tekstai.lt

Levas Kovarskis. Šokių mokytojos laidotuvės. Apsakymas (2)

 

b_100_149_16777215_0___images_stories_food_levas_kovarskis.jpgTęsinys. Skaityti pradžią

 

Taigi apie gyvenimo prasmę.

 

Manau, kiekvienas (arba beveik kiekvienas) sutiks, kad mes, kaip sakoma - šimtu procentų, nežinome, ar yra Dievas. Tai reiškia: nežinome, ar, be mūsų, dar kas nors mąsto, suvokia priežastingumą ir prasmę (yra sąmoningas), džiaugiasi, sielvartauja, trokšta, svajoja, nori ir norus įgyvendina. Užtat žinome, kad kiekviename žmoguje visa tai vyksta. Dėl tos abejonės (kad ir kokia maža ji būtų) privalome elgtis taip, tarsi mūsų sielos būtų vienintelė vieta Pasaulyje, kurioje jaučiama, mąstoma ir sprendžiama, o mūsų kūnai - vieninteliai Pasaulio sąmonės įrankiai. Turime jaustis vieninteliu visatos protu, vienintele širdimi, vienintele sąmoningai valdoma ranka. Todėl, savaime suprantama, esame ir atsakingi už tai, kas visatoje vyksta, nes galbūt niekas, be mūsų, ja nesirūpina. Nesvarbu, kad ji - didelė, o mes - maži. Pasirinkimo nėra: jei esi sąmoningas ir lieki namuose vienas, tai vienas už juos ir atsakai. Galaktikos sukasi begalybėje, žvaigždės sprogsta ir subliūkšta, Pasaulis trykšta neišpasakyta galia ir stebuklais. Bet galbūt jis beprotis ir beširdis, be mūsų - besielis ir visai bejėgis? Gal kartu su kitais žmonėmis (ir gyvūnais?) esame vienintelė būties forma, kuria Pasaulis pats save suvokia, vertina, teisia ir sprendžia? Tai ir yra mūsų ir jo santykių prasmė. Bent jau tol, kol nepaaiškės, kad yra kitaip. Kaip pasakė poetas:

 

Sudėsiu laužą prie Pasaulio krašto,

Kur mintys stingsta ir virsta baime.

Pašviesiu nuodėguliu į amžinybę

Ir prisiminsiu, kad esu dulkė.

 

Bet šia mintim juk prilygsiu Viešpačiui -

Kol mirtį galvosiu, vis būsiu gyvas!

Dievas gražus tik kauliukais žaidžia,

Tai aš prie laužo Pasaulį saugau.

 

Bet ką gi aš dabar darau, ką išvedžioju? Kur ta Rn minėtoji perplėštos širdies gysla - ar aš ją pamečiau? Priešingai, galvoju, kad šiuo momentu esame pačioje širdyje, jos viduje. Nes siūlau mums, skaitytojau, dar garbingesnę vietą, nei tą, kurioje buvome prieš Galilėjaus, Darvino bei Froido atradimus. Verčiu mus tuo, kuo dar nesame buvę - Būties veidrodžiu ir svarstyklėm, gal net jos kūrėjais. Ir dargi bandau tai atlikti moksliškai, logiškai, be mistikos. Vienu plunksnos brūkštelėjimu (rašau, žinoma, kompiuteriu) grąžinu mums karūną. Argi ji nevilioja? Tačiau yra vienas „bet". Ar atkreipei dėmesį į žodelius „gal net" („gal net jos kūrėjais")? Ak! Tame mažame „gal" slypi visa mano abejonė.

 

Kaip sako mano draugas E (Rn prasitarė, jog E yra jo dvasinis mokinys), pinigus reikia laikyti protestantiškoje šalyje, o gyventi katalikiškoje. Šis teiginys, kad ir teisingas, atrodo, turi mažai ką bendra su ankstesnėm pastraipom, gal tik tai, jog aš niekaip negaliu suprasti, ar E bent kiek rūpi gyvenimo prasmės klausimas. Jis pašėlusiai klajoja po pasaulį. Dabar, pavyzdžiui, gyvena Kanadoje, bet dirba Haityje, retsykiais apsilanko Japonijoje bei kitose šalyse. Siuntinėja įstabius, ypatingus atvirukus, kurių esu jau surinkęs pilną albumą. Skaitydamas jo laiškus bei nuotraukomis iliustruotas „ataskaitas", kurias retkarčiais gaunu elektroniniu paštu, jaučiuosi taip, lyg vienu metu žiūrėčiau fejerverką ir Felinio filmą. Sakiau jam: jei Žemę kada nors aplankytų ateiviai ir norėtų suprasti, kas yra žmogus, jiems reikėtų parodyti E laiškus. Ir vis dėlto nesuprantu, ar jam rūpi gyvenimo prasmė bei perplėšta širdis. Kartais, atrodo, rūpi. Sykį, pavyzdžiui, atsiuntė laišką, kuriame parašė, kad buvo pargriuvęs ir skaudžiai užsigavęs kelį, o pro šalį ėjusios senutės kanadietės gailėjosi jo prancūziškai, bet jam iš rankų buvo iškritęs į purvą ką tik pirktas keptas viščiukas ir labai skaudėjo užgautą kelį, tad jis neįstengė senutėms šypsotis ir tuo momentu norėjo atsidurti Vilniuje. Kitą sykį parašė, jog Kinijos jūroje jam įkando nuodingas ungurys ir E vos nemirė, pakliuvo į ligoninę. Kadangi draugas visada rašo žaismingu stiliumi, sunku suprasti, ar jam reikia užuojautos, dažniausiai, daug negalvodamas, atsakau jam taip pat žaismingai, mėgdžiodamas jo stilių. Tik jau išsiuntęs laišką susigriebiu, kad jam, ko gero, rimtai skauda ir gal vertėjo rašyti kitaip. E beveik niekuo dėtas čia, šokių mokytojos laidotuvėse, nebent tuo, kad yra man mielas ir mano kiemelyje sudainavo Ha Tikva (Izraelio himną) hebrajiškai. Kodėl jam, lietuviui, reikėjo mintinai mokytis Ha Tikva, neturiu nė menkiausio supratimo.

