tekstai.lt

Bernardo Brazdžionio laiškai Kazimierui Barėnui

 

alt
alt
        Minime žymaus prozininko, redaktoriaus, leidėjo, metraštininko, kritiko, nuo pokario metų Didžiojoje Britanijoje gyvenusio Kazimiero Barėno (Barausko) šimtmetį. Rašytojas mirė 2006 m. kovo 17 d. ir amžino poilsio atgulė Londone, Grynfordo Parko kapinėse.

Tokia sukaktis – nepaprasta proga prisiminti, pagerbti. „Iš viso man yra tekę susirašinėti su apie pusseptinto šimto asmenų, bet Sveiką gali dominti tik daugiau rašto žmonės, gal irgi ne visi“, – tai eilutė iš K. Barėno laiško, rašyto 2005 m. sausio 24 d. Turint omenyje, kuo šis garbingas žmogus buvo užimtas, ką veikė ir nuveikė, skaičiai, be abejo, įspūdingi. Daugelio žymiausių rašytojų laiškų, adresuotų K. Barėnui, kopijos jų šeimininko dėka persikraustė į Šiaulius. Kai kurių autorių – visi ar beveik visi, kuriuos buvo gavęs rašytojas. Pavyzdžiui, Pulgio Andriušio, Eduardo Cinzo, Jurgio Jankaus, Antano Vaičiulaičio, Bernardo Brazdžionio, Vlado Šlaito, Juozo Petrėno (Petro Tarulio), Romualdo Giedraičio-Spalio, Jono Griniaus, Bronio Railos, Antano Gustaičio, Petronėlės Orintaitės, Jurgio Gliaudos, Alės Rūtos, Vlado Civinsko, Zentos Hellemans ir kt.

Kol kas sunku pasakyti, kada bus galima įgyvendinti didžiausią sumanymą – išleisti knygą „Laiškai Kazimierui Barėnui“, tačiau toks ketinimas yra. Šiais metais, parėmus Kultūros ministerijai, pavyko išleisti antrą trilogijos tomą „Beragio ožio metai“. Kitais metais tikriausiai skaitytojus pasieks trečias tomas – „Meškos maurojimo metai“.

K. Barėnas, šiaip jau labai skrupulingas užrašytam žodžiui, nepasilikdavo savo laiškų kopijų, juos rašydavo tik ranka. Tačiau kitų laiškus išsaugojo, ir jie dabar gali daug papasakoti ir apie bičiulystę su vienu ar kitu plunksnos draugu, ir apie literatūrines ir gyvenimiškąsias aktualijas, įvairius įvykius. Kūrėjų laiškai – irgi kūryba, joje daug žavesio, asmenybių atsiskleidimo.

Tam K. Barėno kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojui, kuris pasiryš surasti bent didumą jo paties laiškų, teks jų ieškoti kolegų rašytojų archyvuose. Kiek jų išliko, kol kas sunku pasakyti.

Kodėl ši publikacija susijusi su Bernardu Brazdžioniu? Atsakymas labai paprastas: 2007-ieji – Bern. Brazdžionio ir K. Barėno šimtmečio metai. Tą nepaprastą jubiliejų vasario 2 d. pradėjo Bern. Brazdžionis, o gruodžio 30 d. užbaigia K. Barėnas. Du artimi bendraamžiai, du žymūs kūrėjai. Jų kūrybos gerbėjams turėtų būti įdomu, ką, atplėšęs kolegos iš užatlantės laišką, skaitė Anglijoje gyvenęs jaunystės dienų bičiulis. Žinoma, čia pateikiama tik maža dalis laiškų, parašytų kiek daugiau kaip per pusę amžiaus.

Įdomi smulkmena: čia rasite ir vieną paties K. Barėno kolegai Bern. Brazdžioniui adresuotą laišką, be to, K. Barėno laišką, rašytą kunigui dr. Steponui Matuliui. Pastarojo turinys taip pat susijęs su Bern. Brazdžioniu – poetas ruošėsi aplankyti K. Barėną ir 1983 m. pabuvojo Didžiojoje Britanijoje.

Beje, K. Barėnas niekada nepripažino gimimo dienos pagal naująjį kalendorių, – kad yra gimęs 1908 m. sausio 12 d., kaip iki šiol dar skelbia kai kurie leidiniai.

