tekstai.lt

Alfonsas Bieliauskas. Amžiai su amūrais. Romano fragmentai

alfonsas%20bieliauskas.jpgIV

 

Miškai lyg upės plaukė į praeitį, niekaip negalėdami sustoti, ir į pasakas, kurios raizgės tarp medžių ir tirpo šakų bangavimuos; regėjo kaimą ir Raižių bažnyčią, į kurią ją, gal šešiametę, nusivedė močiutė, ir kur virš geltonai paauksuoto altoriaus it nerūpestingi pievų drugeliai ar pirmosios žiemos snaigės sklandė balti sparnuoti angelai; vienas štai nukrito jai... Pasilenkusi ji pakėlė nuo grindų šimtų kojų jau gerokai apmindžiotą paveikslėlį su kad ir aptrinto veido, tačiau jaukiai besišypsančiu vaikeliu - angeliuku; buvęs jis gal net panašus į ją... Galvojusi, kad panašus, nes taip pat mažas, mėlynų akių ir apvalaus veiduko; tokią save buvo regėjusi veidrody... Dideliame rudais rėmais veidrody tarp drabužių spintos ir trijų stiklų lango seklyčioje, kurioje ji su teta Lione - abi vienoje lovoje - miegodavusios.

(Teta buvo jau dvidešimties metų, viršugalvy susuktom juodom kasom, ir į veidrodį žiūrėdavusi dažnai; turėjusi net kavalierių Igną, kuris grojo armonika ir slapčia - ai, sakyti močiutei to niekaip nevalia - vidunakčiais lipęs pro langą, stumteldavęs Jonytę toliau ir apsikabindavęs Lionę; Jonytė rytais manydavo, jog visa tai vien sapnavusi...)

O tas angelėlis... Tiesa, teturėjo jis vieną sparnelį, nes antras buvo nudrėkstas su visu atviruko kampu, tad negalėjęs skristi ir gal dėl to puolęs tiesiai po jos kojomis; tačiau todėl ir niekada nepalikdavęs jos vienos... O buvo dar ir smarkiai sužvarbęs, nes lauke iš tiesų plaikstės snaigės, net šlapios; paskubom dirstelėjusi į čia pat suklupusią ir pabalintas akis į altorių, - į tuos kitus angelus, - pakėlusią močiutę bei sunerimusi, jog kas nors, - kad ir virš altoriaus tarp žibančių rėmų kybojęs barzdotas ir rūstaus veido senis, močiutė vadino jį Dievu, - jos angeliuko neatimtų, paskubomis įsikišo paveiksliuką užantėlin; pajuto ten dunksint dar vieną širdelę... „Turiu! Turiu! Turiu! - džiūgavo kažkas joje, kažkas vaikiško ir ne visai. - Savo angelėlį! Savo! Savo! Savo! Niekam jo neduosiu! Nei močiutei, nei broliui, nei tetai Lionei!.. Angelėlis mano. Aš jį radau! Aš pakėliau! Nelieskit jo!"

Tai iš tiesų buvo pirmasis jos daiktas, jos vienos, jos rastas, gal net paties likimo jai numestas, - tasai daugybės kojų mindytas numindytas, murzintas numurzintas Raižių angelas, kurį, žinokit, mokėsiu saugoti; tik kodėl jis štai šūkčioja angliškai?.. Ta kalba, kurios aš, šešiametė, niekada ir niekur nebuvau girdėjusi, tačiau kurią - o Dievulėli - taip aiškiai suprantu. Help me!* Tai gal aš visai ne Raižiuose?! Nes Raižiuose niekur - nei bažnyčioje, iš kurios mudvi su močiute jau buvome išėjusios, nei kur nors lauke, - tame šlapių sniegų apdrėbtame kely, kuriuo štai kiūtiname (aš - kas žingsnis kišdama po savo skrandute ranką ir vis pasitikrindama, ar besama ten angelėlio) į namus, į tuose snieguose iki langų susmigusią mūsų trobelę šalia miško ir dar didesnio kelio, - niekur vai niekur mūsų Raižiuose nėra tokio didelio plačiaekranio televizoriaus, iš kurio štai, - kaip ką tik iš Raižių altoriaus, - ir vėl tarsi vieni kitus vydamiesi, - lyg bitės iš avilio, tarsi baltos bitės iš mėlyno avilio, - išskrenda išplasnoja, tvinte aplinkui patvinsta vis tie patys angelai: šimtai, tūkstančiai, begalė angelų...

„Help me! Help me! - šūkčioja jie, perrėkdami vienas kitą ir dažniau plonais negu storais balsais; mosikuoja daug smailesniais negu mano paveikslėlio angeliuko sparneliais (mano angelėlis, beje, teturi vieną). - Help me, senjora!.. Help me, Lady! Jūs, jūs, jūs!.. Madam! Jūs!"

Mane?! Jonyt, - tave! Angelai šaukia mane?! - ošteli mintis, ir vis tuo medžių šlamesiu; pūsčiojo vėjas, vaitojo, inkštė į kelio duobes atsitrenkiančios dvikinkių ratų stebulės, arkliai lyg vėliavomis mosavo uodegomis; važiavome mišku iš mūsų kaimelio, - tuo pačiu mišku, į kurį močiutė buvo atsivedusi rinkti mėlynių ir kur man vienai buvo griežčiausiai uždrausta įžengti. „Nušaus, ten tave nušaus! - gąsdino močiutė verkdama, štai net dabar, matau, ta mūsų močiutė verkia. - Kaip Vytą! Kaip tie irodai nušovė mūsų Vytelį!.." Močiutės Vytą, kuris ai kaip man patiko, mat buvo didelis, juodas ir labai gražus, nes mokėsi jau paskutinėje klasėje (mane močiutė tik kitąmet žadėjo vesti į pirmą); Vytas mokėsi mieste, tačiau grįžęs gindavo mane nuo savo brolio Miko, keturiolikos metų, bet metusio mokyklą, o savo duoną (močiutė ją raikė plonutėmis riekelėmis ir kiekvienam dalydavo „po porciją") suryjančio triskart greičiau už mane (Miko gerklė kaip šulinys, negi palenktyniausi) ir todėl iš manęs atimančio duonelę; dabar manęs jau niekas neapgins... Bet gal... „Aš tau, aš tau, aš tau!.. - bubeno močiutė Miko nugarą dviem sausučiais, neką už mano, šešiametės, didesniais kumščiais. (Tai gerai, kad turiu močiutę!). - Aš parodysiu tau, kaip šlamšti siratukų duoną!.."

(Siratukai - tai aš su broliuku Simu, dešimties metų, bet jau prašančiu ilgų, „vyriškų" kelnių, - ir nešnekiu, ir gan piktu, ir mane visaip pašiepiančiu; mudu abu, močiutė sakė, esava užsilikusiu, nes gerų žmonių nuslėptu nuo išvežimo su tėvais į Sibirą, kur, sakė, jie, - kaip ir dar anksčiau ten išgabentas močiutės vyras, o mūsų su Simu senelis, - kenčia ir šaltį, ir badą, ir Lietuvoje negirdėtas ligas; dabar štai veža - veža - tie irodai veža - ir mus visus - uhuhu!..)

Taigi - važiuojam mišku, vis dar mišku, ratai klumpsi, arkliai vasnoja uodegomis, o tarp medžių it kokios voveraitės šokčioja šmurkši balti angelai, aš regiu juos!

Tik ne anuos iš Raižių bažnyčios, nes daug didesnius, - ir ne tuos, išspitusius iš televizoriaus ekrano lėktuve, - tame reiso LISABONA-AMSTERDAMAS aerobuse, kurio puošnaus salono antroje eilėje ji, į Lietuvą paskubomis grįžtanti ir tos Lisabonos galutinai nukamuota keleivė, o dokumentiškiau tarus - Lietuvos instituto menų vyr. specialistė Jonė Vaitienė, sėdėjo (nors gal - gulėjo, kadangi buvo atlošusi galvą ir pakaušiu, tais baltais visiškos blondinės plaukais, rėmėsi į žalsvą dirbtinės odos krėslo atbrailą, ak: miegojo); miško angelai buvo juodi ir tik du, abu su šautuvais... Ir abu be sparnų; tai kodėl - angelai? Todėl, kad jie saugoja dabar mus („Tegu sergės jus, mano vaikelėliai, jūsų angelai sargai!" - melsdavos vakarais močiutė, žiūrėdama į didelį, spalvotą, net už maniškį gražesnį, paveikslą ant sienos, beveik prie lubų), - o ir dėl to, jog aš jų, tų juodų angelų, nė kiek nebijau.

