Pastarąjį kartą bijojau pirmadienio rytą. Buvau darbe, staiga jaučiu – kabau tarp dangaus ir žemės, nebeaišku, kas bus, gal tuoj nutiks kažkas nepataisomo. Spaudžia krūtinę, joje kažkas dreba, sunku kvėpuoti, akis aptraukė tamsus rūkas. Tyliu, niekam nesakau, stengiuosi save suimt į nagą, prisišliet prie žmonių, atsibusti.

Baisu dėl pinigų. Kai laikrašty paskaitau apie didėjančias būsto paskolas, man pasidaro bloga. Per žinias TV ekrane – išgąsdinti ekonomikos ekspertų veidai. Nedarbo lygis augs, kainos kils, palūkanos kils, mokesčiai didės.

Įsivaizduoju: pasiimu paskolą, valgau tik kruopas, butų kainos krinta, prarandu darbą, mus (t. y. butą) parduoda iš varžytinių, aš lieku gatvėje su paskola arba – dar blogiau – grįžtu pas buvusį vyrą. Baisiausia – debilų komentarai, savo aplinkoje tokių debilų nesu sutikusi. Manau, jie naudojasi internetu – taigi yra raštingi, įgudę vartotojai? Bet kartais įsiuntu: „Ir kodėl jūs, būdami tokie durni, taip gerai jaučiatės?“ Tada baimė trumpam praeina.

Dažnai girdžiu mamos balsą: „Tu jau nesitikėk jokio vyro šiame gyvenime, nes kas tave ims su vaiku, o jei ir ims, tai to vaiko nemylės ir visaip uis!“ Gal ir tikrai to vyro nebus? Aš bijau vyrų kalbinti – kad neatstumtų, nepasijuoktų, kitiems nepapasakotų. O sesuo mamai antrina: taip, taip, visi vyrai vienodi! Graudenasi, mėgaujasi kančia ir jos prasme. „Kaip sunku buvo, kai dėl vaikų paaukojau karjerą, figūrą, gyvenimą. Vaikai – tai bausmė, gyvenimo gadinimas, bet privalai gimdyti, moteris privalo pasiaukoti.“ Laimė, jog spėjau vaiką anksčiau pagimdyti, dabar nebeišdrįsčiau. Bet labai baugina abortų klausimas, juk gali taip nutikti, kad kunigai ateis į valdžią, uždraus abortus, po to ir kontraceptikus kaip Airijoj, net sterilizacijos nebus galima pasidaryti ir bus prievolė vaikus gimdyti!

Bet gal aš dėl visko kalta? Kad išsiskyriau? Vyras mane provokuodavo, aš siusdavau! Uošviai koneveikė, mama guodė: „Jie privalo tavęs nekęsti, nes tu jų marti, su manimi dar blogiau elgėsi!“ Ir darbe aš bijau – kad tik nelikčiau kalčiausia. Gal mane vos vos pakenčia, bet va – pagaili ir laiko? Kartais sunkią užduotį duoda kitam. Galvoju – manim nebepasitiki... Įsivaizduoju: visi pakils pareigose, o aš ir liksiu ant žemiausio laiptelio. Visas blogis susikaups į vieną vietą.

O galiausiai ateis diena, kai aš neturėsiu pinigų jau niekam, todėl privalau nusipirkti skalbiamųjų miltelių ir kruopų bent trejiems metams, šventai! Kai ateis ta diena, bent bus kuo triusikus išsiplauti. Jeigu mėsos neįpirksiu, tai kruopų jau turėsiu: kad tik komunaliniams mokesčiams uždirbčiau, buto iš varžytinių neparduotų. Nepažįstu nė vieno, kurio butą būtų pardavę iš varžytinių, bet ką gali žinoti…

Mano seneliui vaidenosi karas ir badas. Jis prikaupė visko tiek, kad iki lovos nueiti tik mažas tarpelis bebuvo likęs. Jis kaupė kondensuotą pieną, džiūvėsius, visur įsiveisė žiurkės. Ir aš tokia. Pažiūrėjau, kiek turiu drabužių – nesunešiosiu per dešimtmetį! Prieš skyrybas klaikiai pirkau namų apyvokos reikmenis, papuošalus, drabužius, ypač nebrangius, krūvom. Galvojau: dabar turiu pinigų, imsiu ir nusipirksiu, kitą dieną galiu nebeturėti.

