tekstai.lt

Alma Braziūnienė. Bibliofilija ir asmenybė: abipusė kūryba (pabaiga) (1)

 

Alma Braziuniene
Alma Braziuniene
         Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 11
 

Taigi ši „įsirašydinimo“, kūrimo, tiesioginės traukos energija moduliuoja bibliofilo „tekstą“ – būsimąjį rinkinį, kolekciją, bibliofilinę biblioteką. Bet tekstas (net ir tiesiogine, siaurąja, prasme) – dar ne kūrinys. Kūrinys „daromas“ iš teksto, bet jį paversti kūriniu gali tik kūrėjas. V. Daujotytė: „Kūrinio ir teksto problema sueina į kuriančiojo galią, transcendentišką realiam asmeniui, iš esmės visada paslaptingą“57. Ši bibliofilinės bibliotekos transcendentinė „paslaptis“ kaip tik ir yra bibliofilijos esmė (ar – Roland’o Barthes’o terminu – noema58): bibliofilo, kuriančiojo autoriaus, kitų plika akimi nematomas savos bibliotekos kūrybos darbas (kūrybinis procesas) tampa jam gyvenimo būdu, to gyvenimo savastimi; tai kūryba, apimanti ir persmelkianti jį visą kaip asmenį (D. Kaunas: „Bibliofilija susirgęs bibliofilu miršta. Bibliofilas yra būsena, kuri, net atkakliai slopinama, vis tiek prasiveržia jai būdingomis formomis ir požymiais“59; Leonardas Gerulaitis: „Bibliofilija yra viskas arba niekas. Neįmanoma išmokti būti bibliofilu“60). Jeigu bibliofilinę biblioteką prilygintumėm R. Barthes’o Tekstui, Tekstą čia suprasdami kaip „žmogų supantį pasaulį, įvairias kultūros apraiškas, miestą, skirtingus socialinio gyvenimo aspektus, tapybos, skulptūros, teatro ir kitų meno rūšių reiškinius. Tekstas jungia kūrybingą nomadologinę energetiką, principinį nebaigtumą, tapsmą, procesualumą“61, – bibliofilinėje bibliotekoje, kaip ir Tekste, A. Andrijausko žodžiais tariant, „išnyksta subjekto ir objekto dualizmas, šie du pradai persismelkia; žmogus kaip kultūros ir meno ženklų, simbolių kūrėjas tarsi ištirpsta visa aprėpiančioje tekstinėje erdvėje“62. Taip bibliofilo biblioteka įkūnija kūrybą, nebaigtumą, procesą, t. y. bartiškąjį Tekstą. Šį bibliofilinės (taip pat ir muziejinės) kūrybos procesualumo momentą akcentuoja ir K. Varnelis: „Muziejus turi judėti. Kitaip muziejus yra negyvas. Taip kaip ir kolekcija. Turi ją maitinti. Jeigu nori, kad kolekcija būtų gyva ir įdomi, turi maitinti. Visur taip. Jeigu rašytojas sustoja rašęs, na tai ką, baigta jau…“63.

Bibliofilinės bibliotekos kūriniškumo momentas gali būti lygintinas, sakykim, su teatro meno specifika: meno stebuklas vyksta tol, kol spektaklis vaidinamas. Jam pasibaigus, spektaklis tampa tik teatriniu artefaktu. Galima jį užfiksuoti kitomis formomis (fotografija, videomenas ir kt.), bet tai nebebus pats kūrinys. Analogiškai bibliofilinė biblioteka egzistuoja tik tol, kol egzistuoja jos autorius, kol vyksta pats bibliofilinės bibliotekos kūrimo procesas (kol „sukasi“ bibliofilo mikrokosmas). Atskyrus tokią bibliofilinę biblioteką nuo autoriaus, ji gali ir toliau funkcionuoti kaip vertingas kultūros istorijos faktas ar net reiškinys, bet nustoja gyvavusi kaip atviras kūrinys, iš esmės darosi muziejinis artefaktas64. Ir tai nei blogai, nei gerai. Tai neišvengiama. „Rinkinys, atskirtas nuo bibliofilo, miršta. Jis numiršta kaip numesta gyvatės išnara, kaip išgliaudyto riešuto kevalas. Tai tik bibliofilinės kūrybos pėdsakas, užfiksuotas organizuojant medžiagą, pagal kurią kadaise vyko rinkimo procesas“65, – teigia M. Racas.

Taigi kiekvienos asmeninės bibliotekos, ypač bibliofilinės, reikšmė jos kūrėjo asmenybei yra kardinali. Tokia biblioteka – ne tik parankiausias instrumentas jos kūrėjo asmenybei tobulėti, bet ir, pasak O. A. Bierstadto, to kūrėjo „asmens dvasinis veidrodis“66. Biblioteka lemia asmenybę, nors kaip tik asmuo sukomplektuoja savo biblioteką tokią, kokios jos nori ir kokią ją įsivaizduoja. Tik vieniems šitai pasiseka įgyvendinti, o kitiems įsivaizduojamoji biblioteka taip ir lieka tik siekinys. V. Petrickis, 2001 m. apžiūrėjęs K. Varnelio muziejų ir biblioteką, išsitarė: „Dailininko Kazio Varnelio siekiuose aš įžvelgiu nepaprastai gilią prasmę. Jis daro viską, ką gali padaryti meninė natūra ir įžvalgumas. Giliausią pagarbą jaučiu šiai asmenybei, nes ji sugebėjo padaryti tai, apie ką aš visą gyvenimą svajojau“67.