 

Leonas Peleckis-Kaktavičius

 
 
K. Barėnui 1954. II. 16
Anglijoje
 
Bičiuli,

labai ačiū už knygą Giedra visad grįžta1. Ją perskaičiau su įdomumu ir su malonumu. Ypatingai malonu buvo matyti, jausti ir gyventi kartu su žmonėmis, kurie kaip gyvi yra tavo krašto, ir kuriuos tu kaip savo kaimynus puikiausiai pažįsti. Ima džiaugsmas, kad ir šiaurės Lietuva, iki šiol glūdėjusi tik geografijoje, išeina per beletristiką į žmones. Andai M. Katiliškis davė šiaurietiškus Gražiškius. O štai dabar Jūs į meno pasaulį išvedate Gulbinų parapiją su jos kaimais ir viensėdžiais, su Velniabala, išaugusia į Baltaberžius, pro kuriuos eina puikus vieškelis ir šviečia Nepriklausomoj Lietuvoj išaugusi mokykla. Miela buvo sutikti žmones, tikrus šiauriečius, kurie neturi nei tokio griežto, apskaičiuojančio „proto“ kaip suvalkiečių, nei tokių aistrų ir ilgai tveriančio keršto kaip dzūkų, nei tokios nevilties kaip žemaitiškoje Žemaitėje... Jie viską pergyvena greitai ir negiliai. Jie greit užmiršta skriaudas ir vėl tampa gerais kaimynais.

Gausia „folkloristine“ medžiaga įspūdį paliko Teta Karolina, o literatūriškai geru apipavidalinimu – Balandžiai. Tai viena iš gražiausių duoklių Nepriklausomos Lietuvos paminėjimui. Tą dalyką skaičiau klasėje, minint Vasario 16-ąją.

Man patiko ir ta per visą knygą pravesta giedra, kuri grįžta į žmogaus širdį. Pozityvi idėja ir jos laimėjimas – tai gražus meno veikalo privalumas, šalia to, kai veikalas yra pakankamai meniškai vertas.

Atsilygindamas siunčiu Jums savo D. Kryžkelę2.
Su geriausiais linkėjimais

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 
K. Barėnui,
Anglijoje 1954, rugpj. 24
 
Kolega,

Baigdamas Lietuvių Beletristikos Antologiją, kreipiuosi dar į gyvuosius autorius, prašydamas sutikimo paimti ką iš jų kūrybos ar kviesdamas juos pačius parinkti ir atsiųsti. Kviesdamas antologijon, noriu, kad joje dalyvautumėt su savo Balandžiais3. Ta novelė šviesiai vaizduoja mūsų Nepriklausomybės dienas, žmonių nuotaikas, švarias nuo bet kokių politinių kovų bei purvų, kuriais dar iki šiolei daug kas mėgsta taškytis.

Manyčiau tik, kad būtų galima ją trupučiuką kondensuoti, trumpinti, pačiai novelei nepakenkiant.

Būkite malonus tai pats atlikti ir nuorašą ar iškarpą iš knygos kaip galint trumpesniu laiku atsiųsti, nes veikalas atiduodamas spaudai.

Šios antologijos pobūdis istorinis: joje tilps apie 70 autorių, pradedant Valančium ir baigiant pačiais jauniausiais. Šalia kūrinių bus dedama trumpos žinios apie autorius bei kūrybos charakteristika. Renku ir autorių fotonuotraukas.

Tikėdamasis Jūsų palankumo ir laukdamas medžiagos, lieku su geriausiais linkėjimais

 

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 
 
Malonus kolega, 57, birželio 6
 

gavau laiškelį su žinia, kad LD4 su Jūsų naujosios knygos paminėjimu jau pasiekė Jus. Paminėjome pagal savo stilių. Gerai, kad iš anksčiau turėjau fotonuotrauką.

Bet štai kitą dieną gauname E. Lietuvį5, kuriame randu nepaprastą staigmeną – entuziastingą k. J. Kuzmickio rašinį mano pusamžio proga, priedo – foto, eiles... Čia jau ačiū maža. Bet tuo tarpu niekuo kitu nesumodamas atsilyginti, vien tą „ačiū“ ir tesiunčiu. Tikrai, nuoširdus ačiū.

Eilių į rinkinį6 dėkite kiek tinkamas. Autoriui dėl to tik malonu. O kad išėjus gausiu knygą, bus dar maloniau.

Beje, sveikinu naujose pareigose. EL Jūsų redakcijoje kultūringas ir įdomus. Malonu, kad jis, kaip ir LD, stengiasi išlaikyti objektyviąją liniją.

Jūsų „Karališkos Dienos“ puikiai įrištas egzempliorius su autoriaus dedikacija mus pasiekė anksčiau negu leidyklos paminėjimui siunčiamasis, ačiū už jį, dėl to tuojau ir daviau „Liet. dienoms“ pasinaudoti.

