tekstai.lt

Michail Zoščenka. Prieš patekant saulei. Apysaka

michailas zoscenka
michailas zoscenka
      Michailas Zoščenka (1894–1958) – įžymus rusų prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Apysaką „Prieš patekant saulei“ rašė Antrojo pasaulinio karo metais Alma Atoje, kūriniui taikė psichoanalizės metodą. 1946 m. susilaukė griežto valdžios pasmerkimo, VKP(b) CK nutarime rašoma: „Vargiai mūsų literatūroje rasime ką bjauresnio už tą moralę, kurią skelbia Zoščenka apysakoje „Prieš patekant saulei“, vaizduodamas žmones ir save kaip šlykščius geidulingus žvėris, neturinčius nei gėdos, nei sąžinės.“

 
 
Įžanga
 

Šią knygą sumaniau labai seniai. Iškart po to, kai išleidau apysaką „Sugrąžinta jaunystė“.

Beveik dešimtmetį rinkau medžiagą naujai knygai ir lūkuriavau ramaus meto, kad galėčiau sėsti prie darbo kabineto tyloje.

Tačiau to neatsitiko.

Priešingai. Vokiečių bombos dusyk krito visai šalia mano medžiagos knygai. Kalkės ir plytos nusėjo portfelį, kuriame buvo mano rankraščiai. Liepsnos liežuviai buvo belaižą juos. Stebiuosi, kaip jie galėjo išlikti.

Surinkta medžiaga kartu su manimi skrido per vokiečių fronto liniją iš apsupto Leningrado.

Pasiėmiau dvidešimt storų sąsiuvinių. Kad mažiau svertų, nuplėšiau kolenkorinius viršelius. Vis dėlto jie svėrė apie aštuonis iš tų dvylikos kilogramų bagažo, kurį priėmė į lėktuvą. Buvo akimirkų, kai tiesiog sielvartavau paėmęs šį šlamštą, o ne šiltas apatines kelnes ir dar porą aulinių.

Tačiau meilė literatūrai triumfavo. Susitaikiau su nelaiminga lemtimi. Juodame nučiurusiame portfelyje atsivežiau rankraščius į Vidurinę Aziją, į nuo šiol pagarbintą Alma Atą.

Ištisus metus svarbiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis čia rašiau scenarijus įvairiomis temomis.

Atsivežtą medžiagą laikiau medinėje kušetėje, ant kurios miegojau. Kartais kilstelėdavau kušetės viršų. Ten, ant fanerinio dugno, ilsėjosi dvidešimt mano sąsiuvinių kartu su džiūvėsių maišu, kurį pasiruošiau leningradiškių įpročiu.

Vartydavau šiuos sąsiuvinius labai apgailestaudamas, kad neatėjo metas imtis darbo, kuris dabar atrodė toks nereikalingas, toks tolimas karui, patrankų griausmui ir sviedinių švilpimui.

– Nieko, – tardavau pats sau, – šio darbo imsiuosi, kai tik baigsis karas.

Vėl sudėdavau sąsiuvinius ant kušetės dugno. Atsigulęs ant jos mėgindavau skaičiuoti, kada galėtų baigtis karas. Išeidavo, kad nelabai greitai. Tačiau kada – šito nustatinėti nesiryždavau.

Bet kodėl gi dabar ne metas imtis šio darbo? – kartą pagalvojau. Juk mano medžiaga kalba apie žmogaus proto triumfą, apie mokslą, apie sąmonės pažangą! Mano darbas neigia fašizmo „filosofiją“, pagal ją sąmonė atneša žmonėms begalę nelaimių ir žmogaus laimė – grįžti prie barbariškumo, laukiniškumo, atsisakyti civilizacijos.

Juk paskaityti apie tai dabar daug įdomiau nei kada nors ateityje.

1942-ųjų rugpjūtį pasidėjau rankraščius ant stalo ir nelaukdamas karo pabaigos ėmiausi darbo.

 
 

Esu nelaimingas – ir nežinau kodėl

 

      O varge! Slapstytis nuo saulės šviesos

      ieškoti palaimos belangėj

      spingsulės šviesoj…
 

Kai prisimenu savo jaunystę, stebiuosi, kiek daug ten būta sielvarto, bereikalingo nerimo ir ilgesio.

Nuostabiausi jaunystės metai nuspalvinti juodai.

Vaikystėje nieko panašaus nepatyriau.

Tačiau jau pirmuosius jaunuolio žingsnius užtemdė tas keistas ilgesys, kurio negaliu su niekuo palyginti.

Veržiausi prie žmonių, mane džiugino gyvenimas, ieškojau draugų, meilės, laimingų susitikimų… Tačiau visa tai neguodė. Viskas krisdavo iš mano rankų. Melancholija persekiojo kiekviename žingsnyje.

Buvau nelaimingas nežinodamas kodėl.

Tačiau buvau aštuoniolikmetis ir radau paaiškinimą.

„Pasaulis siaubingas, – pagalvojau. – Žmonės niekingi. Jų poelgiai komiški. Nesu šios bandos avinas.“

Virš rašomojo stalo pasikabinau Sofoklio ketureilį:

 

Aukščiausia dovana – negimti,

jei jau dienos šviesą išvydai –

o, tuo pačiu keliu greičiau grįžk

į gimtąsias nebūties įsčias.

 

Aišku, žinojau, kad pasitaiko ir kitoks požiūris – džiaugsmingas, net entuziastingas. Tačiau negerbiau žmonių, sugebančių šokti į taktą grubiai ir niekingai gyvenimo muzikai. Tokie žmonės prilygdavo laukiniams ir gyvūnams.

Visa, ką aplink mačiau, stiprino mano požiūrį.

Poetai rašė liūdnus eilėraščius ir didžiavosi savuoju ilgesiu.

„Atėjo širdgėla, mano valdovė, žiloji mano ponia“, – bambėjau eilutes, kurių autoriaus nepamenu.

Mano mylimi filosofai pagarbiai kalbėjo apie melancholiją. „Melancholikams būdingas pakylėtumo jausmas“, – rašė Kantas. O Aristotelis manė, kad „melancholiška sielos sankloda talkina giliai minčiai ir lydi genijų“.

