tekstai.lt

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui. Alberto Zalatoriaus 75-mečiui

 

Septyniolika naujosios Nepriklausomybės metų – labai daug vieno žmogaus, taip pat ir vienos tautos gyvenime. Tarpsnis ilgas ir literatūrai; pradžioje stabtelėjusi, greitai ji atsigavo, plėtėsi ir koncentravosi, į pagalbą telkdamasi teorinius samprotavimus ir laisvėje pažinti galimą kitų literatūrų patirtį. Kaip ir visada – laisvės vėjų įtemptos burės skubinosi kuo greičiau tolti nuo kranto į didžiuosius vandenis, į kitas pakrantes. Iš ten vienos burės savo keleivius atgal plukdė greičiau, kitos užtrukdavo, atgal grįždamos ne tik su naujomis kūrybos koncepcijomis, bet ir su anų krantų žmonių įpročiais, kūno ir dvasios drabužiais. Pamename arba esame matę senose nuotraukose – apsivilkę bostoniniais kostiumais, užsidėję iki tol niekad neturėtas skrybėles ir mažumėlę sukeitę kojas… Pasižiūrėję – ne į nuotraukas, o į gyvus sugrįžusiųjų eksponatus – tuometiniai mūsų žmonės stipriau ant kaktos spausdavo kepures ir tvirčiau susisegdavo milinių švarkelių sagas. Ir ne vien dėl kokių nors gilumoj tūnančių ambicijų – bostoninių drabužių gimtinėj kol kas nelabai buvo iš kur paimti.

 

Šiandien – imk kiek nori! Tačiau jei užsigeisi anų laikų milinuko, teks pavargti, jei kur nors ir rasi, tai bus ne mūsų ėrelių vilnos, bet jau kokiais nors laivais pargabentos iš anų pakrančių… Prisiminkime ir dovanas iš priverstinių ir laisvų kelionių į vieną raudonžvaigždę sostinę, iš kur buvo atsivežta geležim surakinta teisė išstoti iš broliškų sesių glėbio… Ir pamokymų, koks turi būti socialistinio realizmo literatūros herojus…

 

Vis iš svetur ar svetimi.
Gana šito sociumo!
 

Mintimis perbėgęs septyniolikos metų naujosios Nepriklausomybės laiką ir to laiko mūsų literatūros nuotraukas pamatai: jau tikrai toli anieji metai, kuriuos dar didelė dalis vyresnės ir senosios kartos žmonių gyvenome! Ir taip pat, jei žvilgsnio neprievartauji jokiomis išankstinėmis nuostatomis, pamatai, kad anų metų mūsų literatūros milinukai nebuvo tokie nedailūs, turėjome labai gražaus drabužio, gerų senamadiškų ir madingų siuvėjų. Turėjome ir vaikystėje milinukais vilkėjusių modernių literatūros drabužių vertintojų.

 

Šių metų spalio ir lapkričio dienomis vieną iš jų – Albertą Zalatorių – minėjome.

 

Atsisveikindami su tais, kuriuos išlydėjome ir kasmet išlydime Anapus, sakėme ir sakome, jog jų neužmiršime, bet laiko švinas nesiliauja sunkėjęs ir vis giliau grimzdęs į miglotą gylį. Iš ten į šiuolaikinius sambūrius ar į vienatvės šėtras parsišaukiame artimiausius, mylimiausius, tuos, su kuriais esame susiję ne vien giminystės, bet ir kūrybos, idėjų, žmogiškumo gyslomis, nes buvo, yra ir bus žmonių, šalia kurių gyvenimas darosi įdomesnis, gyvesnis, kokioje nors įgrisusioje beprasmybėje tų žmonių dėka jis tampa jaukiomis ir viltingomis būties salomis. Į tokią salą daug metų mūsų literatūros sąmonę plukdė talentingas lietuvių ir kitų literatūrų skaitytojas Albertas Zalatorius.

 

Šiemet, gruodį, bus jau aštuoneri nuo jo mirties.
 

Motinos viltingai taikytas į kunigus, pats lengvai perpratęs matematikos ir geometrijos formules ir galvojęs išmokti architektūros meno, ėmė mokytis literatūros perskaitymo meno, atsidėdamas lietuvių beletristikos studijoms. Potraukis architektūrai, kūrinio formos jutimas buvo tikrai prigimtinė dovana, padėjusi matyti kūrinio visumą ir svarbiausia – jo prasmę. Savo raštuose ar kalbose ne itin mėgdamas vartoti daug įmantrių žodžių, sakydavo: perskaitau kūrinį ir klausiu: ar norėčiau gyventi to kūrinio gyvenimo lauke?