Tupėjome tame mišku per duobes liuoksinčiame vežime mes visi: močiutė, Mikas, Simas ir aš (ak - Lionė iššokusi paskui Igną pro langą ir dingusi nakty, juodi angelai negražiai dėl to keikėsi), - lyg kokie pagaliai ant kietos ir vis pasišokčiojančios dugninės tarp gardžių sukimšti, - o jie, tie du juodi mūsų angelai sargai, šautuvus lyg kokius sparnų smaigalius aukštyn pakėlę murpsojo vežimo gale; trečias (taigi buvę trys), su jau trumpesniu šautuvu ant dar platesnės negu anų dviejų nugaros, - vis pagyniojo arklius ilgu ir virš mūsų galvų pasišvilpčiojančiu botagu... „Vperiod, vperiod, orly!.. Vperiod, vperiod, negodiaji!.."* - šūkčiojo jis, nors gal jau tąjį „help me!"; viskas man painiojos ir mišo; kyštelėjau ranką užantin. Mažos šešiametės rankelę mažos skrandutės kišenėlėn; yra! Yra; pirštai jaučia jį - mano paveikslėlį, mano angeliuką, jis su manimi! Važiuoja ir jis, mano baltasis angelėlis, per šitą didelį mišką, lydi, saugo mane, dar vienas, tiems juodiems nematomas, šios važmos keleivis; tai kas, kad be vieno sparno!.. Kad buvo mirtinai persigandęs, - kai su triukšmais įsilaužė pro duris tie, juodi, ir kai tie juodi stumte išstūmė mus visus iš trobelės, ir gal net mėtyte išmėtė pro atlapas duris lauk, ir, net tų durų neuždarę (vai bardavos močiutė, kai palikdavom praviras: orui lauke šildyti), kimšo sukimšo į šitą trinksintį vežimą; tačiau dabar mano draugas angelėlis buvo jau aptilęs, susitramdęs ir gan jaukiai tuksnojo šalia mano taip pat jau rimstančios širdukės; nusišypsojau jam.

O gal ne vien jam, vėl linksmiau užanty sutuksėjusiam savo angelui, bet ir kitiems vežime; juk įdomu! Įdomu štai šitaip, tokiame dideliame vežime važiuoti (močiutė tokio neturėjo, buvęs toksai, sakė ji, tiktai aname - išvežtų tėtės ir mamos - ūkyje; močiutė vis dar bijodavusi mane su broliu ten nusivesti, nors Simas gyrėsi slapčia ir vienas lankęsis; dabar, pasakojęs, ten - į kambarius! - sugintos visos kolūkio vištos); kažką aš dar pamatysiu! Patirsiu kažką nauja! Nežinau dar ką, tačiau turės būti tai daug įdomiau, negu per dienas stumdytis kieme su kitomis, mūsų, ne kolūkio, vištomis („Lesinkim, šerkim, Jonyte, vištukes, nes jos maitina mus!"; maitina? Kiaušinius deda, tai tikrai, o kad dar ir maitina... vištos mus?!). Aš važiuoju - ir man gerai, važiuoju ir... Ko ta močiutė rauda, ko taip baisiai krūpsi? Neraudok, močiute, bus gerai. Viskas bus gerai, močiute. Jeigu gerai man, tai... „Kvaišė! Kokia tu dar kvaišutė, vaikeli!" - močiutė brūkšteli delnu sau per veidą, kažką dar pasako; „Zamolči, baba!.. Skoro budut vagony!.."**

Vagonai, raudoni vagonai... Angelas su manimi... Ko čia žmonės verkia? Ankšta? Šalta? Tik ne man! Man, močiute, nešalta, visai man, močiute, nešalta nė neankšta; man įdomu! Oho! Visi manimi rūpinasi, „siratukė, siratukė" sako, vis ką nors - cukraus gabalėlį, aliejuje pamirkytos duonos riekutę, margais šonais obuoliuką - duoda; visiems sakau: „Ačiū!" „Ačiū, ačiū, ačiū", - nes taip išmokyta, taip sakyti liepė močiutė. O mergos - jų vagone daug, nėr čia tik Lionės, - vos traukiniui kur stabtelėjus, tuoj būriu nualma sysiot po vagonais, labai net įdomu! Nes ir aš paskui jas keberiojuos žemyn tomis geležinėmis kopėtėlėmis, kurias pastato jau kiti juodi šautuvuoti angelai (močiutė sako: „kipšai"; jie iš tiesų juodų veidų ir lyg sagutės plokščių nosių), - „ir aš, ir aš!" - vejuosi mergas, lendu paskui jas po vagonais, ir aš, - ar aš kitokia, - tupiu šalia tų mergų, sysioju, o pasysiojus, kaip ir kitos mergos, kuo aukščiau ant pilvuko užsitempiu kelnytes... Nes, močiutė sako, jeigu vietą tarp kojelių netyčia perpūstų vėjas, tai vėliau... kai užaugsiu... vai diegs!..

Ak, vėjas, pučia vėjas pro vagono sieną, siuobia šalčiu į viršutinius narus, kur aš šalia niekaip nesušylančios, nes it tošelė lengvutės ir kaip skiedrelė sausos močiutės ir nepažįstamos storablauzdės mergos guliu... Ne miegu, o guliu, nes jau visai stėrstu nuo šalčio, - kadangi viską, kas tik dega, močiutė sako, vyrai iš vagono sienų išlupo, iškirto ir sumetė į ugnį, į tos besotės, raudonai kaistančios „buržujkos" gerklę... Kokį viską, močiut? Agi paretino „vagonkes", kurios, pati matei, degė garsiai pasitraškėdamos, sukūreno grindlentes, - viską, tai pučia dabar ir iš apačių... O „buržujka" štai vėl kaip ledas! Traukinys sustoja, vyrai, pasigriebę kas pjūklą, kas kirvį, kas ir visai be nieko, nudunda į čia pat esantį mišką malkų... Prinešė jų glėbius, suvertė ant grindų, vėl užkūrė „buržujką", ta suūžė, uždainavo, ak, jau šilčiau!.. Bent prie krosnies!..

Nemiegu, tačiau vis tiek žiūrau pro langą, pro siaurutį vagono plyšį, - į naktį... Šviesu! Pasidarė taip šviesu, jog ir norėdama neužmigsi, tai kas, jog vagone visi jau seniai pūškuoja, močiutė net šneka pro miegus, tai gal ką sapnuoja; blynu prisiploju prie langelio...

Vaje, vaje! Tai bent! Kaip dieną, net aiškiau; tai gal tikrai jau ne naktis? Gal šviečia saulė? Na ne, vis naktis, saulės dar nėra, nors gal yra - tik ne viena, o daug, daugybė saulyčių, prikabinėtų prie aukštų lyg Raižių pušys stulpų! Aha, tai juk elektra, ta pati, apie kurią pasakodavęs Vytas, kai grįždavęs iš savo gimnazijos dideliame mieste, kur jis mokėsi; toks keistas žodis - elektra, o juk, Vytas sakęs, miestuose niekada nesutemsta... Taigi - čia miestas! Ir koks didelis, nes aplinkui šviesu, ir, žiū, koks baltas tas namas priešais! Gal jis ir bus stotis - tas didelis baltas namas tokiais aukštais ir už duris platesniais langais, prie stočių - jau žinau - sustoja traukiniai, stovime štai ir mes!..