 

Kita vertus, jis gan laisvai, tuo pačiu stiliumi (kaip ir apie ungurio įkandimą bei kelio sumušimą), kartą pajuokavo apie daktarą Mengelę, tada pajutau gomurio džiūtį ir šaltį pilve, kaip tik ties diafragma, kur senovės graikai įsivaizdavo slypint žmogaus sielą. Tada supratau (tiksliau, tiesiog pajutau), kad nesu ir tikriausiai jau niekad nebūsiu laisvas. Maniau, jog esu tuos praeities įvykius apmąstęs ir supratęs, bet ne: tebebuvau toks pat, kaip ir prieš penkiasdešimt dvejus metus, kai teta N, anksčiau minėto motinos brolio chirurgo žmona, man aiškino, kad negalėsiu vesti lietuvės, nes jie (lietuviai) „mus žudė". Tad tokios tokelės, mano skaitytojau lietuvi (juk rašau lietuviškai, vadinasi, pirmiausia tau). Motina sakė, jog ne, būta ir lietuvių, kurie gelbėjo žydus, nors jiems patiems grėsė mirtis, o tėvas pridūrė: „Nekreipk dėmesio, visa tai nesvarbu." Dėl tokio nuomonių nesutapimo pasidariau išvadą, kad teta N vedybų klausimu yra kiek kvaištelėjusi, juolab kad ir šis klausimas man dar nebuvo aktualus, buvau kokių penkerių šešerių metų. Tačiau po kiek laiko kieme susipykau su mergaite, pradėjome vienas kitą vadinti durniais ir visaip kitaip pravardžiuotis (beje, mergaitė man patiko), ir ji pavadino mane žydu. Šio lietuviško žodžio dar nebuvau girdėjęs. Namuose kalbėjomės daugiausia rusiškai, todėl galvojau, kad esu „jevrej". Grįžęs namo paklausiau senelės, ką reiškia „žydas" ir kodėl šis žodis tinka pravardžiavimui - ar galiu juo pravardžiuoti tą mergaitę? Tada atsitiko kažkas tiesiog neįtikėtina. Įsivaizduok, skaitytojau, jog tavo tikra senelė, paklausta, ką reiškia vienas ar kitas žodis, atsisuka į langą, pradeda kumščiu grūmoti ir šaukti kažką panašaus į „būkite jūs visi prakeikti!" (o juk kalbama apie tau patinkančią mergaitę ir kitus kiemo draugus). Toks senelės elgesys mane trikdė, vertė iš naujo susimastyti apie N požiūrį į būsimas vedybas. Šiame naujame senelės (ji tuo metu dar nesirgo silpnaprotyste) pateiktame kontekste N jau anaiptol neatrodė nevisprotė.

 

Dažnai su žmona pasišnekame, kad mūsų tėvams karas ir prieškario laikotarpis buvo tiek pat artimi, kiek mums gyvenimas Lietuvoje prieš išvažiavimą svetur. Prieškaris, karas mūsų tėvams, ko gero, buvo realesni už pokario gyvenimą - taip ir mudviem su žmona gyvenimas „iki" tebėra realesnis už gyvenimą „po". Mes jų nesuprantame, kaip mūsų dukra nesupranta mūsų ir kaip apskritai vaikai nesupranta tėvų. Neįmanoma pajausti tai, ką jie jautė, kaip neįmanoma pajausti ir tai, ką dabar jaučia šokių mokytojos vyras, nors stoviu netoli jo ir, beje, pats mokytoją pažinojau. Kai negali jausti to paties, belieka užjausti, bet tai ne tas pats, nes užuojautą visada atskiedžia požiūris į pirminį išgyventoją. Dabar kai kurie menininkai nori išvengti to tarpininko - pirminio išgyventojo. Jie verčia mus uostyti ar stebėti išskyras, užuot supažindinę su tuo, kurio kūnas jas išskyrė; šiurpina baisios tikrovės nuotraukomis arba verčia žiūrėti kiną, nors patys pasišalina iš salės. Jei jų darbai padės man atjausti, pavyzdžiui, žmonos senelį tuo momentu, kai į jo trobą atėję stribai vilko jį į kiemą, murkdė baloj ir mušė tiek, kad jis liko paralyžiuotas, be to, atėmė visą jo žemę, kurios dalį jis paveldėjo, o kitą nusipirko už Amerikos šachtoje uždirbtus pinigus, tai va, jei jų menas padės man užjausti žmonos senelį, stribus bei iš klojimo egzekuciją stebintį jaunuolį - mano dar negimusios žmonos tėvą, sutiksiu ir išskyras uostyti, ir uždarame vagonėlyje valandą pasėdėti (L pasakojo, jog Italijoje kažkoks menininkas tokiu meno kūriniu įvarė žmonėms klaustrofobiją). Bet labai abejoju: mūsų padermę keičia ne kraujas, ne sperma ir ne šlapimas (esu buvęs parodoje, kur visa tai buvo siūloma uostyti), antraip būtume jau seniai pasikeitę. Galima įtarti, kad mūsų padermė keičiama virpančiom perplėštos širdies gyslom, jų susipynimu, tuo (na duokime sau visišką vaizduotės laisvę), ką vadiname kultūra. Čia tik svarbu, jog nutraukytų gyslų galai nenustotų virpėję, kad jų virpesys žmogui visada ir visur būtų pats svarbiausias dalykas. Bet ar tai įmanoma?

 

Nesu lankęsis Aušvico ar Dachau koncentracijos stovyklose. Jei būčiau lankęsis, gal galėčiau geriau suprasti savo tetą N ir grūmojančią senelę, ir net tėvą, taip įkyriai tvirtai kartojantį, kad „visa tai - niekai". Nors, manau, laikui bėgant esu juos gerai supratęs. Pirmą kartą Mengelės burnos džiūtį bei šaltuką ties diafragma pajutau trečioje klasėje, kai Vilniuje paupy buvo rasta nužudyta mergaitė ir mano bendraklasis bei draugas J papasakojo, jog ją nužudė žydai (po nutikimo kieme jau žinojau, kad esu žydas). J dar papasakojo, kad žydai švirkštais ištraukė iš jos kraują. Paklaustas, kodėl jie tai padarė, atsakė, jog jie ištrauktą kraują pila į macą savo Velykoms. Žinojau, kas yra maca, pavasarį porą savaičių ją valgydavome, teko dalyvauti ir vienos šeimos pesacho šventėje. Dabar staiga paaiškėjo, kad mano tėvai, dėdės ir tetos kasmet žudė po vaikelį lietuvį ir maišė jo kraują į mano valgomą macą. Įsivaizduok, skaitytojau, jog sužinai, kad tavo tėvai kasmet nužudo po žyduką vaikelį ir įmaišo jo kraują į velykinį paplotėlį, kurį tu suvalgai. Argi paslaptingu šiurpuliu nesuvirpėtų širdis? Čia jau nežinia, kieno ir kokia širdis plėšiama, tik kraujai tyška. Mūsų laikais skausmą gal palengvintų samprotavimas apie vampyrus, galėtum sau tarti: „Aa, taigi priklausau vampyrų giminei!" Paskui nebekamuotų vadinamasis identiteto klausimas.