Tačiau ne tik poetai ir filosofai pamėtėdavo malkų į mano rusenantį laužą. Keista, bet anais laikais liūdesys buvo laikomas mąstančio žmogaus požymiu. Aplinkiniai gerbė mąslius, melancholiškus ir tarsi net kiek nutolusius nuo pasaulio žmones1.

Trumpai tariant, pradėjau manyti, kad pesimistinis požiūris į gyvenimą – vienintelis natūralus požiūris mąstančio, subtilaus žmogaus, gimusio dvarininkų aplinkoje, kurioje ir aš buvau gimęs.

Vadinasi, melancholija – mano normali būsena, o ilgesys ir šioks toks pasibjaurėjimas gyvenimu – mano proto savybė. Beje, matyt, ne tik mano proto. Tikriausiai kiekvieno proto, kiekvienos sąmonės, besistengiančios pranokti gyvūno sąmonę.

Jei taip, labai liūdna. Tačiau veikiausiai kaip tik taip. Gamtoje nugali grubūs audiniai. Triumfuoja grubūs jausmai, primityvios mintys. Visa, kas pernelyg subtilu, – žūsta.

Taip galvojau sulaukęs aštuoniolikos metų. Neslėpsiu, taip galvojau ir kur kas vėliau.

Tačiau aš klydau. Ir esu laimingas galėdamas papasakoti apie tą siaubingą klaidą.

Anuomet ta klaida man vos nekainavo gyvybės.

Norėjau mirti, nes kitos išeities nemačiau.

1914 metų rudenį prasidėjo pasaulinis karas ir aš, metęs universitetą, išėjau į armiją, kad fronte garbingai numirčiau už savo šalį, už tėvynę.

Tačiau fronte bemaž nustojau jausti ilgesį. Jis kildavo retsykiais. Bet greitai praeidavo. Per karą pirmąsyk pasijutau bemaž laimingas.

Pagalvojau: kodėl taip? Pamaniau, kad čia sutikau puikių bičiulių ir todėl nustojau niūroti. Tai buvo logiška.

Tarnavau Kaukazo grenadierių divizijos Mingrelų pulke. Labai draugiškai sugyvenome. Ir kareiviai, ir karininkai. Beje, galbūt man tada taip atrodė.

Devyniolikos metų jau buvau poručikas.

Dvidešimties – apdovanotas penkiais ordinais ir pristatytas kapitono laipsniui gauti.

Tai anaiptol nereiškia, kad buvau didvyris. Tiesiog dvejus metus išbuvau fronte.

Dalyvavau daugelyje kautynių, buvau sužeistas, apnuodytas dujomis. Sunegalavo širdis. Vis dėlto mano džiugi būsena bemaž nedingdavo.

Kai prasidėjo revoliucija, grįžau į Petrogradą.

Visiškai nesiilgėjau praeities. Priešingai, norėjau išvysti naują Rusiją, ne tokią liūdną, kokią pažinojau. Norėjau, kad aplink mane būtų linksmi, klestintys žmonės, ne tokie kaip aš pats, – linkę į melancholiją ir liūdesį.

Jokių vadinamųjų „socialinių skirtumų“ nejaučiau. Vis dėlto kaip ir anksčiau pradėjau jausti ilgesį.

Mėginau keisti miestus ir profesijas. Norėjau pasprukti nuo to siaubingo ilgesio. Jaučiau, kad jis mane pražudys.

Išvažiavau į Archangelską. Paskui prie Ledinuotojo vandenyno – į Mezenę. Vėliau grįžau į Petrogradą. Išvažiavau į Novgorodą, Pskovą. Paskui į Smolensko guberniją, į Kasno miestą. Vėl grįžau į Petrogradą...

Melancholija sekė mano pėdomis.

Per trejus metus pakeičiau dvylika miestų ir dešimt profesijų.

Buvau milicininku, sąskaitininku, batsiuviu, paukštininkystės instruktoriumi, pasienio apsaugos telefonininku, kriminalinės paieškos agentu, teismo sekretoriumi, raštvedžiu.

Tai buvo ne tvirtas žygiavimas per gyvenimą, o sutrikimas.

Pusmetį vėl praleidau fronte, Raudonojoje armijoje, – prie Narvos ir Jamburgo.

Tačiau širdžiai pakenkė dujos, todėl turėjau galvoti apie naują profesiją.

1921 metais pradėjau rašyti apsakymus.

Kai tapau rašytoju, mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Tačiau melancholija išliko. Beje, ji užgriūdavo vis dažniau.

Tad kreipiausi į gydytojus. Be melancholijos, kažkas buvo širdžiai, kažkas skrandžiui ir kažkas kepenims.

Gydytojai energingai ėmėsi mane gydyti.

Tris mano ligas jie gydė piliulėmis ir vandeniu. Iš esmės vandeniu – iš išorės ir vidaus.

O melancholiją nusprendė išvaryti kombinuotu smūgiu – iškart iš visų keturių pusių, iš flangų, užnugario ir kaktomuša – kelionėmis, maudynėmis jūroje, Šarko dušais ir pramogomis, tokiomis reikalingomis man jaunam.

Dusyk per metus pradėjau važinėti į kurortus – į Jaltą, Kislovodską, Sočį ir kitas palaimingas vietoves.

Sočyje susipažinau su vyriškiu, kurio ilgesys pranoko maniškį. Mažiausiai dusyk per metus jį ištraukdavo iš kilpos, į kurią jis įlįsdavo kankinamas ilgesio be priežasties.

Kuo pagarbiausiai pradėjau kalbėtis su šiuo vyriškiu. Tariausi išgirsiąs išmintį, žinių perkrautą protą ir išvysiąs graudų šypsnį genijaus, turinčio ištverti mūsų dūlioje žemėje.

Nepamačiau nieko panašaus.

Tai buvo paprastas žmogus, neišprusęs, net be išsilavinimo šešėlio. Per visą gyvenimą perskaitęs ne daugiau kaip dvi knygas. Jį domino tik pinigai, valgis ir bobos.