Bibliofilinė biblioteka – ypatingas bibliofilo asmenybės veidrodis. Veidrodiškumą, kūrėjo įspaudą kūrinyje ir kūrinio atspindį kūrėjo asmenybėje ypač akcentuoja fenomenologija. O jutimiškumas, subjektyvioji patirtis, visa jutiminė pasaulio recepcija yra esybinė bibliofilijos, kaip reiškinio, ir bibliofilo, kaip jo subjekto, ypatybė. Savosios bibliotekos (savojo veidrodžio) akivaizdoje subjektas (bibliofilas) patiria savąjį „daiktą“ (rega, uoslė, taktilinė patirtis). Šis fenomenologinis refleksyvumas kuria bibliofilinės paslapties aurą: „Veidrodyje, kuriam atsiveria ir tokiu būdu kurį įprasmina pats subjektas, vyksta slaptas gyvenimas (daikto – subjekte, subjekto – daikte), kuris visiškai nepažįstamas pašaliniam, nepatiriančiam šio daikto“68.

Mokslininko, menininko, apskritai visuomeniškai bei kultūriškai iškilaus žmogaus asmeninė biblioteka taip pat ne mažiau sako apie jos autorių nei bibliofilo, ji irgi kūrinys. Bet minėtų žmonių asmeninės bibliotekos – tik instrumentas, formuojantis jų intelektinę mintį69. Tas instrumentas savaime irgi įdomus ir nagrinėtinas knygotyriniu požiūriu (kokiomis knygomis naudotasi, kaip jos veikė, sakykim, mokslininko minties ir tyrimų slinktį ir t. t.)70. Bet tokiam diskursui nerūpi bibliotekos „intertekstualumas“: kas slypi tarp tokios bibliotekos knygų (ne materialusis, bet vidinis lygmuo), kaip ir kodėl atsiranda specifinė bibliofilinė bibliotekos atmosfera.

Būna, jog mokslininko ir bibliofilo asmeninės bibliotekos sutampa, t. y., be nuoseklios savo moksliniam darbui reikalingų leidinių ieškos (asmeninės bibliotekos kūrimo), mokslininkas dar yra užsikrėtęs ir bibliofilijos „bacila“. Istoriniai pavyzdžiai: plačios erudicijos mokslininkas (knygos istorija, bibliotekininkystės ir knygotyros teorija, istorinė geografija, kartografijos istorija, numizmatika, genealogija, heraldika ir kt.) Joachimas Lelewelis (1786–1861) buvo ir aistringas bibliofilas. Jo asmeninė biblioteka (apie 4800 vienetų), dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje (ypač vertinga apie 400 vienetų senųjų atlasų ir žemėlapių kolekcija), rodo darnią jo mokslinių interesų (svarbiausi to meto informaciniai leidiniai, jo nagrinėtų mokslo temų tyrimai) ir bibliofilinio azarto jungtį71.

Žymus Suomijos mokslininkas, Arkties tyrėjas Adolfas Erikas Nordenskiöldas (1832–1901), jaunystėje pradėjęs nuo mineralogijos ir fosilijų kolekcionavimo (vėliau – Stokholmo nacionalinio gamtos istorijos muziejaus direktorius), buvo surinkęs geografijos istorijos, klasikinių kelionių aprašymų, pasaulio etnografijos literatūros (leidinių su labai retais raižiniais, bibliografijų) rinkinių. Paskui taip azartiškai paniro į bibliofilijos pasaulį, jog surinko ir vieną geriausių (ne tik tarp asmeninių, bet ir tarp institucinių bibliotekų) senosios kartografijos kolekcijų (28 tūkst. senųjų žemėlapių, 500 atlasų). Jie buvo jam reikalingi ir ekspedicijoms į Arkties vandenyną ruošti, taigi jo tikrieji moksliniai interesai glaudžiai susipynė su grynai bibliofiliniais. Grįždamas namo į Švediją iš „Vegos“ ekspedicijos per Japoniją, užsikrėtė japonų literatūros komplektavimu (buvo surinkęs 5,5 tūkst. vienetų kolekciją – tuo metu apskritai geriausią japonų literatūros rinkinį Europoje), taip pat turėjo rankraščių, 140-ies inkunabulų ir kitas vertingas kolekcijas72. Jo surinkta senoji kartografija, dabar saugoma Helsinkio universiteto bibliotekoje, kaip pasaulinės reikšmės spaudos paveldas įtraukta į UNESCO Pasaulio atminties registrą. A. E. Nordenskiöldas – nelyg J. Lelewelio, kartografijos istoriko ir aistringo bibliofilo, paralelė: erudicija, platūs moksliniai interesai, bibliofilo instinktas, bibliofilinis užmojis ir polėkis.