 

(Beje, kaip tik dabar, rašydamas šiuos sakinius, sėdžiu lėktuve šalia moters, kuri teigia, kad jos tautinis identitetas labai stiprus ir ji kasdien ypatingomis pastangomis jį palaiko. Paklausiau, kas per daiktas yra tas identitetas, ir ji, slėpdama pasididžiavimo šypseną, paaiškino, jog tai yra žinojimas, kas ji tokia ir kas jai priklauso, kas ne. Nesusilaikiau nepasiteiravęs, kodėl jai nereikia kasdien palaikyti savo piršto mažylio - juk jis yra jos dalis, o va pats laikosi, kol niekas nebando jo nupjauti (beje, pjaunamas jis paprasčiausiai skauda). Galva yra dar svarbesnis identiteto atributas, bet ir jos žmogus nepalaiko, kol ji nepradeda skaudėti. Ar tik identitetas nebus kokio nors natūraliai tau priklausančio daikto atitrūkimo ar kitokio sutrikimo požymis?)

 

Bet tuomet, 1960-aisiais, dar nebuvo filmų apie vampyrus, tad identiteto klausimas, kaip ir daug kitų, pakibo ore. Parėjęs namo, paklausiau mamos, ar J sako tiesą, ji atsakė, kad ne. Dėl visa pikta to paties paklausiau tėvo, jis gan griežtai patvirtino mamos žodžius. Pasiteiravau, ar galėtų būti, jog tai tiesa, bet juodu to nežinotų, arba man dar negalima būtų to pasakoti, nes gal taip yra buvę kada nors senovėje. Man pasirodė, tėvas truputį pabalo, kai man atsakė: ne, neabejoju, taip nėra. Buvo apie ką susimąstyti, tėvas paprastai nemeluodavo. Kitą dieną pasakiau J, kad kraują iš mergaitės gal kas nors ir ištraukė, bet į macą žydai jo tikrai nepylė. J tik paslaptingai nusišypsojo ir atsakė, jog jie (žydai) dar ir Jėzų nužudė. Nežinojau, kas yra Jėzus, ir J paaiškino, kad tai Dievas. Teko vėl teirautis namiškių, ir tėvas, kiek įdirgęs, tarsi jam mano klausimai jau būtų atsibodę, bet visgi, keistokai šypsodamasis ir nežiūrėdamas į mane, tarė: „Pasakyk J, kad Jėzus buvo žydas." Pasakiau kitą dieną. Tada kiek pabalo ir griežtai prabilo J. Jis paaiškino, jog Jėzus buvo lietuvis, kilęs iš kaimo netoli Šiaulių. Pasaulis darėsi gana keistas: žmonės balo, griežtai kalbėjo, jutau jų tokią pat, kaip prieš kelerius metus tetos N ir grūmojančios senelės, silpnaprotystę. Nusprendžiau veikti ryžtingai ir pasiūliau J paklausti mokytojos. Iš pradžių jis atsikalbinėjo, bet paskui sutiko, tad pamokos pabaigoje (tai buvo lietuvių kalbos pamoka) kartu priėjome ir paklausėme. Mokytoja atsakė, kad Jėzus buvo žydas, bet tai neturi jokios reikšmės, nes Dievo nėra. Aš atsakymu buvau patenkintas, tėvas liko teisus, bet J pasakė, jog mokytoja arba pati nežino, arba jai liepta taip kalbėti (tuomet spėjau - liepė mokymo dalies vedėjas B, kuris mums kėlė baimingą pagarbą). J pažadėjo tiksliai sužinoti, kuriame būtent Lietuvos kaime Jėzus gimė. Istoriją apie statinę, prikalinėtą vinių, išgirdau po kokių dvidešimties metų iš man simpatiškos bendrakursės (na ir sekasi, ar ne?), kuri tikėjo, kad prieš karą žydai tokiose statinėse rideno nuo kalnelio krikščionių vaikus. Mano žmona vaikystėje panašių istorijų taip pat daug girdėjo. Dar vėliau klaidžiodami po Seirijų apylinkes, mudu aptikome akmenį, ant kurio užrašyta, jog šioje vietoje vokiečių okupantai nužudė 2000 tarybinių piliečių. Senyvas ir labai suktas vyras (jo name nuomojomės kambarius) mums papasakojo, kas ir kaip Seirijuose per karą įvyko. Dar po kelerių metų L man papasakojo, kaip, SS kareiviams naršant namus, nėščia lietuvio girininko žmona slėpė šalia savęs duknose ketverių metų žydų berniuką - L sesers būsimą vyrą. Iš tėvo giminių Kaune žuvo tik viena atsisakiusi bėgti teta, mat buvo įsitikinusi, kad medicinos seserims nieko nenutiks. Tačiau motinos giminaičiai Žemaitijoje visi buvo išžudyti, mačiau prieškarinę nuotrauką, kurioje jie, gal dvidešimt žmonių, nufotografuoti per kažkokią šventę.

 

Čia jau nesuprasi, kokios jėgos veikia - ne kokie neaiškūs virpesiai, ne feromonai kubiniame oro metre. Širdys plėšomos ne menais, bet dorojamos elektriniais grūstuvais, raudona masė tėškiama į kosminę erdvę ant kvazarų ir galaktikų (gal dėl to ir atsirado raudonasis poslinkis), visata sustingsta pašiurpusi, o Rn rastos ir taip vertinamos perplėštos širdies gyslelės liaujasi virpėti. Didelė meno bėda: stebuklingos gyslos dingsta tarp paprastų, metafora susimaišo su tikrove. Gelbsti tik prisiminimas apie Daną, mano pirmąją erotinę meilę. Buvau kokių penkerių šešerių metų ir žaisdamas Lenino (dabar - Lukiškių) aikštėje klausiausi senelės ir jos draugės apkalbų, taip pat ir apie priešais sėdinčią merginą. Ją per karą išgelbėjo ir, kiek prisimenu, įsidukrino garsus vaikų gydytojas. Danos smuiko, draugės violončelės futliarai buvo atremti į suoliuką, matyt, merginos buvo ką tik išėjusios iš konservatorijos. Buvo pavasaris, abi merginos, atlošusios galvas ir prisimerkusios prieš saulę, šnekėjosi ir tyliai juokėsi. Antroji buvo už Daną gražesnė (vėliau ją vedė garsus muzikantas S), bet man kažkodėl, gal dėl ką tik girdėtos romantiškos istorijos, labiau patiko žiūrėti į Daną. Prisimenu, staiga mečiau žaislus, atsiguliau ant suoliuko, nuo kurio buvo matyti tingus ir švelnus Danos profilis, ir mane apėmė toks saldus jaudulys, kokio dar niekad nebuvau patyręs.