Prieš mane buvo visiškai eilinis žmogus su savo niekingomis mintimis ir bukais norais.

Aš net ne išsyk supratau, kad taip yra. Iš pradžių pasirodė, kad kambarys prirūkytas ar krinta barometro stulpelis – audros ženklas. Kažkodėl blogai jaučiausi kalbėdamas su juo. Paskui matau – tiesiog kvailys. Tiesiog bukagalvis, su kuriuo neįmanoma kalbėti ilgiau trijų minučių.

Mano filosofinė sistema suaižėjo. Supratau, kad aukšta sąmonė niekuo dėta. Tačiau kas gi? Nežinojau.

Be galo nuolankiai atsidaviau į gydytojų rankas.

Per dvejus metus prarijau pustonį miltelių ir piliulių.

Nesipriešindamas gėriau visokią bjaurastį, nuo kurios mane vimdydavo.

Leidausi badomas, šviečiamas, sodinamas į vonias.

Tačiau gydymas nebuvo sėkmingas. Netrukus pažįstami nustojo atpažinti mane gatvėje. Beprotiškai sulysau. Buvau tarsi oda aptrauktas skeletas. Nuolat baisiai šalau. Rankos drebėjo. O mano odos geltonis stulbino net gydytojus. Jie ėmė įtarti, jog mano hipochondrija tokio laipsnio, kad procedūros bejėgės. Reikia hipnozės ir klinikos.

Vienam gydytojui pavyko mane užmigdyti. Užmigdęs jis ėmė įteiginėti, kad veltui niūriu ir liūdžiu, kad pasaulyje viskas puiku ir nėra priežasčių graužtis.

Dvi dienas jaučiausi žvalesnis, paskui pasidarė daug blogiau nei anksčiau.

Bemaž nebeišeidavau iš namų. Kiekviena nauja diena man buvo lažas.

 

Diena ateidavo ir praeidavo,

Metai ėjo – jų neskaičiavau,

Atrodė, praradau atmintį

Apie permainas žemėje…

 

Dusdamas nuo širdies priepuolių ir kepenų skausmų, vos šliauždavau gatve.

Nustojau važinėti į kurortus. Tiksliau, nuvažiuodavau ten ir dvi tris dienas prasikankinęs, apimtas dar didesnio ilgesio, grįždavau namo.

Tada griebiausi knygų. Buvau jaunas rašytojas. Vos dvidešimt septynerių metų. Natūralu, kad griebiausi savo didžiųjų draugų – rašytojų, muzikantų… Norėjau sužinoti, ar jiems nebuvo ko nors panašaus. Ar jie nejautė panašaus ilgesio. O jei jautė, kokios priežastys, jų manymu, tą ilgesį sukeldavo. Kaip jie elgėsi, kad jo nebūtų.

Pradėjau užsirašinėti viską, kas siejosi su melancholija. Užsirašinėjau be ypatingos apskaitos ir motyvų. Tačiau stengiausi rinktis tai, kas buvo žmogui būdinga, kas kartodavosi jo gyvenime, neatrodė esąs atsitiktinumas, akimirkos fantazija, blyksnis.

Šie išrašai kelerius metus mane stulbino.

„…Išeinu iš namų, slenku gatve, liūdžiu ir vėl grįžtu namo. Kam? Kad toliau niūrėčiau.“ (Chopin, Laiškai, 1830 m.)

„Nežinojau, kur dėtis iš ilgesio. Nežinojau, iš kur jis atsiranda…“ (Gogolis – motinai, 1837 m.)

„Mane užgriūva tokie melancholijos priepuoliai, kad baiminuosi, jog pulsiu jūron. Mano balandėli! Labai šleikštu…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)

„Man taip bloga, taip baisiai beviltiškai bloga ir kūnui, ir sielai, kad negaliu gyventi…“ (Edgaras Poe – Anai, 1848 m.)

„Jaučiu tokį dvasios prislėgtumą, kokio anksčiau nejausdavau. Veltui grūmiausi su šia melancholija. Esu nelaimingas ir nežinau, kodėl…“ (Edgaras Poe – Kennedy, 1835 m.)

„Dvidešimt kartų per dieną pagalvoju apie pistoletą. Tada kiek palengvėja…“ (Nekrasovas – Turgenevui, 1857 m.)

„Man viskas bjauru. Regis, su malonumu pasikarčiau, – tik puikybė trukdo…“ (Flaubert'as, 1853 m.)

„Gyvenu bjauriai, jaučiuosi siaubingai. Kasryt keliuosi su mintimi: ar ne geriau būtų nusišauti…“ (Saltykovas-Ščedrinas – Pantelejevui, 1886 m.)

„Be to, prisidėjo toks ilgesys, kurio negaliu aprašyti. Tikrai nežinojau, kur dėtis, į ką atsiremti…“ (Gogolis – Pogodinui, 1840 m.)

„Viskas pasaulyje taip šlykštu, taip nepakeliama… Nuobodu gyventi, kalbėti, rašyti…“ (L. Andrejevas, „Dienoraštis“, 1919 m.)

„Jaučiuosi pavargęs, taip nusikamavęs, kad bemaž raudu nuo ryto iki vakaro… Erzina draugų veidai… Kasdieniai pokalbiai, miegas toje pačioje lovoje, mano paties balsas, veidas, jo atspindys veidrodyje…“ (Maupassant, „Po saule“, 1881 m.)

„Pasikarti arba nuskęsti man atrodė tarsi koks vaistas ir palengvėjimas“. (Gogolis – Pletniovui, 1846 m.)

„Aš pavargau, pavargau visapusiškai, nukamavo mane žmonės ir norai. Išeiti kur nors į dykumą arba užmigti „paskutiniu miegu“…“ (V. Briusovas, „Dienoraštis, 1898 m.)

„Slepiu virvę, kad vakare likęs vienas nepasikarčiau ant skersinio savo kambaryje. Jau nesinešu į medžioklę šautuvo, kad nepasiduočiau pagundai nusišauti… Regis, mano gyvenimas tebuvo kvailas farsas.“ („Tiesa apie mano tėvą“, L. N. Tolstojus – L. L. Tolstajai, 1878 m.)