Taigi profesija (sakykim, mokslininko) pati savaime neturi įtakos bibliofilinės bibliotekos kokybei. Kitaip tariant, beveik idealių, sterilių vien bibliofilinių bibliotekų ir negali būti. Kaip ir kiekvienoje asmeninėje bibliotekoje, bibliofilinėje, aišku, bus ir periferinių rinkinių. Svarbu tik, kaip jau buvo pabrėžta, jog bibliofilo bibliotekoje būtų justi vidinis ontologinis tokios bibliotekos įprasminimas, paties bibliofilo kuriama bibliofilinė aura.

Jei kūrinys (biblioteka) aiškiai charakterizuoja patį kūrėją bibliofilą (plg: „Menininkas pasirodo tik kūriniu, per kūrinį, kūrinyje“73), kokios gi asmenybės iškyla bibliofilijos diskurse? Ar XIX a. prancūzų psichologinio romano autorių suformuotas bibliofilo asmenybės stereotipas (visa apimanti aistra knygai, pavydas kitam dėl naujai įsigytos, o minimo bibliofilo dar neturimos knygos ir pan. užgožia viską) išlieka ir XXI amžiuje? Ar klasikiniame bibliofilo paveiksle vis dėlto nenusveria veikiau bibliomanui, o ne bibliofilui priskirtini bruožai? Ar pati bibliofilo asmenybė psichologiškai kinta? Sovietmečiu teigta, jog kinta pati bibliofilijos psichologija, jog tarybiniai bibliofilai neva atsikratę neigiamų būdo bruožų: pavydo, uždarumo ir kt.

Iš tikrųjų Anatole’io France’o, Charles’o Nodier, Gustave’o Flaubert’o herojai – bibliofilai ir bibliomanai – gyveno perteklinėje knygynėje visuomenėje. XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės masinės knygų leidybos bumas, skaitymo revoliucija Vakarų visuomenėje suponavo ir bibliofilijos, kaip fenomeno, raišką. Totalitarinėse visuomenėse, pripažįstančiose tik masinę kultūrą, atvirkščiai, bibliofilija tegalėjo būti traktuojama kaip režimui priešiškos elitinės kultūros pasireiškimas. Kiek vis dėlto bibliofilija sugebėjo reikštis savaimingai kad ir sovietiniais metais Lietuvoje, priklausė nuo konkrečių aplinkybių ir tame vyksme dalyvavusių asmenybių. Bet sovietinėje visuomenėje apskritai bibliofilas tegalėjo kolekcionuoti tik retrospektyviuosius leidinius, t. y. pačios elitinės, rafinuotos kultūros, galėjusios daryti įtaką tokios naujos etaloninės leidybos radimuisi ir tęstinumui, nebebuvo likę. Todėl aišku, kodėl tokioje visuomenėje bibliofilai tapo atskirti nuo spaudos žmonių, leidėjų: nauji bibliofiliniai leidiniai, kaip atskira leidinio rūšis, neegzistavo.

L. Klimanovas ir M. Petrovas jau minėtoje studijoje akcentuoja šiuos esminius bibliofilo, kaip meistriško kūrėjo, bruožus: talentas (įgimti bibliofiliniai gabumai); pašaukimas (vidinė bibliofilijos būtinybė, tampanti gyvenimo tikslu); atkaklus darbas (knygotyrinės literatūros studijos, informacijos apie leidinius ir pačių leidinių paieška, katalogų kūrimas ir kt.); bibliofilinis profesionalumas (erudicija, specialiosios žinios, intuicija); savigarbos ir pasitenkinimo savimi jausmas (skirtingai nei daugelis kitų kūrėjų, bibliofilas gauna tik vidinį, ne materialų atlygį); dvasinis įkarštis, azartas, dideli emociniai svyravimai (vidinės bibliofilinės komunikacijos neformalumas)74.

Būtų galima vardyti daug pasaulinio garso bibliofilų (tiek istorinių, tiek šių laikų) pavyzdžių šioms tipiškoms bibliofilo asmenybės savybėms iliustruoti. Bet visos šios savybės paprastai nėra ir negali būti pernelyg tvarkingai sudėliotos į asmenybines lentynėles. Kiekvieno bibliofilo asmenyje jos pinasi vis kitaip, nulemdamos vienokį ar kitokį asmenybės individualumą. „Kuo didesnis yra bibliofilas, tuo tolimesnis bet kokiems asmenybės šablonams, tuo sunkiau pasiduoda kaip nors apibrėžiamas“75, – teigia Andrzejus Kłossowskis. Pagaliau įvairiapusių išvardytų bibliofilo savybių sąsajų gali būti pačių įvairiausių, bibliofilų bendrumai kartais gali būti labai netikėti. Štai, pavyzdžiui, kad ir toks. Petrickis yra atkreipęs dėmesį, jog daugelis bibliofilų pasižymi ilgaamžiškumu, čia įžiūrėdamas dėsningą bibliofilijos poveikį asmenybei76. Ar tikrai taip? Štai tik keletas pavyzdžių iš lietuvių bibliofilijos istorijos. Antanas Tamošaitis (1906–2005) pragyveno 99, Paulius Galaunė (1890–1988) – 98, Jonas Dainauskas (1904– 2000) – 96, Jonas Kirlys (1891–1985) – 94, Vladas Daumantas – 92, Petras Jakštas – 89 metus. Šie faktai netaiko į didesnius apibendrinimus, jie tėra dar vienas bibliofilo asmenybės portreto brėžis.