 

Susirinkimas, į kurį iš laidotuvių delsiau eiti, turėjo įvykti restorane. Prie skanių, gražiai patiektų valgių bei ilgai gomurį šildančio vyno mes, keli išrinktieji (valgėme ir gėrėme už draugijos pinigus), turėjome apmąstyti bei aptarti planus ir ateitį. Man buvo siūlomas įdomus darbas ir garbingos pareigos. Apmaudu, bet man mažai terūpėjo draugija ir jos poskyriai, kuriuose turėjau nuveikti tą įdomų darbą, miestas, kuriam šis darbas turėjo būti naudingas, ir visa šalis, kurioje gyvenau. Tikėjausi, kad mane supantys žmonės nepastebės, kokie jie man svetimi ir nesuprantami. Kol būnu su jais - šnekuosi, šypsausi, dėmesingai klausausi, - dar pusė bėdos: lyg ir bendraujame. Bet kai tik išsiskiriu, jie man tarytum pradingsta, atsiduria kitoje erdvėje. Labai retai jie savaime ateina man į galvą, dažniausiai tik tada, kai prispiria reikalas, bet ir tuomet vangiai, tarytum per prievartą. Gali, žinoma, kaltinti svetimą kalbą (man vis dar sunku ja kalbėti ir suprasti greitai kalbančius) bei kultūrą, gali sakyti, kad neturime bendro konteksto. Bet vis dažniau pagalvoju, jog tai paprasčiausia senatvė: perplėštos širdies gysla manyje apmiršta. Jai trūksta jėgų naujiems ūgliams leisti, trūksta gyvybingumo. Kadaise ši ryšio su atplėšta dalimi ieškanti gysla būtų prakirtusi asfaltą, krauju sudrėkinusi dykumą - ir leidusi ūglį į beorę erdvę. Dabar ji ieško sau šiltnamio. Seniau mano perplėštos širdies pusė, apsvaigusi nuo savo pulsavimo, tikėjo: jeigu net kitos pusės ir neatrastų, jos smūgiai priverstų rezonuoti visą pasaulį, iš jo suformuotų tą jos prarastąją dalį. Ak, ta kvaila mano pusširdė, ak, kvailas aš! Nežinojau, kad širdys susijungia visai kitaip - retom akimirkom blyškios gyslelės virpėdamos suderina viena kitos dažnį ir amplitudę. Nereikia rezonuoti ar skambėti unisonu, nereikia gluminti pasaulio. Reikia tik rasti bendrą - darniai skambančią - melodiją. Ten, kur darniai skamba melodija, Pasaulis pasidaro permatomas. Gyslelės susijungia, prisipildo kraujo, ima šakotis, prasiskverbia iš vieno širdies skilvelio į kitą ir sudaro vieną širdį. Čia, žinoma, slypi ir pavojus. Mat gali prarasti savo perplėštos širdies dalį, jei ji per daug suaugs su kita. Virpėsi ne savo virpesiu, širdis gyvens, bet tavęs nebebus, kas tuomet ja ir Pasauliu rūpinsis?

 

Dabar tu, skaitytojau, tikriausiai manai, kad aš šneku miglotomis metaforomis, klimpstu į paties taip nekenčiamą misticizmą. Atsakysiu štai ką: pagalvok, ar tau būtų lengviau atpažinti savyje tas „širdis", „gyslas" ir virpesius, jei tau juos aiškinčiau, pavyzdžiui, separacijos-individuacijos ar attachmento teorijų terminais? Žinoma, gal jaustum man daugiau pagarbos ir prisiverstum skaityti, galvodamas, kad studijuoji garbingą mokslą. Bet iš tiesų, ar „pirminė omnipotencija" tau reikšmingesnė už „sulipusią širdį"?

 

Taigi buvau pasiryžęs parduoti savo žinias ir laiką už pinigus ir už savo svarumo jausmą, bet nuoširdaus supratimo nesitikėjau, Pasaulis liko miglotas, nepermatomas. Mes, žmonės, elgiamės tartum valstybės: prekiaujam, keičiamės parodom, verčiame vieni kitų knygas, keliaujam, susipažįstam, steigiame atstovybes, siunčiame žvalgus. Jei kas nors su tavim bendrauja, gali neabejoti, kad jis iš tavęs kažką gauna, ir jei tau pačiam smagu leisti laiką su kitu žmogumi, gali būti tikras, jog ir pats iš jo kažką gauni. Atrodo, kiekvieno mūsų smegenų slaptoje skiltyje sėdi mažytis buhalteris, kurio kol kas nerado neurologijos ir psichologijos mokslai. Šis buhalteris gana tiksliai skaičiuoja apyvartą ir reguliariai pateikia hipotaliamui biudžetinę ataskaitą. Kai kurių žmonių buhalteriai sukčiauja. Prisimenu, kai dar Vilniuje dirbau vienoje įstaigoje, mes, bendradarbiai, kartu vaikščiojome į kavinę ir paprastai vienas mūsų užsakydavo kavos visai kompanijai (šaly, kur dabar gyvenu, tai stačiai neįmanoma, kiekvienas visada moka už save, ir aš iki šiol negaliu prie to priprasti). Vilniuje mokėdavome maždaug paeiliui, nors eiliškumo niekas nepaisydavo. Ginčytis irgi netekdavo, pasakydavai: „Šiandien aš moku", ir viskas. Draugijoje žmonės keitėsi, vis atsirasdavo toks, kuris niekad nesisiūlydavo mokėti arba amžinai pateikdavo kokią nors priežastį, kodėl negali mokėti. Sykį, kai tas pats žmogus jau kelintą kartą pasakė, jog užmiršo piniginę, kažkas jo paklausė: „Ar tu iš viso ją turi, gal susimetę tau nupirktume?" Aš susigėdau, palaikiau pastabą dideliu netaktu ir vėliau papriekaištavau klausiusiajam, kam taip negražiai kalbėjo. „O ką, - atsakė jis, - negi amžinai už jį mokėsiu?" Susidomėjau psichoekonomika ir pradėjau skaičiuoti, kas kiek kartų mokėjo. Paaiškėjo, lemiamas skaičius yra keturi. Deramai neatlikęs statistikos analizės (grupės dydis, demografinis dalyvių pasiskirstymas, reprezentatyvumas, kavos kaina ir kt.), negaliu daryti ir vertingų apibendrinimų, bet pastebėjau: jei keturis kartus iš eilės jauti, kad X turėtų mokėti, bet jis vis nemoka, ketvirtąjį kartą didelėje kompanijoje kas nors neiškenčia ir pasako sąmojingą pastabą.

