Literatūra seklėja, banalėja, o norinčių rašyti kasdien daugėja. Jei nebijotume didžiosios literatūros sąvokos, galėtume tarti, kad literatūra pamažu, bet nuosekliai nyksta, miršta, o jos, gulinčios mirties patale, riterių gretos nenumaldomai auga, ir, atrodo, gedulo mitingas netrukus išvirs iškilmingomis beraštystės eitynėmis. Kaip čia yra, kas čia vyksta? Ar pati literatūra - seklėdama, moraliai ir estetiškai nykdama - duoda ženklą, kad dabar ją kurti pajėgus bet kas, bet kokio mentaliteto ir išsilavinimo „pakankamai kultūringas" pilietis ar ji seklėja ir miršta tik todėl, kad dabar ją kuria ne asmenybės, autoritetai, o grupės, kolektyvai, savotiški „autorių sindikatai"? Gal šitaip reiškiasi meno ir jo vartotojo priklausomybė, kuri tikriausiai nebuvo vien egocentriškas marksistų prasimanymas?

 

Juk kai rašė F. Dostojevskis, L. Tolstojus, visoje milžiniškoje Rusijoje raštingų žmonių tebuvo saujelė ir su jais susikalbėti galėjo ne tik atskiri žmonės, bet ir meninės koncepcijos, o dabar, kai daugmaž raštingas kiekvienas pilietis, literatūrai belieka kalbėtis su masėmis? Ir pačiai masiškėti, pamažu virsti popkultūra? Popkultūros paklausa visada bus didesnė negu elitinio meno - atsiveria palankiausia dirva plisti ir plėstis patiems negailestingiausiems rinkos mechanizmams, kuriems keiksmažodis vertingesnis už biblinę ištarmę, nes ir pati kultūra jiems yra tik keiksmažodis. Šiame kontekste labiausiai gaila, kad mūsų kultūros politikos kūrėjai taip atidžiai žvalgosi į JAV, o ne į didžiąsias Europos valstybes, kur kultūros svarbą argumentuoja dar ir socialinė, ideologinė, politinė realybė (paprasčiausiai - jei ne kultūra, kalba, šias valstybes pamažu nušluos globalizacijos procesai). Žinoma, L. Jonušys primintų, kad literatūros mirties tezė kartojama nuo amžių ir kuo kultūros raida intensyvesnė, tuo dažnesni tie pesimistiniai vertinimai; D. Staponkutė primintų, kad Kipro saloje kas trečias ar ketvirtas jos kaimynas turi išsileidęs eilėraščių knygą arba storą romaną. Bet L. Jonušys neklausia, ar literatūra po kiekvieno priešinfarktinio priepuolio atsigauna būdama ta pati didžioji literatūra, svarstanti giliąsias esmes ir prasmes, ar ji lieka vegetuoti vis menkesniame intelektualiniame, dvasiniame lygyje, tačiau D. Staponkutė neišduoda, kokia tų nesuskaičiuojamų jos kaimynų knygų recepcija graikiškoje literatūros kritikoje. Jei žmonės leidžiasi knygas savo gimtadienių proga, mūsų tai neliečia...

 