Gal jau reikia kaupti ir pinigus? Būna, žmonės miega ant prasmirdusio čiužinio, nieko neturi, o čiužiny – pinigai. Dar tarybiniais laikais kaime gyveno tokia boba, valgydavo visokius kiauliškus šutinius, patalynės neskalbdavo, nes pinigą kainuoja, o turėjo sukaupusi tūkstančius. Ir vieną dieną tuos tūkstančius pavogė, nes kažkam pasipasakojo turinti. Atvažiavo žiguliukas, išlipo vyras ir moteris ir ištraukė iš po paklodžių visus pinigus.

Juodai dienai reikia gerai pasiruošti. Įgysiu antrą aukštąjį, tas mokslas man neįdomus, bet vis tiek šiokia tokia garantija. Arba vokiečių kalba. Man, temokančiai vieną anglų kalbą, nesaugu, man vaidenasi, kad visi po penkias kalbas moka, kaip dainas dainuoja. Nepaliauju stebėtis, jog mano sesuo paprastame darbe gerai jaučiasi, trečio vaiko laukiasi, niekur nesimoko. Nebijo, kad pinigų pritrūks, kontraceptikų nebus.

Ką galvoju, žmonėms nesakau, jie mane laiko laimės kūdikiu – nauja mašina, naujas butas, geras atlyginimas. Kažkur skaičiau, kad žmonės, kurie bijojo 2000-ųjų pasaulio pabaigos, sulindo į urvą ir vis dar neišlenda. Aš juos suprantu.

– Reikėtų žmonėms burtis į draugijas pagal baimės rūšį: tie, kurie bijo abortų uždraudimo; tie, kurie bijo klimato atšilimo; tie, kurie bijo finansinio kracho ir kt. Jie galėtų susirinkti ir vienas kitą bauginti: „O tu žinai? Ne, tu dar nežinai, o ten…”

Belieka tik kontraceptikų dešimčiai metų nusipirkti.

– Jau užsirašiau pas gydytoją.

Nuostabu, neįtikėtina, puiku

Aš jau trečią kartą ateinu. Pirmą kartą atėjau dviem valandom anksčiau ir jūsų nesulaukiau, antrą kartą atėjau diena anksčiau. Neprimatau, atsisėdau prie kabineto, įsišnekėjau su viena moteriške ir staiga supratau, kad sėdžiu prie okulisto kabineto. Pagalvojau: Dieve, negi aš tokia nevykusi, sutrikusi moteris?

Man kilo mintis aplankyti psichologą. Pas psichiatrus aš seniai gydausi, maniakinė-depresinė psichozė, vargstu rudenį ir pavasarį. Dabar depresija užeina jau ir žiemą, ir vasarą. Gydytojai sako: sūpynės, kritimai ir pakilimai – tai savotiškai žavu. Bet aš nejaučiu žavesio, kai kamuoja vien problemos, tragedijos, kai negali bendrauti, skaityti. Mano vyras tą ligą išstudijavo, mes jau penkiasdešimt metų kartu. Jis puikiausias žmogus, beje, žentas ir anūkai taip pat tiesiog neįtikėtini, visi nuostabūs, esame labai draugiška šeima.

Depresija man – tikras siaubas. Aš labai organizuota, bendrauju su dailininkais, režisieriais, operatoriais, jie atvažiuoja iš Maskvos, Peterburgo ir renkasi mano bute. Audringas, intensyvus, įdomus, įvairiapusis gyvenimas, bet va staiga užeina depresija ir mane apima pasaulinis liūdesys. Jei per TV pamatau, kad skriaudžia žmogų, aš einu į šalį ašarodama, o kiek dar pralieju ašarų dėl kataklizmų, potvynių – man vis atrodo, kad už visas nelaimes asmeniškai atsakau.

Šiaip jau gyvenau visavertį ir turiningą gyvenimą. Man paskambina iš Tagankos ir sako: Olia, ryt premjera, atskrisk. Mano sesuo gyvena Maskvoj, gabi, talentinga, jos vyras – žymiausias Maskvos urologas – labai geras, mielas, žavus, neįtikėtinai protingas žmogus. Aš vakare – į lėktuvą, rytą jau Maskvoj, kitą rytą – vėl darbe. Ir tai buvo savaime suprantama, tarsi be manęs spektaklis būtų neįvykęs. Ir Lietuvoje režisieriai vertino mano nuomonę. Aš jiems sakau: juk yra kritikų, o jie atsako: žinai, tavo ypatinga uoslė. Įdomus gyvenimas. Anūkė nuostabi, duktė gera, vyras puikus, žentas mylimas. Pamečiau mintį.

Aš dirbau oro uoste bilietų kasų vedėja. Atskrisdavo iš TSRS, ateidavo pas mane teatralai, dailininkai, kosmonautai. Su daug kuo susirašinėjau, pamenu, vienas režisierius man rašė: „Jei yra pasauly tokių žmonių kaip jūs, gyventi verta.“ Taigi daug įdomių žmonių sutikdavau, o dabar aš negaliu bendrauti.