Su geriausiais kolegiškais linkėjimais

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 
 
K. Barėnui, 1959, sausio 5
Nidos knygų klubas
 
Malonus Kolega Redaktoriau,

seniai rengiausi Jums rašyti dėl Klubo7 knygų. Prieš kiek laiko buvau išsitaręs, kad administracija siuntinėtų man įrištas, nes buvau susidaręs įspūdį, kad jos įrištos atrodys taip kaip jūsiškė „Karališka diena“; deja. Jau keli klubo leidiniai atėjo visai „nuogi“ – be jokio užrašo viršelyje, be aplanko. Tokia knyga man ne knyga, atrodo, lyg viršelis būtų suplėšytas ar pamestas. (Jas susikeičiau su „Liet. dienoms“ siunčiamomis minkštai įrištomis, bet knygiškai atrodančiomis.) Toliau man siuntinėkite vėl tik minkštais įrišimais.

Kai lentynoje sustatau į eilę visus Nidos leidinius, jie sudaro tam tikrą grupę, turi savo stilių (gaila, kad paskutinieji leidiniai nebeturi nugarėlėje Nidos vinjetės; turėtumėte ją grąžinti; būdama lentynoje, knyga matoma iš nugaros; nugara ją atestuoja). Mūsiškių knygų nugaros pasibaisėtinos.

Ar nenorėtumėte, kad apie Nidos klubą į „Liet. dienas“ būtų įdėtas iliustruotas reportažas? Tam reiktų pagrindinės medžiagos: Klubo istorija, redakcija, redaktoriai; administracija ir kt., kas, jūsų manymu, būt verta ar reikalinga skelbti. Šalia žodinės medžiagos, reiktų ir keletos fotonuotraukų – visos išleistos serijos knygų, redakcijos, vyr. Redaktoriaus, ekspedicijos etc.

Pridedu 4 asmenų adresus; jie norėtų būti nariais; kai ką kai kurie gal norės gauti iš senesnių leidinių; užklausti pasisakys patys.

Kas numatoma naujo? Skaičiau koresp. apie jūsiškį literat. vakarą Londone. Nekaip atsiliepta apie D. Sadūnaitę. Kaip jos mėginimai atrodo Jums iš arčiau ir gal daugiau mačius? Pridėta kažkokia svetimtautiška pavardė – ar tai vyro? Ar nevertėtų paminėti LD-se, jei sutiktumėte ką parinkti iš jos poezijos.

Su geriausiais linkėjimais kolegiškai

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 
 
K. Barėnui, 1959, rugs. 9
London, W. II
 
Malonus Bičiuli,

ačiū už laišką, ir dar netuščią – su Sadūnaitės eilėmis.

Labai domiuosi Lietuviškaisiais namais, arba Lietuvių sodyba, kaip ją lietuviškai vadinate. Jau esu prašęs fotoreportažo p. Daunoro8. Žadėjo rasti ir foto, ir žmogų, kuris parašytų. Nesulaukiau. Dabar pajudinsiu Jus. Radau E. L-yje kažkieno įspūdžius. Jei būt keletas nuotraukų, mielai panaudotume ir skirtume net porą puslapių. Ar įmanoma tai ateinančiam numeriui parengti? Juk fotonuotraukų, be abejo, turite pakankamai? Man labiau patiktų informuojantis tekstas. Gal toks kur buvo? Kur būtų namų istorija, padėtis etc., kiek iš tolo suprantu, tai ne vien liet. įstaigų buveinė, bet daugiau vasarnamis. O kaip su susirinkimais, ar yra jame salės etc. Norime „Lietuvių dienose“ duoti eilę reportažų apie Lietuvių namus visame plačiame pasaulyje. Duokite medžiagos apie savuosius, matote, kad nieko nežinau; nežino, be abejo, ir kiti; įdomu.

 
Tiek tuo tarpu. Daug geriausio –

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

P. S.

Susidariau įspūdį, kad kaip ir Nida leidžia Vl. Šlaito eilių rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“. Ta proga norėtume autorių pristatyti „Lietuvių dienų“ skaitytojams. Asmeniškai jį labiausiai vertinu iš visų jaunųjų modernistų.

Padėkite ir čia mums: gaukite foto (tik kaip galima geresnę), surašykite biografinių davinių, pridėkite (nors ir korektūros lapuose) keletą nespausdintų dalykų ir atsiųskite per mėnesį (jei galima, ir greičiau) laiko – įdėtume į lapkričio nr.

Nežinau, kur autorius gyvena, tad kreipiuosi į Jus.
Iš anksto dėkoju.

Pridedu vieną dolerį už du „vamzdžius“. (Kam taip nupigina poeziją? Skaitytojai nevertins!)

