Levas Kovarskis gimė 1950 m. Vilniuje. 1973 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, vedė ir su žmona išvažiavo dirbti į mažą pietų Lietuvos miestelį. Vėliau grįžo į Vilnių, tapo psichiatru ir psichoterapeutu. 1990 m. L. Kovarskis kartu su nedidele grupe bendraminčių išvažiavo į Helsinkį studijuoti psichoanalizės.

Šiuo metu dirba Helsinkyje psichiatru, psichoterapeutu ir psichoanalitiku. Visada domėjosi grožine literatūra, jaunystėje norėjo būti rašytoju, bet tam, anot paties L. Kovarskio, „sutrukdė noras moksliškiau pažinti žmogaus sielą; prireikė laiko suvokti, kad gera grožinė literatūra giliausiai ją ir atspindi". „Metai" L. Kovarskio prozą spausdina pirmą kartą.

 

 

Stovėjau žydų kapinėse, laidojome šokių mokytoją. Pasimirė gana jauna, paliko vyrą su trim vaikais, mažiausiajam sukako aštuoneri. Žmonių grupelės stovėjo prie kažkokio pastato, primenančio koplyčią be kryžiaus, kuriame buvo pašarvota mirusioji, daugelis atsisveikinančiųjų buvo viduj, bet visi ten netilpo. Apeigų pabaigos belaukiant prailgo, tačiau visų veidai tebebuvo rimti, net vaikų. Paskui du vyrai, užsidėję kipas (taip ir nesupratau, ar jie irgi žydai, ar ne), atvežė karstui padėti vežimėlį keturiais ratais: du - dviračio, kiti du - vaikiško vežimėlio.

 

Aš protu mirusiosios ir jos šeimos gailėjau, bet širdim nieko nejaučiau. Viskas man čia atrodė keista. Stovėjau tvarkingai, stengiausi rankas laikyti priekyje, nors tai nebuvo patogu ar man įprasta, retsykiais su žmona persimesdavau keliais žodžiais.

 

„Protoplazmos maišeliai, galvojau sau, genų pagaminti iš purvo ir Saulės šviesos. Šį kartą Žemei atsigręžus šia puse į Saulę (turėjau galvoje „išaušus šiai dienai"), maišelių būrelis apsitraukė šviesą sugeriančiu audiniu (beveik visi buvo juodais drabužiais, tik mano kelnės buvo šviesios, aš dėl to šiek tiek gėdijausi) ir susibūrė šioje vietoje. Kas juos verčia taip daryti? Tik jau ne gravitacinė ir ne elektromagnetinė jėgos, kurios Pasaulyje yra esminės. Tačiau kaip tos esminės jėgos taip sudėliojo atomus ir susuko laukus, kad visi čia susirinkę maišeliai dabar beveik vienodai raukia savo paviršius (liūdnus veidus) ir tuoj užkas į žemę vieną užvakar nustojusį judėti?"

 

Matyt buvau pradėjęs perdėm dėmesingai apžiūrinėti žmones, nes vienas vyras įsistebeilijo į mane, o paskui, liūdnai šyptelėjęs, vos pastebimai man linktelėjo. Aš taip pat linktelėjau. Man reikėjo eiti į jau seniai sutartą susirinkimą. Šokių mokytoja užvakar krito negyva per pamoką, tad, kai tariausi dėl susirinkimo, negalėjau to numatyti. Bet, galvojau, laidotuvės - gerbtina priežastis, galiu kiek vėluoti, visi supras. Būtų gerai paspausti ranką našliui ir vaikams, pažiūrėti jiems į akis. Nors ką ypatinga jose pamatysi? Nuleidau žvilgsnį į žemę ir toliau sau mąsčiau.

 

„Tiksliau pagalvojus, tai jie - net ne protoplazma ir ne atomai, tik šiaip neapibrėžtos bangelės; egzistencijos tikimybė jiems tapo tikrove tik dėl to, kad jie vienas kitą pažino. Taip bent jau aiškina kvantinė fizika. Jų kaip ir nėra, jie - tik sustingusi tikimybė."

 

Čia mintyse susipainiojau, nes žmona atkreipė dėmesį į mūsų seną pažįstamą, kurios aš jau nepažinau, paskui staiga iš koplyčios pradėjo virsti žmonės, netrukus turėjo išnešti karstą. Daugumos veidai - nesupratau, ar nuo tvankumo, ar nuo jausmų, - buvo įraudę, visi laidotuvininkai elgėsi labai santūriai, atrodė liūdni, kelios moterys verkė ir tuo iš kitų išsiskyrė. Žmona pasakė, kad šokių mokytoja buvo mėgstama ir kad tos moterys tikriausiai yra jos mokinės.

 

„Aha, stebėdamas vienos moters ašarotą veidą pamaniau, iš šito varva sūrus vanduo." Mintis man pačiam pasirodė pernelyg šiurkšti, šventvagiška. Juk žinojau, ką ta moteris jaučia, spėjau, kad ji galvoja apie mirusiąją ir kad jos mintys sielvartingos bei skaudžios. Tuo metu mąsčiau apie juodą visatą ir per ją sklindančias spalvingas bangas, apie tolimas žvaigždes ir galimą Dievo buvimą - kažko, kas žino, kaip kas ir dėl ko yra, net gali šį tą pakeisti. Ta verkianti moteris ir juodas vežimėlis ant ratukų, koplyčios stogas ir saulės šviesa, ir mudu su žmona, greitai ir netikėtai pasenę, ir mūsų duktė, kuri kažkada lankė mirusiosios pamokas, - viskas buvo Jo sugalvota ir stebima. Apsireiškiąs mums tik neaiškiu ilgesiu, Jis vilnijo per mūsų kūnus bei mintis ir viską žinojo.

 

„Per gražiai ir per mistiškai, pagalvojau. Niekam nėra įrodymų." Mat kadaise įsivaizduodavau, kad netrukus galėsiu visa tai nepriekaištingai logiškai išdėstyti, juodu ant balto užrašyti taip, jog niekam neliktų abejonių, priešingai, visiems pasidarytų aišku, kas yra teisybė ir gyvenimo tikslas. Aš ir dabar galvojau, kad galėčiau tai padaryti, tik trūksta laiko. Jį atima kasdieninis darbas, pinigų kalimas. Tai, jog tokiam svarbiam reikalui - gyvenimo prasmės supratimui - galėtų trūkti laiko, atrodė neįtikėtina ir žadino blogą, depresinę, nuojautą, kad ir aš pats esu protoplazmos maišelis.

