš valstybės (t. y. mūsų visų) kišenės.

 

Tai gal nė nereikia tokių švenčių, kai kosmetiniais pasišlavinėjimais, kaip ir prašmatniais užsienio parodų paviljonais, kurių paskui nėra kur padėti, dangstome dulkes, amžiais susikaupusį purvą ant savo kūno ir dvasios? Reikia, ir dar kaip, tik viską turėtume daryti kukliau, pagal galimybes, rūpestingai skaičiuodami būsimą naudą. Nes jei kelnių dugnas kiauras, žmogaus nepagražins nei plikbajoriškos ambicijos, nei iškrakmolyta „maniška", net ir solidus frakas!

 

Jei mūsų tūkstantmečio (susieto kruvinu įvykiu, bet juk tie laikai buvo žiaurūs) proga padainuosime ir pašoksime patys sau savoje Europos kultūros sostinėje prie Katedros, jau ir tai bus neblogai. Gal žmonėms jų pačių gyvenimas trumpą šventės akimirką pasirodys gražesnis, šviesesnis, gal sumažės abejingumo savojo krašto likimui, jo istorijai, gal net pasiliks gerų prisiminimų ir ilgam laikui? Menu, kaip vienas senas, jau amžiną atilsį, alsėdiškis sovietų laikais vis atsidusdavo: ai, kaip tada, „prie Lietuvos", buvo gražu Palangoje, - atjojo raitas Kęstutis, susitiko savo Birutę... Ir pats iš vaikystės menu aviacijos šventę Telšiuose, Eucharistinį Žemaitijos vyrų kongresą, tai įstrigo atmintyje kaip laisvos valstybės ženklai. Tad teatleidžia už šiokį tokį skepticizmą tie, kam nepatiks toks pakranksėjimas.

 

 

2. Nesu išsamiai susipažinęs su pastarojo, nepriklausomybės, dvidešimtmečio mūsų literatūros paplitimu Europos šalyse, bet kiek suvokiu iš ankstesnės patirties, bylojančios apie rašytinio žodžio, kitos kultūros sklaidą, nesu pernelyg didelis optimistas. Tiesa, širdį paglosto, kai išgirsti gerų žinių apie mūsų teatrų režisierių, jaunosios rašytojų, kino kūrėjų, dailininkų, muzikantų kartos pagarsėjimus, tačiau, nepamačius savomis akimis, sunku spręsti, kaip ten iš tikrųjų. Ar jau pralenkiame kitas tautas, ar bent, - tiek aukštuoju, elitinės, tiek ir žemesniuoju kasdienės kultūros lygmeniu išsiskiriame? Mat nuo seno sergame mažos tautos kompleksu, todėl norime būti žinomi, pastebėti, išgirsti, o menkiausia žinutė atrodo tokia svarbi, vos ne pasaulinės reikšmės įvykis. Kartais, ypač praeityje, taip norėdavosi pasigirti, pasipuikuoti, jog savindavomės net kitų kultūrų žmones, kurie iš tikro ar tik tariamai turėjo lašą lietuviško kraujo, čia gimė, buvo apsistoję. Kaipgi, juk mažai, galvą į saulę keliančiai tautai reikia atramos, smaigo, padedančio kopti aukštyn, žadinančio orumą, savigarbą. Dabar čia mums patalkina žiniasklaida, kai kurios knygų mugėse besireklamuojančios leidyklos, ir, norėdamos patenkinti visuomenės smalsumą, patriotinius jausmus, vaizduoja trokštamą kaip esamą. Tarsi jau užkariautume ne tik Europą, bet ir pasaulį. Nemenkinant tarptautinių mūsų kultūros pasiekimų profesinėje ar akademinėje srityje, į kai kuriuos pranešimus reikėtų žvelgti atsargiai, net kritiškai. Komercinė kelių paklausių, mugės rinkai pritaikytų knygų sėkmė (tartum kitoje mugėje didesnė sėkmė neištiks kitų šalių, autorių!) dar gali nereikšti tikro literatūros ir kultūros paplitimo, - ir tarp tų vidutinių vartotojų, kuriems skiriama, ir tarp negausių profesionalų.

 

Taigi - kokie esame? Ir koks mūsų mažos tautos atspindys tautų bendrijos veidrodyje?

 

Senatvėje, kol pajėgiu, stengiuosi pakeliauti. Ne tik amžinąja savo kryptimi - iš Vilniaus į Žemaitiją, kur nuo Kuršėnų taip atsigauna širdis, iki pat Baltijos, - bet ir ypač pasisvečiuoti pas senąją lady Europą.