Gydytojas pasakė, jog vaistus reikės gerti iki galo, nepasakė tiesiai – iki mirties. Aš mėgstu skaityti mokslinius straipsnius, vyras dažnai klausia: „Na ką šiandien pasakė amerikiečių mokslininkai?“ Pasakė, kad ilgalaikis antidepresantų vartojimas savaime gali sukelti depresiją. Aš gi juos nuo penkiolikos metų geriu, o dabar man septyniasdešimt šešeri. Penkis kartus žudžiausi, nežinia kodėl, paskutinį kartą – prieš dešimt metų, kai užėjo liūdesys, niūrumas nesuprantamas. Lietuvos vyriausiasis psichiatras mane labai mylėjo. Jis sakydavo: „Manija, depresija – kaip sloga, palyginus su šizofrenija, bet kaip tik depresijos metu žmonės dažniausiai nusižudo.“

Kai nuotaika pagerėja, man viskas rankose degte dega, dirbu kelis darbus iš karto, bet kai užpuola depresija – galiu tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką. Tuomet aš netikiu, kad nuotaika pagerės, o kai pagerėja – netikiu, jog vėl apims depresija.

Dabar keista mano nuotaika. Ryte manęs geriau nekalbinti, galiu iš viso neatsakyti arba pasakyti ką nors bjauraus, bet vakare – šitiek energijos! Kartais įžeidžiu vyrą, paskui atsiprašinėju. Mums gi mažai gyventi beliko, kad vienas kitą įžeidinėtume, jis labai geras ir malonus žmogus – be galo, be galo. Kaip man pasisekė, jog už tokio vyro ištekėjau, jokių problemų nekyla. Jis taktiškas, švelnus. Niekur manęs vienos neišleidžia, kad man kas nors neatsitiktų. Jei aš valandai prapuolu, jis jau panikuoja, bijo mane prarasti, aš taip pat bijau – jam buvo insultas, – bet kartais jį skaudinu ne savo valia, man iš vidaus kažkas tarsi veržte išsiveržia. Nieko, jau tiek nugyvenau, mažai man beliko kentėti. Aš nenorėčiau jums atsibosti. Ačiū jums! Aš labai laiminga, kad su jumis susipažinau, jūs maloni, simpatiška ir žavi.

– Kam pasiėmei tuos lapus?

– Aš niekada nemokėjau laisvai pasakoti, geriau paskaitysiu.

Galbūt tai atrodys kaip kliedesiai. Į padėtį, kurioje atsidūriau, ėjau daug metų. Depresija – nebloga liga, nes išryškina trūkumus, į kuriuos nesirgdamas nekreipi dėmesio. Liga prasidėjo, kai neįvykdžiau darbe užduočių. Aš jau metus dirbu, bet užduotys mane galėjo parklupdyti jau pirmą mėnesį – nebūčiau žinojęs, ką daryti.

Aš čia rašau, kad pusę metų buvo neblogai, važiuodavau į darbą išsišiepęs, viskas sekėsi, gyriausi, kiek uždirbu. Mano vadovai susidarė nuomonę, jog aš viską išmanau, ir davė man sunkią užduotį, ji ir parodė, kad, kiek besistengčiau, kai kurių dalykų nesuprantu iki galo.

Jaučiu, esu ne toks kaip daugelis ir net nelaikau savęs normaliu žmogumi. Kodėl – tuoj papasakosiu. Pirmiausia – neturiu nė vieno draugo. Aš nežinau, kaip kalbėtis – nesugalvoju, nei ką pasakyti, nei ką atsakyti, galvoje tiesiog tuštuma. Ką aš čia dar rašiau? Niekada nedraugavau su mergina. Jei nueinu į klubą, merginų nekalbinu, nežinočiau, ką joms sakyti. Neseniai nuėjau į sporto klubą – nė ten nežinojau, ką sakyti. Aš turiu apgalvoti, ką šnekėsiu telefonu, ir užsirašau, ką sakysiu. Studijų metais mačiau dar porą tokių atsiskyrusių žmonių. Nors šiaip aš įpratęs būti vienas, tik per šventes nemalonu. Nekūriau stipresnių ryšių, nes nebuvo garantijos dėl ateities, visada galėjau sužlugti, kaip dabar sužlugau.

Kita didelė problema – tuštuma viduje. Maniau, jog aš visą gyvenimą praleidau stengdamasis gerai mokytis, bet dabar atrodo, kad tie metai nieko verti. Mokaisi, vargsti ir galiausiai supranti: ši profesija – ne tau! Mokykloje mokiausi tik dešimtukais. Mokslai ėmė ryti vis daugiau laiko. Kiek valandų dvyliktokas turi skirti namų darbams? Aš skirdavau visą laiką, pietus mama padėdavo ant rašomojo stalo, per TV pažiūrėdavau tik žinių laidas.