 

Duktė neatėjo į laidotuves. Ji nenorėjo (niekad artimai su mirusiąja nebendravo) ir mudu su žmona nemanėm, kad jai būtina dalyvauti. Šie samprotavimai priminė man senelės mirtį ir laidotuves, į kurias nėjau (taip nusprendė mano mama), nors giminaičiai stebėjosi - nebebuvau mažas, man buvo sukakę vienuolika metų. Senelė ilgai sirgo demencija, dažnai nesuprato, kur esanti, porą kartų pasituštino kambary, kelis sykius gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, kur dvokė šlapimu ir prakaitu, ligoniai, aprengti smirdančiomis, nudėvėtomis pižamomis, vaikščiojo ant kalniuko mažame kieme, užtvertame metaliniu tinklu, ir beprotiškai elgėsi - penktojo dešimtmečio pabaigoje psichotropinių vaistų dar nebuvo. Aš su tarnaite porą kartų lankėme senelę ligoninėje (vėliau dažnai pagalvodavau: kodėl lankiau ne su mama?). Buvau mylimas senelės anūkas, ji mane, galima sakyti, užaugino, bet aš jos retsykiais nekenčiau, ir kai ji susirgo silpnaprotyste, kai kartą (gal du) likome kambaryje dviese, rodžiau jai liežuvį ir visaip iš jos tyčiojausi, senelė žiūrėjo į mane nesuprasdama, kodėl taip darau (tai mačiau iš jos akių), ir (taip tada jaučiau ir iki šiol manau) galvodama, ar patyčios jai tik vaidenasi, ar jas tikrovėje regi. Kitaip tariant, variau ją iš proto tiesiogine šių žodžių prasme.

 

Kai dabar kapinėse vėl visa tai prisiminiau, širdgėla taip smarkiai suspaudė man širdį, jog protu neaprėpiau kaltės jausmo ir minčių apie genus, atomus bei tikimybių bangas. Apsidairiau, kad prasiblaškyčiau.

 

- Lauki F? - paklausė žmona.

 

- Taip, - atsakiau, nes iš tiesų minioje akimis ieškojau F.

 

- Jie tikriausiai tebėra viduj, - tarė žmona.

 

Aš ir pats maniau, jog jis su Rb (F mergina ir mano žmonos drauge) koplytėlėje klausosi kalbų, bet vis tiek jo dairiausi, kad negalvočiau apie senelę.

 

Žmonės vis dar plūdo iš koplytėlės lauk, mudu pasitraukėme, kad jiems būtų kur stovėti. Laidojimo bendrijos (yra tokia žydų bendruomenėje) nariai išėjo rimtais veidais, vis ką nors patvarkydami, įkandin jų - stora apsiverkusi moteris, kaip vėliau paaiškėjo, geriausia mirusiosios draugė, globojusi pastarosiomis dienomis našlaičius. Tuojau tarp durų pasirodė karstas ir jo nešikai: velionės vyras, vyresnis sūnus, keli kiti vyrai. Velionė turėjo daug sverti, buvo stambi moteris, kadaise dėl to stambumo jai teko palikti baletą. Tad vyrai ėjo palinkę, diržai buvo įsirėžę į juodus švarkus. Pagalvojau: „Jiems sunku nešti, tai jiems trukdo įsijausti į momento tragiškumą ir dėl to jie turėtų jaustis nepatogiai, kaip aš dėl savo šviesių kelnių." Kartu prisiminiau: prieš daugelį metų, kai mirė mano geriausias draugas, netikėtai (net sau) žmonai pasakiau: „Mano draugas toks ir toks (ištariau draugo vardą ir pavardę) vakar pakratė kojas", ir nusijuokiau. Tuomet žmona manęs nesuprato. Dabar, pagalvojau, tikriausiai suprastų.

 

Pamačiau F. Jiedu su Rb, nešami iš koplytėlės virstančios minios, slinko ratu ir netrukus atsidūrė šalia mūsų. Linktelėjome vieni kitiems santūriai, nors tai ir nebuvo paprasta, nes džiaugiausi matydamas draugus. Matyt, ir jie džiaugėsi, kitaip vargu ar būtų atsidūrę taip arti mūsų. Pažvelgiau į F veidą, norėjau pamatyti, kaip jam sekasi rimtį išlaikyti. Gerai sekėsi, jis apskritai nei vaidina, nei per daug įsijaučia, nežinau, ką jis iš tikrųjų galvoja ir jaučia šitokiais atvejais, turiu galvoje, kiek leidžia sau galvoti ir jausti tai, kas galvojasi ir jaučiasi. Užtat Rb stovėjo atvirai skausmingu veidu, nors numaniau, kad nekantrauja aptarti su mano žmona šokių mokytojos mirtį, jos paskutines dienas, vaikų reakcijas ir panašiai. Atsigręžiau į žmoną. Iš jos veido nesupratau, ką ji jaučia, atrodė įsitempusi ir įsiklausiusi į save. Spustelėjau jos alkūnę ir pažvelgiau į karsto nešikus. Mokytojos vyras buvo plikai nusiskutęs plaukus, vis dėlto kipa laikėsi ant pakaušio. Duktė ašarojo, vyresnis berniukas buvo rimtas, jaunesnis atrodė suglumęs.

 

„Ir kaip tat yra visatoje, - galvojau, - juk tuoj spausiu pažįstamiems rankas, kalbėsiu, keisiu veido išraišką, kitaip tariant, judinsiu kūną, kiti judins savo kūnus ir, nors tiesiogiai mūsų kūnai vieni kitų nelies (išskyrus rankų paspaudimus), visas šis protoplazmos šokis bus gražiausiai suderintas. Tą dermę sukurs ne mechaniniai kūnų susilietimai ir ne sklindančios bangos (nors žmonės, žinoma, kalbėsis), bet jausmai ir mintys, kurias, tikimės, spėsime slypint judesiuose ir ištartuose žodžiuose. O spėliosime pagal analogiją: mes patys taip elgtumėmės dėl to, jog šitaip galvotume ir jaustume (čia tai bent epistema!). Tačiau jausmus ir mintis sukelia kalio, natrio bei kalcio molekulių judėjimas mūsų neuronuose, transmiterių koncentracija sinapsėse, o tos molekulės susidaro iš atomų, šie - iš dar mažesnių dalelių, kurios jau yra ne dalelės, bet bangos, bent jau tol, kol aš jų nesustabdau savo pažinimu, kitaip tariant, pats jų nesustingdau (arba kiti nesustingdo). Tada tos bangos pavirsta dalelėmis ir visu Pasauliu, ir mes tai vadiname gyvenimu. Tik kodėl jis pasibaigia?"