 

Teko pakeliauti ir anais, sovietų, laikais, ir griežtai kontroliuojamose turistų grupėse, ir pavieniui. Menu, besilankant Edinburge kažkoks studentas pasiteiravo, ar pas mus, Rusijoje, visi tokie šviesūs kaip mes? Pas juos buvę armėnai, jie - tamsūs... Kaip su koštuviu per veidą! Bet juk reikia ištverti, paaiškinti, kokia kalba kalbame, kokiais rašmenimis rašome. Tik kai imi dėstyti skaudoką savo tautos praeitį, pamatai, kad vakariečiui (ypač didelės tautos žmogui) neįdomu. Jis nebesiklauso. O čia ir kokio nors „saviškio" ausis girdi. Dabar gal naivokai, bet mėgaujuosi išdidžiu jausmu, kad esu laisvas, laisvos valstybės pilietis, žmogus, europietis. Kad galiu nestabdomas važiuoti nuo Helsinkio iki Neapolio ir visur jaustis kaip namie. Tartum Europa būtų seniai manęs laukusi! Ir visi važiuojame, - kas gėrėtis šimtamečiais, gėlėmis išdabintais miestais, kas - „užsikalti" eurų, kas galiausiai sukurti europietiškos šeimos, - čia ypač aktyvios lietuvaitės, skubančios pakeisti pavardes, prašnekti „su akcentu". Lietuvoje iš tikrųjų nebėra šeimos, iš kurios kas nors neišvykęs į Vakarus. Ištrūkimas iš pabaisos gniaužtų rodosi kaip stebuklas, tokiu greitu imperijos subyrėjimu vis dar sunku patikėti, dar sunkiau - kad ją buvo įmanoma įveikti silpnomis savo rankomis. Kai išvydo trispalvę, ašaros biro ne vienam mano kartos žmogui. Ir nors netruko pasirodyti šiurpinančios, laukinės „laisvosios rinkos" grimasos (išsilaisvino ne tik ėriukai, bet ir vilkai!), bet įsilieta į vieningąją Europą, į viso globalizuoto pasaulio erdvę, kur veikia du subjektai, - pasaulinis gamintojas, monopolistas, ir pasaulinis, jo įpirštus produktus perkantis vartotojas. Neiti į šį kelią reikštų tą patį, kaip laikytis pagonybės, kariauti su visu civilizuotu pasauliu.

 

Tiek daug įvyko per trumpą laiką - net galva svaigsta! Štai sakau ir pačiam sau, ir kitiems: Lietuvos valstybę turime branginti jau vien už tai, kad ji yra. Todėl, ypač svetur, apima siutas, kad mes patys jos, brangiausio mūsų turto, jos simbolių, net vardo negerbiame. Juk galėjome jos ir neturėti, jei tik būtume pavėlavę ištrūkti iš anos „sąjungos". Kai kada net šitaip kalbama: girdi, iš vienos sąjungos patekome į kitą, vos ne tokią pat, atsisakėme savo įstatymų, teisių, laisvių. Na, jei taip kalbėtų išlepę vakariečiai, galima suprasti, bet - mes, mes!.. Juk nėra jokio pavyzdžio, kad moderniojoje Europoje būtų išnykusi kokia nors, kad ir maža, tauta, valstybė, kai anoje „sąjungoje" jų - kiek nori.

 

Tačiau ar labai nuo anų laikų pasikeitė požiūris į mus? Ar žino apie mus kiti taip, kaip mes apie juos? Deja, Lietuvos daug kas kaip reikiant nepažįsta, nėra apie ją girdėjęs, painioja su kaimynais, net nežino, kur ji. Naujausias pavyzdys - čekai, kurių draugais dedamės, sumaišė su broliais latviais (1960 metais, menu, Prahoje nevadino kitaip kaip anoniminiais tarybiniais žmonėmis). Deja, taip yra, ir nieko čia nepakeisi. Ne tik tie penkiasdešimt sovietinių metų, bet ir ištisi amžiai, kai buvome svetimųjų valdiniai, tebedangsto mus šešėliais. Jei sovietinėje mokykloje (ir ne tik joje) stengėmės surasti žemėlapyje kokią Afrikos valstybėlę, tai kiti mūsų neieškojo, nors ir europiečiams ne kažin kiek terūpėjome, atrodėme kaip vienas masyvas - nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno. Liūdna, skaudi tiesa, tačiau ne dėl savo kaltės nebuvome Europos tautų gyvenime, ir nors, kaip rašė Paulius Širvys, „nebuvo niekur karo be vyrų nuo Sartų", tačiau dažnai kovėmės už svetimas vėliavas, o patys likome bevardžiai!

 

Vargu, ar daugelis net iš europiečių galėtų apibūdinti, kokie esame. Tai kol kas težino tik mokslininkai, tyrinėjantys mūsų istoriją ir kalbą, krepšinio ar šiaip egzotikos mėgėjai. Na, gal Briuselio valdininkai. Kad ir kaip girtumėmės savo sena indoeuropietiška kalba, kad ir kaip gėrėtumėmės savim, turime prisipažinti, jog esame to civilizuoto, tūkstantmetės kultūros žemyno paribio, netgi, - kad ir kaip būtų gaila! - provincijos gyventojai. Gal tai ir nieko baisaus - juk romėnai andai taip vadino dabartinį Provansą. Visi didieji išradimai, atradimai, idėjos, tikėjimai, politinės santvarkos, civilizacijos ir kultūros laimėjimai užgimė ir tebegimsta ten, o pas mus tik atplūsta, paspartina gyvenimo tempą, sukelia audras, kol it vandens ratilai nurimsta. Ir ne todėl, kad mes prastesni, mažiau gabesni už kitus, - stačiai mums taip klostėsi ir amžių (tūkstantmečio!) pradžioje, ir paskui. Mūsų gamta nėra egzotiška (nebent ne taip nuniokota), žmonių būdas neišreikštas kokiais genialiais, įsimenančiais meno šedevrais, o liūdintis Rūpintojėlis, toks brangus patiems, vargu ar ką pasako kitiems, ypač šiais laikais. Tautos įvaizdžiui sukurti nieko nereiškia nei paprastų piliečių, nei aukštų politikų pasivažinėjimai, nei vienas kitas užsienio komandose žaidžiantis sportininkas: nebežais, bus užmirštas. Tiesa, mūsų Atgimimo vėliavos suplevėsavo pasaulio televizorių ekranuose, menu, išeiviai Kanadoje sakė, kad jie gali didžiuotis savo kilme, nes kitataučiai juos sveikina, tačiau pasaulis toks didelis, laikas toks negailestingas, kad viskas, kas suspindi akimirką, netrunka išblėsti.