O čia dabar kas? Kas būtų tie du: žmonės ne žmonės, akmenys ne akmenys, dideli dideli?.. A, tai juk Leninas ir Stalinas, Vytas rodęs tokius, nupieštus iš miesto atsivežtoje knygelėje, - ir kažką apie juos sakęs, kažką negražaus, - tik anie buvo popieriuje spalvotais dažais atspausti, o šitie stovi ant aukštų akmenų šalia to didžiulio plačiausiais langais baltojo namo (stoties, žinoma, stoties) ir priekin ištiestais rankų pirštais vienas kitam rodo ją, pro raudonojo vagono langelį nustebusiomis akimis į naktį spoksančią mergytę... Bet gal jie nori pasižiūrėti į jos angelėlį? Čiuptelėjau užantėlį - yra! Su manimi, su manimi mano angelėlis, bet jo aš niekam nerodysiu! Neleisiu jo atimti! Gal tie grėsmingi akmeniniai vyrai kažką mums - man ar mano angelėliui - nori pasakyti? Kažką gal sako? Ne, nieko jie mums nesako, kalbasi tarpusavy, turi, matyt, apie ką pasikalbėti, nors gal šnekasi su kitais dviem - jaunais, už statulas (tai statulos, statulos, jos negali kalbėti, nes negyvos, - aiškinęs tada knygelę vartydamas Vytas) bent keliskart mažesniais ir visai visai gyvais...

Kaip gražiai tie gyvieji žaidžia... Kaip mikliai jie bėgioja, kaip vikriai išsineria vienas iš kito rankų!..

Bėk, bėk! Spruk už statulų! - noriu sušukti mergaitei - ai, jau didelei, gal kaip tetai Lionei. Už akmenų, už akmenų!.. Slėpkis!

Bet nešūkteliu, tyliu, nes naktis, pabus močiutė... Ir ta storom blauzdom merga, kuri pūkščia šalia manęs (kartkartėm ji net bezda, - Vytas liepdavęs sakyti: „gadina orą", - pati to visai nejausdama), sukils kiti... baisu!.. O ir žinau - nori didelė bėganti mergaitė, nori, kad ją sugautų! Kad sučiuptų! Apkabintų per pilvuką! Kaip Ignas Lionę, kaip gražiausias mūsų kaimo bernas Ignas tetą Lionę! (Močiutei nesakysim.) Taip, taip, - nori; štai ji, ta aplinkui statulas skuodžianti jau didelė merga, stabteli, atsigręžia, bernas atsitrenkia į ją, apkabina, kilsteli... merga vasnoja kojomis... oho!

Jie žaidžia! Jie abu - jau didelis bernas ir jau didelė merga - šitaip žaidžia savo naktinį žaidimą prie paminklų (tie akmenys, Vytas sakęs, ne tik statulos, bet ir paminklai; tai tie ne vien kapuos?); galvoja, jog niekas jų nemato!.. O aš matau! Aš, Jonytė iš Raižių, siratukė kažkur vežama, jų žaidimą matau; kokie jie abu linksmi!.. Kokie laimingi; ir aš būsiu tokia! Ir linksma, ir laiminga - kai užaugsiu! Kai būsiu tokia, kaip ta, apie statulas nardanti merga!.. Taip, taip, taip, sutuksena paširdžiuos, visai šalia angelėlio: būsiu!.. Užaugsiu - ir gyvensiu štai tokiame šviesiame mieste kaip šis!.. Ne kaime tarp miškų, kur visada tamsu, bet tokios angelų šviesos - elektros, elektros, elektros - užlietame mieste!.. Ten bus net naktį saulėta, ir aš žaisiu prie statulų! Prie paminklų! Kaip šitie!

Taip, taip, gyvensiu tik ten, kur bus šviesu! Prabusdavau jau kasnakt ir jau kas naktį regėdavau žibintus; tik vėliau supratau, jog miestus mes pravažiuodavome vidunakčiais, tačiau dažniau ir jau vis trumpesniam laikui stotyse stabteldami... Ir nors daugiau nemačiau nei Lenino, nei Stalino - jokių statulų ar paminklų, - tad ir niekas niekur, man pro langelį po stočių peronus besidairant, nebežaisdavo, - žinojau, jog aš, nesvarbu net kur ir su kuo, bet žaisiu; bus taip, kaip aš, mažutė, svajoju!..

(Negana to: kai užaugsiu, sėdėsiu šalia Chruščiovo! Šalia apvalučio besišypsančio vado Chruščiovo, kuris taip labai myli vaikus! Taip, kaip sėdi šalia jo kiti vaikai! Kaip šit regiu laikrašty! Na, kaip tie - su kaklaraiščiais! - svajojau vėliau, mokykloje, kai panorau, - na su visais klasėje - tapti pioniere, bet mama neleido; „būk katalikė!.." - peržegnojo. Vien gyventi elektros mieste ir lakstyti apie paminklus man jau atrodė per mažai, tokiame, kad ir nusėstame anglių dulkėmis, jau gyvenau... reikėjo - cha - Kremliaus!..)

Taigi - Razrezas*, anglių miestas netoli Baikalo... elektros stulpai... ūūū!.. stotis...

„Vylezaj!.."** - praskėtęs vagono duris, paliepė juodas angelas, nors tai buvo kareivis, jau be šautuvo; man prie krūtinės prigludęs angelėlis sukrutino vienintelį sparnelį. Išlipkim! - tarė ir jis. Štai tavo motina, pulk prie jos!..

Motina? Koks keistas, angelėli, žodis: motina... Ne mama, apie kurią kalbėdavusi močiutė, o... Prie ko, angelėli, pulti, prie kurios? Aplinkui tiek daug žmonių, visi nepažįstami, visi kažko laukia, visi lenkia į priekį kaklus, dairosi. Kažkas stumteli mane bėgdamas prie saviškių... a, tų, išvežtų anksčiau, nepažįstamų...

Man darosi šalta... baugu... akis graužia, nematau nė namų... Ak, tai dulkės, juodos aštrios akmens anglių dulkės... Pasitrink akutes, pasižiūrėk, kiek aplinkui daug - daug daug daug - skarotų, vatiniuotų, šalty trepsenančių močiučių... Visos nepažįstamos, visos dengia delnais veidus... Visos rauda...

Uhuhu! Uhuhu! Uhuhu!.. - aidi vėjuose jų balsai; tai ko taip šaukti? Rypauti? Juk toliau jau niekur, juodas angelas sako, nebeveš!..

Ir čia - juodo veido, ak, kaip tie kiti angelai: juodo, - mėlynu sijonu, keistu žiponu: balti, raudoni žirniukai - vilkinti moteris: žema, plati, kojos praskėstos lyg stalo; „čia tavo mama, - veda mane prie tos - ai bobos. - Mylėk ją! Savo mamą!" Kokią mamą, ar šitą?! Mamą? Nepažįstu, nežinau, niekad tokios nemačiau, neprisimenu!.. Nereikia man jokios mamos, reikia tik močiutės! Kuri gynė mane nuo nenaudėlio Miko, važiavo su manimi vagone!.. Davė man valgyti! Kai buvo šalta, apklostė, kai verkiau, glostė... Jos man reikia! Sausos ir it šapeliai lengvų rankų močiutėlės iš miškų kaimelio, jos vienos! Myliu tik ją, Raižių močiutę! Vienui vieną!

Bet jos šalia jau nebėra, tos vienui vienos močiutės, ją jau stumia į sunkvežimį, ją ir tą jos Miką gabens kitur, į kitą miestą, pas anksčiau išvežtą senelį, močiutės vyrą, nenaudėlio Miko (jo man visai negaila) tėtę; sudie, sudie, sudie! - apsilieju ašaromis.

„Mylėsi dabar mane! - girdžiu man visai nepažįstamą balsą. Storą, peršalusį. - Mane, mane, vien mane! Savo tikrą mamą! Ir savo seserį, štai kokia ji graži!.."

Tai jau barake, jau nusileidus visus šešiolika (suskaičiavau!) laiptelių gilyn į žemes (dabar gyvensiu žemėse), jau mamos kambary...