 

Taigi, vidiniai buhalteriai skaičiuoja gana tiksliai, moka ir kreditą paskaičiuoti ir, kaip įsitikinau, visada išsireikalauja sau to, kas jiems priklauso, kartais nepaprastais būdais, net sugriaudami žmogaus, kuriam dirba, gyvenimą. Viena tokia S ištekėjo už alkoholiko. Jis dar turi kitą moterį, savo žmonai S kartais ir užvožia. S - protinga moteris, kažkada buvo tikra gražuolė, galėtų susirasti dešimt negeriančiųjų. Vaikams prieš draugus gėda: tėvas stotelėje apsivėmęs, prie žmonių kabinėjasi. Pinigų vyras uždirba nedaug, abejoju, ar jie dar kada sugula, bet kai seniau suguldavo (ji man kartą prasitarė), vyras darydavo anaiptol ne tai, kas jai patiktų. Čia gali suabejoti visa psichoekonomikos teorija: ką S iš to visko turi? Ketinau jau teorijos atsisakyti, kai S pasipasakojo, kad jos tėvas paliko namus dėl motinos priekaištų. S tuomet buvo trejų ir pusės metų, bet į jos atmintį įstrigo paveikslas: tėvas, vilkintis geltonais marškiniais, nueina gatve neatsigręždamas, tame paveiksle dar dalyvauja, anot jos, „fizinis troškimas", jog jis atsisuktų ir į ją pažiūrėtų. Gyvenimas pasisuko taip, kad jie daugiau nebesusitiko. Būdama jau suaugusi, S išsiruošė pas tėvą į kitą šalį, bet kaip tik tuo metu jis mirė. Nesugebėjau išsiaiškinti, kieno skolą ir kam S buhalteris moka, tik supratau, jog apyvartą sudėtingai skaičiuoja jau kelios kartos.

 

Kad ir kaip ten būtų, vieni pasirengę daug ką paaukoti už šlovę, kiti - už pinigus, treti - už seksą, yra net ir tokių kaip S, kurie pasiryžę aukoti už meilę. To daryti nereikia. Jei kada nors parašysiu dvasinės ekonomijos vadovą, pabrėšiu: meilė nėra konvertuojama ir jos apyvartą reikia skaičiuoti itin atsakingai. Jei tavo buhalteris sako, kad per mažai jos gauni, - nedelsdamas reikalauk kompensacijos; jei kito žmogaus buhalterio apskaičiavimais esi skolingas, tuojau pats darykis auditą. Seksas irgi nėra gerai konvertuojamas, gal kaip tik dėl to, jog taip glaudžiai susijęs su meile - arba ją pažadina, arba pats nuo jos užsiplieskia; dėl to, manau, ir prostitucija nėra gerbtina profesija.

 

Jaučiu, skaitytojau, vis dar nesupranti, kodėl prie šokių mokytojos laidotuvių ir jėgos, judinančios protoplazmą, kergiu visus tuos palyginimus apie šalis ir valiutas. Bandysiu paaiškinti pavyzdžiais.

 

Įsivaizduok, kad Latvijoje išsiveržė didžiulis ugnikalnis (norėjau rašyti - Rusijoje, bet kur tu rasi tokį ugnikalnį, kuris ją užlietų) ir per sekundę visa Latvija pradingsta. Kas vyksta Lietuvoje? Kažkieno šeima kaip tik ilsėjosi Jūrmaloje, Sodra pervedė pinigus už latviškus vaistus, bet Lietuva jų negaus, Lietuvos atstovybė Latvijoje pradingo, daug kas investavo dideles lėšas į kokį nors latvišką biznį - tos lėšos irgi pradingo, mūsų bankuose ir pramonės įmonėse guli latvių pinigai - ką su jais daryti, kam jie dabar priklauso? Ką veiks žmonės, mokantys latviškai, iš kur imsime šprotų, kokiais keliais dabar važiuosime į Estiją ir Suomiją, kaip po ugnikalnio išsiveržimo į Pabaltijį žiūrės JAV ir ES, kai iš trijų dingo viena valstybė. O užvis svarbiausia - ar toje išdegintoje žemėje kažkas augs, ar dar kas kada apsigyvens? Va taip ir šokių mokytojai. Ačiū Dievui, man ji buvo tarsi koks Monakas: esu ten porą sykių apsilankęs, mačiau kazino, gailiuosi, kad nespėjau apsilankyti Žako Kusto vandenyno muziejuje, ir tiek. Bet jos vyrui ir vaikams ji - kaip Latvija.

 

Yra mano samprotavimuose ryšys ir su ta protoplazmoje veikiančia jėga. Gal - Latvijai susprogus - Lietuva ir išsikapstytų iš ją užgriuvusio sielvarto, baimės, sąmyšio, prekių stokos ir perversmo rinkoje padarinių. Ne be apmaudo ir pykčio, nors pykti ir nebūtų ant ko. Galų gale Lietuva tikriausiai suskaičiuotų visus pradingusius traukinius, pinigus ir vaistus, apverktų mirusiuosius, padėtų našlaičiams, atkalbėtų maldas, atstovėtų tylos minutes. Bet (sic!) Lietuvoje liktų Latvijos ambasada. Ką ji veiktų? Be savo šalies, be lėšų, niekam nereikalinga. Iš pradžių ambasados žmonės dar jaustųsi reikalingi - dalyvautų gausybėje apeigų, visiems aiškintų, kas ir kaip nutiko, gedėtų. O toliau? Kas jie, koks jų ryšys su kitais? Vėl labai svarbus samprotavimų momentas: jeigu jie sugebėtų pasijusti visų buvusių ir esančių latvių, visos buvusios šalies ir tautos svarbiausiais atstovais, jie galėtų, pavyzdžiui, kreiptis į Lietuvos vyriausybę pagalbos, prašyti paramos. Lietuva tą paramą gal net suteiktų, tik - kokią? Pastatytų paminklą buvusiai kaimyninei valstybei, bet juk Vyriausybės nariai galvotų ir taip: „Paminklą pastatėm, užuojautą pareiškėme, tačiau atstovybės pastatas - neblogas, galėtų latviai ir kur nors kitur persikelti, ir ką išvis su jais toliau daryti?" Latvijos ambasadorių ir kitus ambasados darbuotojus vis rečiau kviestų į balius ir nacionalines šventes, jiems tektų susirasti kokį paprastą darbą, kalbėti latviškai nebebūtų prasmės, jų vaikai taptų lietuviais arba svetur išvažiuotų, veikiausiai į Ameriką. Beje, su Amerika susietas variantas Nr. 2: ji, Amerika, nenorėdama, kad tuščią žemę užplūstų rusai, įkurdina Latvijos ambasadą Vašingtone, spausdina latviškus pasus ir įsteigia internetu transliuojamą latvių televiziją bei radiją (tai nebrangiai kainuotų).