 

Tautos, jos žmonių įvaizdis kuriamas šimtmečiais, jis priklauso nuo gyvenimo būdo, gamtos, iškilių asmenybių, vaidmens istorijoje, nuo didžių literatūros ir meno sukurtų simbolių. Pas mus šnekama apie dirbtinį įvaizdžio kūrimą, sudaromos komisijos, leidžiami pinigai, tik užmirštama, jog reikia sukti galvą ne dėl to, kaip turime atrodyti, bet kaip būti. Buvimas, augimas, žmonių gerovė yra ir įvaizdžio kūrimas: šitaip medžiai kelia viršūnes savame miške, maitinami savo dirvožemio. Įleisti šaknis į svetimą žemę ir kultūrą įmanoma, bet tam reikia laiko, galimybių. Todėl, jei medžiai išlakūs, matomi iš tolo. Gal dar šį tą pridės ir žiūrinčiojo vaizduotė. Deja, patys savo įvaizdžio beveik negalime susikurti, jį apie mus kuria kiti. Kaip ir mes apie kitus. Ir nereikia kaltinti veidrodžio, jei atrodai nekaip. Teks daug nuveikti gerinant savo piliečių būvį, kuriant kultūrą, įvairiopai reikštis, kad kiti apie mus sužinotų ir atpažintų. Ir pasikliauti paprasta, amžiais išmėginta kaimietiška kantrybe, kurios taip kratomės.

 

Bet dabar svarbiau - išlikti savimi, išsaugoti tai, kas sukurta per amžius, kad neišsisklaidytų, neištirptų globalinėje erdvėje. Tiesa, išlieka viltis, kad, spartėjant integracijai, rasis ir atoveiksmis - tautinių, etninių šaknų paieškos, priešinimasis suvienodėjimui. Tačiau patarlė primena, kieno motina yra viltis... Ne vienas jaučiame, jog būtina daryti ką nors, nes laikas viską neša atgal, naikina, o žmonės ir tautos - siekia ne tik išsilaikyti, bet ir daugintis, plėstis. Jei to nedaro, už juos padaro kiti, aktyvesni, gyvybingesni. Pasaulis silpnesniajam - ne prieglauda, bet kovos arena. Kaip mums, lietuviams, tai seksis? Juk mes taip mėgstame beždžioniauti, greit perimti svetimus papročius, kalbą, gyvenimo būdą. Prisiminkime, kaip neseniai sovietiniai valdininkai dėl karjeros kurdavo mišrias šeimas, kaip laužydavo svetima kalba liežuvį. Beje, kiek ir dabar gatvėse užrašų kitom kalbom, kaip eteris užtvindytas amerikietiškos popmuzikos, tarsi klausytojas pats negalėtų įsijungti kokios tikros anglakalbės stoties. Sako, net Prancūzija, didelė šalis, riboja savo erdvę svetimai įtakai, o mes - šitokie atviri visiems, kaip buvome, taip ir tebesame „internacionalistai"! Kodėl taip skubame ištirpti, tapti (rodytis?) panašūs į kitus, kalbėti „su akcentu", būti nė jokiais, be savo veido? Pažvelkime į žemėlapį - mūsų etninių žemių ribos it žvėries išdraskytos, tirpome, o kiti plėtėsi mūsų sąskaita. Todėl paikiojantys žemaičiai (pats esu tikras žemaitis!) ne tik juoką kelia - tai dingstis rimtesnėms bėdoms: nutautę mūsų pačių rajonai gali pareikalauti regioninės autonomijos. Kitur tai jau vyksta.

