Marija Dočkutė (g. 1990) šiais metais baigė Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją. 2008 m. Lietuvos 40-ajame jaunųjų filologų konkurse už geriausią poeziją apdovanota I laipsnio diplomu. Eilėraščių publikavo „Literatūroje ir mene".
Present Simple
...greit lapkritis baigsis
ir rūkas ant namo tūps prieblandos bitėm.
ir liūdna - lyg einant kačiukų
prie upės su tėvu skandinti.
...ir tėvas paskendo, greit lietūs
duš, stiklo šukelėm pavirtę,
miegosim ilgai, lyg paliepus
kažkam dar šį rytą nemirti,
nerimti, netapti iš žodžio
kažkuo, ką galėtum paliesti.
...greit lapkritis baigsis, kuproto
dievuko į žemę nusviestas.
jei klaus, nebeskraido bitutės,
aš/tu gyveni, jis/ji miršta.
...bus dienos prie lovos sutūpę
labai paprastai - present simple.
Avinėlio
bet tik tark žodį
ir mano siela pasveiks
tai tik pelenas krinta ant odos,
o atrodo, lyg griūtų trys tiltai.
man baisu. tu mane apkloki
ir lyg avinėlį pagirdyk,
kai naktis ir kai sniegas, ne kraujas,
sirpsta pirštų galiukuose šaltas.
kai iš naujo - ir vėl nieko naujo,
ir iš naujo - aš kaltas aš kaltas - -
ar nekaltas? dabar nieks nežino.
tik pasibaigė, ponios, spektaklis.
jau užveskite, ponai, mašiną,
iš žaizdų man išlakite naktį,
ar bent žodį - ir sveiks mano siela,
kai iš naujo - neturim neturim
nekaltų, bet nekaltas juk miega
avinėlio kraujas ant durų.
Atstumams
bekarščiuoją maži troleibusai,
benutylančios rudenio fleitos
tyliai bus - kad tu net nepabusi,
o ir žiemos bus spėję praeiti -
gal nueit iki arktinio poliaus,
gal vos tik iki gatvės žibinto -
tie atstumai kas rytą kartojas,
o kas dieną tik rytas pakinta
tyliai taip - lyg iš delno gegutė
lestų žvilgantį nemigos sniegą,
ir sakau - kartais reikia nebūti,
kartais būtino nieko nelieka,
tik atstumai toliau nei per žodį
ir gilau nei per tylą nušvinta.
raibuliuojantis kraujas po oda
susirango prie gatvės žibinto.
Apie pasileidėlę Žizelę, kuri pranyko
Vis dažniau taip nutikdavo: sėsdavo veidu į jūrą
ir vanduo vis aptėkšdavo plaukus,
ir raidės, žmonių parašytos,
tyliai gesdavo kaip švyturiai, kai į juos nebežiūri,
ir kaip mylimos blėsdavo, kai atsirasdavo kitos.
Vis dažniau taip nutikdavo: nebegalėjai atskirti,
kur tinklai, o kur rūbai, kai supdavos prieplaukoj valtis;
negalėjai surasti to vieno vienintelio irklo,
kai per smėlį nuslysdavo žiedas nebūto paparčio;
o ant rankų - nei žiedo, nei kūdikio: tarsi gniūžtelė
jūros dumblių ant molo, nakčia gintarais nubarstyto.
Vis dažniau taip nutikdavo, kol vieną kartą Žizelė
merkė kojas į vandenį ir paprasčiausiai išnyko.
O po to
verkė vyrai ir juokės jų moterys - tarsi pamatę
žvaigždę krentančią ir pakuždėję jai didelį norą.
Tik vaikai kartais naktį sapnuodavo mėlyną katę,
vis dar ieškančią niekad šiam kaime nebuvusio molo.
Rudeninis
tavo rankos per šaltos, kai lyja,
kai ruduo brauko pirštais per gatvę,
kai vanduo brauko pirštais per stiklą,
o į smilkinius tvinsta vienatvė
tarsi stringantis kraujas aorta,
kai dangus taip žemai, tarsi kristų,
tavo raidės mane atkartoja,
pakabina ant sienos lyg Kristų.
tavo rankos per šaltos, kai sninga,
tavo žodžiai - sušlapę degtukai.
kai ta meilė labai nelaiminga,
o ant miesto toks didelis rūkas,
ir tik tirpstančio ledo degtinė
pūko sniegenom suspurda saujoj,
kai ta meilė labai paskutinė,
tavo rankos nebūna iš naujo,
ir daugiau nebebūna, kai sninga,
ir kai lyja, daugiau nebebūna.
kai po truputį žiemos atpinga
ir po truputį krenta karūnos
svetimoms karalienėms po kojom
ar į vidurį svetimo miško,
tavo sniegas mane atkartoja -
iš dangaus krenta žemėn
ir tirpsta.
Seniai matytam draugui
kaip gyvenu? šiek tiek sergu, vos vos
pakosčiu. nesijaudink, nieko rimto
man nenutiko, nepakelt galvos
neteko dar, nors ir sunku, kai švinta,
ir temstant kiek sunku, bet nieko tokio.
praeis, žinau, ne vienąsyk praėjo,
ką aš veikiu? aplenkdama golgotas
šiek tiek pavaikštau kvepiančiom alėjom,
pasirenku kaštonų - nieko rimto
man nenutiko. ar ilgiuos? ilgiuos truputį.
gal kiek labiau betemstant negu švintant.
gal kiek labiau ilgiuos tavęs per liūtį.
bet ką jau, juk žinau, praeina viskas.
dabar ruduo, kiek šalta, kiek pakosčiu.
tiesa, vis dar liepsnoja mano tiltai,
bet vis rečiau prisimenu paglostyt
liepsnelės liežuvėlį šiurkščiavilnį
ar šiurkščią vilną, adaton įvertą.
kur gyvenu? šią žiemą būsiu Vilniuj,
ar gyvenu? dar nežinau, ar verta.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)