 

Pasitaikė proga, pasigirsiu, iš tikrųjų turiu Lietuvos pasą, gautą dar tuo metu, kai Lietuva savo pasų neturėjo, naudojosi tarybiniais. Jį 1991 metais Niujorke pasirašė Lietuvos Generalinis konsulas Anicetas Simutis ir atsiuntė man ten, kur tuomet gyvenau. Jei kas nežino, paaiškinsiu, kad Lietuvos konsulatas išbuvo Amerikoje nuo prieškario laikų. Kartais galvoju, kad vaizduotė - tarsi matematika: kaip nėra tokios matematikos šakos, kuriai anksčiau ar vėliau nebūtų rasta atitikmens fizikoje, taip ir neįmanoma įsivaizduoti ir to, ko iš tikrųjų kada nors neatsitiktų.

 

Trečias variantas: Lietuvos vyriausybė nusprendžia įsteigti Latvijos muziejų ir surinkti jame viską, kas susiję su Latvija, be to, ugnikalnio išsiveržimo dieną paskelbia Latvijos diena. Lietuvos piliečiai kasmet tą dieną mini Latviją, kviečia į svečius likusius gyvus latvius ir geria į jų sveikatą.

 

Atleisk, skaitytojau! Žinau, kad visi mano pateikti vaizduotės kūriniai ir samprotavimai yra netaktiški, gal net užgaulūs keturių valstybių piliečiams (ypač Latvijos). Bet juk supranti, tai tik pavyzdys, nieko daugiau, tik palyginimas, kuris, tikiuosi, mums abiem padės geriau suprasti šokių mokytojos laidotuvių įvykius.

 

Pirmasis iš trijų mano pateiktų scenarijų reiškia visišką Latvijos užmarštį. Mainai nebevyksta, nėra jokio racionalaus pagrindo Latvijai egzistuoti, ji išnyksta iš Pasaulio. Taip nutinka žmogui, kuris mums nebuvo reikšmingas. Antras scenarijus - tai žmogus, kuris visiems buvo itin reikšmingas, dėl to tapo simboliu, tad ir po mirties gali tarnauti gyviesiems. Taip nutiko Jėzui, Mahometui ir Leninui. Tik trečias scenarijus (sąmoningai palaikomas atminimas) išsaugo Latviją - kitą žmogų, mirusįjį. Išsaugo daugmaž tokį, koks jis buvo. Tačiau koks yra išsaugojimo motyvas? Kam reikalinga Latvija be prekių, geležinkelio ir uosto? Kam ir dėl ko ji gali rūpėti? Peršasi gražus atsakymas: meilei. Girdi, tik meilei rūpi išsaugoti atmintį, ypač apie tai, ką vadiname siela. Reikėtų gal sakyti „psichika", pabrėžtume samprotavimų moksliškumą, mat žodis „siela" siejamas daugiau su dieviškais dalykais, „psichika" - su materialiaisiais (kai kas siūlo šiuo tikslu vartoti žodį „protas").

 

Ufff! Na štai, net pačiam keista: atsidūriau samprotavimų taške, kuriame viskas - Latvija, žmogus, medis, namas, gamtovaizdis etc. - egzistuoja kaip ir dviem būdais. Vienas gali pranykti, antras - likti (atkreipk dėmesį, lietuvių kalboje veiksmažodis „likti" ir daiktavardis „likimas" turi bendrą šaknį). Tai štai - likimas abiejose metamorfozėse turi kažką bendra su meile. (Ovidijus į galvą lenda, tiesiog stebuklas, kaip mintys lyg pumpurai sproginėja, gal aš nesveikas?) Nemanyk, skaitytojau, kad nesu girdėjęs apie dualizmą ar reprezentatyvumą, tik mano mintys iš šio konteksto jau krypsta į poną Leibnicą. Pažadėjau pastatyti tave į Pasaulio centrą - įrodyti, kad esi Pasaulį organizuojanti monada. Ir įrodysiu. Paragausi tikrojo monizmo.

 

Žiūrėk: kas yra ta Latvija arba (gal jau laikas palikti latvius ramybėje) Lietuva? Žemės plotas? Bet va lenkai buvo net Vilnių užėmę, dabar Kaliningrado sritis, kurią vadiname Mažąja Lietuva, tam žemės plotui nepriklauso, bet Lietuva vis yra. Žmonės? Betgi manęs ten nėra, o ji yra. Kasdien joje kas nors pasikeičia, kas nors nugriaunama, pastatoma, bet žodis vis tas pats - Lietuva. Ir ne vien žodis, pats žinai. Jei šokių mokytoja niekada nebūtų šokusi, nebūtų mokiusi vaikų šokti, kieno laidotuvėse dabar dalyvaučiau? O ir tu, skaitytojau... Tik dabar susivokiau, kad į tave kreipiuosi familiariai: gerbiamasis skaitytojau, mielasis skaitytojau, bet juk iš tiesų nei aš tave gerbiu, nei tu man mielas - esi nepažįstamas, ir tiek. Ne! Suklydau. Tu jau nebesi man nepažįstamas: argi neperskaitei iki šitos vietos to, ką parašiau, argi mes nesidalijome mintimis ir jausmais? Aš tavęs nepažinčiau, negerbčiau ir tu nebūtum man mielas tik tuo atveju, jei būtum metęs skaityti arba net nebūtum šio rašinio į rankas paėmęs, bet, laimė, tikrai žinau, kad taip nėra. Žinau, nes jei šiuo (būtent šiuo!) momentu neskaitai, vadinasi, nesi ir tas, į kurį kreipiuosi, nesi skaitytojas.

 

Tačiau tęsiu nutrauktą mintį: pavyzdys - aš. Tarkim, tu mane pažinojai prieš dešimt metų, ir manykim, kad aš ne itin pasikeičiau, tik kiek pastorėjau ir praplikau, bet nesunkiai mane atpažinsi. Sušuksi: „La (arba A, arba Jc, arba Lv, arba Lo, nes visais tais vardais savo gyvenime aš paeiliui vadinausi ir prisistatinėjau žmonėms)! Sveikas, kaip gyvuoji?" Ir aš tau atsakysiu: „Sveikas!" Tačiau - pagalvojus - kodėl gi tu mane šauki, kodėl aš tave sveikinu? Juk mumyse per daugelį metų visi atomai pasikeitė, visos anos molekulės suiro, naujos susikūrė. Iš to manęs, kurį prieš dešimt metų buvai apkabinęs, žinok, nieko neliko. Ką gi tu, į mane žiūrėdamas, atpažinai? Ir ką aš pažinau tavyje?

