tekstai.lt

Marija Dočkutė. Eilėraščiai


b_100_139_16777215_0___images_stories_marija_dockute.jpg

 

Marija Dočkutė (g. 1990) šiais metais baigė Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją. 2008 m. Lietuvos 40-ajame jaunųjų filologų konkurse už geriausią poeziją apdovanota I laipsnio diplomu. Eilėraščių publikavo „Literatūroje ir mene".

 

 

Present Simple

 

...greit lapkritis baigsis

ir rūkas ant namo tūps prieblandos bitėm.

ir liūdna - lyg einant kačiukų

prie upės su tėvu skandinti.

 

...ir tėvas paskendo, greit lietūs

duš, stiklo šukelėm pavirtę,

miegosim ilgai, lyg paliepus

kažkam dar šį rytą nemirti,

 

nerimti, netapti iš žodžio

kažkuo, ką galėtum paliesti.

...greit lapkritis baigsis, kuproto

dievuko į žemę nusviestas.

 

jei klaus, nebeskraido bitutės,

aš/tu gyveni, jis/ji miršta.

...bus dienos prie lovos sutūpę

labai paprastai - present simple.

 

 

 

Avinėlio

 

bet tik tark žodį

ir mano siela pasveiks

 

tai tik pelenas krinta ant odos,

o atrodo, lyg griūtų trys tiltai.

man baisu. tu mane apkloki

ir lyg avinėlį pagirdyk,

 

kai naktis ir kai sniegas, ne kraujas,

sirpsta pirštų galiukuose šaltas.

kai iš naujo - ir vėl nieko naujo,

ir iš naujo - aš kaltas aš kaltas - -

 

ar nekaltas? dabar nieks nežino.

tik pasibaigė, ponios, spektaklis.

jau užveskite, ponai, mašiną,

iš žaizdų man išlakite naktį,

 

ar bent žodį - ir sveiks mano siela,

kai iš naujo - neturim neturim

nekaltų, bet nekaltas juk miega

avinėlio kraujas ant durų.

 

 

 

Atstumams

 

bekarščiuoją maži troleibusai,

benutylančios rudenio fleitos

tyliai bus - kad tu net nepabusi,

o ir žiemos bus spėję praeiti -

gal nueit iki arktinio poliaus,

gal vos tik iki gatvės žibinto -

tie atstumai kas rytą kartojas,

o kas dieną tik rytas pakinta

tyliai taip - lyg iš delno gegutė

lestų žvilgantį nemigos sniegą,

ir sakau - kartais reikia nebūti,

kartais būtino nieko nelieka,

tik atstumai toliau nei per žodį

ir gilau nei per tylą nušvinta.

raibuliuojantis kraujas po oda

susirango prie gatvės žibinto.

 

 

 

Apie pasileidėlę Žizelę, kuri pranyko

 

Vis dažniau taip nutikdavo: sėsdavo veidu į jūrą

ir vanduo vis aptėkšdavo plaukus,

ir raidės, žmonių parašytos,

tyliai gesdavo kaip švyturiai, kai į juos nebežiūri,

ir kaip mylimos blėsdavo, kai atsirasdavo kitos.

 

Vis dažniau taip nutikdavo: nebegalėjai atskirti,

kur tinklai, o kur rūbai, kai supdavos prieplaukoj valtis;

negalėjai surasti to vieno vienintelio irklo,

kai per smėlį nuslysdavo žiedas nebūto paparčio;

 

o ant rankų - nei žiedo, nei kūdikio: tarsi gniūžtelė

jūros dumblių ant molo, nakčia gintarais nubarstyto.

Vis dažniau taip nutikdavo, kol vieną kartą Žizelė

merkė kojas į vandenį ir paprasčiausiai išnyko.

 

O po to

verkė vyrai ir juokės jų moterys - tarsi pamatę

žvaigždę krentančią ir pakuždėję jai didelį norą.

Tik vaikai kartais naktį sapnuodavo mėlyną katę,

vis dar ieškančią niekad šiam kaime nebuvusio molo.

 

 

 

Rudeninis

 

tavo rankos per šaltos, kai lyja,

kai ruduo brauko pirštais per gatvę,

kai vanduo brauko pirštais per stiklą,

o į smilkinius tvinsta vienatvė

tarsi stringantis kraujas aorta,

kai dangus taip žemai, tarsi kristų,

tavo raidės mane atkartoja,

pakabina ant sienos lyg Kristų.

 

tavo rankos per šaltos, kai sninga,

tavo žodžiai - sušlapę degtukai.

kai ta meilė labai nelaiminga,

o ant miesto toks didelis rūkas,

ir tik tirpstančio ledo degtinė

pūko sniegenom suspurda saujoj,

kai ta meilė labai paskutinė,

tavo rankos nebūna iš naujo,

 

ir daugiau nebebūna, kai sninga,

ir kai lyja, daugiau nebebūna.

kai po truputį žiemos atpinga

ir po truputį krenta karūnos

svetimoms karalienėms po kojom

ar į vidurį svetimo miško,

tavo sniegas mane atkartoja -

iš dangaus krenta žemėn

ir tirpsta.

 

 

 

Seniai matytam draugui

 

kaip gyvenu? šiek tiek sergu, vos vos

pakosčiu. nesijaudink, nieko rimto

man nenutiko, nepakelt galvos

neteko dar, nors ir sunku, kai švinta,

ir temstant kiek sunku, bet nieko tokio.

praeis, žinau, ne vienąsyk praėjo,

ką aš veikiu? aplenkdama golgotas

šiek tiek pavaikštau kvepiančiom alėjom,

pasirenku kaštonų - nieko rimto

man nenutiko. ar ilgiuos? ilgiuos truputį.

gal kiek labiau betemstant negu švintant.

gal kiek labiau ilgiuos tavęs per liūtį.

bet ką jau, juk žinau, praeina viskas.

dabar ruduo, kiek šalta, kiek pakosčiu.

tiesa, vis dar liepsnoja mano tiltai,

bet vis rečiau prisimenu paglostyt

liepsnelės liežuvėlį šiurkščiavilnį

ar šiurkščią vilną, adaton įvertą.

 

kur gyvenu? šią žiemą būsiu Vilniuj,

ar gyvenu? dar nežinau, ar verta.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)