Man pavyko apsimesti, jog esu protingas, nors mokytis buvo labai sunku. Nuo aštuntos klasės vis sunkiau išmokdavau naujus anglų kalbos žodžius, atrodė, kad nuolat reikia kartoti senus, nes ir juos jau pamiršau. Kūrybinės užduotys man buvo tikra kankynė, net pradinėse klasėse buvo sunku parašyti rašinėlį. Sunkiausia man buvo matyti, kaip kiti lengvai rašo. Savo žodžiais aš nieko nemokėjau papasakoti. Kai universitete reikėdavo ruoštis sesijai, aš kaldavau tekstus mintinai nuo ryto iki vakaro.

Mane pribaigė bakalaurinis darbas, dėl to aš nebestojau į magistrantūrą. Papasakosiu, kas atsitiko, bet jei jūs nueisite į universitetą ir pasakysite, galite man gyvenimą sugadinti, tai nežinau, ar man pasakoti. Bakalaurinio darbo negali vien nurašyti, turi būti kokia nors tavo mintis, šioks toks tavo tyrimas. Tai ką aš pats parašiau? Tik išvadas. Visa kita pasisavinta, sulipdyta. Dėstytojas būtų supratęs – tikrai būtų pasakęs: „Plagiatas!“ Bet dabar visi į studentus žiūri pro pirštus. Rašydamas bakalaurinį pajutau savo galimybių ribas, jų nė dabar neperžengiu. O gyvenime viskas šimtą kartų sudėtingiau negu universitete.

Kompiuterininko darbas galbūt ne man. Bet dirbti paprastą darbą man būtų labai skaudu. Jaučiausi pralaimėjęs. Aš mokiausi ne dėl diplomo, dėl žinių. Bet... Man ir dabar gėda klasiokams į akis pažiūrėti – buvau geriausias mokinys, tačiau nebepajėgiu studijuoti magistrantūroj. Tai kam tiek vargau? Kad apsimesčiau protingu? Man vis sunkiau išmokti naujų dalykų, o ir seni pasimiršta. Tai, ką studijavau, jau beveik užmiršau, matyt, dėl to, jog per daug mintinai mokiausi.

Jaučiu, viduje plečiasi tuštuma. Studijų metais netobulėjau, nes neturėdamas draugų (čia įdomiai rašau) negalėjau atsidurti įvairiose socialinėse situacijose. Ar yra koks nors būdas tuštumai pamatuoti? Būtų gerai, kad būtų toks aparatas – pakiši galvą, ir tuštumos lygis nustatytas, pamatuota, ar tinki savo darbui. Tuštuma panaši į fizinę ligą ir plečiasi lėtai, bet kaip suprasti, ar tai yra normalu? Aš pateiksiu tuštumos požymius: savaitgalį visai negaliu atsipalaiduoti, nes vis galvoju, kad kai kurių dalykų nemoku, reikia vis kartoti, gilintis, pvz., negaliu sau pasakyti: „Aš tą programavimo kalbą jau išmokau.“ Treti metai vis mažiau matau filmų, klausau muzikos, perskaitau knygų.

Darbe apima būsena: sėdžiu, girdžiu, kaip kiti spausdina klaviatūra, o aš negaliu parašyti net pirmo sakinio, jaučiuosi kaip beždžionė, kuri sėdi ir nieko nesukuria. Čia aš rašau, kad protingų žmonių yra ne tik tiksliuosiuose moksluose, bet ir apskritai gyvenime. Aš nesu toks. Noriu būti paprastas žmogus, kuris turi automobilį, žmoną, vaikų, keletą draugų ir, nebijodamas prarasti darbo, gali ramiai užmigti. Aš net buvau užsirašęs: tokie žmonės kaip aš yra kandidatai į bomžus.

Kokių temų jūs labiausiai nemėgstat?

Vieną kartą per TV pamačiau Mauricijaus salą. Ji man pasirodė tikras rojus žemėje. Įsivaizduoju: susitaupau pinigų, apmoku kelionę dar ir kokiai nors Barbei – lialei, mudu nuskrendam, keliaujam, mylimės kiek tik norim. Paskui grįžtu namo – ant stalo guli tabletė. Jūs suprantat kokia. Viso gero.

Jums nemalonu? Aš juk klausiau, kokios temos jums nepatinka.