Visą sąsiuvinį užpildžiau panašiais išrašais. Jie mane nustebino, net sukrėtė. Juk nesirinkau tokių žmonių, kuriuos ką tik būtų aplankiusi nelaimė, bėda, mirtis. Rinkausi pasikartojančias būsenas. Citavau žmones, kurių daugelis patys sakėsi nesuprantą, iš kur ši būsena.

Buvau sukrėstas, suglumęs. Kokia ta kančia, kurią žmonės linkę kęsti? Iš kur ji atsiranda? Ir kaip, kokiomis priemonėmis su ja kovoti?

Gal ši kančia atsiranda dėl nesutvarkyto gyvenimo, socialinių nuoskaudų, pasaulinių klausimų? Gal tai sukuria dirvą tokiam ilgesiui?

Taip, tai tiesa. Tačiau prisiminiau Černyševskio žodžius: „Ne nuo pasaulinių klausimų žmonės nusiskandina, nusišauna, išsikrausto iš proto.“

Šie žodžiai mane dar labiau sutrikdė.

Negalėjau sugalvoti sprendimo. Nesupratau.

Gal vis dėlto (vėl pagalvojau) – tai tas pasaulinis sielvartas, kurį žmonės linkę kęsti dėl savo aukštos sąmonės?

Ne! Greta šių išvardytų didžių žmonių pamačiau kitus, ne mažiau didžius, kurie nejautė tokio ilgesio, nors irgi buvo aukštos sąmonės. Negana to, pastarųjų žmonių buvo daug daugiau.

Vakare, skirtame Chopinui, atliko jo Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui.

Sėdėjau paskutinėje eilėje nuvargęs, nusikamavęs.

Tačiau Antrasis koncertas nuginė mano melancholiją. Galingi, didvyriški garsai užpildė salę.

Džiaugsmas, kova, nepaprasta jėga ir net triumfas skambėjo trečioje koncerto dalyje.

Iš kur ši didžiulė jėga silpno žmogaus, genialaus muzikanto, kurio liūdną gyvenimą dabar taip puikiai žinojau? – pagalvojau. Iš kur toks džiaugsmas, toks džiūgavimas? Vadinasi, visa tai jame buvo? Tik sukaustyta? Kieno?

Tada prisiminiau savo apsakymus, kurie priversdavo žmones juoktis. Pagalvojau apie juoką, kuris buvo mano knygose ir kurio nebuvo mano širdyje.

Neslėpsiu, išsigandau, kai netikėtai šovė mintis atrasti priežastį, kodėl sukaustytos mano jėgos ir kodėl man taip nelinksma gyvenime; kodėl būna tokių kaip aš žmonių, linkusių į melancholiją ir ilgesį be priežasties.

1926 metų rudenį prisiverčiau išvažiuoti į Jaltą. Prisiverčiau išbūti ten keturias savaites.

Dešimt dienų pragulėjau viešbučio kambaryje. Paskui pradėjau išeidinėti pasivaikščioti. Laipiodavau po kalnus. O kartais valandų valandas sėdėdavau jūros pakrantėje džiaugdamasis, kad man geriau, kad man beveik gera.

Per tą mėnesį labai pasitaisiau. Siela nurimo, netgi pralinksmėjo.

Norėdamas dar labiau sustiprinti sveikatą, ryžausi pratęsti poilsį. Nusipirkau bilietą į garlaivį, kad pasiekčiau Batumį. Iš Batumio norėjau tiesioginiu traukiniu važiuoti į Maskvą.

Įsikūriau vienvietėje kajutėje. Nuostabiai nusiteikęs išvažiavau iš Jaltos.

Jūra buvo tyli, nejudri. Visą dieną prasėdėjau denyje grožėdamasis Krymo krantais ir jūra, kurią taip mėgau ir dėl kurios paprastai atvažiuodavau į Jaltą.

Rytą, vos prašvitus, vėl buvau denyje.

Brėško nuostabus rytas.

Sėdėjau šezlonge mėgaudamasis puikia būsena. Mintys buvo kuo puikiausios, net linksmos. Galvojau apie būsimą kelionę, apie Maskvą, apie draugus, kuriuos ten sutiksiu. Apie tai, kad mano ilgesys jau praeityje. Tegul jis lieka paslaptis, tik tegul nesugrįžta.

Buvo ankstyvas rytas. Mąsliai žvelgiau į lengvus vandens ratilus, saulės blyksnius, žuvėdras, kurios bjauriai klykdamos tūpė ant vandens.

Staiga akimirksniu pasijutau blogai. Tai buvo ne tik ilgesys. Tai buvo jaudulys, baugulys, bemaž baimė. Vos pajėgiau pakilti iš šezlongo. Vos pasiekiau kajutę. Dvi valandas gulėjau lovoje nejudėdamas. Vėl kilo toks ilgesys, kokio iki tol nebuvau patyręs.

Bandžiau su juo grumtis. Išėjau į denį. Ėmiau klausytis žmonių pokalbių. Norėjau prasiblaškyti. Tačiau man nesisekė.

Paaiškėjo, jog negaliu ir neturiu toliau tęsti savo kelionės.

Vos sulaukiau Tuapsės. Išlipau į krantą, kad po kelių dienų tęsčiau kelionę.

Mane purtė nervinis jaudulys.

Tramvajumi pasiekiau viešbutį. Ten nugriuvau išsekęs.

Valios pastangomis po savaitės prisiverčiau susiruošti į kelionę.

Kelias mane prablaškė. Pasijutau gerėliau. Siaubingas ilgesys dingo.

Kelias buvo tolimas, tad pradėjau galvoti apie nelemtą ligą, kuri sugeba praeiti taip pat greitai, kaip ir prasidėti. Kodėl? Dėl kokių priežasčių?

Ar apskritai be priežasties?

Atrodo, jokių priežasčių nebuvo. Matyt, tiesiog „silpni nervai“, perdėtas „jautrumas“. Matyt, tai įprasta ir švytuoja mane kaip laikrodžio švytuoklę.

