tekstai.lt

Leonas Gineitis. „Savęs užteks iki galo…“ Dienoraščio fragmentai (1)

 

Literatūrologas filologijos mokslų daktaras Leonas Gineitis (gimė 1920 m. Krūminių kaime, Zarasų rajone, mirė 2004 m.Vilniuje) dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriame daugelį metų tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą. Svarbiausi darbai: ,,Kristijono Donelaičio ,,Metai“ (1954), ,,Klasicizmo problema lietuvių literatūroje“ (1972), ,,Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ (1964), ,,Lietuvių literatūros istoriografija“ (1982).

 

L. Gineitis save vadino „viešu mokslininku ir slaptu kūrėju“, tačiau, tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ryžosi atskleisti „slaptąją“ savo gyvenimo pusę, ėmęs leisti filosofinio turinio knygas: „Vienovė“, „Išeitis“, „Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą“, „Užuominos apie svarbiausia“, „Gyvybės metai“, „Būties vienovė“, „Žybsniai“, „Siekis“. Išleido ir du ketureilių rinkinius „Ketureiliai“.

 

Dienoraštį, kurio apimtis – trylika storų sąsiuvinių, L .Gineitis nuo 1943-iųjų gegužės su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą. Paskutinis įrašas padarytas 2003 m. gruodžio 31 dieną, likus beveik mėnesiui iki mirties.

 

L. Gineitis – nepaprastai autobiografiškas autorius. Tai liudija ir gyvenimo pabaigoje užbaigta išpažintis, gyvenimo ataskaita „Ateivio autobiografija“. Ir dienoraštyje, ir autobiografijoje jis siekė aprašyti savo „dvasios augimo istoriją“, tikėdamas, kad jo patirtis gali sudominti kitus ieškančiuosius.

 

Dienoraščio turinys nėra vientisas. Iš pradžių esama kasdienių įvykių aprašymų, filosofinių samprotavimų, vėliau įsivyrauja miniatiūros, vaizdeliai, aforizmai, filosofinės replikos, etiudai, ketureiliai, o paskutinį dešimtmetį vėl grįžtama prie tradicinio dienoraščio. Savo užrašuose autorius akcentuoja pasaulėžiūros svarbą, dar studijų Vilniaus universitete metais supratęs, kad nori įgyti ne konkrečią profesiją, bet „pasaulėžiūros specialybę“. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė Vydūnas, J. W. Goethe, L. Tolstojus, B. Spinoza, senoji kinų ir indų išmintis.

 

Dienoraščio autoriui buvo svarbu tapti savo gyvenimo organizuotoju, kūrėju, o ne plaukiančiu pasroviui potraukių ir instinktų įkaitu. Matome kryptingą ir vieningą asmenybę, kurios esminis siekis – nuolatinis savęs ugdymas. Pirmiausia jis buvo reiklus sau pačiam, tačiau kritiškai vertino ir aplinką, nesitaikstė su kitų silpnybėmis, ragino nevergauti dvasiniam snauduliui, žalingiems įpročiams. Kritikavo materialistišką, vartotojišką požiūrį į pasaulį, praktikavo sveikuolišką gyvenimo būdą. Matyt, dėl to iki gilios senatvės išsaugojo skaidrų protą, pastabumą, atmintį, kūrybiškumą. 

 

L. Gineitis mėgo stebėti žmones, daryti išvadas ir kai ko iš jų pasimokyti. Norėjo tapti rašytoju, todėl lavino atidumą detalėms, žmonėms, reiškiniams, stengėsi tai vaizdingai užrašyti dienoraštyje. Bet savitas stilius jam buvo ne techninių įgūdžių, greičiau dvasinės brandos rezultatas. Metams bėgant, „filosofijos paguodos“ taisyklės jį išmokė atsiriboti nuo aistrų, skirti energiją savęs ir pasaulio pažinimui, kūrybai.

 

Sielos atgaivą L. Gineičiui teikė gamta. Joje jis pajusdavo „aukštesnės esamybės kvėpavimą“, „amžinybės dvelksmą“. Gamtos, kosmoso didybės regėjimai virsdavo poetinėmis meditacijomis, „nušvitimais“. Tokiomis akimirkomis jam atsiskleisdavo nematomi ryšiai, parodantys, kad „viskas visatoje nuostabiai susiję“.

 

 Šiuolaikinio žmogaus akimis žiūrint, L.Gineičio gyvenimas gali atrodyti nepraktiškas ar naivus, o jo bandymas atsakyti į amžinuosius klausimus – keistuolio užsiėmimas. Tačiau galbūt „nepraktiško gyvenimo idealai“ ir leido šiam mąstytojui-mintytojui su nepaliaujama nuostaba sekti Žemės ir Dangaus įvykius, nepaskęstant „praktiško gyvenimo verpetuose“.

