Rašydamas šį rašinį neturiu jokios aiškios vizijos ir numatymo, kaip baigsis rinkimai, kaip išrinktieji susidėlios valdžios postų pasiansus, į kurią pusę ketveriems metams nukryps mūsų valstybės ir kasdienio gyvenimo trajektorijos. Gėda prisipažinti, bet šįkart neįtikėjau, kad šioje „vargo vakarienėje“ mano pilietinės sąmonės likučiai ir veiksmai galėtų ką nors lemti ar pakeisti. Aišku, norėtųsi, kad būtų geriau gyventi, kad sumažėtų neteisybės, melo ir skurdo, kad žmogus pasijustų laisvesnis, oresnis ir protingesnis, kad padaugėtų mūsų valstybėje morale, o ne kokia nors prastumta įstatymo pataisa grįsto teisingumo, kad piliečio darbai ir idėjos ką nors lemtų bendrojo gėrio kūryboje.

Per pastarąsias kelias „petiletkas“ pamatėme begales situacijų ir siužetų, kurie paprastam piliečiui (yra ir nepaprastų) nedviprasmiškai parodė jo vietą valstybės sąrangoje. Ta sąranga nuo tarybinių laikų ne kaži kiek pasikeitė, o ir ar galėjo pasikeisti, kai jos keitėjai, pertvarkytojai ir perstatytojai buvo ta pati nomenklatūra, tik vietoj antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino stojo vietiniai klanai su „savais“ sekretoriais, instruktoriais ir politrukais. Jei netyčia būtų mums nenusišypsojęs likimas įstoti į ES ir NATO, neabejoju – demokratijos kokybe nesiskirtume nuo Baltarusijos ir, kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas prieš 90 metų, galėtume kurti tvarią Litbelo valstybę. Beje, ironijos čia nedaug. Iki Baltarusijos nuo mirusio rėžinio Mielitilčio kaimo (numarinto Ignalinos žemėtvarkos planuose), kuriame vasaroju, iki Baltarusijos – vos šeši kilometrai. Vietinių liksi nesuprastas, jei pastebės tave perkantį gretimo kaimo parduotuvėlėje „Kento“ pakelį, lietuviškos degtinės butelį, ar kai sužinos, jog važinėji į automobilio baką prisipylęs lietuviško dyzelino. Gūžčios pečiais: „Miesčionis, išlaidūnas, o gal pusprotis? Viską juk galima įsigyti dvigubai pigiau, na ir kas, kad Made in Belorus.“

Kad ir kokiu puspročiu laikytų, vis dėlto pasišnekėti su miesčioniu jiems maga. Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penkeri metai pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą, po vienos tokios užstalės, grįždamas namo mišku „po tiesumui“, pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. Na o po antros stiklinaitės atšyla, prasideda labai rimta kalba: „Prie ruso buvo geriau.“ – „Kas buvo geriau?“ – klausiu. „Benzinas – 7 kapeikos“, – visados toks pirmasis jo argumentas. „Ta jūsų Nepriklausomybė sugriovė mūsų tarybinį ūkį, nieko nebeliko – nei bandų, nei fermų, nei traktorių, nei kombainų nei traktorių, už pieno litrą man dabar moka 30 centų.“ Ir kuo toliau, tuo stipresni ir nesugriaunami jo argumentai. Iš tikro nieko nebeliko. Fermų grebėstai nuplėštais stogais, baigiančiom sugriūti, išsinešiotom plytų sienom, svėrių laukai, kultūrnamis išdaužytais, lentom užkaltais langais – visai kaip po karo bombardavimų. Jokios investicijos iš Centro ar iš rajono čia neatėjo. Niekas nepasirūpino, kad, suirus vienai infrastruktūrai, būtų sukurta kita, pažangesnė, lankstesnė. Neliko jokios, tik kartą per dieną pravažiuojantis pienvežis, surenkantis pusvelčiui pieną iš prasigėrusių pakelės žmogelių, kurių ūkininkais pavadinti neapsiverčia liežuvis. Mintyse įsivaizduoju, ką jis toliau svarsto : „Kokią naudą turiu iš tos Nepriklausomybės? Buvau visų gerbiamas elektrikas, nei sąjūdietis, nei partietis, jokia nepriklausomybė man nė nesisapnavo, vaikus leidau čia pat į aštuonmetę, kurią uždarė, ramiai galėjau miegoti, nes žinojau, kad rytoj bus kaip vakar. Vagnoriaus „ekonominio stebuklo“ laikais „sudegė“ mano santaupos – 40 tūkstančių rublių, o kas bus rytoj, kai neduokdie vaikai užsimanys važiuoti į Vilnių, į mokslus, kas bus su mumis visais?“ – „Cypsit, oi cypsit jūs miesčionys, driežiukai, su savo Nepriklausomybe, kai uždarys Ignalinos atominę“, – piktdžiugiškai šaiposi iš manęs Eugenijus. Mėginu prisiminti, kaip prieš gerą dešimtmetį mes, inteligentai, susidūrę su panašiais argumentais, mėgindavome aiškinti Nepriklausomybės privalumus: „Mes – nepriklausoma valstybė“ (šiandien tenka suabejoti), „visi lygūs prieš įstatymą“ (ne visi), „rinkos ekonomika, sveika konkurencija, lygios galimybės“ (nieko panašaus – stambaus kapitalo ir monopolijų siautėjimas), „socialinis teisingumas ir solidari pilietinė visuomenė“ (nei vieno, nei kito), „žodžio ir saviraiškos laisvė, cenzūra uždrausta“ (mutavo į dar rafinuotesnę cenzūrą), atviros sienos ir laisvas piliečių judėjimas (va čia tai tikra tiesa – laisvės privalumais pasinaudojo kas trečias ir dėjo į kojas nuo lietuviškos Nepriklausomybės).