Pradėjau galvoti: ar aš gimiau toks silpnas ir jautrus, ar mano gyvenime atsitiko kažkas, kas pakenkė mano nervams, susargdino juos, pavertė mane nelaiminga dulkele, genama ir blaškoma bet kokio vėjo?

Staiga man pasirodė, kad negalėjau gimti toks nelaimingas, toks bejėgis. Galėjau gimti silpnas, strazdanotas, vienarankis, vienakis, be ausies. Tačiau argi gali gimti tam, kad niūrėtum be jokios priežasties – tik dėl to, kad pasaulis atrodo niekingas! Juk nesu iš Marso. Esu savosios Žemės sūnus. Kaip kiekvienas gyvis turėčiau jausti džiugesį, kad esu. Jausti laimę, jei viskas gerai. Ir grumtis, jei blogai. Tačiau niūrėti? Jei net vabzdys, kuriam duotos vos kelios gyvenimo valandos, džiūgauja saulėkaitoje. Ne, negalėjau būti toks išsigimėlis.

Staiga aiškiai supratau, jog nelaimių priežastis slypi mano gyvenime. Be abejonės, kažkas atsitiko, įvyko kažkas, kas mane taip slegiamai paveikė.

Tačiau kas? Ir kada? Kaip atsiminti tą nelaimingąjį įvykį? Kaip rasti savo ilgesio priežastį?

Tada pamaniau: reikia prisiminti savo gyvenimą. Ir karštligiškai bandžiau tai padaryti. Tačiau išsyk supratau, kad nieko nepešiu, jei tų prisiminimų kaip nors nesusisteminsiu.

Nebūtina prisiminti viską, pagalvojau. Pakanka prisiminti tik stipriausius, ryškiausius įvykius. Pakanka prisiminti tai, kas kėlė sielos jaudulį. Tik čia gali slypėti atsakymas.

Pradėjau analizuoti ryškiausius paveikslus, išlikusius atmintyje. Pamačiau, kad atmintis išsaugojo juos nepaprastai tiksliai. Išsaugojo smulkmenas, detales, spalvą, net kvapą.

Sielos jaudulys kaip magnio blyksnis nušvietė tai, kas įvyko. Tai buvo akimirksnio nuotraukos, išlikusios mano smegenyse.

Nepaprastai susijaudinęs pradėjau tirti šias nuotraukas. Ir pamačiau, kad jos mane jaudina labiau nei noras surasti savo nelaimių priežastis.

 
 
Nukritę lapai
 

Taigi nusprendžiau prisiminti visą gyvenimą, kad atrasčiau savo nelaimių priežastis.

Nusprendžiau atrasti tą įvykį ar aibę įvykių, kurie mane slegiamai paveikė ir pavertė nelaiminga dulkele, kurią nuneša menkiausias vėjo pūstelėjimas.

Nusprendžiau prisiminti tik ryškiausias savo gyvenimo scenas, mane didžiai sujaudinusias.

Tačiau nebūtina prisiminti vaikystės metų, pagalvojau. Argi berniūkštis gali patirti ypatingų sielos jaudulių? Pamanyk, didingi reikalai! Pametė tris kapeikas. Vaikai primušė. Kelnes susiplėšė. Kojūkus pavogė. Mokytojas parašė kuolą… Štai jums visi vaikystės sukrėtimai. Geriau prisiminsiu, pamaniau, sąmoningo gyvenimo scenas. Juolab sunegalavau ne vaikystės metais, bet jau suaugęs. Pradėsiu nuo šešiolikos metų, pagalvojau.

Ir ėmiau prisiminti ryškiausias scenas pradedant šešioliktais metais.

 
 
1912–1915
 
Aš užsiėmęs
 

Kiemas. Žaidžiu futbolą. Man jau nusibodo, bet tebežaidžiu vogčiomis žvilgčiodamas į antro aukšto langą. Širdį spaudžia ilgesys.

Ten gyvena Tata T. Ji suaugusi. Jai – dvidešimt treji. Jos vyras senas. Jam keturiasdešimt metų. Ir mes, gimnazistai, visada šaipomės iš jo, kai jis, kiek pakumpęs, grįžta iš tarnybos.

Štai langas atsiveria. Rąžydamasi ir žiovaudama Tata T. pasitaiso šukuoseną.

Pamačiusi mane ji nusišypso.

Ak, ji labai graži. Panaši į jauną tigrę iš zoologijos sodo – tokios pat ryškios, spindinčios, akinančios spalvos. Aš bemaž negaliu į ją pažvelgti.

Šypsodamasi Tata T. man sako:

– Mišenka, užeikite valandėlei.

Mano širdis daužosi iš laimės, bet nepakeldamas akių atsakau:

– Juk matote, aš užsiėmęs. Žaidžiu futbolą.

– Tai laikykite kepurę. Aš jums šį tą numesiu.

Atkišu gimnazisto kepurę. Tata T. meta į ją ryšulėlį, perrištą kaspinėliu. Tai – šokoladas.

Slepiu šokoladą kišenėje ir žaidžiu toliau.

Namie suvalgau šokoladą. Kaspinėlį, minutėlę palaikęs prie skruosto, slepiu stalčiuje.

 
 
Laiškas
 

Valgomasis. Rudi apmušalai. Apverstos piramidės formos krištolinė druskinė.

Už stalo – seserys ir mama.

Užtrukau gimnazijoje, pavėlavau, ir jos pradėjo pietauti be manęs.

Susižvalgydamos seserys tyliai juokiasi.

Sėdu į savo vietą. Prie mano įrankių – laiškas.

Ilgas alyvų spalvos vokas. Nepaprastai iškvėpintas.

Drebančiomis rankomis atplėšiu voką. Išimu dar labiau kvepiantį lapelį. Lapelis taip kvepia, kad seserys nesivaldydamos prunkščia iš juoko.

Prisimerkęs skaitau. Raidės šokinėja man prieš akis.

„O, kokia aš laiminga, kad susipažinau su jumis…“ – įsimenu vieną frazę ir mintyse ją kartoju.

Susiduriu su besijuokiančiomis mamos akimis.

– Nuo ko? – klausia ji.

