tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Dainuojančių žuvų Poezija (Almis Grybauskas. Žuvys, 2007)

 

Grybauskas Zuvys
Grybauskas Zuvys
      Almis Grybauskas. ŽUVYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 77 p.

 

Sudėtinga rašyti apie naują Almio Grybausko poezijos knygą „Žuvys“ (2007). Sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pirma, autorius už rinktinę „Apžvalgos spiralė“ (2006) tapo Jotvingių premijos laureatu, o literatūrinės premijos pastaruoju metu daugelio kūrėjų akyse yra praradusios prestižą. Nors premijos paskyrimas verčia suklusti, įsiminti autorių ir labiau pasidomėti jo kūryba, vis dėlto premija nėra tas kriterijus (turbūt niekad ir nebuvo), kad būtų įmanu autoriaus knygą padėti į garbingą literatūrinės lentynos vietą. Antra, skaitydama tokias knygas neišvengiamai susiduriu su kartos klausimu – A. Grybausko poezija atspindi penktojo šeštojo dešimtmečio gimimo kartos, debiutavusios maždaug aštuntąjį dešimtmetį, rašytojų kūrybą ir tos kartos lūkesčius. A. A. Jonynas ketvirtajame knygos viršelyje teigia: „Gera, stipri orios ir stoiškos poezijos knyga.“ Panašius apibūdinimus teko išgirsti ir iš kitų tos kartos žmonių. Knygos vertinimas dažnai priklauso nuo atpažįstamų ženklų ir jų sukeliamo afekto, estetinio jausmo. Kita vertus, tai, kas atpažįstama, žadina atmintį, kelia nostalgiją, dar neįrodo meninės vertės, veikiausiai priešingai – tokiai literatūrai suteikiami pejoratyvinį atspalvį turintys vardai.

 

A. Grybausko eilėraščių rinkinys tęsia mūsų tradicinės lyrikos temas ir rašymo pobūdį. Sakoma, gera poezija nesensta, nors afektas, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar socialinio konteksto, gali kisti. Anot A. A. Jonyno, A. Grybauskas, debiutavęs aštuntame dešimtmetyje, pateko į pastebimiausių poetų gretas, tačiau po ilgokos pertraukos su nauju eilėraščių rinkiniu poetas išlaikąs, gal net suintensyvinąs kūrybinę aistrą. Tačiau kyla įtarimas ir klausimas, kiek toji kūrybinė potencija yra įtaigi ir paveiki šiandieniniam skaitytojui. Ar visada chrestomatinių citatų interpretavimas ir intertekstiniai sąryšiai naujam eilėraščiui teikia estetinio poveikio? Ar, įvilkdamas citatas į aktualųjį socialinį rūbą, poetas nesubanalina, nesumenkina pirminės jų reikšmės? Pvz., eilėraštyje „Regioniniai sapnai“ interpretuojama garsi kinų filosofo Džuangdzi (kažkodėl eilėraštyje vadinamo Čou) frazė: „Ne aš sapnavau kad esu drugelis / tai sapnavo Čou / Ir drugelis nemanė sapnuoti / esąs manimi Vidurio karalystėje“ (p. 41), kuri toliau tekste praranda savo poetinį grakštumą, o gal tiesiog rytietiška frazė vakarietiškame kontekste atrodo it drugelis narve.

 

A. A. Jonyno minima „šiurkšti“ ir „šerpetota“ kalba, kuri suprantama kaip privalumas, dažnai kliūva bei ardo nuoseklų teksto audinį. Vietomis net susidaro įspūdis, kad knyga parengta skubotai ir neredaguota. Pvz.: „Lyg netyčia išpašomi veidai patys brangiausi“ (p. 8); „tolydžio keičiami pamilti spėti paveikslai“ (p. 18); „Nė prieš nė po jo nieks“ (p. 20); „jeigu grįžtų jis į mane dabar“ (p. 55). Pats poetas kalbą suvokia kaip demiurgišką veiksmą ir teikia jai daug reikšmės („ – Ašai visas esu tik žodžiuose. Neturiu jokio kito alibi / Te mane apsaugo kalba Ji – tai mano pasaulio ribos“, p. 58), bet poetinei meistrystei kalbos ištobulinimas yra svarbus kūrimo principas. Gali būti tarmybių, naujadarų, įdomių ir neįprastų formų, tačiau kai kur A. Grybausko poezijai stinga laviravimo kalbiniais niuansais. Tačiau yra eilėraščių, kuriuose autorius literatūrines citatas įtraukia į buitinį kontekstą, o aliuzijas į intertekstus supina ir pateikia taip, kad poetinę raišką įgauna savitas kalbinis žaidimas:

 
Ak gaidau būta linksnių linksmų galūnių –
įsisiūruodavo rods skiemuo skiemenį plaka

ir šauna vytis aukštyn ir kardas dvigalvį perveria...