 

Viešąjį literatūros žmogaus kelią pradėjęs „Literatūros ir meno“ savaitraštyje sovietinio laiko septinto dešimtmečio viduryje, Albertas Zalatorius per tuos keturis dešimtmečius tapo ne tik iškiliausiu beletristikos vertintoju, bet ir labai ryškia mūsų kultūros asmenybe, kuria buvo (ir tebėra!) galima pasikliauti, kai susidurdavom su rafinuotomis, painiomis ano meto gyvenimo, idėjų ir kūrybos klastomis. Ne sausas, svetimų minčių prisigaudęs literatūrologas, bet tikras dvasios intelektualas, jis buvo stiprus traukos taškas, asmenybė, įsiliejusi ne tik į literatūrinę aplinką, o ir į visą iš sovietizmo čiauptų besiveržiančią visuomenę.

 

Ne vienam 1956 metų Vilniaus universiteto lituanistui jis įsiminė nuo to sykio, kai per moksleivių atostogas kartu su kitais mokytojais iš rajonų buvo pakviestas susitikti su pirmakursiais studentais. Pas studentus jis tada atvažiavo iš Varnių, kur mokytojavo. Tas dailus vyras tuomet mums, pirmakursiams, gražia ir labai logiška kalba sakė: nemanykit, kad provincijoje nėra žmonių, su kuriais galima protingai pasikalbėti. Lavinkitės ir galvokit, ką baigę mokslus pasakysit ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Provincijos mokytojo kalbėjimas įsiminė dar ir todėl, kad jau po daugelio metų, kai Bitė Vilimaitė, Albertas Zalatorius ir aš buvome vienoje Žemaitijos mokykloje ir kai susitikime su kelių aplinkinių mokyklų mokytojais paklaustas, kodėl paliko mokyklą ir išvažiavo į Vilnių, Albertas Zalatorius greitakalbe atsakė: nenorėjau pasidaryti provincialu, kokiu tampa dauguma mokytojų! Regis, tada jis buvo pajutęs klausiančiojo priekaištą, kad va čia dabar gudrus šnekėti, bet pats tai pabėgai…

 

Ta jau nutolusi šiurpokai drąsi smulkmena rodo sąmoningą Alberto Zalatoriaus apsisprendimą eiti tolyn, nes jis pajuto, kad tokiam žingsniui jėgų užtenka. Apsisprendęs ėjo tvirtai įgydamas vis didesnį autoritetą, o sovietiniams ideologams keldamas nerimą, gal net ir baimę. 1989-ųjų pavasarį Lietuvos mokytojams sakė: „Valdovai visada tik vaizduoja, kad jie bijo minios, labiausiai jie bijo asmenybių, kurios gali minią vesti, o vėliau tuos valdovus pakeisti.“ Savo knygoje „Literatūra ir laisvė“ ne vienoje vietoje pasakoja nemaža istorijų, kaip buvo stengiamasi ne tik jam, bet daug kam kliudyti pasireikšti. Dešimtys anuometinių mūsų literatūros kūrėjų ir šiandien dėkingi, kad autoritetingas ir drąsus literatūros kritikas Albertas Zalatorius jų kūrybą yra užtaręs, pasakęs jai gerų žodžių. Partijos parankiniai negalėjo dovanoti, kad štai nepartinis žmogus su partiečiams aiškiai priešiškomis idėjomis išeina į literatūros vertintojų priekį! Naujosios Nepriklausomybės priešaušryje, 1987 metais, „Literatūros ir meno“ savaitraštis išspausdino tuometinio CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus straipsnį, grėsmingai puolantį kūrybos žmones, ypač Albertą Zalatorių. Tą straipsnį, žinoma, rašė ne sekretorius, vienas jo padėjėjų, lituanistas; kai būrelis Alberto Zalatoriaus bičiulių, gindamas jo teises, parašė sekretoriui viešą laišką, juos susikvietęs kitas aukštas tuometinis CK ideologas ramino, kad gal ir per aštriai straipsnyje parašyta, bet jame daug principingos tiesos, jūs žiūrėkite, žiūrėkite…

 

