tekstai.lt

Aidas Marčėnas. „Mirtis yra kvaila mintis“. In memoriam Robertas Danys 1963.VIII.2–2008.IX.15


b_130_130_16777215_0___images_stories_metai_robertas_danys.jpg

 

Esu prasitaręs, kad poezija, meilė ir mirtis turi tą patį, ironiškai besišypsantį, veidą. Tikra poezija. Tikra meilė. Ir tikra mirtis... Po pasaulių ribas trinančios, tiek į anapusybę, tiek iš anapusybės bylojančios Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygos „Laužiu antspaudą" pristatymo Rašytojų klube šmaikštavome su Arnu Ališausku. Na matai, visai neblogas tas mūsų draugas poetas, be ypatingos distancijos, maždaug kaip Širvys, - pasakiau aš. Kažkur tarp Širvio ir Danio, - atitarė Arnas. Ir, suprantama, nusijuokėm. Žinoma, vėl abu išvydome Robertą Danį, „Filologijos rudens" vakare, nepamainomu akinamai baltu Jesenino stiliaus šaliku, deklamuojantį nepamainomas naivias eilutes, pavyzdžiui, mes einam iš darželio / po du po du už rankų / tavo žydra suknelė / man panaši į dangų - ir dar kartą (kaip pernai, užpernai ir t. t.), dideliausiam būsimų nobelistų siutui, tampantį Filologijos rudens laureatu ir absoliučiu publikos (kurios devyniasdešimt nuošimčių sudaro merginos) numylėtiniu...

 

O po trijų dienų paskambino jaunystės draugas ir pranešė - Roberto nebėra. Numirė plaukdamas baseine, numirė taip, kaip ir gyveno - gražiai ir viešai, nelyg olimpietis: dalyvauk ir pamėgink nugalėti! Neatlaikė širdis. Antras infarktas, pirmo - nepastebėjo, „pravaikščiojo". Iš Roberto to ir reikėjo tikėtis. Jis išdalijo savo širdį - ir tai šiuo atveju nėra romantiškai banalus frazeologizmas, tai pats tikriausias realizmas. Šitai puikiai žino jo draugai ir netgi pažįstami. Ir tos visos mergaitės bei moterys, kurias Robertas trumpai, bet iš tikrųjų mylėjo. O Roberto Danio mokiniai turėtų likti visą gyvenimą laimingi, sutikę tokį mokytoją, kurio dėstomas dalykas galėjo vadintis ne „lietuvių kalba ir literatūra", o „atsakingos laisvės pagrindai". Antra vertus, žinau, kad yra nemažai, vien dėl to, kad turėjo šį mokytoją, filologijos fakultetą pasirinkusių merginų.

 

Kas jau kas, bet Robertas tikrai atleis man už visas trivialybes. Todėl ramiai sakau taip, kaip yra. Raktinis žodis šiam žmogui apibūdinti, mano giliu įsitikinimu, yra dosnumas. Tik pora į galvą šovusių smulkmenų: retą tomelį Josifo Brodskio (tais senais laikais) ar „Rolling Stones" plokštelę atiduoti draugui, nes „jam labiau reikia" - dar galima suprasti; bet į draugo krepšį perdėti beveik visus savo baravykus ir raudonviršius, kad draugas sugrįžęs namo „nepasišiukšlintų", - šito tai jau per daug!

 

Apie mirusį tik gerai arba nieko? Nežinau, ar tai gerai, ar nieko: esame susimušę, ir ne kartą; pavyzdžiui, kai, dirbdamas Universiteto botanikos sode, neleidau nuskinti norėto padovanoti tuo metu įsimylėtai mergaitei vienintelio ten pražydusios orchidėjos žiedo. Buvo vikrus, kaudavosi aršiai ir beatodairiškai. Kokioj šeimoj išaugo toks herojus? Paminėsiu tik porą detalių. Tėvas, dailininkas, - priverstas iškabose paišyti Leninus, paišydavo savo autoportretus. Roberto mama - medikė; dar sovietmečiu per ją ir Robertą susipažinau su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, per Velykas su jais teko lankytis pas vėžiu sergančius, paskutines savaites gyvenančius žmones. Štai tokios pamokos, gal vertingiausios gyvenime...

 

Apie poeziją su Robertu beveik nekalbėdavom. Būdami protingi žmonės supratome, jog mūsų požiūriai, daugmaž sutapę prieš tris dešimtmečius, laikui bėgant radikaliai išsiskyrė. Manau, jog į lankas nukeliavau aš, man parūpo siaubingas poezijos beširdiškumas, Robertas liko ten, kur ir buvo - vaikystėje ir paauglystėje, o galutinai įstrigo kažkur romantiškoje devintojo dešimtmečio pabaigoje. Jam visą gyvenimą svarbiausias liko poezijos nuoširdumas. Be menkiausios distancijos, tarp gyvenimo ir kūrybos nebrėžiant jokios ribos. Tai veikia. Delfi komentatoriai, atsiprašydami, kad citatos gali būti netikslios, cituoja ištisus Roberto eilėraščius. Vadinasi, cituoja atmintinai! Jo tekstai, jau beveik virtę naujosiomis, miestietiškomis „liaudies dainomis", skamba atliekami iškiliausių Lietuvos bardų. Ir dar ilgai skambės. Kol tų bardų bus. O kas nežino iki šiol Povilo Meškėlos giedamo Roberto Danio bei Fausto Latėno dvidešimtojo amžiaus pabaigos „megahito" „Dar ne vakaras"? Kas gi neniūniuoja tos fantastiškos kūbu pakeltos tautologijos: apsiverkusios verkia ašaros!

