tekstai.lt

Vytautas P. Bložė. Poezija

Vytautas P. Bložė
Vytautas P. Bložė
 
Kalbėsiu nutildamas
 

kad likčiau tik tuo, ką pasakiau

potekstėm ir mįslėm, kad likčiau gyvas

kuo neatsivėriau (neišdrįsdamas) ir ko neužčiuopsi raidėse ir

pajautose, kylančiose iš po-

smų

prikąstose lūpose, ko niekas-niekur-niekad

nebeišgirs, man – nutylant:

ar, sakyk, turiu teisę?

 

naktinio paukščio šešėlis neatstodamas

lydi klykaudamas mus, klaidžiojančius

pasiklystančius tarp pušų ir pusnynų, tarp šešėlių

 

jaučiu jį, girdžiu jį būtent tuo, kuo rašymais

neišsakiau, ką nutylėjau, nes jie ne šio pasaulio: paklausyk                                                                                                                      manęs

aš dabar tau kalbėsiu nutildamas

 
 
 
Prie liūtų duobės
 

nešu savo kryžių, po tiltų kaukolių gairėm

bet čia sliuogiama (po lietaus) dirvos paviršium

sveiki sliekai! išsiropštę iš dvokiančios dvasios

(seniau daktarai iš kvapo pažindavo, kuo žmogus serga)

 

kuo sergam? tikrai, kuo sergam? dausų ilgesiu?

kuo sergam, kuo negaluojam nakčia prie

atviro balkono? šiąnakt vėtra, žvangina stiklus balkone

kur ant padėklo – dvi širdys, o – sapne – mes prie liūtų                                                                                                                            duobės

 

ne ne, ne princesės pirštinaitė, tarsi netyčia iškritusi iš jos                                                                                                                rankų

į liūtų duobę. Princesė meldžia, prašo pakelt jai pirštinaitę

ne ne, čia ne garsioji baladė. Tik mano kaklajuostė, kurios                                                                                                niekad nenešiodavau

saugodamas atsisveikinimui, juoda kaklaskarė, skirta                                                                                                       pagrabo apdarui

 

klausyk širdies, ji ilgisi, klausyk paukščių

klausyk (palapinėse) valiūkautojų, klausyk viesulo ūžesio

liko tik dvi dienos (iki spektaklio finalo), dvi dienos (iki

liūtų duobės): pempių kiaušinėliai rasti

 

ankstyvam lizde, o jis – plikas arimas

 
 
 

 

Kurią sapnuoju kas naktį

 

netiki manim? gerai, tada tylėsiu

slėpsiu netiesą, bet ir tiesos nesakysiu

aguonos žiemą – tuščiavidurės, išbyrėjo grūdeliai

bet ir pasisėjo (jeigu gyvas, pieno puta)

 

aguonų pienas, baigiant pasninką: vaikų ir mergaičių

žaidimai – lydyt vašką, kurs varva ir stingsta, regi?                                                                                                                                       atpažįsti

dvi mūsų galvas? tvorų žiogrių glėbys – pora ar liška? iš                                                                                                                kurios pusės

šunelių amsėjimas? piršliai piršleliai? aploja mus

 

tai širdžių tvinksniai, ne ne – katutės

toli toli, girdi? prie žvakutės, kur miršta

našlaitėlė, gležna gėlytė, nimfetė, ją mylėjau

kartojau ir kartojau: sudie. Paskutinįsyk

 

tariau sudie. Kūčių vakarą. Ir ji mirė

baltą Kalėdų naktį, kad prisikeltų

Dievo suvokimu, Jo regėjimu, išsilaisvinimu

iš metų ciklo, girnapusės džeržgesio, pakopų įvijų

 

kad dingtelėtų: saulė! ji grįžta, saulė

kurią sapnuoju kas naktį

 
 
 
Smala
 

eina mergaitė plentu, eina plentu

sulytos jos kasos, šlapi plaukai

suka į kapines, užsižiūrėjusi

į mėnulį
 

kur veda šis kelias? šis asfaltas?