 

Apie L. Gineitį galima pasakyti žodžiais, kuriais knygoje „Būties vienovė“ jis apibūdino persų filosofą Al-Farabi – „kuklus, vienišas, mėgstąs gamtą žmogus“. Išmintingo gyvenimo kelias, kuriuo jis tikėjo einąs, mokė ne sudegti „aistrų ir chaotiškų siekių sūkuryje, o įaugti kaip medžiui į būtį, ramiai subrandinant ir išbarstant vaisius“.

                                                                                                    

Rimantas Glinskis

 
 
 
1943 08 31

Dėl pačių niekų susipykau su motina. Vakare prisiverčiau atsiprašyti, sakydamas: „Jeigu Dievas žmogui atleidžia, žmonės turi susitaikyti.“ Staiga pajutau begalinę savo menkystę ir pasiryžimų trapumą. Susigraudinau iki ašarų ir, „išėjęs“ į laukų tamsą, ilgai mąsčiau apie reikalavimus ateičiai, mano paties statomus sau, ir apie tą kietasprandiškumą dvasiniame tobulėjime, tą nerangų, aistrų nukamuotą ir trukdomą žingsnį į svajojamą pilnutinį žmogiškumą. Daviau pasiryžimą visur save nusigalėti, nors sąlygos būtų kuo sunkiausios. Nes piktas būdas pamažu sėda į vidų ir daro piktą ir sukempėjusią dvasią. Man gi reikia galingos dvasios! Kilo mintis apie ribotą žmogaus pasaulį, dydžio ir laiko supratimą, apie skendėjimą gyvenimo paviršiaus smulkmenose, po kuriomis slypi neaprėpiama gelmė ir dvasią skaidrinanti platybė. Kitą dieną ėmiausi rašyti tuo reikalu (str. „Apie mažus ir didelius daiktus“), tačiau su apmaudu turėjau pajusti, kaip sunkiai, neaiškiai ir net juokingai tegaliu išsireikšti. Kovą už žodį vedu ir žadu vesti su visu pajėgiamu įniršimu. Savo žodžiais prašau Dievą išryškinti mano kelius ir leisti širdies ugniai, kuri tikrai manyje dega, tinkamai objektyvuotis. Poterius seniai bekalbėjau, nes jie neleidžia laisvai pasireikšti mano jausmams ir norams. Vengdamas maldos mechaniškumo pastebėjau, jog ir savaip meldžiuosi ne visada su įkvėpimu.

 

1943 11 14

Paskaičiau, kaip Giovanni Papini jaunystėje degė nepasiekiamų aukštybių aistra, kaip dar prieš 20-us metus puolė rašyti universalią enciklopediją, pramoko hebrajų kalbą, kad sugriautų Bibliją, ir t. t. Paskaičiau, ir nepakeliamas sunkumas prislėgė dvasią, sunkumas po savęs su juo palyginimo. Siaubas, kad tesu vienas eilinių numerių, rodos, sustabdė širdies plakimą. Panašūs žygiai man niekuomet neatėjo į galvą. Tiesa, buvo kilęs geismas iš kelių žodynų surašyti sau vieną pilną rinkinį, išbraižyti visų istorijos vadovėliuose aprašytų imperijų ir valstybių kitimo žemėlapius nuo pat Babilono (jau keletas kontūrinių žemyno blankų buvo pagaminta) ir t. t. Tačiau visa tai teturėjo tarnauti kažkuriam mano paties tikslui, kurio ryškiai nepažinojau tuomet ir dabar dar nematau. Mokiausi daugiau, negu reikėjo, ir niekuomet pažymiui, o tam pačiam kažkam. Sudariau kelių romanų turinį, bet buvau pradėjęs tik vieną: kitus iš karto ir sąmoningai atidėjau ateičiai. Kartais degdavau kelionių aistra, bet ne dėl jų pačių. Jeigu visi pasaulio didieji išgyveno į Papini panašią jaunystę, – aš žuvęs padaras. Aš neturėjau nuolatinio pamišimo sukurti naują sektą ar pakeisti žemės rutulį: buvo kas panašaus, bet tik trumpi ankstyvo amžiaus sapnai. Bet aš daug dirbau ir tebedirbu kažkam. Skaitant biografijas mane degina pavydas dėl kitų gabumo greitai išmokti kalbas: man tas sunkiai vyksta, nors niekuomet neturėjau gero metodo ir mokytojo. Protas kartais įgelia mintimi, kad tas mano kažkas yra niekas arba labai maža. Tačiau širdis to nė iš tolo neprisileidžia. Plaka vienas nesugriaunamas dėsnis: kur pigu, nebus tiesos versmės. Juntu, jog dar pasibaisėtinai didelę rolę manyje vaidina valgis, lova ir aistros.