 
 
K. Barėnui Londone, 59. 10. 15
 
Malonus Bičiuli,

ačiū už poetę Sadūnaitę, kurią štai jau matote LD-nų siunčiamoj atkarpoj. Perduokite Sadūnaitei geriausius linkėjimus.

Dabar laukiu skubiai Vl. Šlaito iškarpų iš rinkinio ir naujų foto, nes noriu įdėti į LD lapkr. nr.

E. L-je radau, kad autorius šį savaitgalį dalyvauja lit. vakare ir pasirašinėja naują rinkinį jį įsigijusiems. Gaila, kad negaliu ten dalyvauti – tokia proga didelė šventė.

Daug linkėjimų!

                                                                                       B. B.

 
K. Barėnui,
Londone
Anglijoj 82, Kalėdos
 
Malonus Kolega,

baigiantis 1982-iesiems būkit pasveikintas su ateinančiaisiais! Tebūna jie taip pat darbingi ir gausūs kūrybinėmis malonėmis!

„Lietuvių dienų“ žurnalas jau turi surinkęs pokalbį su Jumis. Viename iš ateinančių metų numeryje manoma jį panaudoti – tiktai reikėtų nuotraukos, tinkančios LD viršeliui. Jūs pats ilgametis spaudos bendradarbis ir redaktorius, tat nėra reikalo daug aiškinti, kaip svarbu redakcijai susikalbėti su bendradarbiu, kokio formato ta ar kita iliustracija turi būti ir kaip ta ar kita iliustracija reikalinga, kad visas darbas nebūtų atkištinis. Be to, būtų gera gavus ir nedidelį (bent dviejų LD p.) beletristikos gabalėlį. Tikiuosi, kad šie redakcijos pageidavimai nebus neišklausyti. Data nenustatoma: kuo greičiau, tuo geriau.

Pasinaudodamas proga, turėčiau ir vieną asmenišką klausimą: esu pakviestas su literatūrine programa dalyvauti Europos Liet. studijų savaitėje Vokietijoje, Augsburge, liepos gale (24–31 d.). Teks pavažinėti po Europą. Atėjo mintis užsukti ir pas Anglijos lietuvius, į Londono Lietuvių sodybą, aplankyti „Eur. Lietuvio“ redakciją, Nidą, susitikti su Anglijoje gyvenančiais rašytojais, aišku, Jumis, V. Šlaitu, L. Švalkum, A. Bučiu ir gal kitais. Bet liepa – pati vasara, žmonės atostogauja, išsiskirstę ir gal būtų sunku visiems į vieną vietą susiburti. Pasakykite savo nuomonę. Galvoju, kad į Angliją nuvykčiau pirmiausia, o jau iš ten – į Vokietiją (ar Švediją, kur irgi ketinu užsukti).

Dar kartą geriausių linkėjimų!
 
                                                                                       Kolegiškai Bernardas Brazdžionis
 
Malonus kolega, 83. I. 28
 

ačiū už laišką ir medžiagą LD žurnalui: nuotrauka viršeliui labai gera (ne be reikalo savaitės pensiją kaštavus...), taip pat įdomus ir tekstas – ištrauka iš naujo romano. Viskas jau surinkta – pateks į vasario nr.

O toliau – dėl to apsilankymo Londone. Džiaugiuos, kad vieta nakvynei jau aiški, tikiuos, ne garsiajam parke.

Norėjau tik išnaudoti progą ir, pro šalį vykdamas, susitikti su Sveiku, likimo bendru iš Furthofo9, taip pat kitais rašto žmonėmis, kaip Šlaitas, L. Švalkus, A. Bučys... Ir dar gal kai kuo, ko šiuo momentu neatsimenu. Daugiau nieko. Bet kvietimas susitikti su skaitytojais (vakaro atveju – klausytojais) viliojantis. Jeigu tik atsiras būrelis tų klausytojų. Bet, manau, kad ir Anglijoje tie patys lietuviai kaip čia, Amerikoje ar Australijoje, kur sutikau daug „senų“ pažįstamų, daug atvirų širdžių poezijos žodžiui.

Savo kelionės, kitaip sakant, iškeliavimo tikslios datos dar nežinau. Žinau tik, kad Augsburge turiu būti liepos 24 d. Taigi mažiausiai savaitę turėsiu skirti Anglijai, jei tikitės surengti net dvi vakarones: vieną – savaitgalį (gal liepos 16– 17), kitą – savaitės vidury. Kada ir kur, tai jau jūsų, rengėjų, valioje. Darykite, kaip jums išeina. Nes aš nežinau nei atstumų tarp Londono ir kitų lietuviškų centrų (Notingamo, Mančesterio), nei galimybių...