 

Tik nekaltinkime paprastų savo žmonių. Ar kada nors buvo tokia staigi ir tokia gausi emigracija - iš atgimusios valstybės dėl mažos grupės „naujųjų" (gal - „gerųjų"?) lietuvių egoizmo ir gobšumo sukurtos ekonominės prarajos (sakoma švelniau - „atskirties") šalį paliko gyvybingiausia tautos dalis? Juk tai pakerta pačią mūsų egzistenciją! Į jų vietą jau važiuoja kiti, iš Rytų. Pageidaujamas pilietiškumas, Tėvynės meilė, tautiškumas turėtų reikštis kitokiu nei Sąjūdžio laikais būdu - rūpesčiu, kaip pagerinti visos tautos, ypač - vargingiausio žmogaus gyvenimą, ištiesti ranką saviškiui, tikram broliui, besikapstančiam iš amžino skurdo, apginti jį ne tik puolamą plėšiko, bet ir ieškantį savo valstybėje teisybės, ujamą įžūlaus, suponiškėjusio valdininko, praturtėjusio „laimės kūdikio". Juk ir jis - toks pat lietuvis. Kaip jam atkurti savo vertės pajautimą, kad jis ne koks „runkelis", bet galvojantis, apsišvietęs (dažnas - baigęs aukštąjį mokslą), Tėvynę mylintis žmogus, andai Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje laikęs trispalvę, užkėlęs į minkštas kėdes aukštus valdininkus, šalies turtą atidavęs milijonieriams? Ir štai jis pats turi bėgti, - ieškoti ne tik skalsesnės duonos, bet ir pagarbos jo žmogiškam orumui, galimybių karjerai! Tačiau sava valdžia ir ten jo „nepamiršta", - kažin kam šauna į galvą, kad jis jau nebegali būti nė savos šalies pilietis.

 

Tai kiek mes dar turime ir fizinių, ir dvasinių pajėgų, - jei neišbėgti kitur, į svečias žemes, tai bent išsilaikyti savojoje? Gal strateginiai, gyvybiniai tautos reikalai parūps šitaip garsinamo tūkstantmečio proga? O gal užteks tik šventinio triukšmo, šviesų žaismo, „žvaigždžių" padainavimo prie Katedros? Tačiau būkime optimistai ir tikėkime, jog likimas ir šįkart bus palankus. Juo labiau, kad visos prielaidos yra, o jei nepasinaudosime suteikta proga, galėsime kaltinti tik patys save. Taip, kaip dabar kaltiname kunigaikščius, bajorus, besivaidijusius tarpusavyje, bet neįsitvirtinusius baltiškame pajūryje (net marionetiniai sovietinės Lietuvos „vadai" prisimenami dėl nepaimto Karaliaučiaus!), išponėjusius ir nutautusius, galiausiai praūžusius ir valstybę, kurią po šimtmečių teko kelti iš šiaudinių pastogių išėjusiems mužikų vaikams. Bet iš svarstymų atgaline data - jokios naudos, todėl tie, kurie esame savo žemėje, kurie prisimename, kaip mūsų gentis it lapų sauja būdavo vėtrų blaškoma, kaip ją naikino karai, kaip jos miestus, kaimus išguldydavo maras, o mūsų pačių nebelikdavo Europos žemėlapiuose, privalome ir tikėti, ir jausti atsakomybę. Mūsų gyvybės šaknys - savoje žemėje, mūsų namai - mūsų valstybė, o ateitis - mūsų pačių rankose.

 

Gal, sakau, tautos šaknis padėtų saugoti tam tikras dvasios gilumoje glūdintis konservatyvumas, ištikimybė tradicijoms, pašalinei akiai nerodoma drausmė? Nešaukiu į fanatizmą, viduramžius, nekviečiu kartoti Eglės brolių keršto. Tačiau nesilaikyti dvasinės vienybės, susitarimo, moralinio įsipareigojimo savo bendruomenei, neteikti pagalbos silpnesniam saviškiui turėtų būti didelė nuodėmė. Prisiminkime išsisklaidžiusią, ilgai be savo žemės gyvenusią žydų tautą, jos sugebėjimą prisitaikyti pasaulio tautų bendrijoje, kurti idėjas, išradimus, kultūros vertybes, vystyti pažangą ir modernų būvį, išmokti kitų kalbų, ir - amžinos savasties, kone Mozės laikų nuostatų gerbimą, saugojimą. Ieškome pavyzdžių Skandinavijos tautų gyvenime. Jos pasiekė įspūdingų laimėjimų, sukūrė gerovę, tvirtą socialinę saugą, išlaikė savitą subkontinento dvasią. Jaunimas, žinoma, ne dėl skalsios duonos, bet dėl siekio pažinti pasaulį veržiasi iš savojo pusiasalio, tačiau dažniausiai sugrįžta, parneša naujo, tiesa, ne visada gero. Gal ir mes, būdami „tikrojoje" Europoje, irgi suvoksime, kad ne viskas, kas auksu blizga, tikras auksas, bet iš daugelio savo bruožų tapsime pažįstami kitiems?

 

