tekstai.lt

Regina Čičinskaitė. Pokalbis be nudėvėtų daugtaškių (Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė, 2008)

 

alt
alt
        Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 489 p.

 

Balta knyga. Sauganti sąmonė. Įspūdinga garsų ir spalvų dermė. Tylos garsas s – lyg prie lūpų būtų pridėtas pirštas – tsss, tyliau, nebijok, esi saugus (-i): „Sąmonėj saugu. Būsenoj nurimusioj ir būdraujančioj.“ Atviras a, derantis prie balto knygos viršelio: „Baltas yra atviras. Kaip balsis.“ „Tiems, kuriuos mąstau, kurių esu mąstoma, kurie yra man, kuriems esu.“ Tai – knygos dedikacija. Formuluotės, primenančios fenomenologo Michailo Bachtino sąvokas „kitas – man“, „aš – kitam“, tik trūksta „aš – sau“. Nėra ir vyriškojo „aš“. Moters rašymo ženklai: esu tol, kol kažkas yra man, kol esu kažkam. Trumpi sakiniai, glaustos formuluotės. Vieši užrašai. Labai jautrūs. Tylūs, bet iškalbingi. Nejučiomis pagaunu save taip pat parceliuojančią, dalijančią tekstą. Šitaip, pasirodo, lengviau susikaupti. Ir saugiau rašyti. Lengviau išvengti pagundos užbėgti į priekį, miglotai formuluoti mintis, nepastebėti to, kas svarbiausia. Bandau suprasti autorės stilių derindamasi prie jo. Pasikartosiu, nes tai man svarbu: labai jautrus tekstas, nepasiginčysi, nenuginčysi kito patirties. Gali tik prisiliesti ir atsitraukti. Pripažinti pranašumą, teisę kalbėti ne apie save, o iš savęs. Atkreipiau dėmesį į jautrų autorės judesį jaunos kūrybingos asmenybės, kuriai reikia palaikymo, paskatinimo, link: „Kur buvau užčiuopusi tą ryžtą – rašyti iš to, kas esu. Taip, atrodo, kad iš Giedrės Kazlauskaitės.“ Bandoma sinchronizuoti skaitomą literatūros tekstą ir patį suvokimą. Toks sinchroniškumas įmanomas tarpininkaujant rašančiojo patirčiai – gyvenimo ir kultūros, gyvenimo kultūroje. Savo patirtyje atrandami mėgstamo literatūros (dailės, muzikos) kūrinio ženklai. Tokias fenomenologines įžvalgas autorė vadina atitikmenimis, atitikimais, atmesdama madingą moderniosios literatūrologijos terminą „intertekstualumas“. Atmetimas suprantamas. Kūno sąmonėje įsispaudžia asmens patirtis, o ne signifikantai. Suvokiame tai, kas „užkabina“, o užkabina labai konkretaus, turinčio kūną, kenčiančio, mylinčio, mirštančio ar jau mirusio, bet gyvo kūniškos sąmonės ekrane žmogaus žodžiai. Tik jie palieka įspaudą kito sąmonėje, tik jie yra patirties ženklai. Skausmingos dvasinės patirties atitikmenys kūne – raukšlės nebūtinai sename veide, išplėstos vaiko akys, sugniaužti kumščiai, suspausti ir nuleisti pečiai. Signifikantai nerodo patirties, jie priklauso objektyvumo, niekieno asmeniškai ir visų patyrimo sferai. Sąmonės ekrane nėra apie, nėra asmens sudaiktinimo, nuasmeninimo, autorius čia gyvas tol, kol gyvas žmogus, galintis liudyti, norintis liudyti, mokantis liudyti; kol gyva kultūra, gyva tiesiogine prasme, t. y. kol ji palieka įspaudus mūsų kūno sąmonėje, kol mes randame atitikmenis jų neieškodami, savaime, dykinėdami (taiklus autorės pastebėtas žodis, kuriuo poetas Donaldas Kajokas pavadino būsenas, kai savaime paaiškėja tai, ko negali pasiekti didelėmis pastangomis).   

   