Būna, kai bibliofilas, sakykim, turėdamas pakankamai ir specialiųjų žinių, ir profesionalumo, pasižymintis intuicija, būdamas plačios erudicijos asmenybė, kokioje nors konkrečioje situacijoje ima ir pasirodo neadekvačiai. Kartais bibliofiliniai asmens polinkiai gali būti sumaniai išnaudoti net ir politiniais tikslais. Pavyzdys, kai knyga bibliofilui gali užstoti visą pasaulį, yra Liono Feuchtwangerio (1884–1958) lankymasis Rusijoje. Jis ir André Gide’as (1869–1951) 1937 m. atvyko į Sovietų Rusiją kaip įsitikinę kairieji, Stalino gerbėjai. Tik A. Gide’as išvyko namo savo pažiūras pakeitęs (jam atsivėrė akys), o L. Feuchtwangeris taip ir liko sovietinio režimo šalininkas. Priežastis – jo silpnybė knygoms. Šią silpnybę perpratę Berijos žmonės jį, fanatišką bibliofilą, „nupirko“ už kelis inkunabulus („Dar keli inkunabulai, ir jis bus mūsų“): „Maskvoje padovanotų inkunabulų autentiškumas, regis, padėjo jam patikėti Stalino vykdomų procesų autentiškumu“77.

Kalbant apie bibliofilus sensu stricto, kaip išskirtinę asmens savybę pirmiausia norėtųsi akcentuoti bibliofilo aristokratiškumą (ir tiesiogine, ir vidine, perkeltine prasme) kaip neatskiriamą asmens vidinės kultūros dėmenį. Ir netinka į bibliofilų gretą rikiuoti asmenų, tarkim, surinkusių kad ir 40–60 tūkst. vienetų asmenines bibliotekas, bet... kopijų bibliotekas. Kaip tik tokio dydžio asmeninę biblioteką turėjo egzilyje gyvenęs Kazys Pemkus (1920–1996)78. Jo tikslas buvo surinkti reikalingiausių lietuviškų ir lituanikos leidinių (patriotikos) biblioteką, apskritai formuoti mokslinę informacinę lituanistikos bazę, skirtą pirmiausia savosios tėvynės reikmėms. Šitokia asmens saviraiška kuriant asmeninę biblioteką lygiai taip pat gerbtina. Bet šio asmeninės bibliotekos fakto nereiktų vardyti kaip bibliofilinės reikšmės fakto: kronikos ar kitokio istorinio veikalo kopija jokiu būdu neatstos originalo, vadinasi, ir biblioteka, sudaryta beveik vien iš tokių kopijų, negali būti bibliofilinės veiklos (bibliofiliją čia suprantant siaurąja prasme) išraiška. Tokiais atvejais bibliofilijos termino lietuvių kalboje dvilypumas (knygos pomėgis apskritai ir bibliofilija sensu stricto) daro meškos paslaugą reiškiniui įvardyti bei apskritai bibliofilijos įsitvirtinimui ir raiškai visuomenės kultūroje.

Kalbant apie bibliofilijos elitiškumą ir jo atstovus, reikia pabrėžti, jog elitiškumas visų pirma suprantamas kaip J. Ortegos y Gasseto traktuojamas dvasios elitiškumas. J. Ortega y Gassetas kultūros ir meno istoriją interpretuoja kaip atskirų intelektualų, „dvasios aristokratų“, veiklos rezultatą, nes visuomenė jam apskritai „tiek yra visuomenė, kiek yra aristokratiška, ir nustoja būti visuomenė, kai praranda aristokratiškumą“79. Ši J. Ortegos y Gasseto aristokratiškumo samprata ypač tinka elitinės bibliofilijos interpretacijai: elitinė bibliofilija yra lyg etaloninis tokio aristokratiškumo pavyzdys.

Kaip jau buvo minėta, su salonine kultūra, aristokratiškumu apskritai siejama bibliofilų klubų įsitvirtinimas ir jų paplitimas XIX a. Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Šios kultūros apraiškos, sėkmingai išlaikiusios laiko bandymus, persikėlė ir į XXI amžių80: nuosekliai tebedirba Tarptautinė bibliofilų asociacija (Association Internationale de la Bibliophilie, įkurta 1963 m., būstinė Paryžiuje), vienijanti žymiausius bibliofilus bei institucijas (bibliotekas, muziejus). Jų skaičius artėja prie 500. Kas dveji metai rengiami asociacijos kongresai. Šios asociacijos veikla kaip tik orientuota į elitinės knygos kultūros sklaidą.