 

Santykį, vien santykį, mielasis, - tai gryna matematika. Plaukų ir kaktos, akių ir lūpų, nosies ir ausų santykis. Kaip detektyviniame filme, kur liudytojas prašomas atkurti nusikaltėlio portretą, taip tavo fotorobotas tau kuria mane. Jo analoginėje, digitalinėje ar cheminėje kartotekoje keliomis trupmenomis užrašyta mano išvaizda ir siela. Šis mano portretas, išlikęs tavyje, man labai svarbus, net svarbesnis už mano paties atomus ir molekules. Nes jei aš noriu iš viso būti (o aš juk noriu), tai mano atomų ir molekulių sankaupa privalo būti atpažįstama. Man pačiam ir kitiems. Net jei atomai ir molekulės kažin kur klajotų mano pavidalu, bet nei aš, nei tu, nei kas nors kitas manęs nepažintų, kas man iš to, ar ne? Atpažinimas (naujas pažinimas, prisiminus, kas jau buvo pažinta) yra visas mūsų gyvenimo ir visos Būties turinys. Tik kituose (net jei tie kiti yra mano paties viduje) mes gyvi, tik dėl santykio ir meilės, nes vien jai rūpi tą santykį išsaugoti. Meilė yra tiesioginis žinojimas, kad kitas yra arba kažkada buvo manęs dalis, arba dar ja taps, kaip mano dalimi tapo išgelbėtoji Dana, L, Rn, Rd, teta N, senelė, mama, tėvas, bendraklasis J, Anicetas Simutis, Vilnius, Lietuva ir (galiausiai) šalis, kurioje dabar gyvenu, ir net žmonės, apie kuriuos rašiau, kad jie man nereikšmingi, bet juk taip rašiau beveik tik iš pavydo: žinau, jiems sava tėvynė miela ir suprantama taip pat, kaip man kadaise buvo suprantama Lietuva (nepaisant nė to, kad ilgai nežinojau, jog daugeliui jos gyventojų Jėzus yra Dievas).

 

Dabar jauti, skaitytojau, kaip pagaliau susikaupia jėga, jungianti protoplazmos maišelius ir spaudžianti iš jų sūrų vandenį, tarsi vientisą mozaiką ima sudaryti perplėštos širdies skausmas, būtinas meno kūriniui (juk šis yra forma, siekianti pripažinimo ar atpažinimo), identitetas (santykių visuma), meilė (tiesioginis žinojimas) ir pažinimas. Ar jau pradedi suprasti, kad visa tai yra prarastos visumos įvairūs aspektai - jos ilgesys, jos ieškojimas.

 

Tie fotorobotai mumyse kartais yra neįtikėtinai tikslūs ir gyvena savo gyvenimą kaip kokie golemai. Tėvas pasakojo, kad ilgose jūros kelionėse, norint žinoti laivo koordinates, būtina žinoti ir tikslų laiką kažkuriame kitame Žemės paviršiaus meridiane. Dėl to seniau, kol dar nebuvo išrastas radijas, tokiu meridianu buvo sutarta laikyti įsivaizduojamą liniją, einančią per Grinvičo miestelį, o laivai vežiodavosi tikslius laikrodžius, kurie visada rodydavo Grinvičo laiką. Kasdien dvyliktą valandą tokio laikrodžio rodomą laiką lygindavo su saulės pakilimo virš horizonto aukščiu. Įgulos ir laivo likimas priklausė nuo to laikrodžio tikslumo. Tokie pat svarbūs ir fotorobotai mumyse. Tikiu, kad iki pat motinos silpnaprotystės aš tiksliai žinojau, kiek ji manęs išsiilgusi, žinojau, kada jau žūtbūt reikia jai skambinti. Kartais išlaukdavau iki paskutinės akimirkos (mat čia, naujoje šalyje, ilgą laiką trys šeimos turėjome vieną telefoną, be to, skambinti į kitą šalį buvo didelė prabanga). Ragelyje išgirsdavau: „Kaip gerai, kad paskambinai, aš kaip tik kėliau ragelį tau skambinti." Mūsų laikrodžiai mušė vieną laiką, jos golemas manyje (fotorobotas, šalies atstovybė) gyveno pagal jos sielos judesius. Tikiu, jog gan tiksliai žinojau, ką ir kodėl ji jaučia ir galvoja. Tik vieną kartą, prisimenu, atsitiko kažkas nelaukta: vasarojau Palangoje su ta pačia teta N bei jos sūnumi (mano pusbroliu, kuris prieš porą metų mirė Amerikoje) ir mamos visai nelaukiau, tik staiga sustoja pro šalį važiuojanti mašina ir iš jos iššoka mama - jiedu su broliu (tetos N vyru) nusprendė padaryti mums staigmeną. Prisimenu, man į veidą pliūptelėjo karščio banga, dusinamai pradėjo daužytis širdis, o dėdė sušuko: „Žiūrėk, kaip jis paraudo, jis tave myli!" Sunku įsivaizduoti didesnį netaktą, bet va tokie jie buvo - mama ir jos brolis, kiti mano giminaičiai.

 

Mūsų šeima dabar turi net tris mobiliuosius telefonus, tai pasididžiuodamas esu užrašęs aukso spalvos dažais ant mano sukurtos skulptūrėlės pjedestalo. Užrašiau prisiminęs „Tūkstantį ir vieną naktį", kur kalifas vis liepia ką nors užrašyti aukso raidėmis akies kamputyje (mane visada labai stebino pastarasis išsireiškimas). Skambiname vieni kitiems kasdien.

 

Turiu net valtį, tiesa, seną, aptriušusią, bet užtat didelę, dyzeliniu varikliu, su kajute ir tikru šturvalu. Plaukioju jūroje ir mintyse kartais kalbuosi su tėvu. Jis, mano tėvas, buvo romantikas: jo akys dažnai sudrėkdavo (beje, kaip ir mano) nuo įvairiausių dalykų - Šuberto serenados „Tyykiai skrenda maano dainos peer nakčia pas tave...", Heinės eilėraščių, Mopasano apsakymų, Klondaiko aukso ieškotojų didvyriškumo, mamos grojamų Šopeno valsų, Ruže de Lilio - karininko, sukūrusio Marselietę, - ūmaus įkvėpimo (Stefano Cveigo „Vienos nakties genijus"), bet dažniausiai nuo radijo Call Izrael (Izraelio balso). Radijas stovėjo tėvų miegamajame ir kai tėvas jame užsidarydavo, netrukus pasigirsdavo tylus braškesys, šnypštimas, ir trumposiomis bangomis (31, 33, 41 ir 49) į miegamąjį atsklisdavo kiek liūdnoka ir prakilni melodija - la-la-la-laaa-laaa-la-la-laaa. Tuo momentu, kaip jau minėjau, tėvo akys sudrėkdavo, bet pamatęs, kad aš tai pastebėjau, jis nusišypsodavo ir paklausdavo: „Ką?" O paskui pasiguosdavo: „Na ką tu čia dabar, visa tai niekai." Dviguba komunikacija, kaip pasakytų psichologai.