– Nuo Nadios, – sausai, kone piktai atsakau.

Seserys visai pašėlsta.

– Nesuprantu, – sako vyresnioji, – gyventi viename name, matytis kasdien ir dar rašyti laiškus. Juokinga. Kvaila.

Rūsčiai žiūriu į seserį. Tylėdamas ryju sriubą ir valgau duoną, persisunkusią kvepalų kvapu.

 
 
Pasimatymas
 

Peterburgas. Kamenoostrovsko prospektas. Paminklas „Saugojančiajam“. Du jūreiviai prie atviro kingstono. Bronzinis vanduo liejasi į triumą.

Neatsitraukdamas žiūriu į bronzinius jūreivius ir bronzinį vandenį. Man patinka šitas paminklas.

Man patinka žiūrėti į šią tragišką laivo paskandinimo sceną.

Šalia manęs ant suolo gimnazistė Nadia V. Mums abiem po šešiolika metų.

Nadia sako:

– Apskritai nereikėjo man jūsų įsimylėti. Visos mergaitės mane atkalbinėjo…

– Bet kodėl? – klausiu atsitraukdamas nuo paminklo.

– Todėl, kad man visada patikdavo linksmi, sąmojingi vyrai… O jūs galite pusvalandį ir daugiau sėdėti tylėdamas.

Atsakau:

– Nemanau, kad oru kalbėti žodžius, kuriuos iki manęs sakė dešimtys tūkstančių žmonių.

– Tokiu atveju, – sako Nadia, – turite mane pabučiuoti.

Apsidairęs sakau:

– Čia mus gali pamatyti.

– Tai eime į kiną.

Einame į kiną ir ten dvi valandas bučiuojamės.

 
 
Atitinka originalą
 

Išeinu iš gimnazijos ir sutinku realistą Seriožą K. Tai – baltapūkis, aukštas, liūdnas jaunuolis.

Nervingai kramtydamas lūpas jis man sako:

– Vakar galutinai išsiskyriau su Valka P. Įsivaizduok, ji pareikalavo grąžinti visus jos laiškus.

– Reikia grąžinti, – sakau.

– Žinoma, laiškus aš grąžinsiu, – sako Serioža, – bet noriu paprašyti tavęs vienos paslaugos. Man reikia, kad tu patvirtintum šias kopijas…

– Kam? – klausiu.

– Na maža kas, – sako Serioža, – paskui ji dar sugalvos sakyti, kad apskritai manęs nemylėjo… O jei bus patvirtintos kopijos…

Prieiname Seriožos namus. Serioža – gaisrininkų skyriaus brandmeisterio sūnus. Todėl man įdomu pas jį užeiti.

Serioža deda ant stalo tris laiškus ir tris jau perrašytas kopijas.

Nenoriu pasirašyti kopijų, bet Serioža spaudžia. Jis sako:

– Mes jau suaugę. Vaikystės metai praėjo… Labai prašau tave pasirašyti.

Neskaitęs rašau ant kiekvieno kopijos lapelio: „Atitinka originalą.“ Ir pasirašau pavarde.

Atsidėkodamas Serioža vedasi mane į kiemą ir rodo man gaisrininkų kopėčias ir žarnas, džiūstančias saulėkaitoje.

 
 
Velykų rytas
 

Skubu į rytmečio mišias. Apsitempęs gimnazisto munduru, stoviu prieš veidrodį. Kairėje rankoje – baltos odinės pirštinės. Dešine ranka taisau nuostabų sklastymą.

Ne itin patenkintas savo išvaizda. Per daug jaunas.

Šešiolikos metų galėčiau atrodyti vyresnis.

Atsainiai užsimetęs ant pečių milinę, išeinu į laiptinę.

Laiptais aukštyn lipa Tata T.

Šiandien ji ypač daili, apsivilkus trumpa kailine liemene, rankose – mova.

– Argi neinate į cerkvę? – paklausiu.

– Ne, mes sutinkame namie, – sako ji šypsodamasi. Ir priėjusi arčiau priduria: – Kristus prisikėlė!.. Mišenka…

– Dar ne dvylika, – burbu.

Apkabinusi kaklą rankomis, Tata T. bučiuoja mane.

Tai ne trys Velykų bučiniai. Tai vienas bučinys, trunkantis minutę. Pradedu suvokti, kad tai ne krikščioniškas bučinys.

Iš pradžių juntu džiaugsmą, paskui nuostabą, galiausiai juokiuosi.

– Ko juokiatės? – klausia ji.

– Nežinojau, kad žmonės taip bučiuojasi.

– Ne žmonės, – sako ji, – o vyrai ir moterys, kvaileli!

Ji glosto ranka man veidą ir bučiuoja akis. Paskui, išgirdusi laiptų aikštelėje trinktelint duris, skubiai lipa aukštyn – graži ir paslaptinga, kaip tik tokia, kokią norėčiau visada mylėti.

 
 
Negrįšiu namo
 

Važiuojam į Novajos kaimą. Mūsų dešimt. Visi labai susijaudinę. Mūsų bičiulis Vaska T. metė gimnaziją, išėjo iš namų ir dabar gyvena savarankiškai kažkur palei upelę Čiornaja.

Jis išėjo iš aštuntos gimnazijos klasės. Net nesulaukė baigiamųjų egzaminų. Vadinasi, jam į viską nusispjaut.

Slapta žavimės Vaskos poelgiu.          

Medinis namas. Papuvę netvirti laiptai.

Lipame iki pat pastogės, įeinam į Vaskos kambarį.

Ant geležinės lovos sėdi Vaska. Marškinių apykaklė atsegta. Ant stalo butelis degtinės, duona ir dešra. Greta Vaskos – liesutė mergina, devyniolikos metų.

– Jis pas ją išėjo, – kažkas man šnabžda.

Žvelgiu į šią liesutę merginą. Akys paraudusios, užverktos. Ji baimingai žvilgčioja į mus.

Vaska valiūkiškai išpilsto degtinę į stiklines.

Nusileidžiu į sodą. Sode – pagyvenusi dama. Vaskos mama.