Knygos žanras – fenomenologiniai užrašai: „Užrašai, jei jie neimituojami, iš principo yra fenomenologiniai – juk užrašinėjamas sąmonės darbas, fiksuojama tai, kas vienu ar kitu būdu pasirodo sąmonės ekrane (Vytauto Mačernio metafora, o gal ir sąvoka, įvaizdinanti suvokimą).“ Rašoma tarsi bandant susivokti, bet jau suvokus. Autorei artima Hanso-Georgo Gadamerio mintis, jog suvokiame jau suvokę, suprantame jau supratę. Mintys pasižymimos, vienur jos daugiau išplėtotos, kitur tik pažymėtos, tarsi sau duodama užduotis jas apmąstyti. Autorei nestinga saviironijos, nors ji pati mano, kad stinga. Sąvokas, citatas ji nuskaito nuo atminties ekrano, todėl kartais pristinga tikslumo, cituojama ir čia pat apsidraudžiama: tiksliai neprisimenu, negaliu rasti, kur tai buvo parašyta. Kai tai perskaitai, jautiesi tarsi kviečiama įsitraukti į pokalbį, padėti rasti, gal ir patikslinti. Todėl recenziją ir pavadinau pokalbiu. Pokalbiški užrašai. Autorė susimąsto, ar pokalbis skiriasi nuo dialogo. Mano, kad nelabai skiriasi, gal tik tuo, jog dialogas daugiau sietinas su specifinėmis temomis, pokalbiui tinka bet kas, net ir banalūs kasdieniai dalykai. Graži, beje, autorės mintis apie kasdieniškųjų banalybių fenomenologiją – tink-lą, kuriuo, pasak autorės, labiausiai galima būtų pagauti žmogaus sąmonę. Į pokalbį su autore norėčiau įtraukti artimo jai mąstytojo fenomenologo Merabo Mamardašvilio bičiulį, pašnekovą Aleksandrą Piatigorskį, kuris mano, kad pokalbis ir dialogas – tai iš esmės skirtingi dalykai. Knygoje „Nenutrūkstamas pokalbis“ jis užsimena apie amerikiečių filosofą Robertą Brandomą, kuris, paklaustas, ko labiausiai bijo, atsakė: nutrūkusio (gal nutraukto) pokalbio. To paties bijo ir Londone gyvenantis rusų filosofas A. Piatigorskis. Dialogas jam – objektyvus intencionalumas, savotiškas susitarimas kalbėti apie bendrus dalykus, įtvirtinti malonų abiem pusėms supratimą. Pokalbis žavi netikėtumais, minties šuoliais, spontaniškumu, jame nėra prievartos, prievolės įtikti pašnekovui. Man atrodo, kad ši mintis tinka autorės pokalbiškiems užrašams suprasti.

 

Autorės pašnekovai – artimi jai kultūros žmonės, gyvieji ir mirusieji. Ji kreipiasi į juos: „Daug kartų esu klaususi savęs, bet kartu ir Žemaitės, kaip ji priėjo tą tašką, kai vieną vakarą ėmė ir atsisėdo prie popieriaus lapo, pradėjo rašyti – pasakoti. Kaip pasiryžo?“ Arba pagarbiai išklauso sunkiai sergančią Juditą Vaičiūnaitę, kalbėjusią, anot autorės, su tokiu atvirumu, kurio ji niekad nebuvo patyrusi iš kuriančių žmonių, nebuvo pasiruošusi. Po to mums, ją mąstantiems, prasitaria, jog negali apie jį (pokalbį) visko pasakyti – ne tik dėl pasitikėjimo ribos, bet ir dėl situacijos, nepasakomos. Negirdžiu to pokalbio, bet tarsi ir girdžiu, stebiu dvi besikalbančias moteris – norinčią išsikalbėti ir galinčią suprasti, bet negalinčią padėti. Taip paprastai ir šnekasi artimos moterys: viena guodžiasi, kita guodžia, jautriai išklausydama. Moterų pokalbio fenomenologija. Autorė kalbasi su išėjusiomis kūrėjomis – Judita Vaičiūnaite, Janina Degutyte, Nijole Miliauskaite, One Baliukone, Jurga Ivanauskaite, Danute Paulauskaite, Birute Baltrušaityte – tik prasitardama, neaptarinėdama jų išsineštų paslapčių, netrikdydama jų ramybės, ištardama: amžinatilsį. Su gyvaisiais šnekasi apie mirusiuosius, įkalbinėja rašyti apie išėjusiuosius, leisti jų rinktines, išsaugoti, kad išliktų.

 

Fenomenologinės įžvalgos autorei tarsi leidžia (nenusižengiant moksliškumui, juk ji – akademinis žmogus, profesorė) prisiliesti prie kūrėjų patirties išvengiant skaudžių ideologinių vertinimų. Įtikinamai ji pateikia Salomėjos Nėries moteriškos patirties vertinimą: sumedžiota, o ne suvedžiota. Pritariu autorei, kad svarbu ne kūrėjo biografija, bet patirtis, kurią gali suvokti, kai randi atitikmenų savo patirtyje.

 

Autorė žavisi kūrybinėmis žmogaus galiomis, interpretuodama tekstus tarsi juos pratęsia. Liudydama savo vaikystės patirtį, ji netikėtai atskleidžia savo poetinį talentą. Gražiai skamba netaisyklingi norminės literatūrinės kalbos požiūriu vaikystėje vartoti žodžiai; sodnas, lelijavas, babunėlė, rūžavas. Vienkiemio vaikas, ji vis sugrįžta į savo vaikystės erdvėlaikį, pas savuosius, romantizuodama, poetizuodama, atrasdama vis naujų spalvų.

 

Sąmonė saugo tai, kas gražu, graudu, gailu. Žemaitei, Salomėjai Nėriai, V. Mačerniui ir daugybei kitų autorės mąstomų kūrėjų tinka apibūdinimas ekologinės sąžinės žmonės. Tinka jis ir autorei, įsipareigojusiai klasikinės kultūros tikrosioms vertybėms. Kai išgyvenama, pergyvenama, gimdoma, gimstama ir mirštama, o ne simuliuojama realybės šou balagane.

 

„Pabaigoje nereikia daugtaškio – ir taip atvira, daugtaškis dabar atrodo nudėvėtas.“ Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė.

 

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)