Netrukus Albertas Zalatorius paniro į Sąjūdžio veiklą, apie kurią jis daug rašo knygoje „Literatūra ir laisvė“. Šis jo gyvenimo tarpas – ypatingai įdomus, pilnas vilčių, nusivylimų ir suklydimų. „Visais laikais veikia vienas dėsnis: už tautos laisvę ir nepriklausomybę, už kultūros pažangą kovoja pasišventę ir gabūs idealistai, bet kol jie džiaugiasi pergale, kovos vaisiais ima naudotis apsukrūs pragmatikai ir jau nebepaleidžia iniciatyvos. Jie būna energingesni, stipresni, nes jėgų dar neiššvaistė nelaisvėje – manevruodami, rizikuodami, ieškodami geriausių taktinių variantų. Taip buvo visur ir visada. Kodėl dabar turi būti kitaip?“ – rašė jis 1992 metais. Tais metais minėjome ir jo šešiasdešimtmetį. Lapkričio 3 dieną tada sveikinome jį Rašytojų sąjungos pirmininko kabinete, šiltus žodžius jubiliatui sakė dabar jau amžinybėje Vytautas Kubilius. Jis turbūt žinojo, o mes ne, kad jau 1976 metais savo dienoraštyje buvo įrašęs: „Kritika gyvena apologetiniu intelektu. Ji neturi kritiško intelekto. Ir tai jos svarbiausia spraga. Kritikos intelektas – tai Zalatorius.“ Pirmaisiais Nepriklausomybės metais išryškėjo gražus Alberto Zalatoriaus asmenybės bruožas: engtas ir stumdytas sovietmečiu, jis draugiškai padavė ranką ne vienam, sąžiningai atsisveikinusiam su praeitim ir pasukusiam į naują ateitį.

 

Šiemet Albertas Zalatorius būtų šventęs septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Buvusio savo profesoriaus ir Lietuvių literatūros katedros vedėjo gimimo sukaktį spalio 29 dieną pažymėjo Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros katedra ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, surengę įspūdingą nacionalinę mokslinę konferenciją. Prasmingo pavadinimo – „Lituanistikos keleivis Lietuvoje ir pasaulyje“ – konferencijoje perskaityta dvylika pranešimų, klausytojams priminusių, koks plačiašakis buvo Alberto Zalatoriaus gyvenimas ir kokie svarbūs jo, mokslininko ir dėstytojo, darbai. Pranešimus skaitė Pedagoginio universiteto dėstytojai, Literatūros ir tautosakos instituto, Šiaulių universiteto, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro mokslininkai ir magistrantai. Pedagoginio universiteto magistrė Ginta Čingaitė prisiminė kadaise Alberto Zalatoriaus pasakytus žodžius studentams: „Su viltimi lenkiuosi jūsų jaunystei.“ Universitete buvo atidaryta Albertui Zalatoriui skirta paroda ir vardinė jo auditorija. Antroje konferencijos dalyje apie Albertą Zalatorių atsiminimus pasakojo jo šeimos nariai, bičiuliai rašytojai, mokslininkai.

 

Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė, žavinti savo giliais įsitikinimais, etinėmis ir patriotinėmis nuostatomis bei noru pakilti virš kitų ir čia pat skaudžia priešingybe – kompleksais ir baime būti nesuprastam, gal net ir paniekintam. Užsimindama apie likimo gniaužtus, ji turėjusi omeny ne tik viską stebinčios ir fiksuojančios sistemos akį, bet ir paties mokslininko charakterį. Jis buvo stoiškas, išdidus, pasitikintis jeigu ne savim, tai savo talentu, darbštumu ir savo žodžio jėga, be galo reiklus – ne tik kitiems, bet pirmiausia pačiam sau. Ta jo charakterio savybė neretai atsisukdavo prieš jį patį nervacijomis, nemiga ir nerimu.

 

Savo auklėtinio gimtadienį paminėjo ir Ramygalos gimnazijos mokiniai ir mokytojai, lapkričio 15 dieną gausiai susirinkę į mokyklos salę. Mažųjų smuikininkių melodija ir čia nuteikė jaukiam pokalbiui ir prisiminimams. Iškilaus ramygališkio minėjime dalyvavo Petras Bražėnas, Vytautas Martinkus, Juozas Aputis. Tomas Vaisieta perskaitė kelis puslapius iš knygos „Literatūra ir laisvė“. Mokytojai, dabartiniai moksleiviai, į minėjimą atėję Alberto Zalatoriaus gimnazijos moksladraugiai ir jo brolis Antanas vilniškiams įdavė puokštes gėlių, ir jos kitądien pražydo ant baltu sniegu nukloto kapo Vilniaus Antakalnio menininkų kalnelyje.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)