Grūmodama aukštyn kumščiu, motušė spigiai šaukia, jos šūksnių tylėdamos klausosi kažkokios tetulės.

– Tai ji kalta, ta mergiotė! – šaukia motušė. – Jei ne ji, Vasia niekada nebūtų išėjęs iš namų.

Lange pasirodo Vaska.

– Eikite pagaliau, motuše, – sako jis. – Kėpsot čia ištisas dienas. Tik sumaištį keliate… Eikite, eikite. Pasakiau, namo negrįšiu.

Gailiai prikandusi lūpą motušė prisėda ant laiptelio.

 

 
Kankynė
 

Guliu ant operacinio stalo. Po manim – balta šalta klijuotė. Priešais – didžiulis langas. Už lango – ryškus mėlynas dangus.

Prarijau sublimato kristalą. Laikiau šį kristalą fotografijai. Dabar man plaus skrandį.

Gydytojas baltu chalatu nejudėdamas stovi prie stalo.

Sesutė paduoda jam ilgą guminį vamzdelį. Paskui paima stiklinį ąsotį ir pripila į jį vandens. Bjaurėdamasis stebiu šią procedūrą. Kam jie mane kankina! Geriau tiesiog numirčiau. Bent jau baigtųsi visos mano nuoskaudos ir apmaudas.

Gavau vienetą už rašinėlį rusų kalba. Negana to, po rašinėliu raudonu rašalu užrašas: „Niekai.“ Tiesa, rašinėlis Turgenevo tema – „Liza Kalitina“. Kas ji man?.. Ne, to neįmanoma išgyventi.

Gydytojas įbruka į gerklę guminę žarną. Vis giliau ir giliau lenda ta šlykšti ruda žarna. Sesutė pakelia vandens ąsotį. Vanduo teka į mane. Dūstu. Rangausi gydytojo rankų gniaužtuose. Dejuodamas mojuoju ranka, maldauju baigti kankynę.

– Ramiau, ramiau, jaunuoli, – sako gydytojas. – Kaipgi jums ne gėda… Tokia silpnybė… Dėl niekų.

Vanduo trykšta iš manęs kaip iš fontano.

 
 
Universitete
 

Prie vartų – policijos karininkas. Reikalauja, kad pateikčiau ne tik bilietą, bet ir studento pažymėjimą. Išsitraukiu dokumentus.

– Praeikite, – sako jis.

Kieme – kareiviai ir policininkai su šautuvais.

Šiandien – Tolstojaus mirties metinės.

Einu universiteto koridoriumi. Triukšmas, sumaištis, pagyvėjimas.

Koridoriumi lėtai žengia mokomosios apygardos kuratorius Pruščenka. Aukštas, stambus, raudonskruostis. Ant baltos krūtinėlės po vicmunduru – maži briliantiniai segtukai.

Aplink kuratorių – gyva studentų užkarda; tai akademinės korporacijos studentai, „dabitos“. Susiėmę už rankų, jie apsupo kuratorių ir saugo jį nuo galimų ekscesų. Komanduoja ir labiausiai nerimsta kažkoks ilgšis, spuoguotas studentas, apsivilkęs munduru, su špaga prie šono.

Aplink pragariškas triukšmas. Kažkas šaukia: „Gatvėmis vedžiojo dramblį!“ Pokštai. Juokas.

Kuratorius lėtai eina pirmyn. Gyva užkarda pagarbiai kartu slenka.

Išnyra kažkoks studentas. Mažo ūgio. Negražus. Tačiau veidas nuostabiai protingas, energingas.

Priėjęs prie užkardos jis sustoja. Nenorom sustoja ir užkarda su kuratoriumi.

Pakėlęs ranką, studentas visus nutildo.

Pritilus triukšmui studentas šaukia pabrėždamas kiekvieną žodį:

– U nas v Rossiji dve napasti: vnizu – vlast’ t’my, vverchu – t’ma vlasti (Mūsų Rusijoj dvi negandos (rykštės): žemai – tamsybių valdžia, viršuj – valdžios tamsybė).

Plojimų audra. Kvatojimas.

Ilgšis studentas efektingai griebiasi špagos rankenos. Kuratorius pavargęs burba: „Nereikia, palikite…“

Studentas su špaga kažkam sako: „Sužinokite šito chamo pavardę…“

 
 
Ar vertėjo kartis
 

Pasikorė studentas Miška F. Paliko raštelį: „Nieko nekaltinti. Priežastis – nelaiminga meilė.“

Truputį pažinojau Mišką. Nekaip sudėtas. Irzlus. Nesiskutęs. Nelabai protingas.

Beje, studentai gerai su juo sutarė – jis buvo lengvabūdis, kompanijos žmogus.

Iš pagarbos jo tragedijai nutarėme išgerti už mirusįjį.

Susirinkome Mažojo prospekto aludėje.

Iš pradžių sudainavome „Greitos kaip bangos gyvenimo dienos“. Paskui ėmėme dalytis prisiminimais apie bičiulį. Tačiau niekas negalėjo prisiminti ko nors ypatingo.

Tada kažkas prisiminė, kaip Miša F. suvalgė kelias porcijas per pietus universiteto valgykloje. Visi ėmė juoktis. Pradėjo prisiminti visokias smulkmenas ir niekus iš Mišos gyvenimo. Kilo neįtikimas kvatojimas.

Springdamas iš juoko vienas studentas pasakė:

– Kartą susiruošėme į balių. Užėjau pas Mišką. Jis nenorėjo plautis rankų. Skubėjo. Sukišo pirštus į pudrinę ir nubalino pajuodusias panages.

Juoko pliūpsnis.
Kažkas pasakė:

– Dabar aišku, kodėl jo meilė buvo nelaiminga.

Pasijuokę vėl uždainavome „Greitos kaip bangos…“ Vienas studentas vis atsistodavo ir ranka pabrėžtinai diriguodavo, kai traukdavom žodžius: „Numirsi – palaidos, tarsi ir negyvenai…“

Paskui dainavome „Gaudeamus“, „Vakaro varpai“ ir „Dirlim bom bom“.

 
 
Vardinės
 

Vakaras. Einu namo. Man labai liūdna.

