tekstai.lt

Diana Šarakauskaitė. Vėjais mano Veisiejai vėjais. Poezija

b_100_139_16777215_0___images_stories_metai_diana_sarakauskaite.jpg

 

vėjais mano Veisiejai vėjais

 

sesei


1

 

tas miestelis vietos namai žmonės nieko neatpažįstu

nors medžiai tie patys į mane jie daugiau nepanašūs

kad ilgėliau būčiau čia buvus rankos nuo kaštono neatkėlus

gal būčiau įaugus kamienais suaugus įsišaknijus

kas čia gyveno mylėjo nusižudė keliu praėjo

visi ir viskas buvo mano -

dabar svetima

viskas dabar tavo

bus svetima -

 

kada kas ką apleido

namai veidus prarado sukniubo su dulkėm susimaišė

žmonės išmirė prie stalų pasikeitė vietomis

dar gyvi ir vis gyvi mano galvoje jie seniai palaidoti

medžiais tapo mano tėvai medžiai mano tėvai

kaip duoną jų rieves atriekiu laužau ir dalijuosi

tau dangaus man dangaus tokios platybės

dangaus laively supasi mano mamos akys ežerai

žuvų šukelėm plaukus sau šukuoja

jos delnai ostija iškelta pakylėjimui

visur ieškau jos kūno kvapo neskalbiu skraisčių

nėrinių bažnytinių nosinaičių kad nakčiai užėjus

galėčiau panerti ten ir neišnirti -

basomis namo basomis dangumi basomis

pakniopstomis vis klupdama kliūdama

už jųjų kaulų -

 

kaip surūdijusios vinys

kurias kažkas išnaudojo ištraukė iš sijų sąnarių

tokios išdidžios jos sergėjo namų ramybę sienų tvirtumą

vėjai sniegai plikšalės piktžaizdės svetimgyvenimis laikas

bandė jas o dabar sulenktomis kupromis guli sau

nežiburiuoja nespinduliuoja neblyksi tik vis tikis

kam dar pervėrus delną įsikibus į pėdą

kad dar kur nuneštų į kokią kelionę

tarp žemės ir žmogaus

 

tarp manęs ir žemės

liko skirsnis knygos nugarėlėje raidės susistumdžiusios

susigrūdę priemiestinio autobuso keleiviai

tokie apsunkę nejudrūs svetimoje erdvėje

bet jie grįš į namus savo laukus gyvulius

kaip dievai stosis prieš būsimus tvanus teismus

iškilmingai šaknysis jų kojos tvirtos amžinos

su medžių šaknimis susikibs ir niekas neišvers

tokio augalo dievožmogausgyvulio

tarp jų norėčiau stotis jų užvėjy glaustis užtarimo melsti

neparklupdyta išsirašius visus atodūsius

 

2

 

... Sakau: mano Motina. O galvoju apie jus, o Namai...*

kas numirė išsikraustė išėjo ir negrįžo

kaip man skaudėjo tas ritualas

čia esi

čia nukeliamos durys pervaikščiojami namai

kirviai pokši perstatomos gegnės

kitos užuolaidos vėliavos kiti kvapai

iškeičiami išverčiami su šaknimis tėvai ir motinos

gatvės nutraukiamos pervardijamos pavardės

sudraskomi giminystės lopšiai tinklai

o dabar ir tai jau neskauda

kaip nebūta esu

mano tik ežeras mano

dangaus atspindys ežero atspindyje ežeras danguje

debesys ant bangų ir mano veidas saulėj subėgantis

mėnulio takais pranykstantis

motinoje ir tėve jų danguje ir dugne -

nebandyk ištraukti šaknys taip giliai įsikirtusios

kur gėlas vanduo šaltiniai su paslėptu nuo akių

nusėdusiu švelniavilniu dumblu ant kriauklių akmenų

su gelmenų žuvimis susikibę neatskiriamai

 

aukso duknos sidabro plunksnos raibai raibuliuoja

mėnulio saulėje sugrįžtu į pirmykštį pavidalą

nėra vardo kuriuo pašaukus atsiliepčiau

plaukiu iš tokio tolio kaip laumžirgis atsargiai

minčių krašteliais kad nepažadinčiau savy miegančio vaiko

mažos mergaitės iš Veisiejų prie alyvų alėjos

ji taip užsiverktų užsikūkčiotų ji mirtų žinodama

kad to miestelio nėra

taip kaip nebuvo

 

3

 

man buvo šešeri

vaistinėje išgirdau apie tą vaiką

stovėjau eilėje vaistų kvapas

mamos kvapas tėtės kvapas

rimtis vatinė ramybė

ir girdėjau žodžius -

 

mirė

nuėjo priegulio

užmigęs nepabudo

tai buvo berniukas

gyveno už tilto nežinau jo vardo niekada su juo nežaidžiau

bet nuo tol iki šiolei vis jis grįžta ir grįžta man priminti kažką

sako

mano dvynys kriauklelė ežero dugne atspindinti saulę

nuplėštas laumžirgio sparnelis

jau tada vis galvodavau apie jo išėjimą miege

ir negalėjau susitaikyti nurimti norėjau išardyti tą suokalbį

ranką paduoti nurengti jo iškilmingus baltus rūbelius

išbaidyti aptūpusias varnas atplėšti langus

tas smaugiantis smalkinis gėlių kvapas

mažytis geltonsmėlis kapelis butaforinių vainikų džeržgėjimas

vis mane vejasi visur atranda įrėžia lapo kraštu

prie kiekvienos raidės susirango ant mano kelių

kaip trečias vaikelis įsmigęs į erdvę jo kūnelis -

 

rakštimi geluonimi pasiutusio gyvulio įkandimu kalaviju

vis veria ir veria pasaulio neteisybė mano širdį

 

