tekstai.lt

Gintarė Petuchovaitė. „Literatūros salos“ Užventyje


Akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos" vyko liepos 30-rugpjūčio 1 dienomis. Jis organizuojamas jau trečią kartą Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei VU Filologijos fakulteto Studentų mokslo draugijos. Šiemet nemaža filologų - profesionalių literatūrologų ir studentų iš įvairių šalies vietų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių) - telkėsi Užvenčio malūne (Kelmės r.). Susitikimo vieta pasirinkta neatsitiktinai - stengtasi tęsti mąstymo liniją, pradėtą pernai Kėdainiuose, ir taip apibrėžti literatūros seminaro temas. Užventis yra neatsiejamas nuo Šatrijos Raganos, Žemaitės, Povilo Višinskio asmenybių. Taigi dėmesio centre atsidūrė XIX a. ir XX a. pradžios žemaitiškosios literatūros klasika. Formuluotos su šia tematika susijusios ir bendresnės, dabartyje aktualios problemos: literatūros klasikos vaidmuo kintančiose kultūros ir gyvenimo situacijose; atmintis ir tradicijos komentarai šiuolaikinėje literatūroje; literatūrinės komunikacijos ryšiai ir neformaliosios literatūrinės bendruomenės; laiškas kaip kultūrinės komunikacijos forma; literatūros antropologijos galimybės.

 

LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas, pradėdamas renginį, svarstė, ar trečius metus vykstantį seminarą jau galima vadinti tradicija, ir kartu džiaugėsi, kad susiklostė literatūra besidominčiųjų bendravimas, kylantis iš gyvo intereso bei rodantis, kokiomis idėjomis šiandien gyvena lituanistika. Akivaizdu, kad „Literatūros salose", ieškant naujų kūrybinių formų, vystomas dialogas tarp jaunosios kartos, studentų ir profesionalų, skatinamas Lietuvos universitetų bendradarbiavimas.

 

Įsijausti į energetiškai veikiančią vietos dvasią kvietė geriausiai savo gimtąjį kraštą, neatsiejamą nuo didelės lietuvių literatūros klasikos dalies, pažįstanti Viktorija Daujotytė-Pakerienė, skaičiusi pranešimą „Literatūros klasika ir vietos dvasia". Literatūros klasikos vaidmenų temą pratęsė ir europinės kultūros komponento savoje kultūroje ieškojo antikos kultūros ir literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė (,,Pragiedrulių" kova dėl kultūros šiandien"). Besiremdama Vaižganto pateiktu išsilavinusio kultūros žmogaus įvaizdžiu, D. Dilytė teigė, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje labiausiai pasigendanti suvokimo ir išmanymo apie egzistuojantį Europos kultūros kontekstą. Sigitas Narbutas Joną Basanavičių apibūdino kaip intelektualų ir išsilavinusį lietuvių kultūros atstovą, XX a. trečiame dešimtmetyje turėjusį didžiausią ir įspūdingiausią asmeninę biblioteką (pranešimas „Nepažįstamas Jonas Basanavičius: asmeninės bibliotekos liudijimai"). Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomų asmeninės J. Basanavičiaus bibliotekos knygų sąrašas pateiktas neseniai pasirodžiusioje knygoje „Jonas Basanavičius: asmeninės bibliotekos katalogas".

 

Kita seminaro dalis, pavadinta „Kalbantis su tradicija", buvo skirta studentų ir doktorantų pranešimams ir savajam santykiui su literatūros klasika nusakyti. Šalia Užvenčio malūno pievelėje susirinkusius klausytojus į diskusiją įsitraukti ragino Mindaugas Grigaitis, bandydamas apibrėžti „Tradicijos galias ir ribas". Apie pastišą, kaip tam tikrą kultūros tradicijos maišto formą, pasakojo Laura Auksutytė („Pastišas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje: žaidimas klasikų kaukėmis"). Rima Babelytė provokavo auditoriją, temą formuluodama klausimu „Ar Alfonsas Nyka-Niliūnas - klasikas?" Vieningai nuspręsta, kad, norint atsakyti į šį klausimą, dar reikia palaukti šimtmetį. Apie „Šeimos tradiciją Juozo Apučio kūryboje" kalbėjo Sigita Sipavičiūtė. Tam tikrus vietos, laiko, daiktų, kalbos ir kraujo „Atminties tipus Birutės Baltrušaitytės ,,Lieptuose"" išskyrė Edvardas Balika.