 
1944 01 02

Mano dienos taip panašios viena į antrą, jog vargu ar kada nors praeityje panašaus laikotarpio būta. Įkritęs į veltinius ir apsimaukšlinęs kailiniais, sėdžiu dienų dienas, nuo ryto iki vakaro sutemos, nekūrenamoje kamaroje ir skaitau. Įskaitant vasarą, lektūrai tenka minimum po 6 val. Kasdien, taigi per 90 parų į metus. Stebiuosi, kaip savo naštą atlaiko akys. Be lektūros, pasirenkamos savo nuožiūra (beje, po valandą kasdien skaitau beletristikos), malu vokiečių ir rusų kalbas. Šis pastarasis reikalas liūdnai atrodo. Gal kalboms trūksta gabumo, nes jaučiu, kad gana sunkiai prisimenu žodžius ir taisykles (pvz., ir istorijos smulkesni fakteliai neužsilaiko); esu linkęs daugiau į gilias ir plačias erdves negu į smulkmenas.

Vakarais, kaip sakiau, nueinu paeiliui radijo klausytis ir pas mergytę. Grįžtu 21–22 val. Tuomet pradedu naktines meditacijas. Iki gilaus vidurnakčio sėdžiu tamsoje po langu, vienas ir nurimęs. Tai įdomiausioji mano dienos dalis. Apkeliauju pasaulį, panardau filosofinėse sferose, pasiginčiju su dieną skaitytais autoriais. Čia gimsta kaip žaibai literatūrinės temos, svaigina šviesios ir juodai kruvinos ekstazės, griūva triuškinančios abejonės. Kartais nueinu gulti nejausdamas lyg pamišėlis nei laiko, nei aplinkos.

 
1944 03 12

Perskaičiau „N. Romuvoje“ A. Baliūno str. „Asmeninio darbo organizacija“. Daug laimėjau, ypač naudingas pasirodė skyrius apie rašytojų darbo organizaciją, paremtas keletu daug sakančių pavyzdžių. Kūrinys nėra fantazijos produktas. Kad jis būtų artimas gyvenimo tikrovei, kartu ir suprantamas, rašytojas privalo nuolatos stebėti tą tikrovę ir žymėti sau charakteringas, visai atsitiktinai sušvitusias jos apraiškas. Aš nebe nuo šiandien nešiojuosi užrašų knygutę. Tačiau rašydavau daugiau savo mintis, bet kuriuo metu gimusias. Nuo šiol stačiomis ausimis eisiu per gyvenimą ir visa, kas bus verta, turės atsidurti bloknote. Juk kartais iš mažmožio atsispindi didelė idėja, paryškinanti gyvenimo prasmę. Nuostabu, bet man pastaraisiais laikais daug kas naudingo supuola.

 
1944 03 22

Užeina gaivalingas susidomėjimas kuria nors gyvenimo ar gamtos sritimi ir tada esu panašus į pamišusį žmogų. Ši savaitė yra skirta žvaigždynų ieškojimui. Savaime išsilapojo aistra pažinti dar senųjų graikų vardais išskirtas žvaigždžių grupes. Kelintą vakarą žibinu žvakę ties skliauto žemėlapiu ir, eidamas laukan, iki vidurnakčio dairausi po žėrinčius skliautus. Pamirštu visa kita. Radęs vis naujus žvaigždynus, pajuntu panašų pietizmą, kokį, įsivaizduoju, išgyvenčiau amžiais mindytoj Egipto piramidės papėdėj. Gėriuosi Jupiteriu, kuris jau iškeliavęs iš Leo ir spaudžia maždaug Geminos link. Jau išskiriu 16 žvaigždžių grupių ir išmokau lotyniškus jų vardus. Dangaus skliautas giedrią naktį dabar tapo kažkaip artimas, savas, pažįstamas ir kalbąs tarsi gimtinės laukai. Bijau, kad tik racionalizuotas stebėjimas neužmuštų jausminės žvaigždžių įtakos. Atrodo, iš dalies taip ir galės būti. Tačiau vis neša kažkokia nuo manęs nepriklausanti liga: juk pati tyrimo aistra užniko savaime ir nelauktai. Namiškiai tik stebisi mano „žvaigždžių skaitymu“. Ryt parašysiu straipsniuką „Atsinaujinimas“, kur pagrindinė mintis bus mokėjimas stebėti gamtą, ja džiaugtis ir per ją atsigaivinti, kuriame, bet to, tilps abzacas apie žvaigždes.