 

Apskritai mintis buvo teisinga, bet labai jau ilga, raizgi ir tarytum „apie nieką". Stebėdamas, kaip juodi kūnai juda įkandin vežimėlio su karstu, paklausiau savęs, kam man tos minties iš viso reikia, kodėl nenoriu matyti liūdinčių žmonių, atsisveikinančių su mirusiąja? Kam man tie atomai? Pirmiausia man - tarsi atsakymas - toptelėjo mintis, kad sergu vėžiu. Šis atsakymas į daugelį panašių klausimų man jau įprastas. Šį kartą mintis apie vėžį labai jau aiškiai rezonavo su laidotuvėmis. Ir vis dėlto ji toptelėjo netikėtai, todėl mane kiek sukrėtė. Iš tikrųjų mane žeidė toks akivaizdus ryšys tarp mirties baimės ir filosofavimo. Numaniau, kad ši baimė gali būti visų filosofijų priežastis. Jau seniai įtariau: filosofų slaptas tikslas - įrodyti, jog mirties iš tikrųjų nėra. Aš netikiu pomirtiniu gyvenimu, kaip paskutinis įrodymas netikėti man buvo vėžio operacija, tiksliau - narkozė, po kurios pabudęs klausiau, ar tuoj operuos. Sužinojęs, jog operacija jau atlikta, pagalvojau, kad jos metu galėjau numirti, nejučia išnykti. Tačiau nenoriu tikėti, jog pasibaigs Viskas. Kaip rašo dabartiniai filosofai, tai man yra kontraintuityvu (prieštarauja intuicijai). Jie, filosofai, mano, kad intuicija yra vertingas pažinimo instrumentas, bet aš tuo abejoju. Prisiminkime kad ir intuityvų spėjimą, jog sunkus daiktas krinta greičiau už lengvą. Galilėjus (ar kas kitas) įrodė: taip nėra. Antra vertus, kad ir ką jis būtų įrodęs, visi žino, - nuo krintančio sunkaus daikto būtina greičiau pasitraukti, tad šiuo požiūriu intuicija neapgauna. Bet rėmiausi ne vien intuicija, negalėdamas tikėti, kad pasibaigs Viskas. Juk ir dabar dalyvavau eiliniame eksperimente, įrodančiame, jog taip nėra: mokytoja mirė, mes ją laidojome, aš stovėjau ir galvojau, bijojau vėžio ir filosofavau - kaip sakoma, cogito ergo sum. „Net išmintingiausias nesupras", - prisiminiau Ekleziasto išvadą. Širdies gilumoje laikiau save vienu išmintingiausių žmonių ir iki šiol tikėjau, kad galiu suprasti, bet dabar pradėjau tuo abejoti. Ar aš iš tiesų suprasti norėjau, ar tiesiog geidžiau, jog viskas būtų kaip nors kitaip, negu yra dabar, - net ir tuo suabejojau.

 

Tas noras, kad būtų kitaip, man priminė per televizorių matytą tigrę. Ją miške buvo užspeitę medžiotojai, norėjo pagauti zooparkui, ruošėsi užmesti tinklą, bet tigrė manė, kad ją tuoj užmuš, buvo besusitaikanti su šia lemtim - lėtai gulėsi ant pilvo ir plačiai atmerktom akim žiūrėjo tiesiai į kamerą. Tas jausmas ir mintis „jau Viskas" (noras, kad būtų kitaip) atsispindėjo jos akyse, visam snukiui suteikė tokią išraišką, kurią, man rodės, kiekvienas turėjo suprasti. Maniau, medžiotojams derėtų pasitraukti. Žinojau, jog pati tigrė, pamačiusi tokią stirnos snukio išraišką, nepasitrauktų, bet ramiausiai ir gal net pasimėgaudama stirnelę užmuštų. Ir aš kartais gaudau žuvį vien tam, kad pajusčiau kitame valo gale judesius, reiškiančius tą patį, ką reiškė miške užspeistos tigrės snukis.

 

Paprastai per laidotuves stoviu šalia duobės - noriu geriau matyti apeigas, stipriau jausti. Iki šiol dalyvaudavau tik labai artimų žmonių laidotuvėse, todėl man savaime garbinga vieta prie kapo atitekdavo. Porą kartų net pirmą žemės grumstą į duobę mečiau. Apie laidotuves ir jų papročius kažkada norėjau parašyti esė. Mat žinojau, kad dauguma papročių yra kilę iš maginio mąstymo, jų tikslas - apsisaugoti nuo mirusiųjų pykčio ir keršto. Pavyzdžiui, garsiai raudoti reikia todėl, kad įtikintum mirusiuosius, jog jų mirtimi tikrai nesidžiaugi (nors iš tikrųjų dažnai džiaugiamasi palikimu, tuo, kad pats dar esi gyvas, ir pan.). Raudos neužtenka - kuo artimesnį žmogų laidoji, tuo daugiau visokių jausmų patiri. Todėl ant kapo reikia užritinti sunkų akmenį, kad velionis neprisikeltų. Esu skaitęs ir apie vadinamąsias racionalias priežastis - kad žvėrys nesuėstų, kad ligos nepriliptų. Bet juk ir nuo žvėrių mirusysis buvo saugomas dėl to, jog „sveikas" nukeliautų į aną pasaulį. Ir jam geriau, jei nukeliaus ten nepažeistu kūnu, ir gyviesiems ramiau. Vaikystėje, prisimenu, pasakojimas apie nupjautą juodąją ranką man buvo vienas baisiausių. Anais laikais žmonės ligas suvokdavo kaip mirusiųjų kerštą. Dar: po mirties paprastai keliama puota, artimieji kartu valgo. Manoma, šis paprotys išliko nuo tų laikų, kai gentainiai kartu suvalgydavo mirusįjį, gal net patys jį nužudę. Per šermenis prie mirusiojo būtina budėti, matyt, bijoma, kad neprisikeltų. Po laidotuvių reikia tam tikrą laiką gedėti, tikima, jog velionio siela tuo metu dar nerimastingai klaidžioja po apylinkes ir pavydžiai stebi artimuosius. Kai liūdi, turi nieko neveikti, nevalgyti, barstyti plaukus žemėmis ar pelenais, plėšyti nuo savęs drabužius. Matyt, dėl to, kad įtikintume mirusįjį, jog ruošiamės įkandin jo iškeliauti, nes gyvenimas be jo mums nemielas, kitaip sakant, dėl to, kad jis mums nepavydėtų. Atrodo, pavydas yra išskirtinis mirusiųjų charakterio bruožas. Net artimiausieji (ypač jie), kai numiršta, pasidaro pikti, pavydūs, kerštingi ir klastingi. Dar yra paprotys per gedulą uždengti namuose veidrodžius. Spėju, kad netyčia nepamatytum atspindyje nederamai linksmos savo veido išraiškos. Reikėtų kada nors paskaityti apie tai plačiau. Visi tie papročiai ir jų kilmė yra gerai ištirta. Pabandžiau prisiminti, ką Frezeris apie tai rašo „Aukso šakoje", bet nieko neprisiminiau, baisiai jau stora knyga.

 

„Šiaip ar taip, pagalvojau, papročiai yra vientisi, daug ką paaiškina jausmais, santykiais, ateitį supina su praeitim. Animizmas, prisiminiau terminą, ne, pasitikslinau, panpsichizmas, va kaip tai vadinasi."

 

- Dieve, - sumurmėjau, - koks tu nuobodus!

 

- Ką? - atsisukdama paklausė žmona.

 

Man jau reikėjo skubėti, susirinkimas - po dvidešimties minučių, maždaug tiek užtrukčiau į jį nuvažiuoti. Tai pasakiau žmonai.