Instrumentai, dviratis ir gyvenimo prasmė

Visiems visko reikia, visi visko nori, aš jiems reikalingesnis, negu jie man. Klientai dabar visiški pridurkai – žmonės sugyvulėjo, gyvuliai sužmogėjo. Nesąmonė... Vienas muzikantas paskambino dėl violončelės ir sako: „Susibraižė, laką nuskutau iki grunto, dabar kliba kaklelis.“ Priduria: „Aš pats moku taisyti“, daro spaudimą, net neklauso, ką kalbu, nebeaišku, ar jis man skambina, ar aš jam, ir staiga sako: „Kaip čia sutvarkyti? Garsas nesvarbu.“ Oho! Iš muzikanto lūpų pirmą kartą girdžiu. Sūnus groja, – garsas nesvarbu. Visiškas beprotnamis. Geriau kėdes remontuosiu, kebeni mat’!

Kokie šuoliai! Jiems akademijoje apie instrumentus nedėsto, ateina pas mane, klausia, aš jiems pusę tiesos pasakau, kitas meistras – vėl pusę. Bet va: visi vyrai išmano apie politiką, visi muzikantai – apie instrumentus. Kaip tai suvokti? Vienas meistras sako: neremontuok, tu jiems, velniop! Jei ateina žmogus, mėšlą mala, negros tas instrumentas, mano energija mėšle negyvens, nieko neišeis. Ir iš viso neaišku, ar energetiką taisau, ar instrumentus. Na ir pridurkai. Jei tu muzikantas, tai grok, grok, tavo reikalas groti, mano – instrumentus remontuoti. Vienas muzikantas bandė pažįstamos smuiką remontuoti – iš dviejų šimtų metų senumo smuiko padarė kinišką, be tembro, be nieko. Sudrumstė man protą, nueisiu ir prisilaksiu!

Prisirenku iš pridurkų visokio mėšlo. Pavyzdžiui, žmogus kalba vienaip, bet yra kitoks. Kai įsijauti – tiesiog iš proto kraustykis. O kai geriu, dar daugiau to mėšlo prisirenku. Kartais pajauti, koks kitas žmogus išbalansuotas – kaip zombis. Ar jį kas neteisingai užprogramavo, ar jį kas valdo? Dviratis – gerai, išbarstai visą mėšlą. Kai gydžiausi, daug važinėjau dviračiu. Šiandien į Širvintas ir atgal. Rytoj į Ukmergę ir atgal. Poryt – už Ukmergės ir atgal. Grįžti kaip naujas, visos čakros atsidariusios, į viską žvelgi kaip naujagimis. Sakau – važiuojam, Tolikai, į Rygą, ten gerų likerių yra. Bet dabar baisu, pridurkai visur pavojingi.

Klausi, kokie tikslai? Noriu kiekvieną minutę gyventi prasmingai. Tarkim, gyvena menininkas, suserga kokia nors liga nuo to meno, o kitas žmogelis gyvena paprastai, vaikus ant kojų pastato. Tai dialektiniu požiūriu kuris vertesnis? Ar tas, kuris nori greito rezultato? Rutina užknisa, o garbė neužknisa?

Prasmė – ne prasmė... Gal nuo sovietmečio taip pasilikę – kad nebūtų gėda dėl nugyvento gyvenimo? Galų gale – kaip reikia, taip ir bus, tavęs niekas neklaus. Autoritetai iš viso stabdo asmenybės vystymąsi. Noras būti su stipriaisiais. Mano kaimynai cituoja laikraštį, cituoja TV, sakau: „Pala pala, o jūs ką manot?“ Tai argi visą gyvenimą mokysiesi? Tėvelis nieko neįdėjo? Žydus tėvai ir kaimynai laimina. Jei ko sieki, reikia daug žmonių, kurie būtų tau geranoriški. Prezidentas renka savo komandą, žmogus, atėjęs į butą, nori jį apsistatyti reikiamais baldais. Pertvarkydamas butą, tvarkai energetiką. Kodėl padedi daiktą ten, o ne ten? Ar pats žinai?

Kaip man elgtis, kad gyvenčiau gerai? O niekaip. Ko man išmokti reiktų, kad būčiau nenugalimas? O nieko. Yra geras karys, yra ir dar geresnis. Vyksta gyvenimas, ar tu jį aprėpi? Reikia būti laisvam, meditatyviai nusiteikusiam, neužknistam žmonių. Tarkim, tau yra cherovai. Bet va išgėrei, pasikalbėjai su kitu žmogumi, ir vietoj cherovai jau visai gavno.