 
1944 03 28

Rusų pabėgėliais apkrovė nemaža ūkininkų. Šiandien liepta visus, su visa manta, vaikais ir seniais, nugabenti į Daugailius, prie vokiečių barakų. Kilo riksmas: veš? šaudys? kars? Per tris mėnesius apsiprato; kiti su nemažu slavų antspaudu atžymėtais mūsų kaimiečiais (turiu galvoj pasyvumo, rytietiškos galvosenos, susitaikymo ir kit. žymes) gana artimai susigyveno. Valkatos ėmė remti samagono pramonę. Nudžiugau: išveš karo užkrėstus skarmalus, bent pavyzdžių mažiau bus. Taigi viską sugabeno į Daugailių barakus. Ūkininkai visą dieną sugaišo. Ir... vokiečių komisija išsirinko iš kelių šimtų vos apie 40 vyrų ir merginų Reicho pramonei. Visa kita – zuruk! Štai ir vokiška organizacija! Kuriam galui trankyti mažus, senus ir mantą, jei visi sąrašuose įtraukti iš anksto? Dar vienas reiškinys labai pažymėtinas. Daugelį išvežti surinktųjų mūsų gerieji „šeimininkai“ atpirko lašiniais, kiaušiniais. Ką gi, neblogas daiktas: tarnauja tau, mokėti nereikia. Tuo tarpu lietuviai samdiniai teeina sau po velnių, į frontą ar į vokiečių šachtas! Grubus, prakeiktas piniginis išrokavimas! Daugiausia šituo pasižymi stambesnieji – grįžę iš Amerikos ir ūkius nusipirkę juodnugariai, pinigo pavergti žmonės.

 
1948 06 16

Aš ėjau klausinėdamas, ką mąsto paprasti eiliniai žmonės apie svarbiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Tyriau, ką jie kalba apie mirtį, apie žmogaus kūną ir sielą, apie pastarosios nemirtingumą, apie kančių kilmę bei prasmę ir apie daugelį kitų panašių dalykų. Ir ką gi patyriau? Pasirodo, šie klausimai tik man buvo svarbiausi, ne jiems. Daugybė jų atsakinėjo bažnytiniais terminais, visiškai šių nesuprasdami ir nereikšdami noro suprasti. Kiti visai nekėlė sau panašių klausimų: gyveno kaip žolė, kad tik lietaus ir saulės būtų. Jiems aš pasirodžiau keistas, nevisaprotis. Beveik visi jie mišo ir varžėsi kaip vaikai, klausinėjami apie suaugusius. Niekas jų, girdi, panašiai nekalbinęs, nežiną ką ir atsakyti.

 
1948 08 17

Yra du žmogaus gimimai: fizinis ir dvasinis. Dauguma linkę pripažinti tik pirmąjį: gimimo dieną švenčia pagal tai, kada kūdikis pasirodė iš motinos įsčiaus. Dauguma žmonių iki mirties pasilieka tik fiziškai gimę. O yra kitas – dvasinis žmogaus užgimimas, kai žmogus savo dėmesio centrą nuo biologinių – vitalinių reikalų perkelia į moralinius – dvasinius. Nuo to momento įvyksta lemiamas posūkis žmogaus buityje: ego nusilenkia Dievybei. Meilė yra šiuo atžvilgiu tikras termometras, rodąs dvasinio įkarščio laipsnį. Fizinio gimimo eigoje ji tėra geismas. Turėti, pasipildyti trūkumą, gėrėtis, gi įvykus dvasiniam gimimui, meilė tampa geismu duoti, atsiduoti, net mirti už kitus; ji tampa auka, ne malonumu, caritas pakeičia erosą.

