tekstai.lt

Julius Keleras. Poezija

 


Julius Keleras
Julius Keleras
 

 
kol atsivers jūra
 

turiu dar laiko, kol atsivers jūra,

kol kažkas atrakinęs mano duris

nebeatsiprašys,
 

kol dulkių sluoksnis virš knygų

bus storesnis už kamuolinį debesį,

ir nieko nebeatsiminsiu

 
turiu dar laiko,

kol du lašai lenktyniaus lange,

ir nė vienas nebus pirmasis

 
 
 
žemutiniam Pavilny.
traukinių stebėjimas
 

bėgių sandūrom leidžias vanduo, tai lietus

renkas poilsio vietą, ten, kur jo nepasiektų

 

aušra nei bet koks atokus siluetas

geležinkelių sankryžoj, ten, kur mes

gulėm pavargę ant žemės

 

kur mes klausėm kaip traukinį gena

atsilikusių vėjų banda

 
 
 
kenotafas vaikystei
 

vaikystės rajonuose švinta, aušra čia

nėra netikėta, kur basos kojos

prisimena žemuogių gėdą, užspaustą

tarpupirščiuos, paupio zonas, pelkes,

neerotiškas statybų aikšteles

su storalūpėm kranininkėm,

dulkių debesis ir balas,

godžiai geriančiomis karvelius

 

vaikystės rajonuose vis dar suka

ratus tas nuogas, nematomas

angelas, tiksliau – angelė, dailiai

supintom septintokės kasytėm,

kurias kasmet vis permuša

lapkričio lietus ir atmintinai

išmoktas, pasikartojantis vėjas

 

vaikystės rajonuose mes žaidžiam

„herbą ar skaičių“, priverstinių darbų

katorgose kalam formules

ir linksniuotes, ieškom išeičių

iš painių vaikystės koridorių,

kurie ima ir pasibaigia

kaip kažkieno kito kvėpavimas

 
 
 
iš tamsos. tunelis
 

tai krūties išlinkimas, briaunos

paslaptis, prarasto miesto

detalė, pagaliau išvydusi šviesą

 

vėl sugrįžta naktis, kurioje

atsišvies du dulkėti keleiviai

užmigę prieš pat paskutinę stotelę

vos prašvitus. sausis

 

sniegas pavargsta būt baltas

ir tepas lėtai – tyčia, kaip vaikas,

panoręs bandyti purvo spalvas

ant švarių marškinėlių

 

ir veidrody jau ne save pamatai –

kitą, kurį kažkodėl dar vienas

rytas atsargiai prikėlė

 
 
 
rytas. prie lango. muziejuje
 

ar tu esi drugelis, ar balandis,

šešėlį metantis, taip kraujas spindi,

lašėdamas tolyn, ir vario indą

muziejuje paliečia Arlekinas

 

tačiau tuo tarpu jis ir pats

negyvas, jis tik žaidėjas,

kraujas jo neklauso, jis svetimasis,

ir todėl neklausiu, ką jis čia daro

 

ir tegul sau plaukia tas garlaivis

ramiai per ramią upę, kol

kraujas laša, siekdamas nebūti,

o Arlekinas skendintis žaidimuos

 

dar žavi minią, kol šiek tiek,

truputį užkliudo indą, jis

sušvinta, išgąsdina balandį ant

palangės, drugelis kyla

 

ir visiems užtenka šio ryto:

amen, duok man,
duok man
savo ranką
 
 
 
saujos, sugniaužusios vasarą
 

poezijos knygos turi būti

mažos ir plonos,

kad jose tilptų tik vienas

gyvas drugelis
 

viena svetima ašara, vienas

vaikystės triračio šuolis,

atsiplėšiant nuo kalno, vienas

neatplėštas žvilgsnis

 

palengva slystant tavo

suknelei, koks nors keistas

rytmetis, filmas, kurio

nežiūrėjom dviese
 

fikuso siluetas iš anų dienų,

ano, turbūt nesamo laiko,

šešėlių tvirtovės, atspindžių

ir aidų okeano, ir, žinoma,

 

saujos, sugniaužusios vasarą

 
 
 
grįžtantis naktį
 

laiptinėj taip tamsu,

kad širdies nebelieka,

lipant laiptais
 

tie, kurie nieko nelaukia,

čia yra laukiami, tie,

kuriems nebereikia žvaigždynų

 

bičiuli, esi patekęs į spąstus –

tarp ten ir čia, tarp

dabar ir niekur
 

nekalbėk, čia balsas

nieko nereiškia,
čia tylos poligonai
 

rankų, sudėtų maldai,

čia niekas nemato,

netgi katės, jos eina žemyn

 

jeigu tau pasirodys,

kad jau užlipai,
patariu grįžti
 
 
 
eilutė. miestas
 

pasilenk prie eilutės, kol jos nenuplovė lietus,

kol lietus nenuplovė Antakalnio kedrų, o vynas

liko laukti tos šventės, kurioj jau mūsų nebus –

ten suspės tiktai tiltai, albumai, smėlynai

 

pamiršai, kad kasdienis medus tampa įpročiu,

svorio jėga pasitraukia toliau, į pirštams nematomą tylą –

ir brėkšta atsibudusio veidas, jam tenka kitas

dangus, ir kita pabaiga niekados niekada nenutyla

 

ką paliksi? ką meilės žaidimuos atras kitas

kūnas? šešėliais vos pridengtas miestas? eilutėje

liekantis laikas sustabdys jį akimirkai, kol kitas

vaikas peršoks upelį ir jų vasara baigsis staiga

 

pasilenk prie eilutės, kol jos neužstojo dangus,

kol dangus neužėjo ir laukas neskendi šešėly,

kol dar atviras langas, ir dar nelyja lietus,

pasilenk prie eilutės ir matysi, kaip lėlės

 

užmiega laimingos mergaičių skreituos

ir drugelis praranda pusiausvyrą, lenkdamas

miestą, o toliau, gerokai toliau kregždės

piešinį gyvą virš marių nubraižo

 

ar dar reikia sakyti? pasilenk

ir tave susapnuos tavo miestas

tarp upių, tavo Rexus –

tavęs nepažįstantis laikas

 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)