tekstai.lt

Alfredas Guščius. Esantis ir laukiantis (Raimondas Kašauskas. Laukimas, 2007)

 

alt
alt
       Raimondas Kašauskas. Laukimas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 416 p.

 

Prozininkas Raimondas Kašauskas romanu „Laukimas“ signalizuoja, kad pasišovė apibendrinti nueitą gyvenimo kelią, o geriausias būdas tokiam tikslui pasiekti yra autentiškas rėmimasis savo sielos istorija, kurios pradžia – vaikystėje.

 

Romano žanrinis pavidalas gana „slidus“ – pakeitus dabartinio, ne viename R. Kašausko kūrinyje pagrindiniu personažu pasirodančio, Vytauto Norvaišos vardą ir pavardę, sakykim, kokiu Raimiu ar Raimondėliu, atkodavus Džiugus į Telšius, o Juodsodę – į Alsėdžius, išėmus iš teksto gausius dešimtmečio berniuko pasvajojimus apie Svajonių Keleivį, Svajonių Draugą, apribojus pafilosofavimus apie Kelią, Laukimą ir susitelkus prie itin sodrios, etnografiškai raiškios ir tik šiam rašytojui būdingos realistinės medžiagos, prie autentiškų, kaip „iš akies luptų“, tėvo, motinos, babos, giminaičių bei prie kitų gimtojo krašto žmonių charakterių tipų, turėtume vieną gražiausių memuarinių kūrinių lietuvių literatūroje. Taigi, nedaug tereiktų – tik kai ko atsisakyti, kai ką apgenėti, kai ką pakeisti.

 

Tačiau R. Kašauskas, matyt, nepasitiki memuariniu žanru, tikriausiai nuogąstauja dėl jo nuostatose esančių griežtesnių stilistinių ar kompozicinių reikalavimų, galinčių pasikėsinti į rašytojo užmojį parašyti laisvą, platų, „be krantų“, kūrinį, geriausiai atskleidžiantį šiandienines autoriaus talento, intelekto galimybes. R. Kašauskas sumanytajai trilogijai „apie savojo amžininko likimą 20-me šimtmetyje“ pasirinko „prustiškąjį“ pasakojimo būdo, medžiagos komponavimo kelią, kuriuo einant siekiama kuo skrupulingiau, smulkiau pavaizduoti protagonisto jausmus, pojūčius, mintis, aplinkos, buities detalėse, daiktuose, smulkmenose, spalvose, šviesos mirgėjime, kvapuose ieškoti amžinų, nepraeinančių dalykų, ieškoti to pagrindinio ir žmones, ir žemę, ir pasaulį į vieną universalų vyksmą jungiantį fenomeną – Laiką. Neatsitiktinis šiuo požiūriu yra ir romano pavadinimas, duodantis gana aiškų kodą kūrinio meninei koncepcijai suvokti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistoka, kad į romantiško, bet neretai širdį gniaužiančio laukimo vyksmą įtraukiamas dešimtmetis berniukas. Ar gali šitaip giliai filosofuoti, laiko ir erdvės pokyčius, gamtos permainas, žmonių santykius, jų dvasines būsenas taip subtiliai jausti vaikas, „Laukimo“ Vytis Norvaišas? Visų pirma pasakykime – vaikas nelygus vaikui. Nei Jonas Biliūnas, nei Vincas Mickevičius-Krėvė, nei Antanas Vienuolis, nei Juozas Baltušis, nei Ieva Simonaitytė, nei kiti mūsų rašytojai, vaizdavę vaikus, nerašė apie standartinius, pilkus ir nemąstančius mažuosius individus. Beje, dažnas vaikas yra kuo natūraliausias mažasis mąstytojas, užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos atsakant teks palaužyti galvą ir senam filosofui. („Bobule, o kam dievulis duoda žiemą, kad ji tokia šalta ir negera? Ar kad ant žmonių supyksta?“ – klausia gal penkiametis V. Mickevičiaus-Krėvės Antanukas.)