 
1948 09 01

Miškas...Vieni jo visai nepažįsta, nemato. Kaip alkani vilkai, sutelkę viską – dėmesį, uoslę, akis ir judesius – vien kąsnis medžioklei, jie lėkte pralekia mišku. Kiti ateina čia su kirviu ir pjūklu – šalčio, reikalo spiriami, ne šitiems kurmiams paslaptis. Dar kai kas atsėlina į mišką ieškoti ramybės, pabėgti nuo išorės pasaulio ženklų. Kaip jonvabalis, nusigręžęs į savo paties žibį, jis šliaužioja tarp spyglių ir samanų. Kas tariasi užtenkąs savęs, tam žmonės, juo labiau miškas, nebylūs. O ateik į šią paslaptingai ošiančią karaliją taip sau, atvira širdimi, atidėjęs pilvo ir proto rūpesčius. Ateik viską užmiršęs, viską, ypač save, savo išdidų aš. Užtikrinu: nereikės Alpių. Alpės tik stebina lygumų piligrimą, daugiau nieko. Paprasčiausias kumpas beržas, rausvas žydinčių samanų plaiskas, keistai grojanti nukarusi eglė ar kas panašaus ištirpins tave, kaip niekas niekuomet. Tau bus neįmanoma nulaužti nors mažą šakelę, nes jausi, lyg laužtum sau pirštą. Ir paaiškės tau miško prasmė. Ta prasmė sutilps viename žodyje – įsišaknyti. Įsišaknyti ne tik žemėje, kaip moki tu, bet ir ore: kiekvienu lapu, spygliu tiestis vis toliau, plačiau, aukščiau, susiliesti su vis didesniu Begalinio paviršiumi, – Begalinio, kurio kvėpavimas neša gyvybės lietų, o akys žėri saule. Štai gyvenimo išmintis, nuolat miškų skelbiama žmonėms.

 
1948 11 03

Viename gatvės, kurią man kasdien tenka praeiti, pusrūsyje gyvena kurpius – lopikas, sušiuręs žemų akių pusamžis žmogus. Gyvena jis ten vienų vienas, miega kampe tarp savo senų odagalių, niekada, atrodo, nesiprausia ir nekeičia savo baltinių, o valgo kas ir kada kliuvo. Kai tik einu, šiokiadieniais ar šventadieniais, jis amžinai lopo prie savo durų senus varguomenės batus. Jis renka iš atsargų ir derina sunešiotų puspadžių gabalus, mėšluotus odagalius, raižo, siuva ir kala, prikišęs prie pat rankų nosį. Jo veidas liesas, aprūkęs, rūbai – suplyšę. Man graudu į jį žiūrėti, bet mintis, kad žmogus verčiau šitaip užsidirba duonos kąsnelį, užuot valkatavęs po prekyvietes ir vogęs, sukelia pasididžiavimą juo. Vis rengiuosi užkalbinti kurpių, susipažinti, sužinoti jo gyvenimo filosofiją, bet nepakanka drąsos, o be to, – kokia skaudi kliūtis! – nemoku laisvai rusiškai, o jis, atrodo, nekalba mano kalba. Praeitą sekmadienį pasakiau jam: „Kaip tamsta kali taip kiauras dienas... Šventė: atsikvėpti reikia!“ „Ką darysi? Sunkūs laikai“, – meiliai atsakė jis nepertraukdamas darbo. Aš neberadau ką jam atsakyti ir nuėjau. O tu kurpiau! Šitie „sunkūs laikai“ tęsiasi jau 10 ar daugiau metų... Kada jie pasibaigs? Ar tu tik ne visą amžių lopysi šitaip varguomenės batus, misdamas duona ir vandeniu? Ar tie „sunkūs laikai“ nėra tik visas tavo gyvenimas? Kažkas juk turi lopyti batus tų, kurie negali naujų nusipirkti. O, kiek kartų pagriaudėja tavo buitis, jeigu ji nuolatinė ir būtina!

 

Asmenybės galimybių (potencijų) išsivystymas iki paskutinių ribų, – štai pagrindinis žmogaus gyvenimo uždavinys. Jis išplaukia iš tam tikros pasaulėžiūros. Geriausiai šį uždavinį suprato ir išsprendė Goethe. Laikydamasis indiškojo panteistinio požiūrio į pasaulį, jis tarė, kad žmogus esąs ne kai kas šalia Pasaulio ir Dievo, bet pats Pasaulis – Dievas, taigi jo uždavinys – išvystyti, praskleisti save, savo dieviškumą iki galimybių ribos. Ką tai reiškia? Tai reiškia niekada nepasitenkinti savimi tokiu, koks esamu laiku pasirodai, bet nuolat ieškoti naujų, tobulesnių, labiau atsakančių į iškeltus reikalavimus savęs reiškimosi formų. Kai Goethe'i tam tikru metu atrodė teisinga pasiduoti savo vitaliniams poreikiams, jis pasidavė visas ir viskuo; kai jam pasirodė, jog tik darbe visuomenės naudai atsiskleidžia pilniausiu būdu asmenybės galimybės, jis metėsi visas ir viskuo į šį naują kelią. Svarbu nesustingti, nepasilikti pirmykštėje būsenoje, kaip išaugtuose vaiko drabužiuose. Iš pasakyto aiškėja, kaip neteisinga smerkti, niekinti mūsų požiūriu žemo elgesio žmones, jei tasai elgesys juos visiškai patenkina. Ne smerkti reikia, o auklėti, t. y. parodyti naujus gyvenimo siekius ir uždavinius, pažadinti žmogiškąją ambiciją; veiksmai pasikeis patys.