– Studenčiuk! – girdžiu kažkieno balsą.

Priešais – moteris. Ji pasidažiusi ir pasipudravusi. Po skrybėle su plunksna matau paprastą veidą išsišovusiais skruostais ir storas lūpas.

Prisimerkęs noriu nueiti, bet moteris kalba sutrikusiai šypsodamasi:

– Šiandien mano vardadienis… Užeikite į svečius – arbatos išgerti.

Veblenu:

– Atleiskite… Neturiu laiko…

– Aš einu su visais, kurie mane pakviečia, – sako moteris. – Tačiau šiandien nusprendžiau atšvęsti savo vardadienį… Nusprendžiau ką nors pati pakviesti. Prašau, neatsisakykite…

Kylame tamsiais laiptais, tarp kačių. Įeinam į mažutį kambarėlį.

Ant stalo – virdulys, uogienė ir riestainiai.

Tylėdami geriame arbatą. Nežinau, ką sakyti. Mano tylėjimas ją trikdo.

– Argi Jūs nieko neturite – draugų, artimųjų?

– Ne, – sako ji, – aš atvykėlė, iš Rostovo.

Išgėręs arbatą apsivelku paltą ruošdamasis išeiti.

– Nejaugi jums taip nepatinku, kad net nenorite pasilikti? – sako ji.

Man linksma ir juokinga. Nejaučiu pasibjaurėjimo. Bučiuoju atsisveikindamas jos storas lūpas. Ji manęs klausia:

– Užeisi dar kartelį?

Išeinu į laiptinę. Gal įsidėmėti butą? Tamsoje skaičiuoju, kiek laiptelių iki jos durų. Tačiau susipainioju. Gal brūkštelėti degtuką – pažiūrėti į buto numerį. Ne, neverta. Daugiau neateisiu.

 
 
Pasiūlymas
 

Einu per vagonus. Rankose – žnyplikės geležinkelio bilietams pramušti.

Mano žnyplikės išmuša pusmėnulį.

Prabangią geležinkelio atšaką „Kislovodskas – Mineraliniai vandenys“ vasarą aptarnauja studentai. Todėl aš dabar čia, Kaukaze. Atvažiavau uždarbiauti.

Kislovodskas. Išlipu ant platformos. Prie stoties durų – milžinas žandaras, ant jo krūtinės – medaliai. Sustingęs kaip monumentas.

Mandagiai lankstydamasis ir šypsodamasis prieina kasininkas.

– Kolega, – sako jis (nors jis ne studentas), – pora žodelių… Kitą kartą nepramuškite bilietų, o grąžinkite juos man…

Jis taria šiuos žodžius ramiai, šypsodamasis, tarsi kalbėtų apie orą.

Sutrikęs veblenu:

– Kam?.. Kad Jūs… darsyk parduotumėte?

– Na taip… Jau susitariau beveik su visais jūsiškiais… Pelnas perpus…

– Niekšas!.. Meluojate!.. – burbu. – Su visais?

Kasininkas gūžteli pečiais.

– Na ne su visais, – sako jis, – bet… su daugeliu… kas jus taip stebina? Visi taip daro… Argi galėčiau išgyventi už trisdešimt šešis rublius… Net nelaikau to nusikaltimu. Mus verčia taip elgtis…

Staigiai pasisukęs nueinu. Kasininkas pasiveja:

– Kolega, – sako jis, – jei nenorite, nereikia, aš neverčiu… Tik nesumanykite kam nors prasitarti. Pirma, niekas nepatikės. Antra, įrodyti neįmanoma. Trečia, pagarsėsite kaip melagis, intrigantas…

Lėtai žingsniuoju link namų… Pila lietus…

Aš nustebęs labiau nei kada nors anksčiau gyvenime.

 
 
Elvyra
 

Minutkos stotelė. Mano kambarys tylus, langai į sodą.

Mano laimė ir tyla trunka neilgai. Į kaimyninį kambarį įsikrausto cirko artistė Elvyra, atvykusi iš Penzos. Pagal pasą ji – Nastia Gorochova.

Tai galinga moteris, bemaž beraštė.

Penzoje ji užmezgė trumpą romaną su generolu. Dabar generolas su žmona atvažiavo „rūgščių vandenų“. Elvyra atvažiavo iš paskos, nežinia, ko tikėdamasi.

Visos Elvyros mintys nuo ryto iki išnaktų sukasi apie vargšą generolą.

Rodydama rankas, kurios po cirko kupolu išlaikydavo tris vyrus, Elvyra man sako:

– Ramiai galėčiau jį užmušti. Ir negaučiau daugiau aštuonerių metų… Kaip manote?

– Tiesą pasakius, ko jūs iš jo norite? – klausiu.

– Kaip – ko? – stebisi Elvyra. – Atvažiavau čia tik dėl jo. Gyvenu beveik mėnesį ir kaip kvaiša už viską pati moku. Noriu, kad jis bent iš padorumo apmokėtų man kelionę pirmyn ir atgal. Noriu jam apie tai parašyti.

Elvyra neraštinga, todėl šį laišką rašau aš. Rašau su įkvėpimu. Mano ranką vedžioja viltis, kad, gavusi pinigų, Elvyra išvažiuos į Penzą.

Neprisimenu, ką parašiau. Tik prisimenu, kai perskaičiau jai tą laišką, Elvyra pasakė: „Taip, tai moters sielos klyksmas… Aš jį būtinai užmušiu, jei dabar jis man nieko neatsiųs.“

Mano laiškas susuko generolui vidurius. Per pasiuntinį jis atsiuntė jai penkis šimtus rublių. Anais laikais tai buvo didžiuliai, net milžiniški pinigai.

Elvyra buvo priblokšta.

– Turint tiek pinigų, – pasakė ji, – būtų tiesiog kvaila išvažiuoti iš Kislovodsko.

Ji pasiliko. Pasiliko galvodama, kad tik aš esu jos turto priežastis.

Dabar ji bemaž neišeidavo iš mano kambario.

Laimė, netrukus prasidėjo pasaulinis karas. Aš išvažiavau.

 

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)