Kokio pobūdžio tie vakarai būtų? Paprastai visą programą užpildau vienas; kai kur kai kas pagal galimybes prideda ir savo „grašį“, nes nori pasirodyt ir savieji, – ar tai deklamatoriai, ar kitokio meno atlikėjai. Vietiniai literatai paprastai nedalyvauja, duoda svečiui pasireikšti.

„Reklamos“ spaudoje ir plakatais, man rodos, reikia – kitaip kaipgi žmonės žinos. Kai vykau anais metais į turą – New Yorkas–Philadelphija–Baltimorė– Rochesteris, – niujorkiečiai davė labai stambią „reklamą“. Užtaigi ir „publikos“ buvo daug. Australiečiams jau pats tolimo svečio atvykimas buvo „reklama“. Manau, kad ir šiuo atveju „tolimas svečias“ bus savotiška atrakcija. Tačiau, jeigu, kai patyrinėsi aplinkybes, reikalas pasirodytų neįvykdomas, – nesirūpinkite. Pravažiuosiu pasimatęs su lietuviais literatais, praslinksiu kaip nieko neužkliudęs šešėlis pro Bairono, Šekspyro, Dikenso ir kitų literatūros korifėjų miestą, ir to man bus gana.

Kolegiškai spaudžiu dešinę.

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 
 
1983. II. 7
 
Malonus kunige Redaktoriau10,

keliaudamas į Studijų savaitę Vokietijon, į mūsų salą užsuks poetas Bernardas Brazdžionis.

Kai jis sausio mėn. pradžioj parašė, kad žada šitaip padaryti, tai pakalbinau jį, ar, sakau, nesutiktum ta proga čia mums Londone ir Notingame ar Mančesteryje duoti savo poezijos rečitalius. Dabar vėl gavau laišką: sutinka. Sako, jei poroj vietų, tai vienur gal liepos 16 ar 17, o kitur – vidury savaitės.

Apvažiuoti tris vietas gal jam ir per daug būtų. Bet dvi, atrodo, galėtų. Turbūt Londone ir Notingame. Ar imtumėtės tokį Bernardo vakarą rengti „Židinio“, „Šaltinio“ ar Katalikų bendruomenės vardu ir iniciatyva? Londone turbūt rengs S. Kasparo pirmininkaujamas klubas (nenorėtume, kad rengimas pereitų į DBLS11. Kol kas tasai jo atvažiavimas težinomas čia tik keliems lietuviams, kurie tos žinios plačiau neskleidžia, kol nesame dar visa ko išsiaiškinę.

Jeigu sutiktumėte imtis iniciatyvos, tai reikėtų tartis dėl laiko. Kai mes šiek tiek apsitarsim, tada rašysiu jam. Nesu visiškai tikras, ar jis galėtų šeštadienį pasirodyti vienur, o sekmadienį – kitur. Bėdos atveju ar šiokiadienis jums būtų priimtinas?

Iš laiško suprantu, kad jis gal labiausiai būtų linkęs pats vienas atlaikyti programos malonumus. Žinoma, gal jūsiškis choras moka sudainuoti kurį nors dalyką pagal Bernardo poezijos žodžius, tai tokia proga labai tiktų.

Be kita ko, jis norėtų susitikti su visais čia gyvenančiais poetais. Turbūt V. Č. Obcarskas prisilaiko jūsų „Židinio“ pastogėje?

 

                                                                                       Kazimieras Barėnas

 
 
1983. III. 8
 
Malonusis p. Bernardai12, ačiū už laišką ir priedus.

Mes čia, rodos, išsiaiškinome dėl literatūros vakarų. Londone tokį suorganizuos Sporto ir socialinis klubas, kurio pirmininkas yra Stasys Kasparas. Vakaras būtų liepos 16 d.

Notingame viską organizuos „Šaltinio“ redaktorius ir leidėjas, ir ten esančio marijonų „Židinio“ vedėjas kun. dr. Stp. Matulis. Jis nori sekmadienį turėti didįjį svečią (liepos 17 d.). Kelionė iš Londono į Notingamą traukiniu trunka apie 1 val. 40 min. Lydėti į ten svečią jau man pasižadėjo S. Kasparas.

Kun. dr. Stp. Matuliui užsiminiau, kad į vakaro programą neprigrūstų ko nors, o viską paliktų svečiui. Sakau, jeigu jūsų (Notingamo lietuvių) choras mokėtų kokią dainą pagal Bernardo Brazdžionio žodžius, tai taip, tada galėtų sudainuoti. Gal man dr. Stp. Matulis parašys tiesiogiai – daviau jam adresą.