Vienam net su liga lengviau susikalbėti. Kai pradeda lįsti gydytojai, ima patarinėti, tau pasidaro visai blogai. Juk taip norisi: pirštą pajudini – ir gerai. O jei ir gerai, ar to gana? Labiau išsivystę žmonės aukščiau skrenda, žemiau krenta, prostyje obivateli tenori pavalgyti, turėti darbą, su viršininku nesusipykti. Į Vasaros gatvę ateina tik valingi žmonės, tinginys nesugebės savęs tiek išsekinti.

Klausi, kaip suliesėjau? Skaičiau Bregą, Šeltoną. Po to galvojau – gal pačiam save pasekti? Kaip mane veikia kava? Kiek bulvių galiu valgyti? Šalia žmonių daug ko nepajusi, triukšmas užkemša protą. Gydymo sistemos apskaičiuotos tinginių, kurie tingi į save įsigilinti. Tai gal ir žmoną man kas nors turi parinkti? Viską gali valgyti, gerti. Arbata koncentruoja mintį. Kava didina energiją, bet ta energija šūdinoka. Taurė raudono vyno gerai, tik per mažai. Bet jei vyno per daug, geriau jau visai būtum negėręs. Degtinė ramina nervus, užmarinuoja, tampi bukas kaip tapkė, tarsi gerai, bet kai reikia superpojūčių – nieko nebesupranti.

Mes gyvename keisdamiesi besikeičiančių aplinkybių pasaulyje. Ką gaudyti? Nieko. Jei žmogui blogai, pirmiausia reikia klausti: kaip priėjai iki tokio gyvenimo? Žiūri – dviratis ar instrumentas nuvarytas. Reikia išsiaiškinti, kaip jį eksploatavo, kad toks mėšlas teliko. O jeigu žmogus šūdinai galvoja, tai šūdinai ir groja, ir gyvena. Turėjau tokį laikiną darbą – kaimuose keičiau dujų skaitiklius. Paprasti žmonės mane greitai subalansavo. Tikslo ieškojimas? Žiūrėk: kėdė, gitara, peleninė. Tai gal imam ir išjungiam tą fantaziją?

Kai kurių dalykų neišgėręs nesuprasi. Gali labai prireikti ko nors keisto. Tarkime, žmogus merdi, staiga užsigeidžia, pavyzdžiui, banano, ir jei jam jį duos, jis gali ir išgyventi, nes vėl atgytų cheminė grandinė. Apskritai tam, kad gyvenime daug nuveiktum, nereikia daug sveikatos. Reikia mokėti išsikrauti ir turėti tą giluminį pyktį: ak, mane zajabali, atsigausiu, tai aš jums parodysiu! Dėl to pykčio žmogus, net išgėręs ar užhipnotizuotas, savo laikosi. Bet geriausia dviračiu keliauti – važiuojam toli, pasiimam kalvadoso, pakeliui apsiforminam, papizdim pro vsio, grįžtam blaivūs, kaip angelai.

Kad suprastum, kuo jie džiaugiasi, iš tiesų turi išprotėti

 

Skaičiau apie šizikus, lyg ir man viskas tinka. Nėra akių kontakto, nemoka bendrauti su žmonėmis, nesupranta, nevartoja mandagybių. Skaičiau iki dviejų nakties, žaidžiau iki penkių, kėliausi ketvirtą dienos. Kai noriu nustoti galvoti, pradedu žaisti ir išsijungiu. Kiti gal sportuoja. Kai nieko gero nelaukia, nesinori keltis, guli ir snaudi, keliesi, kai jau nebegali gulėti. Sapnai tampa beveik reguliuojami, gali pasidaryti gerus sapnus. Vengiu šeimos. Kai būnu namie vienas, man palengvėja.

Sūnus – visiška mano priešingybė. Kadangi tėvas buvo susmirdęs hipis, jis yra normalus, pozityvus ir tvarkingas. Kita vertus – man ką nors suprasti patinka, o jam mokymasis yra visiškas mėšlas. Aš irgi būčiau socialus, jeigu turėčiau galimybių. Apie šizikus rašo, neva jie labai šnekūs, gali nereaguoti į klausytoją, bet kad klausytojo nėra! Buvo vienas klientas, skambindavo nežinia ko, pasirodo, gėjus, kartą visą naktį pliurpėm, bet jis nesidomi tuo, kas man įdomu. Su žmona retkarčiais pašnekam, bet aš jai neįdomus. Tik vienas draugas žavisi mano protu. Nors jis man irgi neįdomus, bet ateina į mano namus ir iškepa man kiaušinienės, užtepa sumuštinį.