 

- Važiuok, - tarė ji, - apeigos dar ilgai tęsis.

 

Aš stebėjau šokių mokytojos vyrą. Jis iš prigimties nebuvo žydas, priėmė judaizmą, kai vedė šokių mokytoją, gal net daug vėliau, aš tiksliai nežinojau ir nenorėjau dabar to klausti nei žmonos, nei Rb. Vyras kažką darė prie kapo duobės, bent jau greitu žingsniu nuėjo į kitą jos pusę. Našlio veidas, priešingai nei daugumos laidotuvininkų, nerodė jokių ypatingų jausmų, buvo dalykiškas, gal kiek susimąstęs ir pabalęs. Aš dėl to pajutau jam simpatiją. Prisiminiau, kartą per vieną žydų religinę šventę kažkur svečiuose jis, užsidėjęs ne kipą, bet skrybėlę, labai greitai ir, matyt, taisyklingai hebrajiškai meldėsi, laiku ir vikriai darė viską, ko reikalavo apeigos - paėmė taurę, nusiplovė rankas ir t. t. Atrodė truputį juokingai. Tuomet aš jo dar nepažinojau. Skrybėlė, vikrumas apeigose ir nežydiški veido bruožai nelabai tarpusavy derėjo. Taisyklinga (jei tik ji buvo taisyklinga - aš visai nemoku hebrajiškai ir nepraktikuoju jokios religijos) kalba ir apeigų žinojimu jis džiaugėsi ir didžia-vosi lyg koks geras futbolo žaidėjas, rodydamas vaikams kamuolio valdymo triukus. Neprisimenu, ar jo, ar kito pažįstamo - irgi priėmusio judaizmą olandų bankininko - aš paklausiau, kodėl jis tai padarė. Man atsakė, kad judaizmas yra nuoseklesnė ir aiškesnė religija. Mintyse ilgai vartaliojau tą atsakymą. Galiausiai priėjau išvados, kad abu jie pakeitė religiją dėl to, jog to norėjo jų žmonos. „Ak, tos žmonos žydės! - pagalvojau. - Yidishe mamės." Žodžiai yidishe mamė visada spusteldavo širdį. Tam, kas tokią mamę yra turėjęs, jie skamba kaip idioma - posakis neišverčiamas tiems, kurie tokios mamės neturėjo. Akimirksniu pagailo, kad duktė neturi yidishe mamės. Akies kampeliu dirstelėjau į žmoną, pagalvojau apie jos ir dukros santykius ir giliai atsidusau: ne, niekuo, išskyrus nerimą dėl dukros, ji neprimena yidishe mamės; duktė, garbė Viešpačiui, auga kur kas už mane sveikesnė.

 

Mano motina mirė prieš septynerius metus. Aš spėjau atskristi kelios valandos prieš jos mirtį. Kai įėjau į kambarį, ji sunkiai, kriokdama kvėpavo, plaučiuose gargaliavo skystis. Dvi ją slaugiusios moterys puolė man aiškinti, kad ji guli be sąmonės jau kelios dienos, anksčiau vis prašėsi namo, o kai jai atsakydavo, jog ji ir yra namie, purtydavo galvą ir vėl kartodavo: noriu namo. Jau keleri metai motinai progresavo silpnaprotystė, ir moteriškės pasakojo apie norą namo kaip apie eilinį demencijos požymį. Aš jų klausiausi ir nekantriai laukiau, kad jos išeitų. Mamos noro namo aš nelaikiau silpnaprotystės požymiu. Esu vienturtis, jau daug metų gyvenau toli, mamą aplankydavau retai, o ji kelis pastaruosius mėnesius sapnuodavo savo tėvus, brolį ir prieš karą turėtus namus Kaune arba vaikystės namus Šilalėje. Pagaliau moterys išėjo. Aš paėmiau mamą už rankos ir tariau: „Mama, tai aš, aš atskridau." Ji giliai atsiduso, atsipalaidavo, bet netrukus ir vėl pradėjo gargaliuoti. Tebelaikiau ranką, kažką kalbėjau, ji niekaip nereagavo, ir tai man buvo itin keista, sunkiai pakeliama. Kadaise kažkas man buvo sakęs, jog labai baisi yra skenduolio mirtis, taip pat ir mirtis nuo plaučių uždegimo. Žiūrėdamas į ją apie tai galvojau. Paskui išsiviriau kavos ir vėl atsisėdau prie mamos lovos. Galvojau apie eutanazijos teisėtumą ir nusprendžiau, kad ne, ji - neteisėta. Mama vis kriokė, gargaliavo ir nekreipė į mane jokio dėmesio. Prisileidau į vonią karšto vandens ir į ją atsiguliau. Pro uždarytas vonios kambario duris girdėjau, kaip mama kriokė, galvojau, pašoksiu, jei garsas pasikeis. Neprireikė. Išsimaudęs vėl sėdėjau šalia mamos. Vakare kažkuriuo momentu ji nustojo kvėpuoti.

 

Papurčiau galvą ir apsidairiau. Prie kapo duobės tebevyko apeigos, mirusiosios vyras kiek pabalusiu veidu žiūrėjo į duobę. Darbininkai su kipom ant pakaušių nulipo nuo smėlio krūvos ir pradėjo leisti karstą į duobę. Sunkumas užgulė man širdį, prisiminiau Homerą, kuris, rašydamas apie prašmatnias Hektoro laidotuves, mini raudoti prisakytas tarnaites. Jis rašo, kad tarnaitės, viešai apraudodamos Hektorą, iš tiesų aprauda savo dalią. Man jau tada, jaunystėje, ši mintis pasirodė gili.

 

Dabar aš, stovėdamas tamsiai apsirengusių žmonių minioje, suvokdamas virš manęs ir po manimi (anoj pusėj Žemės rutulio) plytintį dangų (su žvaigždėmis, kvazarais, juodosiomis skylėmis, matomais ir nematomais spinduliais, bangomis, erdvėlaikiu, stringais), kuriame veikia Niutono, Kopenhagos, tikimybės, chaoso, setų teorijų ir kiti fizikos bei matematikos dėsniai, aš įkyriai rutuliojau mintį apie jėgą, kuri jungia mano suspaustą širdį su pabalusiu velionės vyro veidu, žemės gniūžto dunkstelėjimu į karsto dangtį, žmonių skruostais riedančiomis ašaromis ir nuleistomis galvomis. Ši jėga jungė raudančias tarnaites su Achilu, Homeru ir manimi, dabar dalyvaujančiu šokių mokytojos laidotuvėse. Jau seniai supratau, kad absurdiška įsivaizduoti tą jėgą esant kitokią nei kitos, pavyzdžiui, traukos ar elektros. Dabar buvau bepradedąs įtarti, jog ji gali būti esminė, nesuprantamu būdu svarbiausia Pasaulyje. Mene, anot Rn, svarbiausia - perplėšta širdis. Aš laikiausi tos pačios nuomonės.