Kokia ta Europos dvasia, jos didybė? Kas, kada ir kaip ją kūrė? Cezaris, užkariavęs galus, sustojęs prie Reino, bet, sugrįžęs į Romą, užkapotas kurijoje? Karolis Didysis, parjojęs į Paryžių, sustingęs priešais Katedrą ant postamento? Šventoji Romos imperija? Napoleonas, plėtęs jos ribas ir idėjas, bet sušalęs Rusijos pusnyse? Kas ji mums, lietuviams? Algirdo, bakstelėjusio ietimi į Kremliaus mūrą, Vytauto, stačiusio prie Pietų Bugo gyvenvietes, bet vos nežuvusio prie Vorsklos, žygiai? Pažadėtoji Žemė, kurią galiausiai priėjome, į kurią, kad ir niurzgant „seniesiems" europiečiams, buvome įsileisti? Pati Europa vienijosi ir skaldėsi, kūrė savo sakmes, runas, mitus, tai ir sudaro jos dvasią. Ji anksti pasiekė aukštą civilizacijos lygį, nukariavo, apiplėšė kitus žemynus, išnaikino ištisas gentis, pralobo, susikūrė gerovę, kultūrą, kol palengva, soti ir patenkinta, išlepo, užsnūdo minkštame guolyje. Ilgainiui jai darėsi sunku atjausti, net suprasti kitus, pakraščių nelaimėlius, tokius kaip mes. „Ar žinojote, su kokiu ilgesiu mes, pavergti, žvelgėme nuo savojo kranto į jūrą, už kurios gyvenote jūs, laisvieji?" - paklausiau danų karininką, prieš keliolika metų Rukloje rengusį pirmą mūsų taikos palaikymo būrį. „Taip, mes tai žinojome", - taisyklinga rusų kalba atsakė jaunas kapitonas, galbūt parengtas NATO veiksmams šiame, mūsų, krante, bet veikiausiai gintis savajame. Taigi jie žinojo. Bet kuo danai, belgai ar švedai galėjo mums padėti? Pasaulinius karo ir taikos žaidimus žaidė ne jie, bet didieji. Vadinasi, už tai, ką pasiekėme, turime dėkoti tik patys sau, nes tik po Maskvos pučo žlugimo tebuvome pripažinti. Dėl šventos ramybės Europa mus (net beveik keturių dešimčių milijonų lenkų tautą) paaukojo ne kartą.

 

Ar ne dėl to snūdo Europai naujaisiais amžiais nepasisekė išsaugoti ramaus būvio? Išlepusiame, sename jos kūne rasdavosi ligų, netgi kildavo tokių beprotiškų utopijų kaip komunizmas ar fašizmas, kurios užvaldydavo, papirkdavo, išgalabydavo ne tik milijonus paprastų žmonių, bet ir daug humanistų inteligentų. Ne dvasingieji humanistai, bet patologiški maniakai, tokie kaip Stalinas, Hitleris, tapdavo jos valdovais. Dabar Europoje santykinai ramu, išskyrus nebent Balkanus, iš kur kilo ne vienas karas, ir Rusiją, nesuvaldančią neklusnaus, prieš šimtmečius užgrobto Kaukazo. Dabar galime prisiminti egzotiškas, didingas, tarsi ne tokias kruvinas jos sakmes, žiūrėti pagal jas sukurtus filmus, klausytis R. Vagnerio operų. Europos dvasia mus traukė visais laikais, pagal ją ir mes, ir mūsų kaimynės tautos modeliavo savo gyvenimą ir kultūrą (iš lotyniškosios, ne iš bizantiškosios Europos priėmėme krikštą). Ir visada turėjome savo karštų Europos dvasios skleidėjų, misionierių, nešusių ir platinusių jos gyvenimo būdą, kultūrą.

 

Ar dabar jos dvasia, sukurta tokių genijų kaip Dantė, Šekspyras, Paskalis, Gėtė, Dikensas, Balzakas, Prustas, tokių jos mitologijos reiškėjų kaip T. Manas XX a., vis tokia pat didinga, ar ji - tik gidų turistams sekamos sakmės? Ar jos mąstysenoje, literatūroje, mene tebegyvuoja aukšti humanizmo idealai, išraiškos tobulumo pavyzdžiai, ar pseudointelektualūs, patologija ir seksu atmiešti rašymai, eurovizijos žaidimai, sava ar iš anapus vandenyno atnešta popkultūra? Kaip gyvuos, kokio tvirtumo bus tas didelis, nepaslankus Europos Sąjungos darinys, tarsi įkūnijęs Cezario, Karolio Didžiojo, Napoleono vizijas? Dabar jis mums kaip ir NATO - užuoglauda nuo žvarbių rytvėjų. Tačiau šiais, globalizacijos, sumažėjusių nuotolių, reliatyvaus laiko šimtmečiais, dešimtmečiais viskas susikuria ir išyra greičiau, užtrunka trumpiau. Tai kaip turime galvoti apie savo ateitį, kai mename tūkstantmetę istoriją? Juk tą didelį, „dviejų greičių" milžiną, tą valstybę-nevalstybę, kuri kartais šiaušiasi prieš Ameriką, bet, ištikus bėdai, turės vėl šauktis jos pagalbos, kartkartėmis sudrebina milijoninės išeivių iš jos kadaise nukariautų šalių masės. Tokie iššūkiai jai kada nors gali būti lemtingi, pakeisti etninę sudėtį, tikėjimą, papročius, - ateivių veidai netrukus šmėsčios ne tik eurovizijos scenose, bet ir ant Europoje sukurtų knygų viršelių. Galiausiai ją nesunkiai supriešina net rusiškos dujos. Tačiau gal tokie iššūkiai būtini, kad ji nubustų, atgaivintų savo buvusias galias ir ambicijas? Gal jai reikia kokių nors laukinių skitų, kaip rašė S. Jeseninas? Net ir mes, rytiniai europiečiai, nauji, tarsi išnirę iš nebūties Sąjungos nariai, reikalaudami užsistoti, sukeliame jai rūpesčių, žadiname.