Ir ši lygtis - vis daugiau rašytojų kuria vis menkesnę literatūrą - turi kažką reikšti. Ir ne tik apie literatūrą. Ji turi byloti kažką apie mus visus, kurie dar nesusivokiame, nesusigaudome savo „jausmų tikrovėje". Jei pati literatūra to neapmąsto, mąstyti, ar bent bandyti mąstyti, turi literatūros kritika. Tiesa, lengviau (nors man svetimiausia) samprotauti apie „einamiausią prekę" - romaną. Jau prieš kelis dešimtmečius teoretikai ramino: „Kartais literatai tvirtina, jog romanas miręs. Šituo jie nori pasakyti, kad pati forma save sužlugdė arba kad dabartiniam amžiui ji jau nesvarbi. Tai, žinoma, nesąmonė. Romanas yra pati natūraliausia literatūros forma. Romanui tereikia minimalaus raštingumo bei marių vienumos ir laisvo laiko. Kadangi veikiausiai šiuolaikinė visuomenė ir tolimoje, kiek tik įmanoma numatyti, ateityje savo nariams suteiks šiuos visus tris būtinus dalykus, tai dėl romano mirties niekam nevertėtų pernelyg nerimauti. Jis dar ilgai gyvuos teikdamas vienišiems žmonėms paguodą ir padėdamas visiems mums leisti tuščias valandas" (G. Josipovici. Pasaulis ir knyga. - Vilnius, 2003, p. 355). Taip ir įvyko: romanai rašomi ne literatūrai ir dėl literatūros, o vienišų žmonių paguodai ir laisvo laiko „užmušimui". Tad kuo graudesnė ar pikantiškesnė, kuo labiau iš žiniasklaidos atpažįstama ir identifikuojama istorija, tuo geriau. Ir rašo tuos romanus minimaliai raštingi žmonės (tarkim, dirbę redakcijose), turintys marias laisvo laiko. Šitai paaiškina ir mano kraupoką įspūdį iš paskutinio Rašytojų sąjungos suvažiavimo: didelė salė garbingų žilų žmonių, iš kurių pareikalauti kokios nors literatūrinės kokybės būtų ir nesusipratimas, ir gal net nuodėmė. Bet lygiai toks pat nesusipratimas man atrodė ir siūlymas dirbtinai ir kuo sparčiau „jauninti" Rašytojų sąjungą. Nes jaučiuosi gerai žinąs ar bent numanąs, kokios marios, kokie okeanai neprijaukintų, nesuprastų ir neapgyvendintų žodžių slypi toje jaunųjų kūryboje.

 

Tačiau pereikime prie įdomiausio dalyko. Regis, visi jau seniai sutarėme, kad tokių debiutų, kokie buvo G. Cieškaitės, A. Grybausko, D. Kajoko ar G. Patacko, niekada nebebus. Dabar pirmąsias knygas leidžiasi kas nori ir kas turi pinigų, be to, ir prestižinėse leidyklose (kad ir „Pirmosios knygos" serijoje) išsileidusieji išties debiutavę tegalės pasijusti tik po trečios ar penktos knygos, t. y. tada, kai bus atpažinti, identifikuoti, kai jų stilius, poetika bus pripažinti kaip jų stilius ir poetika. Tačiau šiandien net profesionalui kritikui svaigiai per daug iškyla nežinomų pavardžių, ir kas savaitę jų atsiranda vis naujų. Tikėjomės, kad sovietmečiu varginęs grafomanijos srautas, dingus honorarams, staigiai atslūgs, bet išėjo taip, kad rašliavos tėkmė patrigubėjo ir nūnai pasakyti, kur grafomanija, o kur paprasčiausiai suvaidintos kūrybos pavyzdžiai, išvis neįmanoma. Šiandieninė vidutinybė techniškai lenkia vakarykštį klasiką, nes naudojasi ne klasiko, bet apskritai klasikų patirtimi. Dar daugiau. Net internetiniai meninės kūrybos puslapiai yra perpildyti ir dėl menkiausios ambicijos gali atsidaryti naujas internetinis puslapis. Ir jam nestokoja autorių. Tačiau įdomiausia, kad ne tik virtualioje erdvėje, bet dažnai ir kultūrinėje periodikoje dabar pasirašoma slapyvardžiu, pseudonimu, ne pavarde. Prasideda didžioji šių dienų literatūros metafizika. Negi iš tiesų visuomeninė opinija, paniekinamai žiūrinti į nepelningus verslus ir neprestižinius užsiėmimus, verčia atsisakyti svarbiausio - savo darbo autorystės (tačiau tokiu atveju ji verčia atsisakyti ir bet kokios atsakomybės - ne tik kūryboje, gal, tarkim, ir versle)? Tuomet išeitų, kad žmogaus prigimtyje (vadinasi, ir pačios literatūros pasąmonėje) slypi instinktyvus, nenumaldomas noras išsisakyti ir kurti, kurti dargi eiliuotai - tai ir būtų nepaneigiamiausias poezijos amžinumo, neišvengiamumo argumentas. Visuomenė, eidama prieš šį kūrybinį instinktą, eina prieš save. Griauna save kaip sąmoningą struktūrą. Juk žmonės verčiami lyg spaudos draudimo ar karinės okupacijos sąlygomis slėpti tai, ką jie daro. O gal anoniminei poezijai žmonės patiki tokias savo vidaus gelmenis, slapmenis, kurias šiandienos visuomeninė ir ekonominė konjunktūra sunaikintų net pati to nepastebėdama? Tačiau žmogus vis viena nori būti žmogus. Tai labai rimti, šiurpūs, katastrofiški dalykai. Kas kita, kad daugumos kuriama poetika, kolektyvinė stilistika nebesuteikia priemonių tiems slapmenims, gelmenims įkūnyti ir įprasminti. Laikraščių puslapius, kompiuterių ekranus pasiekia subendrinti, niveliuoti tų išgyvenimų pavidalai. Argi tai panaikina pačią problemą?