Dabar atradau knygas. Aš net atsimenu atradimo momentą – tai įvyko ten, koridoriuje. Aš suvokiau: manęs iš esmės nėra, yra tik hormonai ir socialinė programa, už virvučių tampoma lėlė. Pvz., seksualinis potraukis – jėga, kuri nuo manęs nepriklauso. Arba: dirbu, dirbu, nusiperku daiktų, bet jų vartojimas malonumų man nesuteikia. Nebent kur nors nukeliaučiau, bet svarbiau, su kuo keliauji – jei gera kompanija, gali nors ir į sąvartyną eiti.

Kaip sulaužyti stereotipus? „Laba diena. Kaip šeima, kaip vaikai? Ačiū, gerai.“ Sakau, ką galvoju, provokuoju – jokios reakcijos. Mane žmonės išnaudoja. Su manim patenkina savo poreikius, o aš – ne. Jie nešneka, kas man įdomu. Žiūriu – žmogus su kauke. Bandau nuplėšti kaukę, bet ji nenusiplėšia! Kad suprastum, kuo jie džiaugiasi, iš tiesų turi išprotėti! Todėl aš ir vengiu žmonių, anglų kalbą išmokau iš knygų, kaip rašoma, taip ir tariu, klientai, kuriems verčiu tekstus, – pasibaisėję.

O kaip man gydytis? Kuo esi keistesnis, tuo sunkiau suprasti. Pvz., ar psichoterapeutas svarstys su manimi egzistencialistų mintį, kad pasirinkimas vienos iš dviejų šieno kupetų yra savižudybė? Sakykim, psichoterapeutas manęs nesupranta, bet žino, ką daryti, – ir jis tai daro mechaniškai? Dažnai patiriu transą. Vieną kartą, dar bendrabuty, gulėjau lovoje, žiūrėjau į lentyną, kur buvo padėti lašiniai, kiti maisto produktai – staiga jie man pasirodė tokie neapsakomai gražūs, jog mane apėmė ekstazė. Kitą kartą Helsinkyje, muziejuje, žiūrėjau į tokį paveikslą: dvi moterys sėdi sode ar verandoje. Paveikslas buvo toks realus, kad atrodė, jog moterys lipa iš rėmų. Paveikslas buvo realesnis už muziejaus pastatą. Ar psichoterapeutas tai suprastų? O gal pasveikęs aš to niekada nebepatirsiu?

Žmona dabar jogė, labai įsitraukė, ir įdomiausia – ji atranda, kad aš jau seniai gyvenu kaip meditacijoje. Bet tarp mūsų jau viskas baigta, ji laukia, kad aš išsigrūsčiau. Šiaip jau aš daug uždirbu ir nepersidirbdamas, tik su klientais reikia elgtis maloniai, aš negaliu pasakyti: eikit jūs velniop, man depresija. Dabar į naujus klientus iš viso nereaguoju, prisiskambinti man negalima, telefonas net nežinau kur voliojasi. Iš pradžių, kol kalbos nemokėjau, versti buvo įdomu, bet tai, už ką geriausiai moka, yra neįdomiausia.

Romantinių santykių nenoriu, nors teoriškai suvokiu, kad juose gali būti gero, iš tikrųjų jais visais nusivyliau. Veiks hormonai, vėl grįši į chemiją. Jausmų rodymas dabar man šlykštus, emocijos – tai tik fiziologija. Žmogus, kuris neslepia jausmų, elgiasi kaip viešai tuštindamasis. Gal dėl to suklestėjo kultūros, kur jausmai slepiami, pvz., britų. Kultūra yra mokėjimas suvaldyti jausmus. Kai žmogus moka valdyti jausmus, jis gali racionaliai juos panaudoti.

Bet iš tiesų bendravimas – bjaurus dalykas, visur – vaidmenys, jau nuo vienų metų jų išmoksti. Turi būti geras tėvas. Tai yra programa, kurią priimi. Kai atlieki tėvo vaidmenį, jauti pasitenkinimą, nes turi jį jausti. Arba turi jausti pasitenkinimą dėl statuso ir pinigų. Norisi išeiti į dykrą ir tapti šventuoju atsiskyrėliu.

Aš sugalvojau teoriją: beždžionių bendruomenėje būdavo vadas, kuriam priklausydavo daugelis patelių, bet būdavo ir atstumtųjų patinų; taigi tie patinai išmoko pasitenkinti patys – masturbuotis; po to jie galėdavo filosofuoti – taip ir atsirado civilizacija. Kai išsilieju, tampu ramus ir normalus žmogus, galiu kažką kurti. Stotyse šalia tualetų, motinos ir vaiko kambarių galėtų įtaisyti ir masturbacijos kambarius.