 

„O! - nusistebėjau. Vėl mąstau apie meną!" Tai mane suerzino. Mintys apie priežastingumą, jungiantį į visumą fizinį pasaulį ir žmonių sielas, kas kartą beprotiškai išsidriekdavo mano mąstymo laukuose.

 

Namie turėjau daug Rn ir L darbų. Kad ir kur būčiau gyvenęs, jie šildė namus, taip kaip kažkada šilumos gimtajam miestui teikė giminaičiai ir draugai. Tai supratau tik po daugelio metų, kai vienas miestas, kuriame gyvenau, taip ir liko svetimas, jo gatvės man buvo šaltos, nežadino atminties. Tačiau iki šiol dar neatsakiau į klausimą, ar Rn ir L menai man yra tokie svarbūs, kad juose yra perplėšta širdis, ar priešingai - man užgauna širdį prisiminimai apie kartu su šiais menininkais išgyventą praeitį. Šią estetikos mįslę įminiau taręs, jog atsakymas į šiuos klausimus yra vienas ir tas pats. Pairusi visuma (šiuo atveju - draugystė) ilgisi savo vientisumo - tai ir yra perplėšta širdis. Didžiavausi šia išvada. „Ak, tie genties sapnuotojai! - galvojau. Sokratas buvo teisus: poetai ne patys rašo, bet jų ranką demonas vedžioja."

 

Genties sapnuotojais vadinau menininkus ir rašytojus. Maniau, jie buvo jautresni žmonės, prisiėmę misiją įkvėpti gentainių protus ir jausmus vienam svarbiam tikslui - medžioklei, kelionei, mūšiui. Tam neužteko suvokti ir išreikšti bendrą geismą. Reikėjo tą suvokimą bei geismą dar ir pateikti taip, kad jis užgožtų baimes ir abejones, suvienytų genties žmones su supančiu pasauliu, visais įmanomais ryšiais susietų geismą ir jo objektą. Geidžiamą tikslą reikėjo pažinti, pajusti; pačiam tarsi tapti juo. Tik tada galėjai rasti kelią į jį. Tokį pažinimą galėjo suteikti tik jautraus, sakyčiau, net baikštaus žmogaus sapnas. Todėl atsirado genčių sapnuotojai - menininkai. Jie vėliau, kai tapo šamanais, pradėjo imti už sapnavimą atlyginimą, nuo to laiko prasidėjo meno išsigimimas, kuris truko iki pat impresionistų - paskutinių tikrų sapnuotojų, paskui menas visai sužlugo. Na, žinoma, tai tik tiesos dalis. Visada rasis jautrių žmonių, kurie apsiims viešai sapnuoti. Blogiausia būna, kai kas nors ima vaidinti, jog sapnuoja, bet iš tikrųjų pasakoja ar paišo tai, už ką gentainiai daugiau dovanų atneša. Tokie žmonės iškreipia tiesą apie Pasaulį ir jos troškimą, o tai, maniau, nežinia kuo gali baigtis. „Suskaldytą visumą nėra paprasta atkurti, galvojau, reikia ieškoti nutraukytų tiesos siūlelių, o juos gali rasti tik ta Rn perplėšta širdis, virpanti nutrūkusiom gyslom."

 

Tu, kuris dabar skaitai šias eilutes, jau, be abejo, supratai, kad apie tai aš nemąsčiau per šokių mokytojos laidotuves, kad pasinaudoju laidotuvėmis kaip kabliuku, kuriuo traukiu mintis ir rodau mus rišantį siūlą, virpančią gyslą, - noriu, jog tu pajustum jos tikrumą ir įtampą. Tariesi valdąs savo žvilgsnį, bet mano gysla prikausto jį prie šių raidžių, tariesi pats sukiojąs galvą, o mano gysla štai ją lenkia į priekį. Juk aš tavęs nė pirštu neliečiu, bet veikiu tavo raumenis, judinu tavo rankomis daiktus! Gaila, aš ne Dostojevskis, ne Kafka - tada tai jau tikrai tave pririščiau taip, kad tą jėgą, apie kurią kalbu, pripažintum.

 

Šokių mokytojos vyras, šiaip jau teisininkas, vienu metu rašė (jis man apie tai pasakojo) serialus televizijai, bet aš nė vieno nebuvau matęs. Nesigailiu, nes, priešingai nei žmona, nelabai serialus vertinu. Jie, žmona sako, praskaidrina niūrią kasdienybę. Kadangi tokių žmonių pasaulyje daugėja ir serialų kuriama vis daugiau, galima spėti, jog žmonėms labai trūksta gyvenime ryšių (tų pačių gyslų, bet nebūtinai nutraukytų ir kraujuojančių). Kitas serialų rašytojas pasakojo, kaip rašydamas kokį sudėtingesnį scenarijų jis braižo ant specialios lentos įvairiaspalves kreives - siužeto linijas, kaip tos linijos turi susikirsti serijose, kad žiūrovui būtų įdomu, ir kaip galų gale viskas turi būti klafyje. Klafis, kiek supratau, yra specifinis žodis. Pradedant filmuoti epizodą prieš kamerą dryžuotu pagaliuku trenkiama į juodą lentelę. Ta lentelė vadinama klafiu, skambus trinktelėjimo garsas yra impulsas pradėti filmavimą. Girdėjau, dabar naudojamas jau kitas prietaisas šiam garsui sukelti. Kai filmuojama daug epizodų, kartais užmirštama kokia nors detalė, pavyzdžiui, filmuojant nuo lango pusės, nepakabinamas ant sienos paveikslas, kuris kabėjo, kai buvo filmuojama nuo durų. Tuomet sakoma: filmas nėra klafyje. Turima galvoje, kad jis nėra vientisas ir aiškus kaip klafio garsas. Paklausiau to kito rašytojo, ar visos jo brėžinių linijos prasideda viename taške - domėjausi grafine visumos išraiška. Jis atsakė, kad ne, ir tai mane kiek nuvylė. Mat esu kažkur skaitęs, jog visata, galimas daiktas, atsirado dėl to, kad kažkokio garso banga suvirpino protomateriją, susispietusią į vieną tašką. Man atrodė, būtų labai gražu, jei ir visos siužeto linijos išeitų iš vieno taško, tarsi iš to pirminio, kuriame kadaise buvo visas Pasaulis. Atrodytų, kad Viską pradėtų klafio trinktelėjimas.

