tekstai.lt

Asta Skujytė. Poezija

 

Asta Skujytė 2008 m. baigė Pasvalio P. Vileišio gimnaziją. Šių metų 40-ajame Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse už savo poeziją buvo apdovanota paskatinamuoju raštu.

 
 
Portretai
 
I
 

Laiko nubrozdintas veidas

sugeba tik stebėti

savarankiškai veikia

tik valgant ar kalbant

su šventaisiais

per vienintelį laidininką

rožančių

Liko tik nublukęs Jėzus

ir nespalvota Marija

Draugai ir kaimynai

pasislėpė granite
ir šaukia raidėm
iš amžinųjų

memento mori bastijonų

Dreba pirštai

glostantys stiklinį karoliuką

nes nežino siela
kada grįš namo

Ir matys Jėzų ir Mariją

Spalvotai
 
III
 

Knygos buvo jo svaigalai

Jo aukščiausias dvasinės palaimos taškas

Jo alfa ir omega

Vadovės patarėjos meilužės

Draugės gundytojos ir ganytojos

Jam nereikėjo žmonių

Troško tik gerti į save

Įspaustą žodį

Skaitant įpūsti jam gyvybę

Ir svaigo nuo stipraus celiuliozės vyno

Kai kiti ėjo mokslus

Gatvės universitetuose

Skaičiuodami randus veide ir širdyje

Ir tyliai pavydėdami

Tam knygoholikui

Kuris vėliau tapo šizofreniku

Nes kaimynai taip nusprendė

Po jo dialogo su knyga

 
IV
 
Buitis palaidojo

jos siekius ir mintis

po nikeliuotais ir cinkuotais puodais

po neskalbtom
jos žmogaus kojinėm

ir jų meilės vaisiaus išaugtais drabužiais

Lentynose dulka

jaunyste kliedintys niekučiai

Ir nuotraukos su pavogtu laiku

kurio atrodo
niekada nebuvo

Nors siela reikalauja peno

ir prašo gelbėt
nuo emocinio bado

Sadistinių polinkių neturinti šeimininkė

savo vidų užkemša

prekybos centro akcijų lankstinukais

 
 
 
 

Tam, kuris yra, bet jo nereikia

 
Tu toks vaikiškas

ir dėmesio trokštantis.

Ir nervinantis mano jautrius,

pasaulį dėliojančius pirštus.

Susirink savo žaislus

ir nesipainiok po kojomis!

Ir išeik.

Nebarstyk duonos trupinių,

kad vieną dieną grįžtum –

mano paukščiai
kelią atgal
vis tiek nules...
 
*
 
Kalbėk monologu.

Kaip Hamletas. Kaip Abelis

ar Kainas.

Iš Bairono arba Šekspyro dramų.

Vis tiek tavęs aš negirdžiu.

Tarp salėj čežančių

saldainių popierėlių

ištirpsta ir vaidinimo didingos scenos.

Buitis tik pasilieka.

Tik rutina ir tyli prievarta gyventi.

Ir vietoj kaukolės
suspaudi rankoj

platų, aštrų peilį nuo virtuvės stalo.

Būti ar nebūti?

Romantika kasdieniniam fone.

Hamletas su Abeliu
ir Kainu –

tik paprasti virėjai,

jie sprendžia klausimus

gyvenimo virtuvėj.
 
 
 
 

Metalas

 
Rūdžių kvapas

toks pat kaip kraujo.

Dėl to ir nemėgstu
metalinių turėklų
metalinių rankenų,
metalinių žmonių,

kuriems beldžiant į galvą

skamba apačia,
Jie neturi kraujo,
nors jį ir užuodi.
Metaliniai žmonės

myli metalinius pinigus

(nes jie vėliau tampa popieriniais),

o metaliniai vyrai

graibsto plieno moteris.

Kraujas nebeturi reikšmės.

Vis tiek
viskas viskas
baigia surūdyti...
 
 
 
 

Virš mano lango

 
C r e d o
 
Tikiu pasaka

apie stiklinį kalną.

Namą

su paukštiška koja.

Tikiu istorijomis
apie dvasias,
kurios pelkėse

pražysta ugnelėmis.

Žinau, kad kažkur
po piliakalniu
miega kariai
su žalvario

voratinkliais veiduose.

Abejoju, ar kažkur
esi tu.
Praeinantis kaip

piligrimai debesys.

Nuplaunamas kaip
dulkės nuo batų...
 
*
 

Sūpynės iš mėnesienos kasų.

Dangiška upė, skalaujanti kojas.

Sidabrine šviesa švytintis veidas.

Rankos.
Šypsenos nuotrupa.

Gerklėj numiršta rauda.

Klausimų nekyla.

Seku paskui Šeimininką

iki pat savo dienų pabaigos.

O manęs laukia

sidabrinės sūpynės iš

mėnesienos kasų.
Manęs laukia
šypsenos fragmente

ištirpusi dangiškoji upė.

Aš grįšiu.
Tikrai.

Kai Šeimininkas pasakys,

kad šįvakar
mano eilė
plauti Jo kojas.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)