 
1949 01 25

Keista. Kai kiti jauni žmonės mokosi specialybės, studijuoja chemijos, agronomijos, istorijos vadovėlius, aš kuriu pasaulėžiūrą, skaitau pasaulėžiūros temomis, o visus kitus klausimus laikau pašaliniais ir gailiuosi tik egzaminų verčiamas... Aš siekiu pasaulėžiūros „specialybės“; kuriai kitai, nors baigiu universitetą, nesijaučiu kaip reikia pasiruošęs. Bet koks mokymo darbas, kaip mėgstama sakyti, mane baido: gi neišvengsi šablono, vadovėlių, programų jungo, įv. „polit. linijų“… Kad taip būtų lemta susidaryti naują, savitą, jaunimo klasę – pasaulėžiūros „specialybės“ klasę. Kai aš kalbu apie tai kambario bičiuliui, mano akių obuoliai įšyla, jos, matyt, pradeda švisti. Šitaip bent galima būtų išskleisti savo individualybės galias, realizuoti save tokį, koksai esi, kokias potencijas savyje turi! Deja, sunku šiai svajonei įsikūnyti.

 
1949 08 27

Pirmą kartą taip galingai ir aiškiai suvokiau beasmenį žmogaus nemirtingumą gamtoje. Ėjau į darbą negrįsta savo gatvele palei kapus. Sodri, bekylanti saulė skverbėsi pro senų pušų liemenis ir aštrias kryžių, antkapių briaunas. Dygūs, gyvybingi jos spinduliai, rodos, smogė į kapinyną, skrodė kiekvieną dulkę- kūną, šokdino ir suko savo ugningame verpete. Viršum buvo parimęs žydras, begalinis dangaus skliautas su rausvais pakilusio rūko debesėliais. Ir staiga supratau, kad šitame saulės, žydrio ir žalumos vienyje jie visi gyvena. Mirties paslaptis tolydžio pereina į gimimo paslaptį... Yra gyvas, vientisas žmogus, kaip begalinės Gamtos, visatos sūkurys – žiedas, kaip sąmoningos valios aukščiausio įsipavidalinimo riba, kaip paskutinė neribotos Būties egzistavimo galimybė. O iš kur piktas? Iš netobulumo, tai yra ribotumo, tos būtinos egzistencijos sąlygos. Būties pilnyje telpa ir piktas. Žmogaus tikslas – tolydžio taurinti savo pradą, versti vis labiau tinkamu tobulesniems pavidalams. Kūno žmogus miręs tarnauja medžiaga kūnams (jo kapo sultimis užauga medis ar gėlė); dvasios žmogus miręs tarnauja medžiaga dvasiniams naujų gemalų branduoliams.

 
1951 04 29

Kiek prisimenu, iki šiol nesu niekam keršijęs ar su kuo sąmoningai kovojęs. Neturiu nė vieno priešo. Aš žmogus nuolaidus ir silpnas – negaliu pykti, keršyti. Daugelis į tokius žiūri su užuojautos šypsena, kaip į gyvenimo nusmerktuosius pražūti. Gyvenime kas žingsnis reikia išsikovoti sau teisę, darbą, duoną. Vos kiek užsižiopsosi, suminkštėsi – tave tuojau kiti nustums, apeis, atims ir tą, ką turėjai. Dauguma žmonių kovos parengtyje praleidžia savo nykų amžių. O aš esu visiškai niekam nepasiruošęs, su niekuo nevedu sąskaitų. Ir iki šiol negaliu skųstis – gyvenimas nenušlavė. Gal negalima šitokia taktika užkopti į turtuolius, bet visiškai, atrodo, įmanoma kukliai pragyventi. Štai čia ir iškyla visa paslaptis: priešai atsiranda ėmus gyventi kitų sąskaita. Daugelis lengvai įsisuka tarytum į užburtą ratą, juo daugiau kovoji, tuo daugiau priešų, o juo daugiau priešų, tuo daugiau reikia kovoti. Ir atvirkščiai: kuo mažiau imi kovoti, tuo mažėja pavojai ir priešai.