 

Kaip toliau pasakojimą tęsti? Laidotuvių aprašinėti nebenoriu. Šiandien buvo gera diena, ir pagaliau nuo laidotuvių praėjo jau daugiau kaip mėnuo. Ir juk ne apie laidotuves aš rašau, bet apie tą jėgą, kuri galbūt yra stipresnė už mirtį (šiai minčiai negalima leisti išsikeroti - labai jau viliojanti), kuri sušaukia į kapines liūdinčius žmones, iš taško pagimdo visatą ir peteliškę patelę suveda su patinėliu. Turiu galvoje bandymus su feromonais. Kažkurios rūšies peteliškių patinėlis „užuodžia" patelę už daugelio kilometrų. Dabar neprisimenu, kiek tų kilometrų, bet prisimenu, kad jis, patinėlis, pradeda skristi patelės kryptimi tada, kai kubiniame oro metre yra maždaug viena feromono molekulė. Man tai skamba beveik antgamtiškai: ar ta viena molekulė netyčia pataiko patinėliui į šnervę, ar jis kaip nors kitaip gauna žinią apie patelės buvimą netoliese - praneša kokia nors specifinė virpesių banga, ar dar kuris galas? Kad ir kaip ten būtų, įsivaizduokite: du protoplazmos maišeliai, atskirti erdvėje dešimčių kilometrų, juda vienas kito link. Kas juos suveda, kokia jėga? Feromono molekulė skleidžia bangą, ši pasiekia ūselį (ar kuo ten tas patinėlis uodžia?), paliečia nervo receptorių ir juo paleidžia impulsų seriją, kuri keliauja nervine skaidula į lytinių hormonų įaudrintas smegenis ir sužadina jose (ar reikėtų jau šitoje vietoje vartoti žodį jame - patinėlyje?) norą ar jausmą, t. y. priežastį, kurią, jeigu apie mane kalbėtume, aš pavadinčiau, pavyzdžiui, meile. Patinėlio smegenyse atsiradusi nauja elektrinių impulsų bei cheminių reakcijų serija nervinėm skaidulom vėl išplinta po visą jo kūną, žadina liaukas, verčia tankiau plakti širdį ir kvėpuoti (ar drugeliai turi plaučius? Pamiršau viską, ką žinojau iš biologijos, bet čia tai nesvarbu). Šiame įvykių kauzalinės grandinės taške jau arba pats drugelis gali pavadinti savo būseną meile, arba jį stebintis žmogus-tyrėjas pastebės pakitimus jo fiziologijoje, bet svarbiausia (mano manymu) - jo sparnai pradeda plakti kitaip, pakeičia kryptį, jis ima skristi patelės link.

 

Taigi - skaitytojau, nemiegok! - dėl tos vienos feromono molekulės du maišeliai atsidurs greta ir pasidaugins, užpildys erdvę ir gal pakeis Žemės paviršių, ir t. t. Per molekulę (tokią mažą, vienintelę kubiniame oro metre) pasireiškė jėga, apie kurią kalbu. Nors feromono pavyzdys liudija lytinį instinktą, kurį gražiai vadinau meile (neteisėtai), tačiau ta pati jėga galioja ir kitiems instinktams bei apskritai visiems mūsų norams, net vadinamiesiems patiems aukščiausiems idealams - meilei artimui, tėvynei ir Dievui, smalsumui, alkiui ar pavydui.

 

Kyla klausimas - labai svarbus klausimas: kur šioje grandinėje (kai ji veikia manyje ir per mane) esu aš? Ar galiu neskristi pas patelę, nekeršyti, nevalgyti? Kai impulsai išplinta mano smegenyse, sužadina mano kūną, daužosi mano širdy, ar galiu neplakti sparnais, galvoti ir apsispręsti kitaip, negu jie liepia? Ir - tai svarbiausias visų laikų klausimas: KURIUO ATVEJU AŠ VEIKSIU PAGAL TĄ PERPLĖŠTOS ŠIRDIES PASAULĮ VIENIJANČIĄ JĖGĄ IR KURIUO ATVEJU - PRIEŠ JĄ? Kada tarnausiu Dievui, kada - velniui? Šakės, galvojau (tas žodis buvo madingas aštuntojo dešimtmečio pradžioje), šakės. Ir išminčius nesupras. Tačiau iš tiesų vis dar tikėjausi, kad suprasiu, tik reikia nenustot galvoti.

 

Mano žmona nesutarė su mano motina. Laimė, joms ir neteko kartu ilgai gyventi, tik (jei žodis „tik" čia tinka) kelerius metus, kai grįžom iš kaimo į Vilnių. Atvirai jos niekad nesipyko, bet žmona motinos nemėgo, manau, jos bijojo. Gal ir vertėjo bijoti, nes motina buvo didelė manipuliatorė, dramatizuotoja ir nuoširdi apsimetėlė, kai kurie ją vadino sterva. Ji mokėjo siekti savo tikslo nelabai paisydama kitų, apskritai ji mažai ko paisė, nebent manęs ir savo brolio - garsaus chirurgo. Kadaise dar privengė savo motinos - mano senelės. Jei gerai atsimenu, tai kaip tik po senelės mirties mama pradėjo romaną su vėliau išgarsėjusiu rašytoju, kuris nekentė tarybų valdžios ir ne tiek rašė, kiek žuvį gaudė, bet parašė visgi tiek, kad išgarsėtų. Dėl politinių pažiūrų jo kūrybą retai spausdino, tačiau ir disidentu jis netapo. Tvardovskio (tuomet - žymus rusų poetas) žmona pavadino jį „minkštuoju disidentu", ir jis įsižeidęs manęs ir mamos paklausė: „Ar ji galvoja, kad man derėtų sėsti į kalėjimą, ar kuris galas?" Motinos meilužis buvo įdomi ir graži asmenybė. Jo gyvenimo istorija buvo romantiška: jis patyrė kolektyvizaciją Rusijos pietuose, 1937-ųjų ČK siautėjimą Maskvoje, karą, koncentracijos stovyklas, partizanų kovą, NKVD tardymą. Deja, apie jį negaliu daugiau rašyti, nors ir norėtųsi. Atrodo, jis ir motina mylėjo vienas kitą. Mano motina išsiskyrė su mano tėvu, bet rašytojas su savo žmona - ne, nes turėjo mylimą sūnų, kurio nenorėjo palikti be tėvo. Jis Maskvoje jau turėjo vieną be tėvo užaugusį sūnų, kurį „padarė" dar prieš karą, būdamas aštuoniolikos, penkiolika metų už save vyresnei moteriai. Vėliau jis pabandė suburti iš mūsų (jo mylimo sūnaus, mano motinos ir manęs) vieną šeimą. Kai jis mirė, ši „šeima" iširo. Žmona išvežė palaikus į jo gimtinę, pati su vaikais išsikėlė į Maskvą.

 

Dėl to, kad išsiskyrė, aš ant mamos nepykstu, nors gailiuosi, jog užaugęs nebeturėjau savo „namų". Pykstu už nepagarbą tėvui ir už jo apgaudinėjimą, kurio dalyvis savotišku būdu ir aš esu. Gal dėl to, šiaip jau dievindamas Šekspyrą, niekad nemėgau Hamleto. Šis man visada atrodė pretenzingas tuščiažodžiautojas. Užuot apsisprendęs ir kardu nusmeigęs naująjį karalių, savo tėvo žudiką, o motiną uždaręs vienuolyne, jis įvelia į asmeninę dramą pusę karalystės, moralizuoja, filosofuoja, žudo palyginti nekaltus žmones (kuo taip jau labai prasikalto Ofelijos tėvas, kad jį reikėjo žudyti?), tampa savo draugų bei mylimosios mirties priežastimi ir galop pats žūsta. Apgailėtinas menkysta. Verčiau būtų išvykęs kur nors į Prancūziją ar Šveicariją.