Londone pagrindinis globėjas ir gidas po miestą pasižadėjo būti inž. Rostis Baublys, labai judrus ir gerai pažįstąs miestą. Jo namuose teks gyventi. Jo adresas: 55 Ringmer Ave., London SW6 5LP. Telefonas: 736–3093. Kai žinosite, kada būsite Londone, būtų gerai pora žodžių jam pranešti, tai jis, lankstus žmogus, galėtų nuvažiuoti sutikti.

Pradedama skelbti. Netrukus turėtų būti „E. Lietuvyje“ Klubo pranešimas. Vėliau bus detaliau. Kun. dr. Stp. Matulis turbūt skelbs ir „E. Lietuvyje“, ir „Šaltinyje“. Gal ir Klubas pasiprašys „Šaltinyje“. Be to, aišku, kunigai informuos bažnyčioje.

Poetams dar nesu davęs gando, kad susirinktų. Sakau, gal kai artės laikas. Gal ir nešaukti jų į vieną vietą, kur kam patogiau būtų atvykti?

Tai gal šiam kartui bus tiek.
Su geriausiais linkėjimais

                                                                                       Kazimieras Barėnas

 
83. 4. 5
 
Malonus kolega,
 

Įdomu, kas dabar EL redaguoja? Vienam numery mačiau skelbimą, kad ieško redaktoriaus. Kažin ar tokiu būdu bus galima ką surasti. Reikia asmeninių kontaktų. Anksčiau sakėsi, kad Bronį Railą kvietę. Žinoma, drąsus žygis. Idealas, bet reikia atminti, kad iš Kalifornijos ne tik per toli ten keltis, be to, ir gamtos sąlygos jau būtų labai skirtingos, ir pratusiam (pripratusiam) prie amžinos vasaros ir sausros nuolatiniai rūkai ir lietūs (kokius čia atsivežė viešėdama karalienė neseniai) būtų nepakeliami. Ką gali žinoti, gal ilgainiui atsirastų toks žmogus kaip „Draugui“ M. Drunga. Raštingų ir jaunų yra, bet jie raštingi tik angliškai, o lietuviškai – beraščiai. Raštingesnieji, kiek pastebėjau, subėgo į „Amerikos Balsą“. Kas gi su juo gali konkuruoti!

Kolegiškai!

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

 

P. S. Ką tik baigiau skaityti „Beragio ožio metų“ romaną. Paliko gilų įspūdį. Ypač vienu požiūriu patiko – kad visas veikalas: žmonės, kalba, aplinka – aukštaitiški, savi.

                                                                                       B.

 
 

Tekstas ant atvirlaiškio, išsiųsto sugrįžus iš viešnagės Europoje:

 

Po to, kai grįžti iš kelionių, pasaulis tikrai, kaip toj Disneilendo dainoj, gerokai sumažėjęs lieka. Ir jūs, mielieji Barėnai, buvote gana tolokai, o dabar priartėjot, tapot savi. Džiaugiuosi, dėkoju. Vėliau parašysiu ilgesnį laišką. Jūsų

                                                                                       B. B.

                                                                                       83. 8. 10

 
83. 8. 22
 
Mielieji,

po visų karščių ir kelionių jau ilsiuos namie. Prisimenu ir neužmiršiu jūsų malonaus sutikimo, priėmimo ir popietės jūsų knygomis ir piešiniais užverstoje pastogėje.

Švedijoje dienos praėjo daugiau asmeniškai, o Vokietijoje – Augsburge – visuomeniškai. Įdomu buvo vienu ypu perskristi bent per tris valstybes. Lietuviai visur tie patys. O kur sutinki artimus ir kolegas, ten jautiesi irgi beveik kaip namie, jeigu namais galima pavadinti pakeles, kuriose taip ilgai užsibuvome. Kolegiškai jūsų

 

                                                                                       Bern. Brazdžionis

 
84. 3. 26
 
Malonus Kolega,

širdingai sveikinu ir džiaugiuosi, kad Bendruomenės literatūros premija13 paskirta už Jūsų „Beragio ožio metų“ romaną. Jis to labai vertas. Galbūt tai autorių paskatins toliau tęsti Ignaco epą.