(Iš anksto sakau, jog tų kambarių buvo du, vienas jų, tiesa, buvo virtuvė.)

„Ar graži? - klausia mama. - Ar graži tavo sesulė? Gražesnės nė būt negali! Pabučiuok ją!"

Tik dabar pamatau ją, tą nežinia iš kur ir kodėl atsiradusią sesutę; sesulė?.. Šitas raudonas, į nešvarų skudurą susuktas mėsos gniužulas - mano sesutė? Šita - raudono veido ir raudonais plaukais?!

„Pas tėvą! Pas tėvą! Einam lankyti tėvo!.." - dar pasakė ta moteris (boba, tačiau šitaip sakyti močiutė draudė); mano svetima mama... Ir - tėvas?! Aš turiu čia tėvą?! Šitas plikas, ilgo raukšlėto veido senis - mano tėvas? Šitas - be kojos?

Tai ne visai be, vieną, atrodo, dešinę, koją jis dar turi, dar nenurėžė lentpjūvės pjūklai; „sėskis!.." Senis ima mane abiem rankom už pažastų, pakelia, paskui nuleidžia ant tos sveikos savo kojos ir supa; džig džig džig, Magdalenka, pokačaju po malenka...*

Ne-e!.. Ne-e!.. - rikteli kažkas, bet gal dabar - ne aš ir ne mano angeliukas, kuriam taip pat nepatinka šitaip suptis; tai vis dėlto - kas? Kas šūkčioja - taip spigiai ir šitaip garsiai, šitokiu šaižiu balsu? Help me! Help me!

Sudrebu - visa visa; galva atsitrenkia į kažką kietą... A, tai rankinė, joje telefonas... Tas mobilusis, nuolatos vis zirzęs ir nervinęs, tas... „Sūneli, pagaliau skrendu!.. - švysteli raidės, kurias, rodės, ką tik surinkau. - Sūneli... pagaliau..." Akyse, raidės liko mano akyse kaip - kiek ankstėliau - baimė, kaip šešiametės nustebimas, kaip... Tai gerai, kad telefonas išjungtas!.. Jog lėktuve liepia išjungti! Kad nieks nepaskambina... neplėšia pusiau galvos... nedrasko širdies... Kad pagaliau nėr tų signalų... tų Oginskio polonezų. Nes kam tuose Sibiruose Oginskis -- -- --

 

 

V

 

Oginskis, Jone, čia iš tiesų niekuo dėtas, nes Sibire tokio nei matėm, nei girdėjom, kadangi aš, - o tu, Jonyt, dabar iš šalies į mane vis pasižiūrėdama, tai puikiausiai regi, - esu čia ir ne čia, ir čia, ir kitur, gal Sibire, gal kur... Nesvarbu net kur, nes mamos aš vis tiek nemyliu, nors man ji sakė: „Mylėsi mane, dabar tu mylėsi mane!" - bet aš vis tiek myliu tik Raižių močiutę, kurios čia nėra, - ir gal dar tėtę, kuris sūpavo mane ant tos vienintelės savo kojos (kita dabar medinė ir ją tėtei visada sopa; medinė - ir sopa?); bet labiausiai aš nekenčiu Linos... Savo sesutės Linos (rusai tokio vardo nežinojo, tai metrikuos užrašė Lena) raudonais atstirusiais plaukais, kuri per dienas ir naktis cypė kaukė net pasiūžaudama, čiulpė maumojo duoninį (o netrukus jau lašininį, nes mama Linai nieko negailėjo, gailėjo man) „cacoką" ir spirčiojo mane, ją nešiojusią, raudonom (tegu ir ne visai, bet), retai nuprausiamom kojom, visaip stūmė kumščiojo mane nuo savęs toliau, kaip tai dariusi ir mama... Nežinau, kodėl mama taip nemėgusi manęs, gal dėl to, jog aš, vos ją stotyje išvydusi, net visai balsiai užblioviau (juk buvau nemaža, šešerių) ir pareikalavau sugrąžinti pas močiutę; už tai gavau bausmę: „neleisti Linai rėkti". Tai reiškė nuolatos - dieną ir naktį, nesvarbu kada, - kai tik toji lopšy, - šią raudoną mūsų gerkliūgę vis pasūpuoti, tuoj griebus už senos, aišku, visur „prašaudytos", bet vis dar mamai naudingai pasitarnaujančios rudos kaproninės kojinės; ta kojine lopšys buvo pririštas prie lovos. Išgirdus Linutės riksmą, tereikėjo kojinę truktelėti ir sujudinti lopšį; o kai kada ir ilgokai tą lopšį pasūpuoti; mama, gulėjusi prie pat sienos už tėtės nugaros (dažniausiai viena, nes tėtė gavo sargo vietą toj savo lentpjūvėj, tad dirbdavęs pradieniui), retsykiais, tiesa, prabusdavusi ir kažką sumurmėdavusi, nesuprasdavau ką, gal bardavosi, jog pavėlavau. Na timptelėti tą kojinę ir pasūpuoti raudonplaukę sesutę; gaudavau ir niuksų...

„Žiūrėk, žiūrėk savo darbo! - auklėjo. - Tu jau didelė!.."

Aš, žinoma, - didelė, bet ta vėl rėkia, kaip tik tada, kai aš sapnuoju anuos, už mane dar didesnius, žaidžiančius prie statulų, aš juos dažnai sapnuodavau; trukteliu kojinę... bum!..

Išvirto, sesulė Lina išgriuvo iš lopšio; mama net lošteli, įžiebia šviesą (taigi elektrą, šviesu lyg pasakoj!).

„Vėl?! - šaukia nuo šviesos markstydamasi. - Aš tau, kūtvėla! Tinginių panti! Iš ryto negausi valgyti!.."

Bet gaunu; tai gal pamiršo nakties nuotykį? Abiem - man ir Simui (tas miega, mama sako: kirmyja virtuvėje, ant „uslano") atkiša po riekę (tai ne: Simui dvi) duonos, ant taburetės paberia žiupsnį cukraus (stalo neturim, užtat prie sienos pamestas aplaupytais šonais „čemodanas", prie jo sėsdavę valgyti tėtė ir mama); „dažykite, čiaumokit!.."; aš pravirkstu, net garsiai.

Nes nemoku taip greitai, kaip tai daro Simas, čiaumoti, nesuskubu dažyti į cukrų... Ir žinau, jog nespėjus savo „porcijos" suvalgyti - brolis atims mano duoną, kaip, kaime gyvenant, atimdavęs ją „dėdė" Mikas; vienas sudažys cukrų, liksiu alkana...

„Pas močiutę! Noriu pas močiutę!.. - sriūbauju. - Pas močiutę geriau!.."

„Štilk! Višta! Karksės mat! Ir be tavęs ten marios valgytojų!.. Bus kaip sakau!"

Stumteli Simą, pažeria dar cukraus... Ima mano ranką, baksteli riekele į taburetės paviršių, į cukrų... moko į jį dažyti...

„Bus kaip sakau! - pakartoja. - Pavalgius - išnešk Linutę į lauką! Tegu padūsuos!.."

Padūsuos, žinoma, Linutė dūsuos grynu oru, nors lauke aš dūstu dažniau negu barake, toksai tenai oras; o aš - žinau, žinau - visaip stengsiuosi jos neišmesti, kaip tai nutiko aną kartą... Nešu ant rankų šešiolika laiptelių; tiek suskaičiuoti buvau išmokusi dar vagone „su mergom"; nes šitaip, vis užlenkdamos po pirštą, jos skaičiuodavusios kavalierius: „Petrelis - tai pirmas, lydėjo per rugius iš vakarėlio... Antaniukas - antras... Trečias, Anupras, buvo su ūsais, oi, badėsi!.. Danius, tas man ketvirtas, tai..." - kai sesulė staiga pasimuistė mano glėby (o sunki kaip trys plytos) ir žnektelėjo ant žemės; gerai, kad tėtė buvo namie, nes mama jau griebėsi žabaro...