Taigi rinktinė visuomenės dalis, kilme, autoritetu visuomenėje, moralinėmis savybėmis ir kitaip išsiskiriantis visuomenės sluoksnis, bibliofilijos raiškoje tebeatlieka svarbų vaidmenį. Specialiai neakcentuojant sociologinės elito teorijos (jai atstovautų ir čia cituojamas J. Ortega y Gassetas), vis dėlto reikia pripažinti, jog šios visuomenės grupės atstovai aplink save kuria ypatingai savitą kultūrinės traukos lauką. Jų asmeninei raiškai bibliofilija ir kolekcionavimas kaip tik labai būdingi. Ir kai kalbame apie XX a. lietuvių bibliofilus, daug kam iš jų bajoro titulas tiesiog būtinas. K. Varnelis irgi išsitaria, jog „tikrą bajorą labai lengva atpažinti. Tie žmonės kūrė aplink save tam tikrą lauką, tam tikrą stilių, kuris juos supo. Jų pasaulis ir jų galvojimas skyrėsi“81. Taip teigdamas, K. Varnelis turi galvoje Vaclovą Biržišką, Edmundą Laucevičių – su jais jam tekę bendrauti82. Palyginkime Vlado Žuko prisiminimus apie E. Laucevičių: „Jo vienaukštis pailgas medinis namas Žvėryne, Šeškinės gatvėje nr. 19, buvo unikalus, su geru estetiniu skoniu įrengtas privatus muziejus. Butas meno dalykais nebuvo perkrautas – šeimininkas turėjo muziejininko estetinę nuovoką. Ant sidabrinio padėklo servizas arbatai, ant porcelianinio padėklo maži puodukai kavai. Pokalbis apie knygas, Vilniaus architektūrą, apleistus paminklus“83.

Panaši ir K. Varnelio namų Vilniuje aplinka, jų nuotaika: muziejiniai eksponatai, antikvariniai baldai salone, svečiai vaišinami taure vyno ar kava iš mažyčių porcelianinių puodelių. Visa smelkia specifinė, rafinuoto skonio bibliofilo namų atmosfera.

Toks gyvenimo stilius buvo būdingas ir bibliofilui Vladui Daumantui (Vladislovui Dzimidavičiui, 1885–1977). Jis, vienas iš Lietuvos valstybės vizijos ideologų (kartu su Juozu Purickiu ir Antanu Steponaičiu), Lietuvos įgaliotasis atstovas Šveicarijoje (1919–1922), istorinio Lietuvos žemėlapio (1918) kūrėjas, buvo taip pat aistringas kolekcininkas ir bibliofilas, savąją bibliofilinę veiklą pradėjęs dar studijuodamas Fribūro universitete (išlikęs jo studijų metų asmeninės bibliotekos katalogas, saugomas pas gimines Kaune, o aristokratiška Šveicarijos laikotarpio jo namų aplinka, taip pat ir nemaža bibliofilinių leidinių biblioteka užfiksuota to meto fotografijose). Prieškario Lietuvoje V. Daumantas taip pat garsėjo kaip „prisiekęs kolekcionierius“84, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys (1930–1935), bibliofilas iš pašaukimo, ne visada beįstengdavęs savo aistrą knygoms ir suvaldyti (skolindavosi, kad galėtų pirkti knygas, o prispirtas skolų vėl jas būdavo priverstas parduoti). Tai buvo aristokratinės natūros, bet komplikuoto charakterio ir likimo asmenybė. Kaip ir dauguma Lietuvos inteligentų, 1944-aisiais pasitraukęs iš Lietuvos, savo kolekcijas paliko Kaune. Gyvendamas Čikagoje, sugebėjo iš naujo surinkti dailės vertybių kolekciją ir kelių tūkstančių tomų biblioteką, daugiausia bibliofilinių leidinių. K. Varnelis prisimena, kaip elegantiškai V. Daumantas Čikagoje, kukliame savo butelyje, vaišindavo svečią: „Jo toks gyvenimo būdas: ir kambariai gražūs, ir šunys gražūs, ir pypkės. Gražūs daiktai, stipri kava iš mažų puodelių... Jis turėjo bajoriškų manierų“85.

Taigi ne veltui kaip tik dėl aristokratiško bibliofilų gyvenimo stiliaus elitinė bibliofilija lyginama ir su dendizmu86. „Dendizmas, kurį nori demonstruoti, brangiai kainuoja, nes reikalauja siekti tobulybės. Bodleras dendis nori dėvėti drabužius, kirptus tik pagal jo nurodymus ir jo subrandintus sumanymus: mėlyną apdarą su metalinėmis sagomis, kurio modelį jam įkvėpė Gėtės portretas; juodą trumpą baskišką švarkelį gerokai į viršų platėjančiais atlapais, labai aptemptą aksominį vyrišką viršutinį drabužį, stipriai plevėsuojančias Kazimiro kelnes, nors mada, priešingai, siūlo labai prigludusias. Jis paprašo geriausių knygrišių tymu aptraukti mėgstamas knygas“87. Taip organiškai Ch. Baudelaire’o (1821– 1867) bibliofilija įsilieja į jo pabrėžiamą dendizmą – tampa to paties reiškinio, elitinio, aristokratiškojo gyvenimo stiliaus, dalis.

Ir K. Varnelio asmenyje galima rasti minėtų bruožų: pabrėžtinas tvarkingumas (nuo idealiai švaraus jo darbo stalo kabinete ir tokių pat dailininko dirbtuvių iki jo tapytų geometrinių abstrakcijų precizikos), dėmesys drabužiams (visada stilinga, gero skonio eilutė). Net tokia dendiškos atributikos detalė kaip kaklaskarė (kartu – ir liberalizmo ženklas) K. Varnelio irgi mėgstama. Ne veltui epitetas „maestro“ K. Varneliui lipte limpa88. Aristokratizmo trauka, studento K. Varnelio pajausta dar prieškario Kauno aplinkoje89, sustiprėjo jam gyvenant Vakarų Europoje (1943–1949), o ypač išryškėjo gyvenant JAV (1949–1998) ir kuriant specifinę savo namų aplinką, kai kuo syjančią ir su minėta rafinuota V. Daumanto, E. Laucevičiaus ar kitų, ypač Vakaruose K. Varnelio pažintų, bibliofilų aplinka.