Jeigu atvyktumėt į premijos įteikimo iškilmes Detroite, kviečiu Amerikoje pasilikti ilgiau ir būtinai užsukti į Kaliforniją, o kartu ir į Los Andželą ir Vistą. Čia mes su Ale Rūta jau apkalbėjom, kad mielai sutiktume, priimtume, pavaišintume, įdomesnių vietų aprodytume, ir tas Kolegai nekaštuotų nė cento. Jeigu vyktumėt abu su žmona, kviečiame ir laukiame abiejų. Detroite bus mūsų „atstovas“ Bronys Raila (kuriam paskirta Bendruomenės radijo premija), su juo galėtumėt atskristi į Los Andželą, o aš pasitikčiau ir visur būčiau šoferis ir gidas.

Kolegiškai spaudžiu dešinę!

                                                                                       Bern. Brazdžionis

 
 
Malonus kolega,

čia ištraukėlė iš „mūsų“ spaudos pagrėbstų14. Kai paskirs naują karalienės bardą, jei būt kolegai patogu, prieinama ir taip toliau, norėčiau gauti porą iškarpų iš spaudos – teigiamą ir neigiamą atsiliepimą, žinoma, jei toks „jūsų“ spaudoje įmanomas.

Kolegos „pagrėbstus“ visada mielai skaitau. Gaila, kad „Draugo“ kultūrinis (ir literatūrinis) priedas labai negyvas, neaktualus ir dažnai verčiasi ilgiausiomis filosofinėmis paklodėmis. O kronika ne tik pagyvintų laikraštį, bet ir ateičiai paliktų „istorinių“ trupinių iš mūsų (t. y. lietuvių) kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo. Dabar gi jis toks anemiškas arba jo visai nėra.

Kolegiškai!

                                                                                       Bernardas Brazdžionis

                                                                                       84. 10. 31

 
 
Malonus kolega,

laikas bėga, bet ana kelionė Anglijoje (ir jūsų Londone) neišeina iš atminties. Pasiilgstu visų, kurie mane sutiko, šiltai priėmė, bet labiausiai pasiilgstu jūsų, mieli Barėnai. Pasiilgstu sodria aukštaitiška kalba Kazimiero raštų, kurie taip artimi mano širdžiai. Filmos juosta prabėga atmintyje daugybe vaizdų nuo Furthofo iki universiteto Kaune, kur dar taip norėtųsi pamatyti, pereiti humanitarinių rūmų koridoriais ir paklausyti, ar neatsišauks linksmi jaunuoliški humanitarų kolegų, anot to kalambūro, „Ronkaus, Stonkaus, Stalioraičio ir plaukuotojo Gustaičio“ balsų aidai... Balsai nutilo. Nutils ir aidai. O kaip dar norėtųsi su nenutilusiais, bent netuomečiais susitikti.

Rodos, pokalbyje, atspaustame „L. D.“ žurnale, buvo užsiminta apie kolegos atsiminimų rašymą. Vėl užsimenu. Gundau. Laukiu... Laikas bėga. O mes jame vis silpnesniu žingsniu einam. Laikykimės. Kad sulauktume 1987-ųjų. Juk vienmečiai.

Su gražiausiais švenčių15 linkėjimais!

                                                                                       Bern. Brazdžionis su žmona

                                                                                       1985
 

P. S. Seku naujausią literatūrinę sensaciją Londone – Šekspyro nežinomo eilėraščio atradimą. Pas mus, JAV, rašė žurnalas „Time“, paskui – labai plačiai, su komentarais – „N. Y. T. Book Review“ (net 3 did. p.) ir praėjusį sekmadienį – „Los Angeles Times“, rašinį pradėdamas pirmam puslapy, kur paprastai spausdinamos politinės, kriminalinės, tarptautinės naujienos. Dabar „Time“ žurnalas rašo apie Robert Graves mirtį („lastweek“). Nežinojau, kad jis dar gyvas. Tik žinojau iš antologijų, kad jis jaunas buvo vienas iš labai minimų jaunųjų poetų, gi dabar vadinamas „cranky colossus“. Taip vertina jį pačių anglų spauda. 

 
 
Malonus Kolega, 86. 12. 11

buvau užsikepęs parašyti ilgą laišką po to, kai perskaičiau repliką „Gimtajame krašte“, atsiliepiant į Jūsų rašinį apie tai, kad negalima nei į Lietuvą knygų nusiųsti, nei iš ten gauti. Stebiuosi jų „marksistine“ logika, kuri leidžia taip „adverniškai“ (kaip darydavo žaisdami gimtinėje piemenys, apie Pasvalį...) kalbėti. Nieko neužsimindami, kas draudžia knygas iš Lietuvos ir į Lietuvą siųsti, akiplėšiškai šoka pulti „Draugą“, kuris, esą, per metus tik porą knygų, Lietuvoje išleistų, teparecenzavęs, ir dar kvailiau, ima kaltinti išeivius, kurie užsidėję „apynasrius“ ir biją jų nusiimti, kurie neleidžia nei į ten knygų siųsti, nei iš ten gauti. Tai jau per daug. Nežinau, kaip į tokias nesąmones jiems galėtum atsakyti. Ar iš viso neatsakyti, nesgi tai blogos valios arba su „apynasriais“ žmonių darbas.