„Ar šešerių metų auklės tai darbas - nešioti vaiką? - rūsčiai paklausė tėtė. - Tu kam - lovoj tursintis?.."

„Ir tursinsiuos, ką tu man! - atrėžusi mama; tėtės ji nebijodavusi, veikiau tėtė - mamos. - Ir man gal gyvenimo geidžias!.. Ir man gal ūpo nėr apie jūsų šiknas strykaliot!.."

„Tokios čia tos mūsų šiknos, kaip lapai per džiūtį! Nučiopusios lyg gontukai!.. - šyptelėjo tėtė, buvo sausas kaip ir anoji močiutė, gal net liesesnis, ir dar be vienos kojos... (Visų tėtės dviem kojom, tai kodėl mano tik su viena? - galvodavau). - O tau, Mikase, būt gerai dažniau savąją pakilot!.. Kaip kombainas išpampus!.."

(Buvo taip Razreze: šitaip vadino vietą, kur riestoje juodų barakų virtinėje prie suversto anglių kalno prispausti, - dar ir šalia duobėmis nusagstyto negrįsto dulkių kelio, - ir patys visą laiką juodai dulkėti gyvenome; vėliau supratau, kodėl šią vietą taip - Razrez - vadinę; mat čia - atvirų anglies šachtų rajonas, po žeme leistis nereikėję; bet ir visas triukšmas bei kvapą užspaudžiančios dulkės aplinkui terikonus ir šlako pylas tvyroję ir visus dusinę... traktoriai - vienas paskui kitą ir net lenktyniaudami - su bildesiais ir urzguliu kasdien dardėdavę pro pat abu mūsų barako (tai gal žeminės) langus...

Bet man vis tiek buvo juokingi tie: „šikna kaip kombainas" (mačiau kombainą, žeriantį anglį, oho!), tik ar prie mamos kvatosies?

Dar juokingesnis man atrodė traktorininkas Griša: tėtei iki pažastų, klišas, lyg dvi malkos kampuotų pečių, plačių tarsi anglių semtuvai letenų (šmaukštelėjo kartą per užpakaliuką, prilipo tas kaip blynas keptuvėj), vis pasišniurkščiojančios bukos, panašios į gatvės vaikų lipdomo Senio Šalčio nosies; buvęs dar ir šeriuotas, ir spuoguotas... Bet svarbiausia: net blukiai raudonų, - lyg vėliava, lyg anapus gatvės ant stulpo dieną naktį kybąs skuduras, - ties kakta kuokštu susipynusių plaukų; iš kur tokie ir atsiranda? Mano sesulės plaukai, kaip žinom, taip pat raudoni, tik ne visai, nes kai kur yra geltonumo, kaip ir mano tėtės (mamos tai juodi); traktorininko Grišos gi - visai!..

Tačiau mamai jie patikę, tie raudoni Grišos plaukai; kartą, mačiau, ji tuos plaukus net glosčiusi!.. „Ty kučeriavyj! - murmeno. - Ty moj čubčik kučeriavyj!.."*; nežinau, ką tie žodžiai reiškia. Žinau tik, jog Griša atsirasdavęs visada, kai tėtė išeidavęs į darbą, o Simas - į mokyklą (nors tėtė Simą bardavęs, kad tas į mokyklą ne visada einąs); retsykiais Griša net atsinešdavęs saldainių... Ar degtinės; susiglaudę su mama ant lovos (su tėte taip sėdint nemačiau) ir prisitraukę arčiau tą, stalą mums atstojantį, rudąjį apsilaupiusį lagaminą bei pasistatę ant jo butelį, jie gerdavę iš kampuotos stiklinės... Abu iš vienos... Man sakydavę (tai mama): „Niekam nė ū-ūū! Nei tėtei, nei Simui! Užmuščiau! Čiulpk!.." - atkišdavo saldainį. Ir liepdavo išnešti Linutę - padūsuoti...

Tai šitaip, Jonyt, bėgdavę tos tavo-mano dienos be Oginskio, bet dar su angelais (paveikslėlį tebenešiojau užantėly), dienos, kurias štai regiu - gal sapne, gal ir ne, - nes aiškių aiškiausiai girdžiu Razrezo traktorių dardesį, vientisą, dieną naktį nesustojančia vilkstine anglis į stotį tempiančių sunkvežimių ūžimą, - visą tą nepaliaujamai griaudžiantį mūsų Razrezo gausmą, - ir dulkėmis, ir garsais užkemšantį nosį, gerklę, ausis... Peršaukiamą tais iš pilkų tolių atriedėjusiais, anglies skalda ausyse bildančiais nesuprantamai suprantamais pasišūkčiojimais: Help me! Help me!

(Tik... Kam padėti, kaip padėti, kur tad ir kodėl - padėti?! Geriau jūs man sakykite, kaip pagaliau nubusti! Pabėgti iš Razrezo... Nes ne traktoriai čia taip grėsmingai ūžia, bet lėktuvai! Kurie tupia kyla čia, anapus mane surėmusių sienų, ir kurie leidžias kyla atminty; lėktuvai?! Taip, o ką, ar aš jų nesu mačiusi, aš net buvau pažįstama su lakūnais! Ne su tokiais apsmuktkelniais, kokius regiu čia, bet su tikrais vyrais! Su padangių nugalėtojais, jie skraidę aukštai... Sakot: ne? Sakot: meluoju? Su liurbiais?! Tai ne, ir dar sykį ne; buvę jie ne liurbiai, o iškritę iš lėktuvų... katapultuoti... Ak, tyliu, toliau - tyliu! Nes ir taip pasakiau jums per daug, - jums, kuriems aš gal nieko pasakoti neturėčiau. Nes jūs manimi netikite, purtot galvas: meluoja!.. Tačiau pasakoti aš galiu tik tam, kas manimi tiki. Kas pasitiki. Kas klausosi pasakojimų. Ir nė vienam kitam! Jūsų prašau tik vieno: nemeluokite man! Nesakykit, jog nemiegu! Jog nesapnuoju! Nes jei nemiegi, o sapnuoji - daug blogiau! Nemiegi, o esi Razreze; aš nenoriu būti Razreze, iš ten taip toli iki Vilniaus!.. Noriu būti ten, kur esu iš tikrųjų - čia! Vien čia, kur esu dabar ir iš kur regiu savo Vilnių... kur netrukus būsiu... kur...)

Taigi - čia ir ne čia, ir čia, ir kitur... Razreze!.. Aš vis dar Razreze, nors girdžiu Oginskį (tai kas, jog mobilusis išjungtas), kažkas pasišūkčioja angliškai (kas, kas, kas?), kažkas ūžia, kažkas burzgauja... kas?..

A, traktorius mūsų kely, mūsų be galo dulkiname ir duobėtame kely, prie kurio mes, sulindę visus šešiolika laiptelių į žemes, gyvename („kaip kurmiai, nelyginant kušli Raižių kurmiai", - sako tėtė), - burzgia tiesiai į mūsų langus, sustoja; išlipa Griša... Ropšte išsiropščia, nes jo kojos, kaip žinome, klišos, delnai kaip anglies semtuvai, nelengva tokiais už turėklo armatūros nusičiupti; štai lumpsi laipteliais žemyn...

„Oo!.. Čubčik! Ateik, ateik!.. Čubčik!" - pasitinka jį mama, visa it saulė švytėdama, rankas plačiausiai išskėtus; durys praviros, pro tarpą - aš lauke - matyti lova... Kažkodėl ją, tą mamai ir Grišai suolu tapusią lovą, šiandien aš iš čia geriausiai matau: nuo ryto neklota, kažkokia man atgrasi... Kadangi aš jau vienuolikos, baigiau ketvirtą klasę, žinau, jog lovą kasryt reikia pakloti. Ir mačiau, kaip gražiai kloja lovą mokyklos - ir suolo - draugės Nadios tarnaitė (vadina ją domašniaja rabotnica*) Gabrielė, - kaip ir mes pereselenka** ar ssil'naja***, tik už mus dailiau besirengianti ir daug aiškiau šnekanti lietuviškai (mes šnekamės, tėtė sako, „kaimiškai", į savo kalbą kaišiodami iš posiolko**** ir mokyklos parsineštus rusiškus žodžius, o aš su vaikais - tai vien rusiškai, tad ne visą Gabrielės šneką suprantu). „Tu, - mama pasisuka į mane, - Linutę už rankytės ir marš marš duonos!.. Tėvas grįš, norės valgyti! Tik žiūrėk, kad neapgautų! Kad parneštum grąžą!.."