kur – pro kryžkeles? pro grakščias kelio

nelyginant skruostų – duobutes? lietus nuplovė blakstienų jos

tušą, jos vardas – nebenuspėjamas

 

lieka tik žvakės, tik žilos kapinių žvakės, tebedegančios

nuo Vėlinių, nuo senovinių, kai atnešdavo vėlėms maisto,                                                                                               alkaniems mirusiems

kurie – dar prisimenam – su visa šeima už stalo – į šviesą,                                                                                                                              švieson

bėk, deganti peteliške, mergaite, tavo meilė – mirtis tavo,                                                                                    tavo meilė – gimimas kito

 

lieka tik varnos virš bažnyčių (nebe prie plento), nyksta ir jos

nebėr arklių mėšlo ant greitkelių

tik strazdanota bitelė – nuo vieno žiedo prie kito –

per visą jos krūtinių pavasarį

 

su mirusiais nesiginčijama, su kurčiais irgi ne

su stebukladariais nesiaiškinama, kaip daromi stebuklai

stebuklas, šaudant į pakelės koplytėlę, įvyko, stribams, įvyko

kai atšokus nuo Dievo kūno kulka nukovė vieną iš tų, kurie                                                                                                                          šaudė

 

dvylikos trylikos metų mergaitė, gal keturiolikos: ant suolelio                                                                                                             prie kapo

užmirštą (paliktą) jos rankinuką – nusinešė varna į lizdą sau

dalijo cigaretes alkaniems varpinės varniukams

nes nebebuvo arklių mėšlo ant plento, nei jų pristovėtose –                                                                          kaip per prancūzmetį – katedrose

 

tiktai jis, jos berniukas, jos mylimasis

ieškodamas ko nors stipresnio, įmetė pagalėlį į skruzdėlyną,                                                                                                               pagalėlį

drožtą, baltą kaip jos apykaklaitė, o kai skruzdės                                                                                                                    apšlapino jį, tą pagalėlį

išsigriebė ir čiulpė, pagalėlį, stebėdamas, kaip jos dirba

 

kaip juda tas mažas pasaulis, žiemą užmiegantis

požemių karalystė (ginklai, karų ir kautynių vėliavos)

bet parvežė iš kapinių jos palaikus ir palaidojo devintame                                                                                        aukšte (žiūrėt žemyn galva)

 

ji niekur nebeina, jokiais plentais

toks dabar jos pasaulis – kaip tos varnos ir tų varniukų                                                                                                            kapinėse prie plento

kur liko jos cigaretės rankinuke

 

tik aš prabėgom paliečiau ją

ir ji atsiduso ir užsimerkė į sieną, kuria varvėjo smala

 
 
 

 

Su vėtros nuplėštais lapais rankoje

 

neįmanau, kaip pamiršt tuos, kurių kruvinos plunksnos

biro iš pašautų krūtinių, iš – aukštų – padangių

ir verpetu vėl kilo: į audros debesis, į

gūdžią naktį, kur tik skausmas, tik skausmas: skausmas

 

dėl viso to, kas atsitiko

dėl viso to, kas atsitiks dar: vardan to

nuplakta širdis tebeplaka, tik impulsus

siunčia ant balto popieriaus, bet pati vargiai visa tuo

 

betiki: tais kadugiais ir erškėčiais

kaip toj šventoj ikonoj, pavogtoj iš cerkvės ir parduotoj

atsitiktiniam praeiviui, kur žiemos atostogų studentai

gurkšnoja už savo jaunystę

 
dega žibintai
gęsta saulėlydžiai

kokia egzocivilizacija čia, tokia ten:

mano delnai jaučia civilizaciją šią be pirštinių

 

glostant svetimo kūdikio – berniuko – galvą

kuriam aš (savo gimimo dienos proga) padovanojau                                                                                                               suomišką peilį

kad niekad jis nepersipjautų sau (kaip kad

aš) gyslų, bet kad – pakirstų liepsną

 

kurioj degam (išlikdami šalti kaip akmenys), liepsną

kurioj mirštam, bet išliekam gyvi

kad mirtume, mirtume – kasdien iš naujo, iš naujo

prisikeldami: su vėtros nuplėštais lapais rankose

 
 