Apsidžiaugiau, kai radau man tinkamų šizikų grupę – mes esame tokie, mūsų daug, tuo visada gali pasiteisinti. Skaičiau, kad psichoterapija pakelia šeimos problemas į aukštesnį lygį. Ką – jei mes su žmona mušėmės, tai dabar vienas kito teorijas į šuns dienas dėsime? Šeima iš viso atgyveno. Kiti piktinasi, sako: ką – jau ir homoseksualai gali tuoktis, vadinasi, greitai leisime sudaryti šeimas su gyvūnais ir daiktais? Bet juk istorija juda į priekį, pvz., anksčiau buvo luomai, dabar – nebėra. Žmonės turėtų pasirašyti sutartį, po kelerių metų ją pratęsti, gal ko atsisakyti, derėtis. Dabar irgi pasirašoma sutartis – šeimos kodeksas, bet į jį gilinamasi tik tada, kai reikia skirtis. Nekas ta šeima. Juk iš tiesų norisi, kad tave suprastų, bet pašnekėti nėra su kuo.

Dabar fiziškai jaučiu didelę baimę dėl vaiko – manau, kad jam kažkas negerai. Vedžiau vaiką pas gydytojus, vežiau į Kauną, niekas negali pasakyti, kas jam yra. Pažiūrėti, ar nėra smegenyse kokio auglio, – nedrąsu.

Jis visą laiką atrodo įsitempęs, vaikšto atsargiai, lyg pagaliukais, dėl to aš, matyt, kalta. Aš bijau, aš jį stebiu kaip vanagas, aš jį nagrinėju, jis negali laisvai kvėpuoti. Man paprastos poliklinikos neužteko, vedžiau į privačią, įtariau, kad gydytojai gal neteisūs, klausau jų ir netikiu. Vaiko labai norėjom, mes jau seniai vedę, namai sukurti, apstatyti, vaikas labai lauktas, gal per daug.

Man ima atrodyti, kad jis į mane nežiūri. Svetimoj aplinkoj vaikas kuo nors užsiima ir mane ignoruoja. Jam reikia kitų žmonių, vaikų – manęs nereikia. Gal tai ankstyva autizmo forma? Man, kuriai vaikas yra viskas, labai sunku tai matyti, juk namie jis visą laiką prie manęs prilipęs. Kalbinu vaiką, laukiu jo šypsenos ir ne visada sulaukiu. Jaučiu, tarsi akmuo gulėtų ant širdies.

Kai žaidžia su kitais, jis kitoks, vaikiškas, o šalia manęs – liūdnas suaugęs. Šiaip labai jautrus, nuostabus vaikas, kaip krištolinis. Jis mėgsta glaustytis, gal prisiliesdamas perima iš manęs visą tą baisybę, kurią jaučiu. Man gaila vaiko. Bijau, kad aš nebūčiau padariusi blogos įtakos jo jausmų raidai. Juk aš jam negalėjau suteikti šilumos – stengiausi jį per daug teisingai auklėti.

Aš noriu būti pati geriausia mama, neleidžiu žiūrėti televizoriaus – kenkia akims, vis galvoju, ar jam duoti valgyt, ar įbrukt knygą paskaityti, ar su juo pažaisti. Man atrodo, jog aš kiekvieną akimirką turiu jam padėti. Kai išeinam į lauką, man labai skauda širdį, jei vaikas nepadaro ko nors, ką bendraamžiai padaro. Jis šneka mažiau negu kiti, tik pagalius tampo, akmenis nešioja. Kitos mamos, matyt, galvoja, kad jis nenormalus.

Namie jaučiuosi labai vieniša. Su vyru mes dabar nebe tokie artimi. Mano vyras – fizikas, „nėra apdovanotas bendravimo dovana“. Kai skambina man, tik porą minučių gali pakalbėti. Vyras irgi priprato pirma vaiką matyt, aš jį taip pripratinau, mes gyvenam pagal vaiko režimą ir miegam visi vienoj lovoj.

Iki šiol nenorėjau iš namų išlįsti. Pas mamą važiuoti liūdna, labai tėčio trūksta, nuo jo mirties praėjo tik metai ir kelios savaitės. Visą šilumą vaikystėje gavau iš tėčio. Mama labai keistas žmogus. Kiek atsimenu, vis gąsdindavo mus, kad mirs. Aš bijodavau. Iš pradžių man tarsi nebuvo taip sunku, dabar jau aišku, jog tėvo niekur nėra ir tikrai nebebus. Užsakau už tėtį mišias, bet to nepakanka, širdis vis tiek nerimsta. Kai tėtis mirė, atrodė, kad tą trūkumą vaikas užpildė. Visiems sakydavau, jog vaikas padeda užsimiršti, net neverkiu. Į vaiką žiūriu ir matau tėtį – va tėčio rankos, tėčio kojos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)