Žinau, sykį neparnešiau. Mane apgavo: negrąžino dvylikos kapeikų; gavau pylos. Ne pylos, o tiesiog per snukį. Už žioplumą. Kad baigiau keturias, bet nemoku suskaičiuoti. Kad...

Kad, kuopdama vištininką (tokį jau turėjome, ir dešimt vištų, nešiojau į stoties turgelį kiaušinius pardavinėti), pamiršau užverti vartelius ir baisiausiai karksinčias vištas man ir mamai teko vaikytis po svetimus kiemus, mamai tai oi nepatiko!..

Kad, grįžus iš mokyklos, ir - na kaip jau kasdien - mamos paliepta išmėžti „paršo kampą" (buvo toks, visada mėšlais apskretusiais šonais paršas ir toks jo „kampas" vištininke), pusę to mėšlo išmetus ant palangėje kasamos ežės, per ilgai užsisėdėjau ant suolelio šalia barako. Varčiau knygą su paveiksliukais, keistais nuogais angelėliais be sparnų... (Nadia sakė: amūrais...)

„Tai šitaip tu, kūtvėla, mėži?!"

Kad...

Ai, gana: grąžą šiandien skaičiuosiu kaip niekada ilgai! Ir net išpūtus akis stebėsiu, kad prodavščica***** (brolis ją vadina prodavalka******) Liuba, duoną sverdama, būtinai pridėtų svoriui trūkstamą riekę!.. Kad nė gramo nenusuktų! Kad... a, kad mama...

 

Bet žmonių žmonių!.. Nors gal - kaip visada... Kaip visada prie mūsų parduotuvės CHLEB******* - musynai žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, vyrai tik keli, o ir tie stumdos kažkur šonuos, spragsi pirštais sau apie gerkles, žeriasi į saują duoną pirkusių savo žmonų ar vaikų kapeikas, tą „grąžą"; gers!.. Oi, gers, pils į gerkles tie vyrai, subėgę prie būdelės už kampo, tiesiog sklėnyčiom goš į koseres (tai jau mamos žodžiai) tą smirdančią razlivnają********, paskui vaikysis vieni kitus po posiolką ir mušis... Iki kraujų tie girti vyrai daužysis...

Tiktai ko štai ta, mėlyna skara boba, šitaip į mane spokso? Ta, plaukuota panose?.. Tokiom piktom akim? Ir kur aš ją mačiau? Pasakų knygoje? Baba Jaga?..*********

„A ty?! - šūkteli. - Čego?.."*

„Chleba!.. - atsakau; rusiškai jau moku, net lengviau man rusiškai kalbėti, negu lietuviškai „kaimiškai", kur vis tiek daug tų rusiškų žodžių. - Prišli za chlebom!.. Mama poslala!.."**

„Ma-a-ama!.. Fašistka tvoja mama, vot!"***

„Fašistka?! - Tokį žodį aš jau buvau girdėjusi - mokykloje, dar kažkur; fašistų rusai nemėgę, su jais net kariavę. - Moja mama?!"****

„I ty fašistka! I ty!.."*****

„Kak eto - fašistka?! - net išsižiojau; žinojau, jog fašistai deginę žmones. Lyg Buchenvalde, lyg Osvencime, kažkur. Tai ir mes... deginom?! Mes, boba tu bjauriausia, - nedeginom!.. Bet gyniau kažkodėl vien mamą... - Ona - mama, i vsio!.."******

„Ne vsio! Ne vsio! Ne vsio! Tvoja mama fašistka, suka i prostitutka!.. Vsem dajot!.. Vsem!.."*******

Apsipyliau ašaromis; nemokėjau bartis su suaugusiais...

„Zamolči nakonec, Ksenia!.. - Girdžiu. - Ona ne vinovata... ditio..."********

„Fašistka! Bez očeredi lezet!.."*********

Kažkas dar šūkteli, kažkas kažką tramdo; kažkas traukia už rankos, aš timpteliu kažko inkščiančią Linutę; eilėj!.. Jau mudvi, kad ir apibartos, bet stovime toje duonos eilėje, apglėbtos jau kitos, už tą pikčiurną daug stambesnės, taigi ir stipresnės, budriai į šalis besidairančios gerų akių moters rankomis; „tylėkit, tiktai jūs, mergaitukės, tylėkit!.. - šnabžda moteris, žinoma, rusiškai. Tai Grišos žmona. - Tylėkit!.."

Mes tylime. Kadangi mes „fašistkos" ir mums reikia duonos. Kadangi Griša iš tiesų dabar su mama... Kadangi...

O eilė vis dėlto trumpėja, - jei ne pati eilė, tai tarpas nuo mūsų iki siauro grotuoto langelio, pro kurį, padavus rublį, išlenda duonos kepalėlis; kai kada žybteli ten ir skubrios prodavščicos Liubos akys: stebi, kas perka. Ir kaip kuris skaičiuoja grąžą...

Pagaliau! Pagaliau ir aš gaunu savo kepalėlį, skaičiuoju grąžą; gerai! Grąžą ta Liuba atidavė gerai; suksim namo...

„Valgyti! Noriu valgyti!.. - vėl inkščia Linutė, ta visada nori valgyti. - Atlaužk man duonos!.."

„Mama barsis!.. Jei neatnešim sveiko kepalėlio!.."

„Nesibars!" - piktai sutrepsi Linutė, mėgsta šitaip daryti. - Mama manęs nebars!.."

„O manęs?.."

„Ir tavęs nebars! Jeigu duosi man! Jei nesurysi pati!.."

„Taip jai ir sakysi..." - paliepiu.

„Kaip?"

„Kad tu suvalgei... Kad labai norėjai valgyti!.."

„Sakysiu, sakysiu, sakysiu! Tik greičiau duok! Greičiau atlaužk! Mėgstu gorbušku!"*

Atlaužiu. Kepalėlis, žinoma, tampa ne toks dailus, kokį paėmiau pro tą grotuotą langelį, juoba kad aš taip pat nesusilaikiau neatgnybusi minkštimo sau; valgom abi, einam tylėdamos...

„O nesakysiu!.. - Lina staiga papurto galvą, tą rausvų plaukelių kuokštą virš rauzganos kaktos; esame jau visai netoli namų. - Nieko aš mamai nesakysiu!.."

„Ko... nesakysi?"

„Kad prašiau duonos!.. Nes ir tu ją valgei!.. Ir tu lupai minkštimą!.. O aš ir valgyti visai nenorėjau!.."

Reikėtų jai užvožti, pagalvojau, tačiau net taip padaryti nespėjau. Ir ne todėl, kad mano ranką būtų sulaikiusi baimė, jog būsiu mamos už tai net žiauriai nubausta, bet dėl to, jog mano raudonplaukė sesulė jau strimgalviais nėrė tais šešiolika laiptelių žemyn, visai nebijodama kur užkliūti ir griūti; staiga, tarsi stabo ištikta, sustojo. Net išsižiojusi žvelgė į kažkodėl pusiau praviras duris... Aišku, nieko nesuprasdama...