 

Seminaro programa, įgavusi simbolinį pavadinimą „Nauji apsilankymai ,,Sename dvare", buvo tęsiama Užvenčio memorialiniame muziejuje ir skirta Šatrijos Raganos apysakos skaitymams, asmeninėms interpretacijoms. Impulsą kalbėti kiekvienam „Literatūros salų" dalyviui suteikė Eugenijaus Žmuidos ir Jūratės Čerškutės pranešimai. Pirmasis, besigilindamas į laiko, atminties temą Šatrijos Raganos kūrinyje, įžvelgė kelias paraleles su Marcelio Prousto romanu „Prarasto laiko beieškant". J. Čerškutė gana netikėtai sugretino skirtingų laikotarpių rašytojas - „Pasakojimo galimybės: Šatrijos Ragana ir Laura Sintija Černiauskaitė". Klasikos, vietos dvasią padėjo sukurti smuiku griežęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Dainius Puodžiukas.

 

Didelio susidomėjimo sulaukė antrosios seminaro dienos pranešimai, skirti literatūros ir patirties sąveikai. Gintautas Mažeikis pasakojo apie didžiųjų (Eduardas Mieželaitis, Lionginas Šepetys) ir mažųjų (Juozas Keliuotis) propagandos subjektų autobiografijas („Paskutinieji propagandos subjektų dienoraščiai"). Giedrė Šmitienė klausytojams aiškino apie kalbos, kaip judėjimo medžiagos, o kinestetikos - kaip judesio jutimo, judesio estetikos suvokimo galimybę („Kalbos kinestetika"). Apie „Literatūrinę ir religinę patirtį" kalbėjo Dalia Jakaitė.

 

Studentų ir doktorantų pranešimai buvo skirti literatūrinės komunikacijos tyrimams. Tomas Andriukonis bandė nuspėti, „Kaip Baranauskas tėvo laišką rašė" (sueiliavo, datavo, pasirašė). Apie „Rašytojo ir literatūros sampratą Povilo Višinskio laiškuose" Žemaitei ir Šatrijos Raganai pasakojo Aurelija Stankutė. Edita Skopič skaitė pranešimą „Literatūrinės komunikacijos ryšiai ir neformalios literatūrinės bendruomenės: kelias į ,,Trečią frontą". Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės susitikimą, bendravimą, laiškais ir abiejų rašytojų sudarytą sandėrį literatūros ir kultūros labui aptarė Birutė Maumėnaitė („Laiškas kaip kultūrinės komunikacijos forma. Žemaitės ir Bitės duetas"). Į Europos literatūros kontekstą leidosi Ramūnas Čičelis, skaitė pranešimą „Atpirkimo aukos mitas Franco Kafkos ,,Metamorfozėje".

 

V. Daujotytė ir Vigmantas Butkus vadovavo išvykai žemaičių keliais ir aplinkkeliais. „Literatūros salų" dalyviai aplankė Kražių miestelio įžymias vietas, prie laužo Kolainiuose vakarojo. Vėlų vakarą su seminaro dalyviais bendravo ir ištraukas iš savo naujo romano „Benedikto slenksčiai" skaitė L. S. Černiauskaitė.

 

Baigiantis trečiajam „Literatūros salų" seminarui, mąstyta apie kitų metų susitikimo vietą ir tematiką. Dėmesys krypo į vis dar gana mažai tyrinėjamą sovietmetį. Svarstyta plėsti renginio mastą, bendruomenės pojūtį - pasikviesti užsienio lituanistikos centruose dirbančius žmones. Akivaizdu, kad jau pirmaisiais šio seminaro rengimo metais užmegztas aktyvus, gyvas akademinis bendravimas ir bendradarbiavimas labai reikalingas literatams, kasmet noriai besiburiantiems į vieningą literatūros salą.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)