Gyventi gražiai – ir tradiciškąja valstietiška, ir graikiškąja kalokagatijos (aristokratiška par excellence) prasme, – tai gyventi paisant, anot Donato Saukos, „natūralaus dorovingumo“90: dailiai, subtiliai iki menkiausių „smulkmenų“, nelaikant jų „smulkmenomis“, žiūrint į jas kaip į visateises savo egzistencijos dalininkes, – tokia nuostata, sąmoninga ar ne, yra bendra ir iš esmės būdinga daugeliui bibliofilų, kad ir kokios socialinės kilmės jie būtų. Ši nuostata, savaip įprasminanti jų kasdienybę, iškyla prieš mūsų akis kaip savita tos jų kasdienybės estetika ir etika, jų egzistencijos savastis.

K. Varnelis, būdamas modernizmo ir postmodernizmo epochų lūžio menininkas, iš tikrųjų yra avangardo dailės kultūros ir archetipinės valstietiškos žemaičių gyvensenos jungtis. Esminio K. Varnelio asmenybės prado, jo aristokratiškumo šaknų tad tenka ieškoti ne kur kitur, o jo valstietiškoje prigimtyje. Ir tai joks paradoksas. Jo tėvas Kazimieras Varnelis (1871–1945), liaudies skulptorius, dievdirbys – kaip tik senosios tradicinės sanklodos, šviesiųjų, kūrybingųjų kaimo pradų įkūnytojas, motina Teofilė Domarkaitė (1877–1969) – subtili audėja ir siuvėja. Kūrybiškumas, paveldėtas iš tėvų, niekur nedingęs (kūryba neslopsta, jos pasaulis – didžiulis). Todėl nesunkiai įmanomas tokio liaudiško kūrybiškumo tipo ir kilminio aristokratiškumo suartėjimas, abipusė jų transgresija, kartu abiem išlaikant savąją tapatybę.

Panašiai būtų charakterizuotinas, tarkim, K. Varnelio ir jau minėto bibliofilo T. Niewodniczanskio91 santykis. Šis bibliofilas (mokslininkas, atominės fizikos specialistas) aristokratišką elgseną, kaip savo asmenybės kokybės raišką, aiškiai yra perėmęs iš šeimos – kaip dinastinį kelių Vilniaus inteligentijos kartų paveldą: prosenelis – Vilniaus gydytojas, senelis Wiktoras – inžinierius, 1903 m. Vilniaus elektrinės perstatytojas ir direktorius, tėvas Henrykas Niewodniczańskis (1900–1968) – pasaulinio garso fizikas, Vilniaus ir Krokuvos universitetų profesorius, magnetinio dipolinio spinduliavimo atradėjas (1934–1935 ir 1937 m. stažavo pas atomo branduolio atradėją Ernestą Rutherfordą Kembridže, buvo Nobelio premijos laureato Piotro Kapicos bičiulis). Visa šeima – dar tos senosios inteligentų kartos, kuriai, tarkim, kokia kalba šeimoje kalbėtis, nebuvo didesnio skirtumo92. „Aštunto dešimtmečio pradžioje pasitraukęs iš Lenkijos, į kolekcionavimą pradėjau žiūrėti daug rimčiau, „profesionaliai“, ir neabejotinai tai buvo susiję su išvykimu iš gimtojo krašto, jo ilgėjimusi. Paskata buvo ir tai, kad seniai domiuosi istorija“93, – prisipažįsta T. Niewodniczanskis. Tėvynės ilgesys ir istorijos jutimas. Ta pati paralelė su K. Varneliu. Jis irgi ne kartą yra pabrėžęs: „Istorija visada buvo mano silpnybė.“ Ir K. Varnelį, ir kitus mūsų kultūrininkus, karo nublokštus iš Lietuvos, kaip tik tėvynės ilgesys skatino egzilyje kaupti rinkinius, o paskui juos gabenti Lietuvon. „Ar ne lengviau, kai savo žemės ilgesį randi bent žemėlapyje, perskaitai brangų vardą“94, – rašė Česlovas Kudaba apie Šveicarijoje gyvenančio Vaclovo Dargužo (g. 1920), dovanojusio savo žemėlapių kolekciją Vilniaus universiteto bibliotekai, paskatas kolekcionuoti.