 

Tačiau gal šiek tiek ir pajuokaukim, - ar verta sukti galvą, kas bus dar po tūkstančio metų? Carpe diem, kaip sakydavo išpaikinti, ateitimi nesirūpinantys romėnai. Gal istorija, iki šiol mums buvusi ne tik bloga, bet ir maloninga, kaip nors viską vėl gražiai sudėlios? O gal būsimi laikai viską apvers aukštyn kojomis, tik mes nieko nebematysime, nebegirdėsime, ir mūsų negrauš sąžinė, kaip ir mūsų tolimųjų protėvių? Gal kaip nors išvengsime snaudalių, lengvabūdžių, lėbautojų likimo, ir Dievas mūsų taip skaudžiai nenubaus, kaip nubaudė savo paties tautą už nusilietą aukso veršį?

 

O jei kalbėsime rimtai, tai bent dorai ir sąžiningai atlikime tai, kas priklauso nuo mūsų dabar. Ir džiaukimės, kad vėl kertamas langas į literatūrinę ir kultūrinę Europos erdvę, - šįkart toliau, nei kaip dar buvo neseniai - iki buvusios Berlyno sienos. Ir kad kirtiklis - tvirtose jaunosios kartos rankose.

 

 

3. Vienas šį tą apie literatūrą išmanantis pažįstamas, pavartęs mano naują storoką romaną „Laukimas", nusistebėjo: „Tai vis dar rašai?!." - „Kaip matai, - atsakiau. - O ką daugiau daryčiau, jei kitko nemoku?" Žmogus gūžtelėjo pečiais, nusišypsojo keista, užjaučiančia šypsena ir daugiau nieko nebesiteiravo. Ką turėjo galvoje klausdamas, ką pamanė išgirdęs tokį atsakymą? Kad tebesu apsėstas keisto, ankstyvoje jaunystėje, net vaikystėje įsikalbėto užsispyrimo, kuris ilgainiui virto kažin kuo panašiu į darbą, net gyvenimo tikslu? Kad už tą darbą beveik nieko negaunu, nors visi už bet kokį darbą gauna?

 

Tačiau pasijutau taip, kaip pasijusdavau jaunystėje, kai troškau būti „garsus", vadintis rašytoju, bet kieno nors paklaustas, ką galima jūsų paskaityti, sutrikdavau, net susigėsdavau, jog turiu išvardyti mažai tegirdėtas savo knygeles. Mano galva, rašytojai buvo tik tie, kurių veidai žvelgė iš vadovėlių, kurių vardai būdavo plačiai minimi. Todėl išmokau dangstyti savo veiklą tokiu neapibrėžtu žodeliu - literatas, tiesa, kurį laiką buvau žurnalistas. Norėdamas kaip nors pasiteisinti prieš patį save, prisiminiau seną pokalbį su Kaziu Jankausku, kai neatsargiai prasitariau, jog jis, toks geras rašytojas, tiek dėl nelemtai susidėjusių aplinkybių (areštas, lageris), tiek dėl kuklumo (sugrįžęs leido geras knygas, ypač - biografinius romanus), tartum liko nuošalėje. „Matyt, tiek tesu padaręs..." - ištarė be kartėlio ir nusišypsojo išmintinga inteligentiško žmogaus šypsena. Prisiminiau, kad ir pats esu šitaip rašęs: tik rašytojo knygos turėtų būti žinomos, o jis pats - nematomas, negirdimas. Bet kad ir tų mano knygų...

 

Taigi, vis dar teberašau...

 

Tai gal man jau atėjo tas saulėtas ruduo, kai viskas, kas andai draskydavo širdį, - noras būti pagirtam, ambicijos, nuoskaudos, pavydas (baltas, juodo neturėjau) baigėsi, it koks grėsmingas debesis nuslinko už girių? Iš tiesų, man kartais tarsi nebeegzistuoja nė gyva, prieštaringa, skaudoka šiuolaikinė tikrovė, - sakau, tesimurkdo joje kiti, jaunesni, kovojantys dėl vietos po saule. Ak, jau ir sielą užlieja tokia giedra, skaidri ramybė, atlaidumas žmonėms, jų klaidoms (ne niekšybėms!), kad žvilgsnis į būtį ir net buitį tapo filosofiškas. Man nebesvarbu triukšmingas literatūrinis gyvenimas, nebeskaitau kritikos straipsnių, nebent recenzijas, kuriose išdėstomas knygos turinys, idėjos, nustatoma meninė vertė. Juk pats visko ir neperskaitysi. Šiuo atžvilgiu man ypač patikimos, objektyvios atrodo R. Šerelytės kritinės pastabos. Na, šiek tiek gaila, kad kažkur pradingo tiedu padaužos, Kastoras ir Poluksas, kurie, imituodami vulgaroką lietuviško postmoderno kalbėjimą, vis dėlto išsklaidydavo saldžius smilkalus, saviškių smilkomus saviškiams, ir kartais pamatydavai, jog karalius nuogas. Kažkam neįtiko? Bet juk kritikos reikia visokios, taip pat ir šitokios... O skaityti labiau traukia klasiką, antikos veikalus, Bibliją, mat širdis taip ilgisi pastovumo, amžinųjų tiesų. Tikrai - senatvė?! Kadaise atrodydavo, kad tas metas, kai žmogus išmintingas, patyręs, kai viskas jam žinoma ir įveikiama, turėtų būti toks gražus. Gali sau leisti laiką be rūpesčių, kankinančių abejonių, net sunkaus kasdienio darbo. Ypač gerbiau mokytus, daug knygų perskaičiusius, įdomių žmonių pažinusius, svečių šalių pamačiusius žilagalvius.