 

Autobiografinis autentiškumas uždėjo ryškų antspaudą visai „Laukimo“ struktūrai, stiliui. Jeigu Gustave’as Flaubert’as galėjo pasakyti, kad „ponia Bovari – tai Aš“, tai tokią pat teisę turi ir R. Kašauskas, – Vytautas Norvaišas yra šimtaprocentinis autoriaus atspindys. Stebina ne pats principas ar metodas – sugebėjimas atsigręžti į savo praeitį, prisiminti vaikystę (tai pasiekiama visiems, kam atminties nesugadino sklerozė), – bet R. Kašausko atkurtas vaiko vidinio pasaulio turtingumas, spalvingumas ir jį supančio istorinio laiko, etninės aplinkos reljefiškumas. Visada linkęs vaizduoti į normalius ar tipiškai „padorius“ rėmus netelpančius, aukštų idealų, „užburto kalno“ siekiančius, neretai savo vietos visuomenėje nerandančius personažus, R. Kašauskas ir šiame autobiografiniame romane nepabūgsta jaunojo Vyčio Norvaišo parodyti prie bendraamžių nepritampančiu, vienatvėje giliai kontempliuojančiu, dažnai su savimi ir daiktais besišnekančiu... somnambulu. Save, savo tėvus ir giminaičius Vytis pajėgus suvokti ne tik tradiciniame „genealoginio medžio“ šakų vainike, bet daug platesniame erdvės, laiko, dangaus ir kosmoso kontekste. Turbūt pirmą kartą lietuvių prozoje regime vaiką, turintį asociatyvinių sugebėjimų pajausti savo trumpaamžę būtį net ir nebūties stadijoje, iki savo gimimo, pergyventi paties dar nepatirtą istorinį-kultūrinį laiką – iš motinos dainos, iš tos bioenergetinės auros, kuria buvo pripildyta jo būsimų tėvų, senelių apgyvendinta Vidurio Žemaitija. Išgirdęs senos dainos posmą, kurį kartais uždainuoja jo motina Stapūnė – „Tamsioj naktelėj, / Žalioj girelėj, / Kalbino mane / Jaunas bernelis“, – Vytis pradeda ilgą šių žodžių prasmės kontempliaciją: „Visada, kai tik jis išgirsta arba prisimena motiną dainuojant, jam dingojasi, tarsi būtų atsidūręs tenai, toje didelėje, tamsioje girioje, dunksančioje toli šiaurėje, ne dabar, labai seniai, kai dar nė jo paties nebuvo, bet jau buvo jo dvasia, gal – žinojimas, sakytum, sapnuoji miglotą, neaiškų sapną, žinai, kad pats esi, tačiau nieko negali, nė pasakyti žodžiais to, ką matai ir jauti, todėl ir pravirksti iš tokio negalėjimo“ (p. 9). Vyčio genetinėje atmintyje („ar sapne, ar savo paties dvasios, be kūno, buvime“) iškyla ir toji dainos giria, ir svetimas vyras, kalbinantis jauną, gražią merginą, kurios Vytis ima pavydėti, o to vyro nekęsti. Jam kelia mįslę ir ilgesingas, liūdnas motinos balsas, dar labiau tai, kad dainavimo metu ji darosi jam svetima, neatpažįstama... Augalijos grožis, spalvingumas sukelia jo sieloje estetinį katarsį, prikelia atminty Maironio eilėraštį „Pavasaris“, kurį, atrodo, parašė pats Vytis. Užtenka tik pamatyti ant voko kokį nepažįstamą ženkliuką ar knygoje išvysti tolimos šalies kultūrinį simbolį, ir Vyčio kontempliacijų žemaitišką akiratį natūraliai praplečia tolimos geografinės koordinatės. Analitinės psichologijos atstovai, manau, „Laukimą“ galėtų pasitelkti archetipams, besiformuojantiems vaikystėje, tyrinėti. 

