tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Gėlės ant svetimos palangės (Vanda Juknaitė. Tariamas iš tamsos, 2007)
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/images/stories/reklama/juknaite is tamsos.jpg

 

alt
alt
      Vanda Juknaitė. Tariamas iš tamsos. Pokalbiai su vaikais. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 175 p.

 

Kankintųsi Vanda Juknaitė su savo studentais pedagoginiais akademinėje kasdienybėje, tai ne: ėmėsi darbo su vaikais ir tineidžeriais. Tiesa čia tokia, kad ir jos studentams teks su jais dirbti. Ir su paprastais, o kaip katram – ir su sudėtingesniais: neregiais, negirdinčiais, gal ir su paties Makarenkos vertais.

Skursta gėlės ant svetimos palangės, nors ji, rašytoja, čia, žiūri, netgi prižiūri, jai tai rūpi.

Jos dialogai… „Anoks čia atradimas, – pasakytų kas. – Na, dialogai kaip scenoj, na, interviu gal…“ Bet V. Juknaitės žanras – tat turbūt, ką rusai dažnai vadina jų vartojamu žodžiu „beseda“. Lietuviškas „pokalbis“ rečiau vartojamas ir turi mažumėlę kitą atspalvį.

Pamenu, kitados užsukom su V. Juknaite (ir dar kažkuo) pas A. Verbą, o jis, Algelis, įsiaudrino ir šaukė:

– Gėriau ir gersiu, tiūtj!

Tie jo riksmai ir bravūra dabar atrodo nelabai ir baisūs, kai šešiolikmetis Aurimas dialogų knygoje sako:

– Vogiau ir vogsiu.

O amžiną atilsį A. Verba laikė V. Juknaitę viena iš geriausių mūsų prozininkių, „bent rimčiausia“.

– Aš pro savo storus akinių stiklus jus visus kiaurai matau kaip rentgenas, ko jūs verti.

Aš rašau gal kiek per daug emocingai, nes V. Juknaitės proza man patinka. Be to, mes debiutavom kartu 1983 metais.

Tai apie ką dar tie dialogai ar pokalbiai?

Trys maži neregiai kaip iš rytietiškos pasakos, ramūs ir stoiški, kalba apie nelengvą savo likimą. Deja, nepermaldaujamą.

Mergaitė sako:

– Kiti išsikrauna kasdien zyzdami ir verkšlendami. O man taip elgtis gėda.

Ji protinga mergaitė.

Nors kai kur V. Juknaitės dialoguose nuskamba ir kiek dirbtinio pakylėjimo gaidelės, bet jų reta, vos dvi ar trys, bet kaip žiauriai iškyla bernioko iš Vėliučionių nepaaiškinama neapykanta motinai, nors ji toli gražu ne pavyzdinga… Taigi mums lieka opus klausimas:

– Kodėl? Kodėl jis taip?

Per LTV „Kultūros“ laidos anotaciją ir per pačią laidą V. Juknaitė, palyginta su Motina Terese, pasijuto, matėsi, kiek sutrikusi. Sutikite, kad šviesios atminties Jurga Ivanauskaitė, pavadinta budistų pranaše, turbūt būtų tarus:

– Kam jūs apie mane taip pasakėte?

Televizininkai galėtų subtiliau sakyti komplimentus. Be utriravimų. Nors… Motina Teresė buvo labai paprasta ir draugiška moteris. Pacituosiu jos eilėraštį, išverstą į daugelį pasaulio kalbų, o aš jį iš prancūzų kalbos į lietuvių išverčiau 1993 m. Motinos dienai:

 

Gyvenimas
 
Gyvenimas – tai proga,
nepraleisk jos.
 
Gyvenimas – tai grožis,
žavėkis juo.
 
Gyvenimas – tai palaima,
skonėkis juo.
 
Gyvenimas – tai svaja,
padaryk iš jos tikrovę.
 
Gyvenimas – tai iššūkis,
stok tiesiai prieš jį.
 
Gyvenimas – tai pareiga,
atlik ją.
 
Gyvenimas – tai žaidimas,
žaisk jį.
 
Gyvenimas yra brangus,
rūpinkis juo.
 
Gyvenimas – tai turtas,
išsaugok jį.
 
Gyvenimas – tai paslaptis,
įsiskverbk į ją.
 
Gyvenimas – tai pažadas,
išpildyk jį.
 
Gyvenimas – tai liūdesys,
įveik jį.
 
Gyvenimas – tai himnas,
giedok jį.
 
Gyvenimas – tai kova,
stok į ją.
 
Gyvenimas – tai tragedija,
priimk ją tokią, kokia yra.
 
Gyvenimas – tai nuotykis,
išdrįsk.
 
Gyvenimas – tai laimė,
nusipelnyk jos.
 
Gyvenimas yra gyvenimas,
gink jį.
 

Ilgas šis eilėraštis, bet šiame kontekste norisi pateikti jį visą.

Žiūrėjau laidą, kurioje dalyvavo V. Juknaitė, Šventojo Huberto dieną, vidudienį. Snyguriavo. Žvėreliai išsiprašė šventojo, kad sniegu dengtų jų pėdsakus visą žiemą, kad lengviau būtų išgyventi… Išmaldavo per medžiotojų šventę, tikrosios medžioklės dieną.

Ką ji pati kalba televizijoje? Savito mąstymo yra Vanda Juknaitė. Palinkėti reikia, kad būtų atkakli kaip Artemidė.

Bet mane kiek nustebino jos vis dar jaunatviškas žavėjimasis egzistencialistais. Gal prieš trisdešimt metų visi Vilniuj žavėjomės. Dabar ne vienas teologas ar katalikiškosios pakraipos literatūrologas laiko juos neką geresniais už komunistus. Vis tiek netikėjimas. Arba tikėjimas tik savimi, bet ne visuma, kuri galbūt ir yra Dievas. Galbūt aš šališkas. R. Gavelis, tarkim, turėjo „bziką“, pasak Antano Ramono, – ateistas buvo Ričardas.

Būkime tolerantiški nuomonių skirtumams, o davatkiškumo V. Juknaitės dialoguose – nė taškelio.

Tad išvada peršasi tokia:

Vanda Juknaitė yra nuoširdi ir rimta, tad galėtų dirbti Holivude dialogų meistre.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)