 

Tai gal galiu mėgautis ir vienatve, netgi nuošale, kuri mane visada taip traukė? Iš prigimties jaučiu palaimą, kai, atsidūręs žmonių minioje, kur niekas manęs nepažįsta, bet aš visus tartum pažįstu, nes ir matau, ir girdžiu, ir jaučiu, lygu vilkėčiau nematomu padarantį drabužį. Visą gyvenimą dvasioje jaučiausi vienišius, vandenyno lašelis, ir toji būsena atrodė itin saugi, palanki apmąstymams, idėjoms, netgi žmogaus sielos pažinimui, - juk atmintyje nuolat skambėjo kitų žmonių balsai. Visokia vieša veikla ilgainiui pasirodydavo esanti klaida, kažin kokia netikrumo būsena, už klaidas ir mokėjau, o pats tarp žmonių niekada neatsidurdavau „reikiamu laiku, reikiamoje vietoje", bet dažniau - ne laiku, ne vietoje. Rodos, dabar tik džiaukis kiekvienu išaušusiu rytmečiu, dieną kiek išgali dirbk, vakare - padėkok likimui, kad neatsitiko nieko bloga. Tad ko dar reikia?

 

Anaiptol!..

 

Bet tartum nubudo atmintis ir negailestingai, skaudžiai laužo sustingusio laiko ledą. Iškyla tai įvykiai, tai nebesantys žmonės, tai jų žodžiai ir veiksmai, tai skausmingas gamtos grožis ar buities nyka, visokios pamirštos smulkmenos. Kokia talpi, nemari žmogaus atmintis. Kartais net imi gyventi būtuoju savo ir kitų laiku. O dar labiau stebina tai, kad seniai buvę rūpesčiai - dėl savęs, dėl kitų, dėl viso nesuvokiamo, grėsmingo pasaulio niekur neišnyko, maža to, į jokius klausimus, kilusius vaikystėje, taip ir nesuradau atsakymo. Nebent išmokau profesionaliau, netgi literatūriškai juos įvardyti. Bet kas iš to? Ir nebe laikrodis, bet pats laikas tiksi vis įsakmiau, ir jei kažin kada atrodė, kad išeina tik kiti, tai dabar jau tenka patikėti, kad išeisi ir pats. Nes nesi išimtis. Tai man nekelia nei baimės, nei dvasios sumaišties, nei noro skubėti, tačiau verčia daug ko atsisakyti, laikytis tam tikros kaip kariškio ar dvasininko savidrausmės. Be juodo kasdienio darbo ne tik kuklus literatas, bet ir tikras genijus nieko vertinga nepadarys. Gal tos mano patirties, įgytos tarsi plaukiant per juodą, kupiną pavojingų sūkurių, bet vis dėlto laimingai įveiktą upę, kam nors prireiks? Gal kas nors įsivaizduos tai, ką gražaus (kaip nekenčiu bjaurasties, bet kur tu nuo jos pabėgsi?!) matė mano akys, pajaus, ką džiaugsmingą akimirką jautė mano širdis, gal ir vienu kitu klystančiu bus mažiau? Tačiau atminties perkratymas nesuteikia ramybės, priešingai, priverčia viską išgyventi antrą sykį, - juk tie praeities vaizdiniai gali būti ir skausmingi, ir klaidinantys, o einant aštriomis jų briaunomis reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą.

 