 

Skyrių pavadinimai – „Žalia“, „Mėlyna“, „Balta“, „Juoda“; jais pabrėžiamas mažojo protagonisto Vyčio sugebėjimas jausti vasaros dienos laiko slinkimą žemės, augalų, medžių, dangaus spalvomis, sugebėjimas reaguoti į jų sukeltas nuotaikas. Galėjo autorius keletą skyrių pavadinti ir geografiniais žemės platumų terminais, kadangi Vytis Norvaišas kaip paukštis jautrus saulės ėjimui dangaus skliautu, žvaigždynų išsidėstymui, net savo tėvus ir giminaičius charakterizuoja pagal tai, kurioje Juodsodės pusėje jie gyvena, kokia jų šnekta, balsas, akių spalva.

 

R. Kašauskas pavaizduoja tik vieną dešimtmečio berniuko gyvenimo dieną 1944-ųjų rugpjūčio mėnesį. Beje, pažymėtų datų romane niekur nerasite, bet jas gana nesunku pačiam skaitytojui išsiskaičiuoti, kadangi pasakojime gana daug autentiškų karo metų įvykių, faktų, – pirmas ir antras „rusų atėjimas“, nugriauto kaimo vietoje rusų statomas aerodromas, vokiečių ėjimas į Rytus, paskui traukimasis į Vakarus, Šiaulių, Telšių (Džiugų) išvadavimas, Rainių kankinių likimas ir kt. Romano apimtis gana didelė, vadinasi, vienoje dienoje turėtų tilpti daug įvykių, nuotykių. Bet taip nėra, toji vaizdavimui pasirinktoji rugpjūčio diena gana skurdi, sakykime, eilinė, nieko ypatinga per jos tėkmę neatsitinka.

 

Praėjo tik viena diena, tačiau joje visa dešimtmečio berniuko dvasinio gyvenimo istorija, jo gimtojo kaimo, jo tėvų, giminaičių, kaimynų gyvenimas ypatingu, dramatišku, istoriniu laikotarpiu. „Laukimas“ – ne veiksmo, ne aštraus, intriguojančio konflikto, ne nuotykių, bet intensyvios retrospekcijos, žmogaus gyvenimo mokyklinį etapą poetizuojantis, apskritai žmogaus būties ankstyvuosius, jo likimą nulemiančius, prigimties, pasaulėjautos, charakterio pamatus apmąstantis, kūrinys. Gražus ir prasmingas tasai talentingo berniuko veržimasis į šviesą, į aukštumas, noras suvokti save, tėvus, giminaičius, kaimynus, bandymas išsiaiškinti sielą jau pradedančio gelti tekančio laiko, nerimo, laukimo priežastis. Tokiais sunkiais psichologiniais atvejais mąslusis Vytis jau žino, kad ieškoti paguodos, paramos reikia ne tik motinos ar tėvo prieglobstyje, bet ir už juos aukštesniame vilties, tikėjimo matmenyje; taip į jo sąmonę darniai įsikomponuoja religinis-metafizinis pradas, šviesinantis jo romantišką pasaulėjautą, stiprinantis tikėjimą ateitimi.

 

R. Kašauskas yra įsitikinęs, kad „nuo pirmutinių savo žingsnių iki pačios gyvenimo kelio pabaigos žmogus iš tiesų tenueina ne taip jau toli, – visos jo mintys, potyriai, pajautos išlieka tokie patys, tik jis pats ilgainiui išmoksta juos įvardyti, išreikšti tikslesniais žodžiais“ (p. 52–53).

