tekstai.lt

B. Klimašauskas. Kas garsina bažnytkaimį prie „žaliosios upės“


       Pačiame Kelmės rajono pakraštyje, prie Raseinių rajono ribos, prigludęs Žalpių bažnytkaimis, kurio pavadinimas kildinamas nuo prošal pratekančio dešiniojo Šešuvies intako – Žalpės („žaliosios upės“). Literatūros mylėtojai šį vietovardį gal labiau įsidėmėjo iš rašytojo J. Apučio apysakos „Tiltas per Žalpę“, iš jo romano „Smėlynuose negalima sustoti“, kurio svarbiausias veikėjas – agronomas iš Žalpių (rašytojas kilęs iš netolimo Balčių kaimo). Bet ir patys Žalpiai turi garsių Lietuvos kultūrai ir literatūrai vardų. Žalpiuose gimė ir čia pasistatytoje įdomios architektūros koplyčioje palaidotas žinomas muzikos instrumentų meistras, sklandytuvų konstruktorius Jonas Garalevičius (1871–1943). Jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo dirbtuvėje Kaune pagamino arba restauravo 100 Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos bažnyčių vargonų, kartu su Jurgiu Astrausku pagamino apie 2000 styginių instrumentų (citrų ir suvalkiečių dvylikastygių kanklių), drauge su A. Kulvinskiu 1911-aisiais sukonstravo ir pagamino pirmuosius Lietuvoje sklandytuvus, parašė tris skambinimo citra ir kanklėmis vadovėlius, laikrodininkystės vadovėlį ir kt. Iš Žalpių kilęs knygnešys, literatas, Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Ralys (1885–1958), savo grožinius, publicistinius kūrinius pasirašinėjęs Vargovaikio slapyvardžiu, išleido keturias knygeles, iš jų – lietuvių literatūros istorijoje minimą apysaką „Vienturtis“, pjesę „Kova su girtuoklybe“, dirbo redakcijoje „Lietuvos ūkininkas“, aktyviai bendradarbiavo kitoje tarpukario spaudoje. Savo publicistinėje knygelėje „Darbo savanoriai“ (1930) K. Ralys paskelbė Darbo savanorių draugijos įstatus, pagal kuriuos kiekvienas draugijos narys per metus Lietuvos labui turėtų nemokamai išdirbti bent po 8 valandas...

       Vos kilometras teskiria Žalpius nuo Antkapinio kaimo, kuriame gimė pirmasis Homero vertėjas į lietuvių kalbą gydytojas Jeronimas Ralys (1876–1921). Jis išvertė visą „Odisėją“ ir penkiolika (iš dvidešimt keturių) „Iliados“ giesmių. Švietimo ministerija „Odisėją“ išleido 1921 m., dar tebesant gyvam vertėjui. „Kai, dėdami į duobę, paskutinį kartą atvožėme karstą pasižiūrėti, nabašnikas rodėsi toks mažutis, kaip vaikas, ir man netilpo makaulėje, kaip tokiame mažame kūne tilpo tokia didelė siela“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas, Jonavoje atidengiant paminklą J. Raliui.

       2006-aisiais Žalpiai deramai pagerbė garsius kraštiečius. Žalpių kaimo bendruomenė, padedama Pakražančio seniūnijos, Kelmės krašto muziejaus, rajono savivaldybės, surengė įspūdingą šventę „Vyrą pagarbinki, mūza!“, kurią vedė radijo ir televizijos diktorius, Žalpių žentu pavadintas J. Šalkauskas. Jo žmonos mama ir seneliai kilę iš Antkapinio, o uošvienės sesuo Romualda Verygaitė – žinoma dailininkė, iliustravusi apie 100 knygų. Ji gimtinei padovanojo V. Račicko „Visai netyčia“, V. Skripkos „Giedras mano rūpestėlis“, K. Kubilinsko „Mano skaičiai“, „Eilėraščiai apie motiną“ ir kitų knygų iliustracijų reprodukcijų. Jos papuošė K. Ralio-Vargovaikio statytoje mokykloje atidarytą Žalpių krašto muziejų, kurio ekspozicija pasakoja ir apie minėtus tris šių apylinkių šviesuolius. Be gausių stendų, muziejuje yra Jeronimo Ralio dukterėčios iš Tytuvėnų E. Pelenienės išsaugotos dvi vertėjo kėdės, šimtmečio senumo J. Garalevičiaus skrynutė, kurią jis padovanojo į JAV emigravusiai seseriai Karolinai, Steigiamojo Seimo nario K. Ralio darbo telefonas ir kiti eksponatai.

       Nei Antkapinyje, nei Žalpiuose buvusios Ralių gimtosios trobos mūsų dienų nesulaukė. Bet Žalpiuose stovi 1989 m. atidengtas paminklinis akmuo pirmajam Homero vertėjui, o K. Ralio-Vargovaikio sodybvietėje, netoli išlikusio molinio tvarto, 2005-aisiais vaikai irgi pastatė atminimo akmenį. Į Žalpius užsukantys literatūros, meno mylėtojai susidomėję apžiūri praėjusią vasarą kapinėse gražiai suremontuotą koplyčią, kurioje ilsisi J. Garalevičiaus ir jo mamos palaikai, aplanko medinę bažnytėlę, kuriai J. Garalevičius yra padovanojęs vargonus ir altorių.