 
1951 04 29

Indų filosofija daro man didelę taurinančią įtaką. Į mane srūva rimtis. Vis labiau suprantu, kad tai, kas anksčiau rodėsi reikalinga, neišvengiama, tėra muilo burbulas. Siek visų pirma savęs tobulumo, nieko kitiems neprimesdamas prievarta, pasitenkink būtinuoju minimumu, neleisk gyvenimo paviršiaus reiškiniams išvesti iš pusiausvyros, išlaikyk dvasios harmoniją ir kūno saiką – štai kur labiausiai mane patenkinanti gyvenimo programa.

 
1951 08 12

Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai.

 
1952 02 17

Visose kryžkelėse skelbiama, kad vadinamasis mokslinis pasaulėvaizdis yra vienintelis teisingas. Galimas daiktas, kad idealistinė filosofija yra tik mūsų proto klaida. Galimas daiktas, kad Dievybė yra vaizduotės sapnas. Kodėl ne? Tačiau kiek su tuo netenkame poezijos! Kaip suvaržomi kūrybinės vaizduotės polėkiai. Mokslinis pasaulėvaizdis, su visu jo istorizmu, sendina ir slegia. Čia būtina apsiriboti. Pačiais gyvybiškiausiais klausimais šis pasaulėvaizdis tyli: jis pataria laukti, kol mokslas pasakys savo žodį. O kokia prasmė tikėtis po šimtmečio atsakymo? Žmogus čia pat trokšta įsiveržti į begalybės paslaptį... Štai kodėl gimsta idealistinė filosofija, religija (suprantant šiuo žodžiu vidinę sielos būseną). Tai reiškiniai, kurie neišnyks, kol bus bent viena jauna, veržli siela. Tai žmogaus sielos poreikis, tolygus poreikiui palaikyti kūno gyvybę. Kalba tegali būti apie troškimų ir vaizduotės realizavimosi formas. Idealistinę meninę jausmo religiją galime aukščiau vertinti už dirbtinę filosofinę sistemą, panašią į proto gimnastiką.

 
1952 03 02

Žmonių būrys lūkuriavo autobuso. Ėjau pro šalį. Staiga iš kažin kur atsiradęs juodas šuniukas metėsi lodamas man po kojų. Lyg ir žaisti, lyg ir įkąsti. Apsisukau kaip žaibas ir spyriau gyvulėlį. Nekliuvo. „Taip ir reikia! Užmušk! Kam leidžia į gatvę!“ – pasigirdo balsai iš būrio. Kai įerzintas šuniukas vėl metėsi po kojų, spyriau jam į galvą su tokia jėga, kad gyvulėlis strimgalviais nuriedėjo vaitodamas. Kai atsipeikėjau, nuobodžiaujantis žmonių būrys, gėrėjęsis mano „didvyriškumu“, jau sėdo į privažiavusį autobusą. Likau vienas po pergalės mūšio lauke. Ir ūmai supratau, jog mane buvo užvaldžiusi ta pati aistra, kurios nešamas brolis perskelia galvą broliui. „Taip ir reikia! Užmušk!“ – sušuktų galbūt ir tuomet įsisiūbavusi minia. Supratau, ir begalinė gėda kaip ugnis apėmė visą mano būtybę.

 
1952 03 23

Profesorius G. pedagogikos specialistas, žmogus vidutinio amžiaus, apskritaveidis, nedidukas, ramaus, lėto būdo. Šeimos tėvas. Turi žymiai už save stambesnę, prakaulę, labai energingą žmoną – šeimininkę ir trejetą vaikų. Retkarčiais susitinkame ir persimetame po žodį. Buvęs mano profesorius.

– Ką gero veikiate, ką rašote? – klausiu aną dieną. Grįžome, atsitiktinai susitikę, namo.

– Ką čia rašyti... Ir taip jau daug parašyta... – atsakė jis su pastebimu ironijos šypsniu. – Knygų kalnai. Kas jas skaito?

Nesusigaudžiau, ką pasakyti. Ėjome tylėdami.

– Pareini namo – šeima, – po ilgokos tylos lėtu balsu tęsė jis. – Reikia su vaikais pažaisti... Kada gi žmogus gyvensi? Dirbu nuo dešimtos iki dvyliktos, kai suminga. Ruošiu rytdienos paskaitas...

Jis ištarė šituos žodžius keista, dvilype gaida. Tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Tu, broliuk, dar jaunas suprasti. Argi knygose gyvenimo laimė? Deja, ir nuolat žaisti su vaikais įkyru... Lyg kažko gaila, lyg kažkam pavydu... Et, gyvenimas – supaisysi tu jį.“

Ir iš tikrųjų: į mane padvelkė kažkokia šalta pralaimėjimo nuotaika. Man dar visiškai svetimas kvapas. Pagailo šito žmogaus. Bet ką aš jam galėjau pasakyti? Savo profesoriui! Aš dar gyvenimo nepatyręs mokinys... O taip norėjosi kalbėti... Jis pakeitė mūsų pašnekesio temą kažkokiu nereikšmingu klausimu.