 

Štai ir mano brolis po Roberto (manau, kad visai neatsitiktinai dar kartą atsidūrusio greta Vytauto Kernagio) laidotuvių padeklamavo vieną iš mėgstamų R. Danio eilėraščių. Pacituosiu. Kadangi čia taip pat beveik „liaudies daina", gali būti kokių sintaksės netikslumų:

 

Tą dieną aš baisiai pyrago norėjau,

bet draugo palaukiau ir pats pakentėjau.

O kai savo draugo atėjus sulaukiau,

aš visą pyragą atidaviau draugui.

 

Tas draugas prisėdo, pyragą suvalgė

ir štai jau per pietus nebejaučia alkio.

O aš? Ką čia aš, man juk draugo reikėjo,

tauraus, nuoširdaus, o juk toks ir atėjo.

 

Čia visas Robertas Danys: naivus, tiesus ir ironiškas. Su tais kipšiukais rudose akyse. O štai šakninė R. Danio poezijos savybė: eilėraščio adresatas - vaikas, gyvenantis kiekviename iš mūsų. Ir adresantas - vaikas. Vaikas mumyse kreipiasi į vaiką mumyse - štai kur esmė. Ribos tarp vaiko ir suaugusiojo trinamos taip pat, kaip ir tarp gyvenimo bei kūrybos. Tąją „daniškos" poetikos ypatybę mėginau ataidėti, eilėraščiais iliustruodamas Šarūno Leonavičiaus piešinių knygą „Žmogaus žvaigždė". Lieku ir čia Robertui skolingas.

 

Kai mokėsi universitete ir dalyvavo Marcelijaus Martinaičio poetų kalvėje, modernesnių kolegų ne be pagrindo buvo kaltinamas retrogradiškumu, perdėtu jausmingumu, galų gale prieraišumu silabotonikai. Ir štai tie kolegos vieną rytą randa įtaigiu verlibru parašytą, kaip girdėjau, ganėtinai aukšto meninio lygio anonimo poemą ir ilgai svarsto, minėdami įvairias toje aplinkoje iškilias pavardes, mėgindami nustatyti autorystę... Atspėjote, kas buvo autorius? Dabar pagalvojau, jog Robertas nėra tuo faktu kada gyręsis, sužinojau tai iš kitų.

 

O štai ką dažnai matydavau pats: sėdint Bačkoje (tokia kavinė, oficialus pavadinimas „Ugnelė", dabar tas stebuklų rūsys priklauso Švedijos ambasadai) Robertas per kelias minutes „pripildydavo" bet kokį jam pateiktą akrostichą. Ir eilės būdavo ritmiškos, metriškos, nepriekaištingai surimuotos, o - svarbiausia - gražios ir netgi prasmingos. Beje, kur tos eilės dabar, mergaitės? Kur dabar jūs?

 

Kur dingo „Vaiva", „Rotonda" „Žibutė"? - kai liepos mėnesį matėmės Nidoje, retoriškai klausė Robertas. O aš prisiminiau tą žvalų devintoką, rodantį man, taip pat bandančiam šį tą rašinėti vienuoliktokui, parkeriu eilių prirašytą sąsiuvinuką ir tą neišdildomą įspūdį, kad pirmą kartą gyvenime susidūriau su tikru poetu. Štai to sąsiuvinio eilėraštukas, kurį taip pat cituoju atmintinai - po vienu atodūsiu pralėkusių trisdešimties metų:

 

Grįžom tiesiai į palaukę,

Kur paklaikę vėjai kaukia,

Kur praleisdavom naktis

Ir palikdavom mintis.

 

Grįžom vėl save surasti

Ir tikėjimą suprasti,

Kad paskui kiti galėtų

Mūsų pasakas skaityt!

 

Prisimeni, kaip plaukdavom (tiesiogine žodžio prasme - A. M.) Gorkio gatve? - klausė Robertas per tą paskutinį mūsų pasimatymą... Taip, Robakai, prisimenu. Buvai braso meistras! Man labiau sekėsi peteliške, V. V. varydavo krauliu... Mes buvome laisvieji plaukikai, tokiais ir likome. Tu savo distanciją įveikei ir joje esi nugalėtojas. Dabar pailsėk „Žibutėje". Ten jau rasi mūsiškių. Temstant susirinks visi. Ateisiu ir aš, atnešiu Tau skolą.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)