4

 

ir nebūdama ir akių neturėdama apgraibomis skaitysiu

kraštovaizdį

viską atpažįstu užčiuopiu jūsų gyvenimus gruoblėtus kapus

smengančius

susiraukšlėjusius namelius išklypusias gatveles

mano miestelis kur Judita V. rašė

...Veisiejus kaip Veneciją apėjome...

namai mano tarp keturių vėjų septyniais kalavijais perverta vieta keliais

botagais vežimais užplakta ištrypta išpustyta

gaisrais paleista ir išgryninta

 

toks mano miestelis jo grožis ir istorijos siaubas

medžiai ramūs vaiduokliai tadais dangų rėmę rangos ant žemės

žmonės rateliu visi sukamės susikabinę gimę ir išgyvenę

tuo metu toje

vietoje rojaus pakraščiuose su gyvųjų pakastų širdžių tuksenimu

kur aš braižiau klases ir strykčiojau ant neišmylėtų kūnų

su išpjaustytom žvaigždėm nupjaustytais lytiniais organais

šuliniai kur mes nuo augimo apsvaigę palenkę galvas šaukėmės

savo vardų

o ataidėdavo ten sumestųjų kūnų dejonės

 

septyniasdešimtųjų rajoninės šventės

alkoholizmas vėmalai rusiški keiksmai

viskas ten mano romantizmo saule nudažytuose piešiniuose

su rankenomis kur korėsi kaimynai

murkdėsi merdėjo pigaus vyno pamazgų kasdienybėje

negalėdami pakelti praeities net velėnos stojosi ant galvų

nuo jų aimanų po žemėmis

mano miestelis mano lopšys vėjuos įsiūbuotas

aš niekur nebuvau kur buvo gražesnis kraštovaizdis žmonėsliepos

niekur kur mano siela neatgijo tūkstančiais atbalsių

aš praeidavau pro našles senutes kurios laukdavo keleivinių

sėdėdavo pritrupėjusiomis sterblėmis

valgydavo laužydavo dvylikapeikius batonus

 

balandžiai aptūpdavo visi vieni kitus maitindavo

našlės tai jos motinos šventosios miestelio aikštėje

praėjusios pro išguldytus vaikus balandžiai taikos karvedžiai

aptukę mažom

galvom dideliais kūnais tupsendavo kąsnio reikalaudavo

ir kraujas taip susimaišęs šitose vestuvėse laidotuvėse

po žeme ir ant žemės kad niekas jau neatpins kas ką žudė

mirė už Lietuvą gyvenę už Lietuvą Lietuvai išnaudoję Lietuvą išspaudę

paskutinį atodūsį sau ir Lietuvai

kurie jūs buvot sūnūs ir dukros karvedžiai karveliai

ruslietuviškų žodynų linkėjimais motinų išžaginimu grasinę karvedžiai

beveidžiai kaip atsiskaityti atsirokuoti atsidalyti

su kaulais jaunais kūnais bežodžiu žolėm tapusiu legionu

 

taip norėčiau paklausti jei būtų ko klausti

 

ar jie dabar gyvena Dieve tavo namuose

savo gražiausiuose metuose rūbuose

ar jie nuėjo pas tave kaip gulėję Veisiejų skvere

ar Magdalena savo plaukais pridengė jų išniekinimą

mano šventoji iš Veisiejų bažnyčios altoriaus

ašaromis nuplovus brolžudžių rankas

 

5

 

ateikit visi pamiršti nereikalingi gyvenimo sudėvėti

jūsų godojimai tokie dideli ir reikšmingi

kasdienybėj pjuvenom virstančio išdrožto Dievo akyse

man visada reikėjo tų svetimų gyvenimų

aš juos velku kaip žlugtą reikia audinio gelumbės

kad nutvilkčiotų pirštų galai pajustų paliktus įspaudus

kad širdį nudiegtų man reikia tų gyvenimų juoko

almančio tik kad almėtų man reikia tų nuotraukų

kur visi gražūs lyg žengiantys į dangų

jų drabužiai gestai minos pasitempimas

ne šios žemės rimties

man patinka sustoti autobusų stotelėje

tik žiūrėti neturėti jokių judėjimo planų užmačių

visi mes ratu vis ratu ir ratu

jungiamės sukamės šokis kuris įsuka žemę

mes ja sotinamės ištraukiam su motinų pienu

tą prėską pilką kaip pelenas žiemkentės skonį

atsimaitinam sau ir būsimiesiems

susinešiojam sutrupam palengvėl išsitrindami iš atminties

tik skausmas po skausmo nesudyla dedasi į grūmojimą

amžinybei iškeltas kumštis šauksmas

bet ir jis tik griežlės čirptelėjimas prieš dalgį

ir dainos kaip nebūta ir toliais gulasi

išguldyti joriuoja mano sielos kareiviai

niekam nežinomi jų vardai liks

nučiupinėtų senų rožančių karoliukuose

motinų susiraukšlėjusių burnų murmėjime

našlių skarelių juoduose trikampiuose

 

mano miesteli

tik tavo medžių šakų raizginy dangaus fone

neišryškintame juodai baltam negatyve dar gyva

prisisiurbus visais pirštais čiulptuvais

traukiu iš tavęs tą pieną susimaišiusį su krauju

istorijų pernykščiai lapai smenga slegias sunkėja tręšta

jau žinau nebūti dosnu kaip ir būti

 

gyvenimas nei garsas

nei žodis tapęs šviesa

tylos dangtis bekraštis

dangaus neatkels

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)