 

De mortuis aut bene aut nihil (apie mirusiuosius gerai arba nieko). Bet iš tikrųjų yra priešingai: apie mirusiuosius rašyti lengva, jie nei pyksta, nei santykius nutraukia. Tačiau jei gyvieji sužino, ką apie juos galvoji, santykiai gerokai pasikeičia. Todėl, skaitytojau, nelauk, kad dėl tavo apšvietos pradėčiau draskyti savo, mano žmonos, dukros ar draugų širdis ir iš jų pinti gyslą, per kurią tau minėtos jėgos suteikčiau. Antra vertus, kaipgi tu ta jėga patikėsi, jei jos nepajusi? Čia ir slypi išminties paradoksas, pranašų amato gudrybė. Kaip sako persų Dezatiras: „Jei tavęs klaus, kas yra pranašas, sakyk: tai tas, kuris padeda man pažinti savo širdį" (tau - tavo širdį, skaitytojau). Arba, kaip kažkada sakydavo mano pirmasis (šiuolaikinės profesijos) mokytojas: galima rašyti ir savo krauju, bet, jei gali pasirinkti, geriau rašyk svetimu. Tačiau kas gi sutiks atverti tau širdį, jei tu jam savos neatversi? Sako, taip būna psichoterapijoje ar psichoanalizėje. Gal ir būna. Jei būčiau tikras rašytojas, tai rašyčiau apie save ir savo artimuosius, apsimesdamas, jog rašau apie kitus. Žinoma, artimieji nujaustų tiesą ir būtų įskaudinti, bet guostųsi, kad kiti nesupras, apie ką rašiau. O tai, kad apskritai apie juos parašyta, glostytų jų savimeilę, kaip man ją glostė Rd rašinėjimai apie mane.

 

Mat Rd, susipažinęs su manimi per mūsų bendrąjį draugą L (tiksliau - priešingai: aš su juo susipažinau, nes iniciatyva buvo mano), aprašė mane savo knygose mano tikruoju vardu, dėl ko dėjausi baisiausiai ant jo persiutęs, nors smegenyse tebeskambėjo motinos meilužio žodžiai, kuriais jis, kai jo kūrinių nespausdino, guodėsi,: „Ir jūs tebūsite įžymūs vien tuo, kad gyvenote tuo pačiu laiku kaip ir aš ir mane pažinojote" (manau, jis ką nors citavo). Taigi nors mintis buvo įžeidi, sau sakiau: „Ką gali žinoti, gal tik tuo ir teliksi įžymus, kad jis apie tave parašė." Tačiau vis tiek ketinau paduoti jį į teismą, jog neatsiklausęs pavartojo mano tikrąjį vardą. Laimė, tuo metu jau ilgesniam laikui išvykau iš Lietuvos, tad ketinimas liko neišpildytas, dėl to ir man pačiam palengvėjo. Po kelerių metų, kai Rd lankėsi šalyje, kur gyvenau, ir man paskambino, pakviečiau jį į svečius, paskui kartu nuėjome į restoraną sraigių valgyti - Rd buvo didelis gurmanas, o aš pirmą kartą gyvenime ragavau tų sraigių. Nors iš tiesų labai džiaugiausi jį sutikęs (anuomet dar mažai kas iš Lietuvos pas mus lankydavosi), laikiau garbės reikalu jam išdėstyti, kad pykstu ant jo už mano vardo kūrinyje vartojimą. Jis klausėsi niūroku veidu ir nieko nesakė, neatsiprašė. Kodėl jis tą mano vardą pavartojo, nežinau. Jo rašiniuose esu šalutinis personažas - pusiau mokslininkas, pusiau mistikas ir žiniuonis. Taip ir nesupratau, ar jam anuo metu padarė įspūdį mano domėjimasis kai kuriomis mokslo sritimis, ar tiesiog mano gana banalus vardas jam pasirodė tinkąs į porą kito prototipo vardui.

 

Mat jau tuo metu, dar gerokai prieš išvykimą svetur, mąsčiau apie dvasios bei materijos vientisumą ir savo draugo L, kuris buvo ir menininkas, ir fizikas, klausiau, kaip, derinant atrankos dėsnį ir setų teoriją, galima aiškinti sistemos, kurioje veikia atranka, vystymosi kryptį (ketinau įrodyti, jog bet kuri atranka materializuoja gamtos dėsningumą - dvasią). L man yra didžiausias pažįstamas eruditas. Pamąstęs jis atsakė, kad pats nežinąs, bet turįs draugą, kuris tikriausiai gali šį bei tą šiuo klausimu pasakyti, nes domisi viskuo. Prisiminkite, jog tada nebuvo interneto, mes visi gyvenome Tarybų Sąjungoje, kurią dabar vadiname Sovietų, pabrėždami, kad ji buvo rusų primesta, tai yra - „ne mūsų". Tuomet ir pasaulinė mokslo bei grožinė literatūra mums buvo beveik neprieinama. Todėl man padarė nemažą įspūdį, jog yra žmogus, protingesnis už L ir dar galintis šį bei tą pasakyti tokiu ypatingu klausimu. Iš tiesų netrukus L paskambino ir pasakė, kad jo draugas Rd patarė perskaityti vieną knygą. Neprisimenu, kur tą knygą gavau, bet tai buvo knyga, kurios man kaip tik reikėjo. Pajutau Rd didelę pagarbą ir paklausiau, kuo jis užsiima. L atsakė, kad rašo. Rd, ko gero, buvo pirmas žmogus, kuriam papasakojau apie savo Pasaulio apmąstymus ir bandymus moksliškai susieti dvasią su materija. Jis klausėsi kiek paniuręs ir, kaip man pasirodė, pavydžiai.

 

- Manai, tavo profesija gali visa tai aprėpti? - paklausė jis.

 

- Aišku, gali, - atsakiau, - juk tai akivaizdu.

 

Jis papurtė galvą. Supratau, kad Rd yra skeptikas, bet aš tikėjau savo teisumu, tad man jo skepsis buvo nė motais.