„Mano prigimtis reikalavo kolekcionuoti“95, – sakė apie save Artūras Barysas (1954–2005), aktorius, režisierius, originalus muzikantas, kolekcininkas, bibliofilas. „Esu kolekcininkas iš prigimties“96, – prisipažįsta T. Niewodniczanskis. Jis šiuo metu laikomas ne tik vienu iš didžiausių senosios kartografijos kolekcininkų, bet ir vienu rimčiausių jos tyrėjų, kolekcionavimo prasmę mato publikuodamas savo bibliotekos leidinius bei rengdamas dideles savo rinkinių parodas97. Taip įprasminamas bibliofilo gyvenimas (rinkti ir rodyti kitiems, dalytis su kitais informacija), taip bibliofilo džiaugsmas tampa lyg ir visų. T. Niewodniczanskis apdovanotas ypatingu bibliofiliniu polėkiu. Tai žmogus, ypač jaučiantis kultūros pulsą, atvira98, komunikabili, nebijanti rizikuoti, pilna optimizmo asmenybė99. Asmenybinė jungtis: garsios giminės šlovė, o drauge kuklumas, paprastumas, tolerancija.

 

____________________ 

 

57 Daujotytė V. Tekstas ir kūrinys. – P. 155.

58 Барт Р. Camera lucida. – Москва: Ad Marginem, 1997. – C. 118 ir kt.

59 Kaunas D. Knygos kultūros karininkas. – Vilnius: Valstybės žinios, 2004. – P. 91.

60 Gerulaitis L. Bibliofilija Jungtinėse Amerikos Valstijose // Knygotyra, 2002. – T. 38. – P. 92.

61 Andrijauskas A. Roland'o Barthes'o tekstualumo estetika // Metai. – 2005. – Nr. 10. – P. 127.

62 Ten pat.

63 Pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose 2005 gruodžio 17 d. garso įrašas. Autorės skaitmeninis archyvas.

64 Daikto fenomenologinio įprasminimo ir šio reiškinio apmąstymo pavyzdys – filosofinis R. Barthes’o veikalas „Camera lucida“, atsiradęs iš vienintelės nuotraukos, autoriaus rastos po motinos mirties (ji, dar maža mergaitė, nufotografuota žiemos sode). Ši nuotrauka autoriui tapo gyvybiškai būtina, asmeniškai fenomenologiškai iškalbi. Knygai išėjus, po kelerių metų autorius žuvo. „Kas nutiko Nuotraukai Žiemos Sode, nežinau. Esu beveik tikras, kad melancholiška Barthes’o pranašystė („po mano mirties ji bus išmesta į šiukšlių krepšį“) neišsipildė ir ši nuotrauka saugoma kokiame nors muziejuje ar archyve. Bet, Barthes’ui mirus, ji tapo viena iš milijonų nuotraukų, fotografuotų XIX amžiaus pabaigoje, nustojo buvusi unikali jo atpažintos mylimos esybės esmės talpykla.“ Žr.: Рыклин М. Роман с фотографией // Барт Р. Camera lucida. – C. 211.

65 Рац М. О собирательстве. – C. 217.

66 „Knygų kolekcininkas, aišku, palieka asmenybės žymę savojoje kolekcijoje. Bibliotekos kūrimas visuomet susijęs su dar kuo nors, kas įkvėpė jos formavimą; bibliofilo intelektinis augimas aiškiai matyti iš tų knygų, kurias jis vertina; ir jo intelektas nesąmoningai atsispindi jo turimų knygų kataloge. Neįmanoma ilgai būnant greta išminties, sukauptos knygose, nepasisemti iš jų ko nors gera ir neaugti pačiam intelektualiai. Aišku, galima pažinti žmogų iš jo knygų, ir jo biblioteka taip pat gali būti įvardyta kaip speculum mentis suae.“ Žr.: Bierstadt O. A. The Library of Robert Hoe. – New York, 1895. – P. 4.

67 Petrickij V. Bibliofilai, racionalumas ir intuicija // Knygos ir bibliofilijos kultūra. – Vilnius: Versus aureus, 2005. – P. 165.

68 Jurgaitytė M. Kūno perspektyva veidrodyje // Literatūra ir menas. – 2005. – Spalio 14. – P. 5.

69 Štai kokią Diego Velzquezo (1599–1660) asmenybės charakteristiką pateikia Ortega y Gassetas, glaustai apibūdinęs šio dailininko biblioteką: „Neseniai išleistas Velzquezo bibliotekos katalogas, sudarytas pono Sanchezo Cantono, vieno iš autoritetingiausių ispanų meno istorikų. Šioje bibliotekoje, kuri gerai parodo, kuo domėjosi dailininkas, tėra viena eilėraščių knyga, ir toji gana vidutinė. Didžiosios knygų dalies temos yra matematikos ir gamtos mokslai, taip pat geografija, kelionės ir keletas istorijos knygų. Virš šios bibliotekos didžiosiomis raidėmis galėtų būti įrašyti du žodžiai: Rimtumas ir Proza.“ Žr.: Gasset y O. J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 312.

70 Vilniaus rotušėje 2005 sausio 24 d. vykusioje viešoje diskusijoje „Kaip knygos kūrė ir kuria Lietuvą“ Algis Kalėda, kalbėdamas apie Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudarytą Jono Basanavičiaus asmeninės bibliotekos katalogą, garsiai pasvajojo, kiek daug peno moksliniam tyrimui ir kultūros apmąstymams duotų rekonstruoti tokių politikos, visuomenės ir kultūros veikėjų kaip Antanas Smetona, Valdas Adamkus ar Vytautas Landsbergis asmeninių bibliotekų katalogai.