 

Remdamasis tokia nuostata, jis ir kūrė „Laukimą“ – labai skaidrų, spalvų, garsų, vaizdų turtingą ir nuojautomis, mintimis, svajonėmis išmintingą kūrinį. Jo centre – mažametis berniukas, turintis menininko sielą, savo ir suaugusiųjų pasaulius matuojantis ne standartiniais, bet buitinį-socialinį lygmenį pranokstančiais prasmės, tiesos, grožio kriterijais. Mažasis romano herojus jau turi tikrovės modeliavimo nerealistiniais masteliais sugebėjimus, todėl taip noriai fantazuoja, pasineria į sapnų, vizijų interpretacijas. „Žmogus negali gyventi tarsi po pneumatiniu varpu – jis vis tiek pasiduoda minčių ir prisiminimų asociacijoms“, – teigė Marcelis Proustas. Toks, minčių ir asociacijų nelaisvei mielai pasiduodantis, rašytojas ir yra R. Kašauskas, anksti suvokęs savo meninę individualybę, polinkį į subtilią psichologinę prozą, kurios esmę sudaro ne pojūčių, bet jausmų analizė. Psichologizmas, lyrika ir epika gražiai dera „Laukime“. Į vidinį dešimtmečio berniuko pasaulį, pripildytą vizijų, svajonių, gražiai įterpiami pasakojimai apie objektyvią karo metų tikrovę. Karo aukos – kareivio Vacio – likimas greta pasakojimo apie Svajonių dviratininką, Svajonių draugą sudaro visos romano istorijos apie jaunojo protagonisto dvasinį brendimą, apie jo simbolinį Laukimą pagrindą. Karas, kaip ir gamta, kaip ir kosmosas, tėra tiktai fonas romano įvykiams. Bet tas fonas originaliai įprasmina pavaizduotus kaimo žmones – kaimyną skundiką Žylę, protingą, bet dažnai išsigandusį Jucių, apsukruolį dviveidį Viktorą. Vieni ryškiausių ir giliausiai atskleistų charakterių romane – Vyčio tėvai ir ypač niekaip sau vietos nerandantis, vis iš Juodsodės į savo gimtinę besiruošiantis išsikraustyti buvęs Lietuvos Nepriklausomybės kovų karys, nuo kaimyno Žylės nukentėjęs, puikiojo eržilo Kaštanio netekęs, jau spėjęs pelnyti ir rusų valdžios nemalonę, tėvas. Efektingai pavaizduotos giminaičių, baptistės Basės, gražuolės siuvėjos Zinos figūros.

 

Autorius romaną dar plečia pasakojimais apie kortininką Danusą, klumpdirbį Teresių, knygų nešiotoją („Va- karų žmogų“). Atskirai paimti šie epizodai įdomūs, bet romano architektonikoje jie nėra būtini. Kaip nebūtini ir dirbtinokai plečiami epizodai apie Zinos „griekus“, Vyčio išlaužtą jos laiškų skrynelę, tėvo kontrabandinį spirito vežimą jaunystėje. Įsijautusiam į platų, asociatyvinį, kupiną patoso pasakojimą autoriui nelengva sustoti, suderinti romano skyrių, dalių tarpusavio simetriją. O vertinant romaną stiliaus vieningumo požiūriu keisčiausia tai, kad kai kurių skyrių preliudijos, prabylančios į mus pirmuoju asmeniu, t. y. Vyčio Norvaišos vardu, jau praranda pasakojimo psichologinį įtaigumą, būdingą tekstui, kai pasakoja, kalba objektyvusis naratorius, laisvai manevruojantis ir objektyviomis, ir subjektyviomis pasakojimo formomis. Pasakojimo stilistinių registrų kaitaliojimas visada turi būti pagrįstas psichologiškai, o naujų siužetinių linijų ar „istorijų“ įtraukimas turi paklusti meniniam saikui, kurį išreiškia ir žodžių tikslingumas, ir sakinių, periodų intonacinis skambėjimas, ir kompozicijos vieningumas. Antroje „Laukimo“ dalyje tekstas nebeatitinka meninio saiko reikalavimų, – čia meniškai nepagrįsto teksto yra per daug, vadinasi, atsiranda balastinių priemaišų... Raimondo Kašausko romane išsunktas vaikystės „pienių vynas“ yra gardus, aukštos kokybės; be minėtų stilistinių-kompozicinių priemaišų jis būtų dar gardesnis.

 

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)