Dabartės – ant pliko stalo užlūžęs riogso kompiuteris

 
       (p. 48)
 

Karta remiasi panašia skaitoma lektūra, išreiškia ir interpretuoja tuos pačius simbolius, literatūrinius vardus, citatas. Bene geriausiai kartos savitumą atskleidžia jos santykis su trimis tekstais (archetipų rinkiniais) – antika, Biblija ir gyvenamojo laikotarpio socialine aplinka. Šie trys klodai ryškūs A. Grybausko poezijoje. Autorius tarsi Platono dialogo dalyvis filosofuoja aforizmais tapusiomis mintimis – skaito monologus ad se ipsum. Prie šių minėtų klodų dar galima pridėti dialogišką santykį su lietuvių kultūros autoriais (A. Strazdas, A. Baranauskas, Maironis, K. Binkis, S. Nėris, H. Radauskas, B. Sruoga, L. Gira, Bern. Brazdžionis, A. Nyka-Niliūnas, R. Gavelis, J. Kunčinas ir daugelis kitų). Pavardės, paminėtos tiesiogiai arba per netiesiogines citatas, leidžia suvokti autoriaus kultūrinį arealą. Svarbi A. Grybauskui ir tautosaka. Aliuzijų į tautosaką ir kosmologiją turi „žuvų dainos“ – taip vadinasi vienas knygos skyrius („Pradžioj būta vandenų... Tai žuvys – moterys / išgalvojo dainas“, eil. „Pradžia“, p. 52).

 

Įdomu tai, kad autorius nededa taškų ir kablelių, nors didžiųjų raidžių neatsisako (jos atrodo tarsi pakibusios vidury eilutės), kiti skyrybos ženklai – brūkšnys, šauktukas, daugtaškis – išlaikyti, tik daugtaškių galėtų tiek daug ir nebūti. Išimtis – skyrelis „gastronomų šviesa (iš juvenilijų)“, kuriame, galima numanyti, skelbiami ankstesniu laikotarpiu parašyti eilėraščiai. Taigi A. Grybauskas keičia rašymo manierą, tad pirmasis skyrius ir pirmasis jo eilėraštis „Ilgėjantys sakiniai“ turėtų liudyti naują kryptį. Labiausiai kitimą rodo eilėraščio subjekto metamorfozė (eil. „Pervartos“, „Muzika žengiant į vis naujus metus“) – jis įgyja vis stichiškesnį vaidmenį ir archetipiškesnę prasmę, kai supranta „esąs paveldėtojas ir galįs pasitikti Žinią“ (p. 72) bei suprasti, kaip dainuoja žuvys (p. 55).

 

Kartos jausmą iliustruoja atsitiktinai pastebėta pranašo Izaijo knygos citata viename A. Grybausko eilėraštyje: „kiekvienas kūnas žolė“ (p. 12). Šią citatą rasime ir D. Kajoko romane „Kazašas“ (2007): „omnis caro foenum“ (p. 128). Pacituosiu kito eilėraščio pabaigą:

 
Laukinių ančių balsai kilsteli drobės
                                        kampą...
 
Stebėtojo teptuku palietęs dar kartą
                                          užmirštą
ir nelauktoj šviesoj išnyrančią galimybę
pieši valtelę
Gal dar įterpsi ją
Išsigelbėsi
 

       (eil. „Spąstai“, p. 18)

 

Įsėsti į valtelę yra ir D. Kajoko romano herojaus, gal apskritai menininko, siekiamybė. Valtelė čia, žinoma, metafora, siekis pažvelgti kažkur anapus teksto, kažkur už, tarp, praskleisti „drobę“ ir sutapti su kūriniu, panaikinti tikrovės ir fantazijos ribą, perplaukti į „kitą krantą“, į vaizduotės, regimybių pasaulį, kuriame nėra įprastinių laiko ir erdvės matmenų ir kur negalioja jokie logikos dėsniai. Menas yra galimybė išsigelbėti (dažniausiai nuo slegiančios tikrovės) ar sublimuoti laukinius instinktus. Apie tai mąstė S. Freudas. Nežinia, ar A. Grybauską ir D. Kajoką kas nors sieja, išskyrus priklausymą tai pačiai kartai, tarptekstiniai ryšiai gali būti visiškai atsitiktiniai, kaip pasakytų vienas šių rašytojų – tekstai ir jų prasmės komunikuoja it susisiekiantys indai.

 

A. Grybausko knygos skyrius, iš kurio yra cituotas eilėraštis „Spąstai“, vadinasi „Iš gyvenimo lėlių“. Lėlys – tai toks paukštis, aktyvus naktį ir sutemose. Jo akys didelės, pastaibis trumpas, sparnai ir uodega ilgi, skraido tyliai ir vikriai, vaikšto lėtai. Visai kaip poetai.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)