Ar saugus? Taip. Ir ne tik todėl, kad nevaikštau vėlai, bet kad gyvenu šalyje, kurioje man visko užtenka, kuri sumoka pensiją, užtikrina pakenčiamą pragyvenimą, kad turėčiau normalias darbo sąlygas, galėčiau save laikyti kone vidutiniu piliečiu. Ir vadovaujuosi išmintim, jog žemiau kaip pati žemė, kol gyvas, nenukrisiu. Tą šalį aš jaučiu kaip savo paties kūną ir kraują, o jos laisvė, istorinis likimas - mano paties likimas. Jei ji saugi, saugus ir aš. Ir ne taip svarbu, kokia politinė partija šiandien valdžioje (jei tik negraso šalies laisvei), tautos ir valstybės netapatinu su valdininkija, kasdien iškrečiančia visokiausių šunybių. Žinoma, dėl to skaudu. Tačiau nepasiduodu įsivyravusiai madai, tam „geram tonui" vainoti viską, kas tik pas mus vyksta ir kas daroma. O vyksta ir daroma tiek daug gero, kad pamatytų ir neregys. Juk tai ne svetima, bet mano valstybė, mano Tėvynė, mano Motina, - ar geresnė, ar blogesnė. Kitos ir kitokios negaliu turėti. Džiaugiausi, kai ją priglobė Europa, kai ėmėsi saugoti NATO, kurios naikintuvus, nukaukiančius virš mano sodo namelio, palydžiu akimis. Tačiau atmintis vis tiek gyva, ir matau siaubo kupinas sustingusių ant šaligatvio praeivių akis, kai 1940 m. birželio popietę į Telšius Luokės gatve viena po kitos rieda „palutorkės", pilnos apdulkėjusių rusų kareivių. Girdžiu tūžmo apimtą Motinos giminaitį Alpį, - kokio velnio mes nesiginame? kur mūsų vadai, generolai, ministrai? ko jie mus mokė?! Pokariu jis pats, liktinis puskarininkis, su žmona žuvo miške. Atsimenu griaunamas gimtojo kaimo sodybas, kur okupantai karštligiškai statys aerodromą, tačiau juo nepasinaudos, tik išbėgdami susprogdins, bombų, šovinių kauges. Ir ilgą virtinę vežimų, kurie iš netolimo Rainių miškelio vežė karstus į Telšių kapines. Girdžiu ankstyvą rytą šūvius Gerulių dvare, kur daržinėse uždarytos žydų moterys, vaikai, o už sodo iškastos duobės. Naktimis vis sapnuoju enkavėdistus ir Ubiškės stribus, stovinčius už langų, krečiančius trobą. Tai kur dėti tuos prisiminimus, sapnus, baimes?

 

Dažnai užplūsta ir kitokios nesaugumo pajautos. Netgi sąžinė ima graužti: taip, tu gali jaustis ramus ir dėl savęs, ir dėl savo vaikų, ir dėl vaikaičių, - juk jie jau nebe maži, kita vertus, ateis ir toks metas, kai jų nebematysi, nebegalėsi padėti, o jie vis tiek bus. Tačiau dabar aplinkui yra ir kitų, kad ir svetimų, bet savų žmonių, tavo paties tautiečių, skurstančių, nusivylusių, apleistų, paliktų likimo valiai. Kiek jų dar daug atgimusioje mūsų Tėvynėje! Ypač skaudu dėl mažylių, - pragertų, niekinamų iškrypėlių, paliktų, net nužudytų tikrų motinų, - savame krašte, savo gimtose sodybose, nykiuose miestų „blokiniuose". Matau, kaip mūsų socialiniai darbuotojai kasdien grumiasi su kokia blogio galybe. Nesakau, kad mažyliams negera augti globos įstaigose, kad jie nepatiria glostančių rankų švelnumo, širdies šilumos, kad neišaugs dorais žmonėmis. Tačiau kur jų artimieji, su kuriais juos sieja kraujo ryšys, šeimos, giminystės šaknys? Valstybės globos institucijos išaugins nelaimėlius, bet nepadarys to, ko padaryti neįmanoma. Juk kadaise buvo paprotys - saviems užauginti savus, našlaičius, juk buvo ir geros tetos, ir geri dėdės, ir vyresnės seserys, ir vyresni broliai. Valstybė tepasirūpina nebent tais, kurie jau nieko nebeturi šiame žiaurokame pasaulyje. Ir nėra nieko skaudesnio, kaip matyti skriaudžiamo, apgauto vaiko, ypač - našlaičio akis. Tik dažnai jose jau nebe ašaros, bet pyktis, įžūlumas, klastingas gudravimas. Ne kartą Vilniaus senamiestyje nuperku kokiam elgetaujančiam vaikui bandelę, užsivedu į pieno kavinę, išsikalbu. Bet kai kartą nelaimėlis paprašė ne paprastos, bet saldžios bandelės, pardavėja paprotino - paprastas, ne saldžias, mažieji elgetos išmeta, saldžios - jiems užkandis prie narkotikų. Še tau, kad nori!..

 

Labdara, mūsų visų gailestingumas gali šiek tiek padėti, bet neišgydys susvetimėjusios, poliarizuotos visuomenės skaudulių. Pasitaiko, mūsų pasigaili net vakariečiai - atveža vaikų globos namams ne tik kokių mažų dovanėlių, bet ir vertingų daiktų. O darbščios „Betanijos" moterys pamaitina ne tik vargšus, parapijos atsiųstus senukus, bet įpila lėkštę sriubos ir užklydusiems girtuoklėliams. Tačiau teko matyti ir tokių dalykų, kaip koks nors turčius nuperka buvusiai savo mokyklai kompiuterį, o kiek iš to pasidaro reklamos!.. Ir daug ką galiu suprasti, bet niekaip nesuprantu, net neįsivaizduoju, kaip jaučiasi tie, kas gauna dešimtis, net šimtus tūkstančių, kas visokiomis suktybėmis ieško neteisėtų didelių kompensacijų, kai aplinkui šitiek nepriteklių, vargo, tikro skurdo? Kur jie ir deda šitokius pinigus? Negi valgo?!

 

Bet, matyt, ne kiekvienam leista tai suvokti. Štai čia ir baigiasi giedra mano rudens ramybė ir vėl ima suktis amžinasis gyvenimo ratas. Ir prasideda nepažinto ir nepažinaus pasaulio esatis.


Veržuva, 2008, birželis


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)