 

Tiesa, kalbėjau apie valtį ir jūrą. Gal dešimt metų tėvas statė valtį. Ant grindų paklodavo didelius milimetrinio popieriaus lakštus, juose nusmailintu pieštuku stebuklingai tiksliai išpaišydavo valties korpuso dalis. Tuos lakštus susikaupęs derindavo tol, kol piešiniai sudarydavo vientisą borto atvaizdą. Tėvas rimtu dalykišku veidu iš visų pusių apžiūrinėdavo piešinius ir sakydavo, kad ši valtis nebus jūrinė - per maža, tačiau Trakų ežeruose ir Kuršių mariose plaukioti tiks. Kai tėvas mirė, iš jo antros žmonos sužinojau, kad jis kažkokią valtį buvo pasidaręs (gal nusipirkęs) ir net plaukiojo ja Trakų ežeruose kartu su tos antros žmonos sūnėnu. Vėliau, skurdui užėjus, ją teko parduoti. Apie tą valtį pats tėvas man niekad nepasakojo. Anas sūnėnas gyveno Rusijoj, Pavolgyje, ir vėliau išprotėjo, bet jau buvo suspėjęs nusipirkti valtį, giminaičiai neišmanė, kur ją dėti. Tėvas jau gulėjo mirties patale, aš sykį, sėdėdamas prie jo ir norėdamas jį prablaškyti (tėvą kankino baisūs skausmai), papasakojau, jog šalyje, kur dabar gyvenu, parduodama guminė valtis su yamahos varikliu (mano tuometinė svajonė). Nelaukiau atsakymo, abejojau, ar jis apskritai mane girdi - tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę. Bet jis staiga pramerkė akis, nusišypsojo ir pasakė:

 

- Aš tau ją nupirkčiau, jei galėčiau.

 

- Ką? - nusistebėjau.

 

- Aš tau ją nupirkčiau, jei galėčiau, - aiškiai pakartojo tėvas ir vėl užsimerkė.

Paskutinius metus jis nugyveno skurde, tie metai Lietuvai buvo sunkiau-si po Nepriklausomybės atkūrimo. Metęs savo profesiją ir Feinmano vadovėlius, tėvas su pažįstamu biznieriumi važinėjo po užsienį ir anam vertėjavo. Jie nakvodavo mašinos kabinoje degalinių aikštelėse, bet tėvas taip ir nepraturtėjo. Užsidirbo tiek, kad galėjo nuskristi į Izraelį. Ten aplankė brolius (mano dėdes) ir jų šeimas. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, visi broliai ten išvažiavo, o jis liko Vilniuje. Mums susiklostė šitaip.

 

Mano gerbiamasis ir mielasis skaitytojau, galėčiau papasakoti dar daug įdomių istorijų, bet staiga supratau, kad priėjau šio rašinio pabaigą - gal jau „laikas mėtyti akmenis ir laikas juos rinkti". Jei jau perskaitei rašinį iki šios vietos, tai gysla, rišanti Homerą, verkiančias tarnaites, šokių mokytojos šeimą, mane, mamą, tėvą, draugus, išprotėjusį tėvo antros žmonos sūnėną, mamos meilužį ir visus kitus mano paminėtus asmenis, be to, dar niūrų rudeninį laidotuvių dienos dangų, darbininkus su kipom, vežimėlį keistais ratais ir visą šalį, kurioje gyvenu, tai va ši gysla įpinta dabar ir į tavo sielą. Manau, turėjai progos apmąstyti ir suprasti (labai tikiuosi, kad ir supratai), kas ji yra ir kaip veikia.

 

Dėl visa pikta - nors ir paprastą dalyką - dar sykį paaiškinsiu: ta gysla, kuria teka jėga, lenkianti tavo galvą prie šitų raidžių ir renkanti žmones į kapus, yra atskirų dalių slaptas žinojimas, kad jos sudaro visumą - erdvę, kurioje jūromis plukdomi chronometrai, laiką, kai valtyje šnekamasi su tėvu. Slaptas, nes yra tik tikimybė - gal laikrodis jau seniai neberodo Grinvičo laiko, gal tėvas paskutiniais metais taip pasikeitė, jog visai kitaip su manimi kalbėtų. Slaptas žinojimas tampa viešas, tikimybė virsta tikrove tik tuomet, kai ją pažįsti, padarai savo gyvenimu, likimu. Pažinimas tikimybės bangą paverčia kauzaliteto grandimi - jei manimi netiki, pasiklausk fizikų.

 

Jei, skaitytojau, nori įrodymų, tai štai vienas jų: prisipažink, jog dabar norėtum mane pamatyti, daugiau apie mane sužinoti - koks mano tikrasis vardas, kurioje šalyje gyvenu, kas šiame rašinyje tiesa, o kas melas. Ir aš, žinok, norėčiau tave pamatyti - kas tu toks, kaip atrodai, kuo gyveni? Stringas šoktelėjo tarp mūsų, skaidri akimirka, kibirkštėlė. Ar ja įkursime laužą ir mėtysime nuodėgulius į amžinybę, - neaišku. Bet jau sukūrėme iš nebūties būtį, santykį, mudviejų dvasią gryninančią bendrą sąmonę, epistemą. Šis ryšys, sakau tau, yra pirminis, visa ko pradžia. Fizikai tai jau atrado (Kopenhagos interpretacija ir stringų teorija), matematikai apskaičiavo (setų teorija ir Banaho erdvė), o psichoanalitikai iš to net gyvena, bet nei vieni, nei kiti nesuprato, kad tai ir yra Būties pradžia bei jos esmė. Tik aš supratau, nes visą laiką apie tai mąsčiau, štai dabar ir tau papasakojau, žinok į sveikatą.

 

Dar pasakysiu, kad iš laidotuvių išėjau taip ir nepareiškęs užuojautos mirusiosios šeimai. Broviausi pro juodais drabužiais apsirengusius žmones, nežinojau, ar dera linksėti, ir krimtausi nesuvokdamas, ką jie apie mane, taip besielgiantį, galvoja. Palei kapinių tvorą patraukiau mašinos link. Dar atsigręžiau, iš tolo pamačiau juodą minią, mirusiosios vyro nugarą ir kipos skritulėlį ant jo pakaušio. Akimirkai prisiminiau mamą, tėvą, savo ligą vėžį, panorau atsidurti šalia žmonos, būti su ja ir visa minia ten, kapinėse, bet atsisėdau už vairo ir pasukau raktelį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)