 

Dabar pasenęs, persirgęs vėžiu, praleidęs daug metų svetimoje, taip ir nesuprastoje šalyje, stovėdamas šalia mylimos žmonos per šokių mokytojos laidotuves ir stebėdamas apie kapo duobę šmirinėjantį jos vyrą, jau nebebuvau toks optimistas. Ekleziasto ir Rd niūrūs žodžiai „...ir išmintingiausias nesupras..." skambėjo ir lyg patyčia, ir lyg paguoda. Bet aš buvau užsispyręs, tikėjau savo tiesa. Gal tai ir dvelkė misticizmu, gal tuomet tai ir pajuto Rd. Bala nematė, kad jis savo rašinių personažą pavadino mano vardu. Gal tai buvo net teisinga, kaip teisingas buvo Picaso pasakymas apie jo nutapytą Gertrūdos Stein portretą: „Jūs tokia tapsite." Vieni sugeba rašyti svetimu krauju, kiti tik savu. Jei rašinys nepasiseka, iš rašančiojo lengva šaipytis: „Ir Saulius tarp pranašų..." Beje, Saulius man visados atrodė žmogiškesnis už Dovydą. Piemenėlis atėjo, kai viskas jau buvo padaryta, o valstybę sukūrė Saulius. Dovydas giedojo Dievą liaupsinančias psalmes, Saulius, jaunystėje bandęs pranašauti, iš tikrųjų ieškojo Dievo. Manau, Dievas galiausiai suprato (gal tik po Urio mirties), kad Dovydas Jam pataikauja, bet iš tiesų Jo nemyli, ir todėl neleido jam statyti šventyklos. Nepaisant to, Jis (Dievas) vertino Dovydo nuopelnus ir suteikė jam daug garbės. Jų santykiai visgi liko dviprasmiški - gal dėl to ir Jėzui teko mirti ant kryžiaus.

 

Misticizmo nekenčiau, jis man atrodė tikros išminties priešingybė, saviapgaulė, pasinaudojanti žmogaus prigimčiai būdingu artumo poreikiu ir jo nelemtu įtaigumu. Nors Jakobas Biomė man kėlė šiokią tokią pagarbą, apskritai niekinau tuos, kurie pasiduodavo įtaigos kerams ir atsižadėdavo blaivaus proto mainais už tariamą artumą. Parsidavėliai. Garbinau Occamo skustuvą, determinizmo principą ir mokslo galią. Religinė egzaltacija yra duona tų, kurie nedrįsta keisti Pasaulio, bijo materijos. Aš tuo metu tariausi nieko nebijąs, nors tai buvo netiesa - savo baimes gerai žinojau, dėl kai kurių save niekinau. Vėliau polinkį religinei egzaltacijai pradėjau sieti su dešinės smilkinio skilties dirginimu stipriu magnetu. Mat tyrėjas įrodė, kad toks dirginimas daugeliui žmonių sukelia stiprų jausmą, tarsi kažkas, nepaprastai svarbus ir reikšmingas, būtų netoliese - žmonės nerimastingai ima jo ieškoti. Tyrėjas, kiek prisimenu, šį fenomeną siejo su religiniu jausmu. Temporaliniai epileptikai, galvojau, motinos juos žindė, bet nelaikė glėby, neieškojo jų žvilgsnių ir nesidžiaugė jais, tad jiems ir išsivystė dešinės skilties nepakankamumas. Mano motina buvo gana egzaltuota būtybė, ji pusiau juokais pasakodavo, kad mane žindydama bandė skaityti knygą, senelė ją už tai barė. Man būdavo nejauku to pasakojimo klausytis. Ji dar pasakodavo, kad aš skaudžiai kandžiojausi, paskui tapau aikštingas, bet vėliau buvau griežtai perauklėtas.

 

Tėvas dievino mokslą, ypač fiziką. Jis užsidegdavo ant kampe stovinčio išklypusio juodo stalo lempą, atsiversdavo knygas, prirašytas matematinių formulių, kuriose kartojosi gražus integralo ženklas bei paslaptingos graikų alfabeto raidės, ir dailiai nusmailintu pieštuku braižydavo panašius ženklus ant gelsvo popieriaus lapų. Ten, kampe, švytėdamas įkvėpimo kupinu veidu jis atsiskirdavo nuo mūsų - manęs, senelės ir mamos, pasinerdavo į kitą, tikrąjį, pasaulį. Kepleris, Niutonas, Maksvelas, Plankas, Boras ir Feinmanas, lydimi biliardininko Koriolio (argi šis vardas neskamba pasakiškai?) ir Laplaso (maniau, jog jis - meksikietis), kartu su jo visažiniu demonu grūdosi prie jaukiai apšviesto stalo. Jie nereikalavo sau nei meilės, nei ištikimybės, nebandė sukimšti man į gerklę kotleto ir nešaukė pro langą, nekėlė man gėdos prieš kiemo draugus, tik žaidė prizmių vaivorykštėmis ir ieškojo amžinos bei ramios teisybės. Nė vienas jų nepadėjo tėvui suprasti, kad mama jam neištikima ir myli kitą. Kuo akivaizdesni darėsi jos įsimylėjimo ir neištikimybės ženklai, tuo kruopščiau tėvas smailindavo pieštukus, tuo vingriau raitė integralo ženklus. Tėvo galva vis pagarbiau ir švelniau linko prie burtų knygų, o jo jaukiai apšviestą kambario kampą gaubė vis tirštesnis debesis. Kurį laiką, matyt, tikėjau, kad mokslo burtai išgelbės mus nuo artėjančios katastrofos. Bet ilgainiui tirštasis debesis pavirto kone apčiuopiama migla, kurią nesustodamas perskrosdavo pergalingas motinos žvilgsnis. Reikėjo rinktis, ir aš pasilikau šiapus.

 

Prieš kelerius metus supratau gyvenimo prasmę. Šituo atradimu niekam, išskyrus žmoną, nepasigyriau, o žmonai jis nepadarė didelio įspūdžio. Tačiau jis aukštyn kojom apvertė mano gyvenimą. Nepriekaištinga samprotavimų logika bei universali išvada, mano galva, visiems laikams (jei tik nebus rasta prieštaraujančių faktų) viso Pasaulio žmonėms nušviečia jų vietą ir poelgių prasmę.

 

Prisipažink, skaitytojau, dabar manai, jog aš juokauju. Jei patikinčiau tave, kad kalbu rimtai, pradėtum įtarti, jog sergu silpnaprotyste ar didybės manija. Tavo teisė, neginčiju. Bet ar gali bent valandėlę rimtai pasvarstyti: „O jeigu dabar šis žmogus iš tikrųjų atvers man gyvenimo prasmę, sutvirtins mano širdį tikru žinojimu, atsakys į klausimą, kas aš ir kam gyvenu?" Tikriausiai galvoji: „Tai sakyk gi, ko vilkini. Išdėstyk reikalą, tada ir nuspręsiu, ką man galvoti." Tu teisus, dabar man derėtų išdėstyti reikalą. Bėda tik, kad, jau supratęs gyvenimo prasmę, perskaičiau porą kvantinės fizikos populiarinimo straipsnių, kurie privertė mane suabejoti, ar tik nebūsiu suklydęs itin svarbiu - sąmoningumo - klausimu. Ak, kaip painu, kaip painu! Bet jeigu jau pradėjau, nebegaliu trauktis, pasakysiu tau, skaitytojau, kokia yra gyvenimo prasmė.

 

Skaityti tęsinį

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)