 
1953 02 25

Vakar universiteto aktų salėje įvyko viešas Visuomeninių mokslų Mokslinės tarybos posėdis, pripažinęs man už disertaciją „K. Donelaičio „Metai“ filologijos mokslų kandidato laipsnį. Iš 18 mokslinės tarybos narių 17 balsavo „sutinku“, 1 – „nesutinku“. Paskui plojo, sveikino, bendradarbiai kišo į rankas gėlių puokštę... Už laipsnį (vien už laipsnį!), kai jį galutinai patvirtins, man bus mokama visu tūkstančiu didesnė alga, negu moka tiems mano bendradarbiams ir bendramoksliams, kurie dirba čia pat šalia manęs lygiai tokį pat darbą, bet neturi laipsnio... Kokia likimo ironija! Tiek daug mąstau apie parazitizmą visuomeniniame gyvenime, pridengtą laipsniais ir titulais, o štai nejučiomis, pats nesiverždamas, einu šiuo keliu. Šis kelias turi žavų vardą – mokslinio darbo kelias... Dar nebaigiau universiteto, profesorius jau numatė kandidatu į mokslinę aspirantūrą. Nemačiau prasmės priešintis, nes nieko taip nebijojau, kaip apsamanoti kur nors užkampyje. Esu „pašvęstųjų“ kastos narys, parazitinės viršūnės atstovas. Kas čia nuostabaus, kad tokie tokį pripažino! Fu, kokia gėda man bus atsiiminėti savo algą, kai kiti už lygiai tiek pat darbo gaus žymiai mažiau – kiti mano draugai, bendradarbiai. Vienintelė išeitis – niekuo nepakeisti savo asmeninės padėties, atiduodant kas pervirš kitų – saviškių ar svetimų reikalams. Prisiekiu tatai vykdyti visą gyvenimą, neatšaukiamai ir be išimčių. Jokios prabangos, daiktų, skanėstų sau! Išskyrus gal vieną daiktelį (mikroskopą gamtos tyrinėjimams), mano dabartinis rengimosi, maitinimosi, daiktų kiekis yra užtenkama norma, kurią prašokti būtų nusikaltimas savo sąžinei.

 
1953 03 02

Žingsnis po žingsnio įsigilinau į Rytų filosofiją. Apsipažinau su Rigvedomis ir tariuosi suvokęs jų filosofinę esmę, kiek iš viso europiečiai galėjo perteikti savo vertimuose ar nagrinėjimuose. Naujai domiuosi Gotamos Budos mokslo esme. Reikės dar pastudijuoti Upanišadas – rytų išminties perlą. Veriasi toks tyras, toks gilus, toks nuostabiai raminantis pasaulis, tarsi žvaigždėta naktinio dangaus erdvė. Apriboti troškimus – štai kelias į dvasinę laisvę, į sielos pilnatvę. Gelmių kelias... Sunkus mums suprasti, dar sunkesnis vykdyti. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris verda aplinkui mane – kupinas nerimo, pamišėliško skubėjimo nežinia kur ir kam, gobšumo, savimeilės, iškilimo per kitų galvas, pinigų medžiojimo. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris primena žmogų, ištiktą visiško bankroto ir neturintį nieko veikti, kaip tik svaigintis – pigia prabanga, efektais, laiko lėkimu, įspūdžiais, dydžiais, tempais, meniniu plepumu – viskuo svaigintis.

O ten, iš Rytų, – tyla ir ramybė, vienovė, su iškiliai ramiu amžinosios gamtos ritmu – gyvenimas kaip saulėje dunksantis miško slėpinys... Vis giliau neriuosi į šitą slėpinį, ir į mane srūva palaiminga ramybė. Gyvenimas toks gražus, viskas viduje ir aplinkui – taip nuostabu! Ir tiek užtenkamai laiko! Kai mažiau geidi, kai paniekini savo norus – kuo daugiau apžioti, apgobti, suvirškinti, kai pasižiūri Rytų išminčiaus – menininko žvilgsniu. Įkvėpimo žvilgsnis! Tik iš visiškai nesuinteresuoto, nesavanaudžio akto gimsta tikrasis menas. Jaučiu, kaip mane apglėbia, persunkia nerūpestingoji, ramioji Rytų dvasia.

 

Parengė Rimantas Glinskis

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)