O aš supratau: mama!.. Tai mūsų mamą išvydusi Linutė taip staiga sustojo, taip plačiai išsižiojo ir net susigrūdo pirštą - smilių - sau į burną, jau seniai taip nebuvo dariusi; tai gal bijojo šūktelėti, išsiduoti, jog - mato!.. Nes vos nesurikau aš, vienuolikmetė, ir vos neišmečiau iš rankų to aplaupyto duonos kepalėlio, - pro pravirų durų tarpą kuo aiškiausiai pamačiusi mamą - savo mamą fašistką, - ir vėl (kada taip būta anksčiau?) tarsi stalą, - tarsi kokį aukštyn kojomis skersai lovos užverstą stalą (tėtė tokį iš lentpjūvėje sukombinuotų lentų jau buvo sukalęs ir pastatęs vietoje rudojo čemodano; tilpome dabar prie jo visi); kojos ir iš tiesų buvo praskėstos lyg stalo; tai čia - mama? Taip, ji, mama; mamos nugara, tas stalo viršus, - apačioje ir skersai lovos; kojos, net už naujojo mūsų stalo baltesnės, iškeltos aukštyn: abi vienu metu ir ne visai tiesiai į viršų, bet - nelyginant Nadios dviračio rankenos - išžergtos į šonus; jos atrodė driblios ir negražios, o kažko dar ir siūbavo; siūbavo tarp jų tarsi kelmas įstrigęs ir klišis traktorininkas Griša...

„Oj! Oj! Oj! - spygčiojo mama. - Čubčik, ak, moj čubčik!.. Oooj!.."; aš jau žinojau, ką jie abu daro, nežinojau - kodėl spygčioja.

Griebiau nieko nesuvokiančią savo sesulę už rankos ir nusitempiau vėl į viršų; iš apačių pro duris kyštelėjo nelyginant to čubčiko plaukai įraudęs mūsų mamos veidas. Kaip kibiras apvalus, dar paplatėjęs. Tik akys - mažutės, sulindusios po antakiais.

„Ar gavai duonos? - paklausė. - Griša visą dieną sunkiai dirbo, nori valgyti."

Griša?! - išsižiojau dabar aš, tačiau nieko neatsakiau, nes jau mokėjau patylėti, tik nuleidau žemyn akis; tai čubčikas - Griša? Ne tėtė?

Papasakojau, ką mačius, Nadiai. Savo vienintelei tikrai draugei (kitų nė neturėjau), šachtos partorgo Vančuko dukrai, į baltą jų mūrinuką „prie topolių" (toj vietoj, tėtė sakė, gyveno načal'stvo)**, dėl ko nors sukrėsta, kartais ir šiaip panorus paplepėti ar pažaisti vis užbėgdavau; be to, ten kasdien ateidavusi ssil'naja Gabrielė surasdavo man vis ką nors skanaus... (Nadios mama sirgo čachotka* ir dažniausiai gyveno sanatorijoje.)

„Tik nekreipk dėmesio!.. - numojo ranka Nadia, ant tos, tada dar plonytės, rankos puikavosi visos mūsų klasės įžymybė - mažutis mėlynu stiklu laikrodukas, jos tėtės dovana Nadios gimtadienio proga; regėjau tokį nebent sapnuos... - Pamatysi dar ne to!.."

„Kaip - ne to? - magėjo klausti. - Tada - ką?.."

Nepaklausiau. O be reikalo.

Nes jau po kelių mėnesių išgirdau, jog mama nebenori su mumis gyventi. Tėtė, tai sužinojęs, vidury dienos nuklibikščiavo į užkandinę.

Baigėm semiletką**, gavom pažymėjimus; Nadia net visai suaugusios balsu pasiūlė:

„Dabar - pas mane!.."

„O ką veiksim?"

„Valgysim tortą! Gabrielė iškepė! Jau ragavau - skanus!.."

Net apsilaižiau. Gyvenome jau geriau, jau ne tik kasdien valgėme, kiek norėdami, duonos bei sriuobėme aliejumi pagardintos bulvienės, bet gaudavome net lašinių pakrimsti; negi tuščiai būčiau kuopusi tą mūsų paršo kampą! Kasdien, grįžusi iš pamokų... Ir kasdien, kiečių šluota nubraukusi į šoną pajuodusius vištašūdžius (juos dar teks sumesti į ežę), barsčiau su sorų kruopomis sumaišytus, kuo smulkiausiai pačiu aštriuoju tėtės peiliu („tabakiniu", nes ežėj tėtė auginęs kelis lapotus tabokienius) supjaustytus miesto laikraščio skutelius. To laikraščio mūsų namuos niekas nė neskaitė; išsirašiau, kad nevarytų į politgramotą"***, taigi į tuos vakarinius senių mokslus (po kurių, pakeliui į namus, jie dar užsuka į zakusočnają****), - aprėktas mamos, kam tuščiai barstąs pinigus, teisinęsis tėtė... O popieriaus skiautelės, sakė, kietina kiaušinio lukštą, taigi naudos iš to rusiško laikraščio vis dėlto būta... Barsčiau ir tėtės iš lentpjūvės maiše parsineštas pjuvenas - kad tvartuky būtų sausiau; taigi kad ir, mamai su tėte lyg dviem šunims kasdien besiriejant, mūsų gyvulėliai gyventų gerai!

Blogiau būta man ir broliui Simui, nes viską, kas riebiau ir saldžiau, mama kišdavo Linutei; ta visai išpampo. Ir jau nebetilpo į mano išaugtinius drabužėlius. Bet nesiskundė, neverkė: mama nupirkdavo naujų. Kaip, beje, ir sau; mane ji buvo tarsi pamiršusi.

(Ak, nepamiršo, ne: semiletkos baigimo „baliuj" klasės auklėtoja „iš savų" išvirė labai skanios arbatos, Nadia atsinešė gabalinio cukraus, dar kita mergaitė - saldžių džiūvėsėlių; sėdėjau apsiavusi jos pačios - ai, pačios mūsų mamos - net regimai man per ilgomis ir per plačiomis, užtat tiesiog iz magazina***** basutėmis... slėpdama kojas po stalu.)

O brolis... Tas jau nesimokė, „dirbo", nors niekaip nesupratau kur, laukė aštuoniolikos, kai turėję „imti į armiją"; namo nepareidavo savaitėmis...

Nes niekam čia nerūpėjęs.

„Siostra******, ar matai? - kartą parodė ranką, ant jos riešo pasižybčiojo laikrodėlis, - kad ir ne toks dailutis, kokį turėjo Nadia, tačiau vis tiek gražus. - Turiu ir aš!.. Ir kostiumą turėsiu, ir..."

„Tai - iš kur?.." - pasidomėjau.

„Iš galvos - iš kur! Turėk galvą ne kopūstą - viską ot žisti* nugriebsi!.."

Ir spragtelėjo pirštu man kakton; suskaudo.

Na, bet tortas... Nadios tortas - po to mūsų klasės „baliaus" - buvo tiesiog skanėstų skanėstas, tokio dar nebuvau ragavusi. Kadangi išvis jokio torto iki tol nebuvau ne tik kad valgiusi, bet nė mačiusi, ar mūsų barakams - tortai?.. Mūsų Razrezui?..

„Atsirėžk, pjaukis! Daugiau, daugiau! - ragino Nadia, o aš jaučiau po palaike „pupkuota", iš mamos vasarinės man persiūta (ai, kaimiškai per ilga, besipainiojančia tarp kulnų) suknele suveržtą savo pilvuką, nuo torto jis pūtėsi. - Ir gerk limonado! Daugiau! Pilkis daugiau! Bet gal tu... - sumirksėjo gudriomis rudomis akutėmis. - Gal limonado nenori, nori vyno?.."

„Ne-e!.. - sumosavau abiem rankom. - Vyno?.. Vyno negersiu!.."

„Tai - kodėl? Vynas saldus!.."

„Negersiu!.." - nusipurčiau.

„Vis tiek išgers... - atsiduso Nadia, statydama kitų iki pusės nugertą juodą butelį („Kagor" - perskaičiau aš) atgal į stiklais blizgantį bufetą. - Ateis Frosia ir išgers. Ak, nekenčiu!.."