 

Tiesa, postmodernizmas viskam turi gana įtikinamą paaiškinimą. „Panevėžio žiemos" metu viena dailininkė visai teisingai replikavo: gana kalbėti apie profesionalumą. Postmodernizmas suvienodina, suartina profesionalųjį ir mėgėjišką meną. Tai, ką vakar vadinome liaudies menininko kūriniu, šiandien ramiausiai puikuojasi profesionalų galerijoje, nors profesionalai neretai sąmoningai siekia primityvistų efekto. Šis paaiškinimas svarbus ir ne postmodernistui. Galbūt profesionalusis menas bando apsimesti primityviuoju vien todėl, kad dar neturi žodžio, garso, spalvos savo giliajai, slaptingajai patirčiai reikšti, o primityvizmas visada operavo archetipais? Arba: profesionaliojo meno erdvėse „vaikiškasis", „primityvusis" pasaulėvaizdis taip jaukiai apsigyveno vien todėl, kad pačiam profesionaliajam menui reikia iki pamatų sunaikinti savo buvusias, įprastas formas, kad galėtų kurti naujas struktūras? Kad ir kaip žiūrėsi, tai neatgraso nuo bandymų suprasti, kas vyksta šiandieninėje kultūrinėje ir visuomeninėje sąmonėje, kaip jos liejasi, susipina ir kaip viena kitą naikina. Įdomu pažiūrėti į pamažu nusistovinčią žanrų gradaciją mūsų literatūroje ir ypač leidybinėje praktikoje. Romanas, išskyrus kelias jau gerai žinomų autorių pavardes, tapo „aptarnaujančiu žanru", nes jam tereikia „minimalaus raštingumo". Šioje srityje pats baisiausias variantas - iš banalių memuarų „padaryti meną", ir šie atvejai kuo toliau, tuo labiau pjauna. Ir pjaus. Poezijos likimas lieka mįslė, nes paslaptingiausiems patyrimams reikšti dabar tenka naudotis kolektyvinėmis, jau nuzulintomis meninėmis priemonėmis, ir dar neaišku, kokia kalba ji prabils po dešimties metų. Bet aišku, kad per tą laiką tikrai neatsiras atskirų, savarankiškų ir visiems gerai matomų poetų. Pabrėžiu: ne poezijos, bet poetų. Užtat nei knygose, nei periodikoje jau nebeįmanoma surasti pakenčiamos novelės. Kas jas gerai rašė, tas ir dabar teberašo. Kiti masiškai gamina „aptarnaujančio romano" tematikos ir stilistikos pakaitalus. Juk novelei reikia romano struktūros (kurios nebėra) ir eilėraščio gelmės, slapties (kuri dar neatpažinta). Tad pirmiausia apie šio žanro mirtį ir galėtų būti kalbama. Jei apskritai diskretiška kalbėti apie kokią nors mirtį literatūroje. Juoba kai mirtis genama net iš pačios literatūros problematikos centro. Būtų įdomu pažiūrėti ir į jaunųjų kritikų orien-tacijas arba kodėl taip staiga eseistikoje suvešėjo metastazės ir kodėl taip staigiai nuo jų buvo nusigręžta, net nesistengiant diagnozuoti vėžio priežasčių?


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)