 
Supratimas
 

naktis, žiburiai ir žvaigždės, aukštai ir toli, o čia –

išpilto asfalto duobė (šalia geležinkelio), vėstanti masė,                                                                                                            aptverta tvorele

bus liejamos mirtys: lėks keliais, traiškomos padangų,                                                                                                               pirmyn-pirmyn

pirmyn-laikas-pirmyn-padangė
 

vienas girtas žmogus

dainuodamas panosėje kažką, peršoka pasipainiojusią po

          kojom tvorelę ir žengia per stingstančio asfalto duobę

pluta lūžta, ima klimpti kojos: mynimas, mynimas, mynimas

o paskui ir pagalbos šauksmas: į žvaigždes, į tamsią naktį,                                                                               toli nuo geležinkelio, nuo stoties

 

pamažu gilyn ir gilyn

asfaltas jį siurbia

jis jau išblaivėjo ir supranta, kas įvyko

ir kuo visa tai baigsis

 

jau užkimęs, ir vis dar šaukia

jau Grįžulo Ratai atvirto, jau Šienpjoviai blėsta

aušta, ligi krūtinės jau, asfaltas vėsta

jau nebegali šaukti, jau ligi kaklo, kojos pasiekia dugną,                                                                    galva virš asfalto, vos vos alsuoja

 
tada šuo

šuo sustoja ant duobės krašto, pamato žmogaus galvą                                                                      viršum asfalto duobės ir ima loti

loja neatsitraukdamas, Švenčionėlių stotyje, pakrašty, prie

            kraštinės linijos į nežinią, kur tiesiami plentai per

                                                   pačią draustinio širdį
šuo loja
 

rytą kareiviai, jauni vyrai, ateina iškrauti vagonų

švinta, loja šuo, ko jis loja tenai toli, antrinių linijų pakrašty?                                                                                           ką jis ten rado?

ir vienas kareivis nueina pasižiūrėti

ir mato: žmogaus galva viršum asfalto duobės, ir nuveja šunį

 

paskui dvi lentos, storos, per duobę, vyrai sustoja ant jos,

susirenka žiūrovų minia, įvykis, prasideda

traukimas aukštyn, atgal, į šviesą, iš naktibrokštų

bet jau dvigubai lėčiau, asfaltas atvėsęs, greičiau negu                                                                                        nutruks galva, negalima

valandų valandas, iš lėto, kyla žmogus iš moderniškos akivaros

 

paskui jau lig pusės, jau ima kalbėti, žmonių minia, giminės                                                                                ir artimieji, kareiviai

traukia toliau, jau pasiekia kelnes, nupjauna diržą

ir ištraukia: nuogom kojom, nuogais organais, žmogų jau gyvą

žmogų dar gyvą, jau blaivą

 
 

ir tik šuo, nuvarytas, išgąsdintas, žiūri iš tolo

žiūri iš tolo, kaip išauga žmogus

iš galvos vėl pavirsta jis rankom, pilvu ir kojom

kurios vėl spardys jį, girtos vėl peršoks tvorelę

kad įklimptų vėl į
kad įklimptų vėl į

ak į save į save mes įklimpome amžiams

 

amžiams: mūsų niekas nebeišgelbės

nei kareiviai, nei šunes

rašau tai apie tave ir save, tikras žmogau

kuriam taip buvo nutikę ir kuris gal skaitai šias eilutes

bet man taip yra jau:

mano galva viršum visko

ir apačioj aš nuogas

žmogus: toks koks gimiau

 

ir randa mane šuo ir ištraukia kareiviai

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)