Dabar jau nusipurtė Nadia; Frosios ji iš tikrųjų nekentė. Nes medicinos sesuo - ar kokia felčerė, nežinau, - Eufrozinija, gal tik kokiais šešeriais metais už Nadią vyresnė, bet jau, žinoma, visaip išsidažiusi ir susidėjusi po zapadnomu** plaukus, kraipuliuodama savo trikampį prasmirdusį (taip sakė Nadia) užpakaliuką, kas trečia diena (tai gal taip klostėsi jos darbo grafikai poliklinikoje), ir vis stojus nakčiai, atkaukšendavusi į namą prie topolių ir be jokių beldimų atsirakindavusi duris Nadios tėvo jai duotu raktu; betgi Nadia nemiegodavusi! Ir viską, aišku, girdėdavusi; kai ką net papasakodavo man. Ne kam nors kitam - ir tik jau ne savo mamai (sanatorija buvo toli, prie Baikalo, tad ir susitikdavo Nadia su savo mama retai); be to, ar tokiai mamai tokius dalykus pasakosi?). Mama, sakydavo Nadia, ir taip lyg šešėlis...

„Bet... gal pašokim?" - pasiūlė dabar man Nadia; šokti ji mėgdavo, o jos nuotaika keisdavosi dažnai; įjungė patefoną. Elektrinį, nediduką, be rankenėlės, ir tokį aš matydavau tik pas Nadią.

„Geriau pažaiskim!.. - atsakiau; šokiai manęs, kad ir jau keturiolikmetės, dar nedomino; domino žaidimas domino... Juodi kauleliai baltomis akutėmis, Simas vieną kartą tokius iš kažkur buvo parsinešęs; pažėriau kaulelius ant stalo...

Tik gal per smarkiai žėriau, du ar trys nupaukšeno po sofa... Po didžiąja jų didžiojo kambario - Nadia jį vadino salon*** - sofa, nelyginant kokia valtis išsirietusioje prie sienos, apkabinėtos dideliais krūvon suverstų medžių ir meškų (buvau Sibire, bet gyvų jų nemačiau) piešiniais - na, paveikslais. (Man jie nepatiko, labiau traukė Nadios namuose buvę stori, sunkiai vartomi albumai su sparnuotų ir besparnių angelų vaizdais; mat tie vaizdai priminė manąjį - Raižių - paveikslėlį, kurį dabar slėpiau nuo mamos, kad neatimtų, o gal nuo klasiokų, kad nesijuoktų, - vištininke, užkišusi už pačios toliausios sijos.) Prišokau prie sofos, kyštelėjau po ja ranką, pagraibiau...

Ir tuoj truktelėjau tą ranką atgal - tarsi nudiegta: kažkas prie pirštų prilipo... Kažin kas drėgnas ir šaltas net vasarą...

Brr!.. - nupurčiau tą „kažką" nuo pirštų, bet nelengvai, taip stipriai buvo prikibęs. - Kas čia, Nadia?!"

Tačiau Nadia tik nusišypsojo, paėmė mane už rankos - ak, lyg vaiką, lyg dar mažutę, privedė prie rašomojo stalo (ir tokį mačiau tik čia bei mūsų mokytojų kambary), ištraukė stalčių...

„Pasižiūrėk! - tarė. - Kiek jų čia!.. Ką nors supranti?.."

„Tai ne..." - papurčiau galvą išvydusi bent dešimt nedidukų pakelių, popierinių, ir su vieno žodžio užrašais: PREZERVATIV; pajutau, jog raustu. Taigi čia... čia...

„Taip, taip!.. - tarsi apsidžiaugusi, jog kažką net aš nuvokiu, sulinksėjo man Nadia. - Čia!.. Čia mano tėvo meilės sandėlis!.. Meilės tai, - ištarė nešvankų žodį, - Frosiai!.. Vis dar nesupratai? Ak tu, blednaja pribaltka!..*"

O jau kitą kartą, jau rudenį... Buvau aštuntoj...

Vėl pas Nadią, veda į tualetą. Turi tokį name. Kaip mūsų mokykloje, viduj.

„Žiūrėk! - aukštai pasikėlusi mokyklinį sijonuką (užėjau į Nadios namus pakeliui iš mokyklos) sako. - Ką nors matai?.."

„Lyg ir nieko..." - atsakiau.

„Plaukus, plaukus ten - ar matai?.."

Pasilenkiu... matau...

„O tau, - nusmaukia savo sijonuką žemyn. - Dygsta?.. Ar jau sudygę?.."

„Man - lyg ir ne... - sakau. Nors tikrai nė nežinau, kažkas ten lyg kutena, reikės sugrįžus namo, vištininke, pasižiūrėti... - Man... mm..."

„Tai tau niekas nė nesiūlė pasimylėti?.."

„Ne!.. Ką tu!.."

„O man siūlė! Razok!"

„Rozukas? Algis?"

„Taip, o ką?.. - Nadia net nusikvatojo, ir visai kaip suaugusi. Gal kaip felčerė Frosia ar... - Lydėjo iš mokyklos ir pasiūlė nueiti į krūmus už terikono... už tų šlakų kūgių... Tik kas su vaikais prasidės!.."

Neatsakiau nieko. Neatsismaukiau sijonuko vištininke, nepasižiūrėjau. Nes mano skruostus, menu, vis dar tebesvilino liepsnos -- -- --

Oginskis... polonezas... Nadia, kokie niekai!.. Visa tai, supraskit, pūzrai... dulkės prie mūsų barako... Grišos traktoriaus susuktos anglies dulkės... Juk mobilusis, pati žinai, - išjungtas...

„Help me! Help me! He-e-elp!.."

Kas tai?! Sakykite man: kas čia taip klaikiai rėkauja?! Helpas?! Prašosi to help?! Gelbėti. Tik, žmonės mielieji, ką?! Ką ir nuo ko - podružka** Nadia - aš turėčiau gelbėti?! Kam padėti?! Ir kodėl, Nadiuša, šaukia jis mano balsu?!

Ak, taip... tu, blednaja pribaltka, vis dar esi - esi esi esi - ilgai būsi čia, Razreze - - -

 

[...]

_____________________________

 

Normal 0

* Padėkit! (Angl.)

* Pirmyn, pirmyn, arai! Pirmyn, pirmyn, nenaudėliai! (Rus.)

** Nutilk, boba! Netrukus bus vagonai! (Rus.)

* Pjūvis, kasinys, karjeras (rus., kaln.).

** Išlipk! (Rus.)

* Džig džig džig, Magdeliute, pasūpuosiu tuoj truputį (rus.)

* Tu gaurius, tu mano gaurų kuodelis! (Rus.)

* Namų darbininkė (rus.).

** Perkeltoji (rus.).

*** Tremtinė (rus.).

**** Gyvenvietės, miestelio (rus.).

***** Pardavėja (rus.).

****** Parduodanti - duodanti (rus., žarg.).

******* Duona (rus.).

******** Pilstoma degtinė (rus.).

********* Rusų pasakų ragana (rus.).

* O tu?! Ko tau?.. (Rus.)

** Duonos!.. Atėjom pirkti duonos!.. Mama siuntė!.. (Rus.)

*** Mama!.. Fašistė tavo mama, taip! (Rus.)

**** Fašistė?! Mano mama?! (Rus.)

***** Ir tu fašistė! Ir tu! (Rus.)

****** Kaip tat - fašistė?! Ji - mama, ir viskas!.. (Rus.)

******* Ne viskas! Ne viskas! Ne viskas! Tavo mama fašistė, kalė ir prostitutė!.. Visiems duoda!.. Visiems!.. (Rus.)

******** Pagaliau nutilk, Ksenia!.. Ji nekalta... kūdikis!.. (Rus.)

********* Fašistė! Lenda be eilės!.. (Rus.)

* Duonos kraukšlys (rus.).

** Valdžia, viršininkai (rus.).

* Džiova, plaučių tuberkuliozė (rus.).

** Septynmetę mokyklą (rus.).

*** Politinio raštingumo būrelis (rus.).

**** Užkandinė (rus.).

***** Iš parduotuvės (rus.).

****** Sesute, sese (rus.).

* Iš gyvenimo (rus., žarg.).

** Vakarietiškai (rus.).

*** Salonas, svetainė (rus.).

* Blyški pabaltijietė (rus.).

** Draugužė (rus.).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)