Girdėjau, kad po Reimerio, užsitarnavusio Taikos komiteto pirmininko skeptrą, naujas redaktorius, ilgai gyvenęs užsieniuose, vesiąs kultūringesnę „G. K.“ liniją. Kol kas atrodo, kad nei linija, nei politika nepasikeitus. Ot ir bendradarbiauk (arba nors ir bendrauk) su tokiais, kuriems „liniją“ nubrėžia partija ir, nors būdami gal ir geros valios žmonės, nieko negali savo pravesti. Partijos ir Maskvos draudimus reikia suversti „išeiviams, jų išrastam keiksmažodžiui „vaduotojams“.

Tuos žodžius berašydamas atsiminiau vieną įvykį „Liet. dienų“ redakcijoje. Buvo užėję keli svečiai iš Lietuvos, tarp jų – rašyt. Jonas Avyžius, „Tėviškės“ pareigonis Petrauskas ir dar pora. Tarp kitų kalbų Petrauskas (kuris paprašė jo vaikams užrašyti „Meškiuką Rudnosiuką“, o po jo atsidrąsinę ir kiti) ims ir pompastiškai užgiedos: „Palaukit, kai mes jus išvaduosime“ (suprask, nebebus nei rubežių, nei cenzūrų, nei draudimų...). „LD“ leidėjas, lyg to ir būtų laukęs, su humoru atsakė: „Išsivaduokit tik patys, tada nereiks nė mūsų vaduoti!“ Visi prapliupo (tikrai visi) juokais, ir pokalbis nusuko į kitas temas.

Gražių švenčių ir gerų, kūrybingų Naujųjų metų!
 
                                                                                       Kolegiškai Bern. Brazdžionis 

 

 

1 Pirmąjį K. Barėno novelių rinkinį „Giedra visad grįžta“ 1953 m. išleido „Tremtis“ (Memingenas).

2 Eilėraščių rinkinys „Didžioji kryžkelė“ išėjo 1953 m.

3 „Lietuvių beletristikos antologijos“ II tomą, kuriame išspausdinti „Balandžiai“, Lietuviškos knygos klubas (Čikaga) išleido tik 1965 metais. Tuomet K. Barėnas jau buvo išleidęs ir antrą novelių rinkinį „Karališka diena“ (1957).

4 „Lietuvių dienos“ – žurnalas, kurį redagavo Bern. Brazdžionis.

5 K. Barėnas – ilgametis (1957–1973; 1978; 1979–1981) „Europos lietuvio“ redaktorius.

6 Kalbama apie K. Barėno sudarinėjamą skaitymų augantiems ir suaugusiems knygą „Sauja derliaus“, kurią 1957 m. išleido „Nida“.

7 1957–1973 metais K. Barėnas vadovavo Nidos knygų klubui, išleidusiam per šimtą išeivijos rašytojų knygų.

8 Bronius Daunoras – buvęs „Europos Lietuvio“ redaktorius, kurį pakeitė K. Barėnas.

9 Baigiantis 1944 metų vasarai, būrelis pabėgėlių iš Lietuvos, tarp jų – K. Barėnas, B. Brazdžionis ir K. Bradūnas su šeimomis, kalbininkas Leonardas Dambriūnas ir kiti, glaudėsi Furthofe, dauguma dirbo dildžių fabrike, o K. Barėnui teko paimti į rankas kastuvą ir kasti nereikalingą kanalą.

10 K. Barėno laiškas žurnalo „Šaltinis“ redaktoriui kunigui dr. Steponui Matuliui.

11 Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga, nuo kurios kai kurių veikėjų K. Barėnas yra skaudžiai nukentėjęs.

12 K. Barėno laiškas Bern. Brazdžioniui.

13 Iškilmėse, kurios įvyko 1984 m. balandžio 15 d. Detroite, Dievo Apvaizdos parapijos Kultūros centre, pats laureatas nedalyvavo, nors ir buvo primygtinai prašomas. K. Barėnui skirtąją premiją priėmė Janina Udrienė.

14 Laiške įdėtas įdomus atspaudas iš „Newsweek“ knygų puslapio, kurio herojai – Anglijos karaliai ir poetai.

15 Laiškas rašytas Kalėdų išvakarėse.
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)