Pats sau šiandien įsakinėju: išjunk televizorių, radiją, internetą, jokiu būdu nepirk ir neimk į rankas gatvėje dykai dalijamų laikraščių, popierių ir lapelių, geriau į gatvę neik, nes tikrai sutiksi tokį, kuris neišjungė, žiūrėjo, pirko, ėmė ir gavo užkratą. Dabar jo akyse sustingęs nerimas ir kraupios ateities nuojautos. Jis būtinai ims tau ūžti galvą, skleisdamas kankinančius jo užnuodytą sąmonę mitus, kuriais persisotino, bet iš to voverės rato nesugeba ištrūkti. Jis išsigandęs nuolatinių bauginimų apie dar didesnius kainų šuolius, energetinę priklausomybę nuo vieno neprognozuojamo tiekėjo, pasaulinę finansų krizę, naują šaltąjį karą ir didėjančią III pasaulinio grėsmę. Stop. Ką reiškia visas šis bauginančių nuojautų ir vaizdinių rinkinys? Jis, be abejo, kaži kam turėtų būti naudingas. Jei šios grėsmės būtų neišvengiamos, slenkančios ant mūsų kaip koks ledynas ar tiksliai apskaičiuotas susidūrimas su artėjančia milžiniška kometa, tie, kurie paskaičiavo ir turi tikrų žinių, visomis išgalėmis stengtųsi jas nuo visuomenės nuslėpti, kad žmogaus nevarytų į paniką, siaubą, depresiją ir neviltį. Elgiamasi priešingai. Tai taktika įvairaus plauko strategų, kurie gerai išmano, kaip manipuliuoti įbauginta žmonių sąmone, kad visuomenė mūru stotų už jai pačiai nenaudingus sprendimus. Sunkias moralines pagirias ilgus metus dar turės kentėti Rusijos žmonės dėl agresijos Gruzijoje, mūsų vaikai nepasakys mums ačiū, kad atidavėme energetikos ūkį į miklių prekijų, monopolistų rankas. Valdžiažmogiams eskaluojant esamas ir menamas grėsmes ir pseudoidėjas, užhipnotizuota visuomenė nė nepajuto, kad tuo pat metu plaukuota ranka įlindo į jos ir valstybės kišenę.

Anądien Vilniuje beldžiasi į mano duris kaimynė su chalatėliu ir šlepetėmis. Užeina į kambarį lyg tarp kitko pasišnekėti apie netvarką kieme, sulaužytus vartus, sprogstančias namo sienas, vandenį, kliokiantį pro kiaurus čerpių stogus. Sakau, – galiu parašyti prašymą ar pareiškimą miesto savivaldybei, o kitu sakiniu griaunu jos iliuzijas, kad niekas nuo to nepasikeis, neatvažiuos geras dėdė su naujomis čerpėmis, neatskris malūnsparnis ir nedalys vaikams nemokamai „eskimo“ ledų. Trainiojuosi apie savo kompiuterį, leisdamas suprasti, kad mūsų pokalbis baigtas, tačiau ji stovi tarpdury ir net neketina išeiti. Pasakoja apie mirusius namo gyventojus, kaip jie gyvenę anksčiau, kaip laikas ir nauji santykiai suardė kiemo bendruomenėlę ir kad dabar jau nebelikę su kuo pasišnekėti. Tiesą pasakius, ir aš vos ne dešimtmetį buvau svetimkūnis, vengė manęs, kol nepasidariau kiemo raštininku, mat namo gyventojai puslenkiai, baltarusiai, žodžiu, nedideli lietuvių kalbos žinovai. Visi skrupulingai renka savo popierius – raštus, sutartis, kvitus, notarų pažymas, mano – keisis laikai, žiūrėk, ir prireiks. Atneša, dėsto savo problemas ir sako: „Parašyk“, – kartais į teismą, kartais į Savivaldybę ar net į patį Seimą. Kartais ir parašau. Kaimynė su šlepetėmis stovi tarpdury ir suprantu, kad ji neketina išeiti, kad dar turi kaži kokių svarbių klausimų. Po pauzės klausia: „Tu protingas žmogus, rašai į laikraščius, pasakyk mums, ką dabar rinkti? Ko tik nerinkom, visi apgavo.“ – „Taip, iš tikro nėra kaip pasirinkti, kai visi labai geri, visi susirūpinę paprastu žmogumi, visi nori padėti. O, kiek daug gerų žmonių atsiranda Lietuvoje prieš rinkimus. Pridygsta kaip grybų. Šiemet net 1600 geresnių ir kilnesnių vienas už kitą alt-ruistų“, – ironizuoju. Kaimynė net nešypteli. Ji, kaip ir tas Mielitilčio Eugenijus, iš tos pačios nebereikalingos, užmirštos, atlikusios Lietuvos, nesvarbu, kad gyvena ir skursta Vilniuje, vis viena lygiai „taip toli nuo didžiojo kunigaikščio“, – kaip viename eilėraštyje parašęs Vytautas Bložė:

Kiek pavažiavus, vienas tarė:

– Bėk... Tik palik kailinius. Kad nereikėtų lopyti.

Kojos klimpo į sniegą.

Išsižiojęs rijo burna šimtmečiais kvepiantį orą.

Vyrai iš rogių paleido keletą šūvių.

Žmogus bebėgdamas susirietė.

Paėjo dar keletą žingsnių.

Suklupo. Nuleido galvą.

„Taip toli nuo didžiojo kunigaikščio.“

O ir mes patys, žmogeliukai, kuriems pernai buvo suteiktas „garbingas“ meno kūrėjų statusas, ar skiriamės kuo nors socialinėje valstybės piramidėje nuo Eugenijaus ar mano kaimynės? Kaip buvome, taip ir likome pačioje papėdėje. Visi gerai prisimename, ką apie kultūrą šnekėdavo premjeras ir prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis kartodavo: „Pastatysim ekonomiką ant kojų, tada pasirūpinsim ir kultūra. Ekonomika iki infliacijos šuolių augo neįtikėtinai sparčiai, bet kultūrai ir toje sferoje dirbantiems „patriotams-idiotams“ pragyventi darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Pirmiesiems kantrybė trūko mokytojams. Ir iš tos pačios „pažadukų“ valdžios kaip iš gausybės rago pasipylė kaltinimai egoizmu, prasidėjo teismai, destruktyvus profsąjungų skaldymas, grasinimai, mokytojų ir direktorių priešinimas, bet mokytojai laimėjo. Kultūrininkai to niekaip neįstengtų padaryti. Ir ne todėl, kad neturi sukūrę vieningos profsąjungos, bet todėl, kad jie gali streikuoti kiek nori, mirti badu, tačiau niekam nuo to galva neskaudės, mat ten, Olimpe, yra įsivaizduojama, kad valstybė ramiausiai gali gyventi ir be tų irzlių kultūrininkų. Na dėl akių ir šventos ramybės įkūrė kelis šleivus kreivus, nuolatos tuščius arba pustuščius fondus, neva kultūrai ir kultūros sklaidai remti. „Gerieji“ dėdės ir tetos, biudžeto raikytojai, patrupina į tuos fondus juokingai menkų trupinėlių, nubyrėjusių į pastalę po didelių puotų ir didžiųjų pyrago raikymų. Kultūros sistema ir politika nuo sovietinių laikų iš esmės nepasikeitė nė per nago juodymą. Jokių sisteminių ar struktūrinių permainų per ištisus dvidešimt metų šioje srityje nevyko. Kultūra kaip buvo, taip ir liko išlaikytinė, priklausoma tik nuo kokio nors ministerijos sekretoriaus ar ministro užgaidų, meilių – nemeilių, draugelių ir pažinčių rato, fiktyvių konkursų ar parinktų fiktyvių anoniminių ekspertų valios. Klampynių klampynė.

Mano viena pažįstama dailininkė prieš kelerius metus numojo ranka į visas tas valstybines institucijas, neva sukurtas rūpintis kultūra, profesionaliuoju menu. „Tas projektų rašymas, atsakymų laukimas – visiškas šnipštas, nervų gadinimas ir tuščias laiko gaišimas, – nusprendė ji ir nusipirko didelį šunį. – Dabar turiu dirbtuvėse du šildytuvus: „buržuiką“ ir šunį, su kuriuo miegu po viena antklode. Ir man visai nebesvarbu, kils ar kris šilumos kainos, šilta ar šalta bus žiema, nes jokiais „šiluminiais vamzdžiais“ nesu prijungta prie valdžios katilinių, kaip prijungta didžioji dauguma mūsų valstybinės prieglaudos gyventojų.“ Štai kokia optimistinė pabaiga. Pirkim visi po šunį.