71 Zygmuntas Miłkowskis apie J. Lelewelį rašė: „Iš prigimties nebuvo elegantiškas ir tesirūpino tik kuo praktiškiau apsirengti; nebuvo rajūnas ar smaguris, tenkinosi labai paprastais dalykais: rytais pieno puodelis, kartą per dieną mėsos gabalėlis ir daug duonos. Daug todėl, kad dalijosi ja su pelėmis: taip saugojo nuo jų savo knygas. Jeigu ne knygos, tikriausiai būtų nuomojęsis kokį kampą ar net Diogeno statinę. Bet knygoms reikėjo erdvesnių patalpų. Turėjo butą pirmame aukšte, čia erdvus lentynomis apstatytas kambarys su į gatvę išeinančiais langais buvo jo parankinė biblioteka. Mažasis kambarėlis buvo miegamasis, o kambaryje prie pat laukujų durų pats dirbo ir svečius priiminėjo.“ Žr.: Miłkowski Z. Sylwety emigracyjne // Wyrtualna biblioteka literatury polskiej [interaktyvus]. [Gdańsk]: Uniwersytet Gdański; UNESCO, 2001–2003 [žiūrėta 2006 birž. 4]. Prieiga per internetą: http://univ.gda.pl/~literat/jez/004.htm.

1859 m. J. Lelewelį Briuselyje aplankęs Zigmas Sierakauskas, tuomet Rusijos generalinio štabo kapitonas, liudijo radęs jį baisiame skurde. Menkus pinigus, gautus iš savo veikalų leidybos, J. Lelewelis tuoj išleisdavo kitoms knygoms įsigyti (bukinistų knygynai, aukcionai, mugės). Žr.: Kempa A. Bibliofilskie silva rerum. – P. 15–16. Kad bibliofilinė medžioklė neapleido jo iki pat mirties, rodo išlikusios jo paties rankraštinės pastabos daugelyje jo bibliotekos knygų, ypač senuosiuose atlasuose. Čia apstu jo pastabų ne tik apie patį leidinį, jo turinį, pavyzdžiui, kitų mokslininkų klaidingas teorijas, autorius, bibliografiją, bet, tai itin svarbu, paties J. Lelewelio surašytų to leidinio įsigijimo istorijų. Pavyzdžiui, Giacomo Gastaldi’o ir kitų italų kartografų XVI a. žemėlapių rinkinio paraštėse J. Lelewelis nurodo, jog kaip tik tų žemėlapių ieškojęs visą gyvenimą, vis nesisekę jų rasti ir tik visai neseniai, 1860 m., keli mėnesiai iki mirties, pavykę juos įsigyti. Žr.: Dzikowski M. Katalog atlasów Biblioteki Uniwersyteckiej w Wilnie… – Wilno: S. n., 1935–1940. – P. 13.

72 Hakli E. A. E. Nordenskiöld: A Scientist and his Library. – Helsinki: Helsinki University Library, 1990. – P. 55.

73 Daujotytė V. Literatūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – P. 77.

74 Климанов Л . , Петров М. Феномен библиофильства / Книга: исследования и
материалы. – C. 164–168.

75 Kłossowski A. Bibliofilstwo polskie za granicą. Wybrane zagodnienia teoretyczne. Organizacje bibliofilskie i oficyny artystyczne. – Studia o książce. – 1993. – T. 19. – P. 45.

76 Петрицкий В. Библиофиловедение в системе книговедения // Актуальные проб(
лемы теории и истории библиофильствa. – Ленинград, 1989. – C. 14.

77 Паперный В. Вера и правда: Андре Жид и Лион Фейхтвангер в Москве // Новое
литературное обозрение [interaktyvus]. Москва: „Новое литературное обозрение“ [þiûrëta
2004 m. baland. 4]. Prieiga per internetà: http://nlo.magazine.ru/philosoph/sootech/sootech71.html

78 Steponavičiūtė D. Kazys Pemkus (1920–1996) – lietuvių išeivijos bibliofilas // Knygotyra, 2002. – T. 38. – P. 223.

79 Andrijauskas A. José Ortegos y Gasseto kultūros ir meno filosofija // Gasset y O. J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – P. 529.

80 Pastaruoju metu Vakarų kultūros tyrimų ir paveldo išsaugojimo tendencijos krypsta ne į aukštosios kultūros, bet atvirkščiai – į subkultūrų, kasdienybės kultūros akcentus. Lietuvoje dėl jau minėtų istorinių priežasčių (dirbtinis tęstinumo pertrūkis) istoriniai elito kultūros tyrimai išlieka itin aktualūs.

81 Pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose 2005 gruodžio 2 d. garso įrašas. Autorės skaitmeninis archyvas.

82 Su V. Biržiška K. Varneliui teko susitikti apie 1952 m. JAV, Putname (K. Varnelis čia kūrė vitražus, o V. Biržišką domino turtinga Thompsono (Konektikuto valstija) Marijonų vienuolyno biblioteka), ir V. Biržiška įsiminė kaip ypatinga asmenybė. „Toks tikras bajorų palikuonis. Žemaičių bajoras. Ir kalbėjo taip su tokiu patosu, tokiom labai savotiškom intonacijom...“ – prisimena K. Varnelis. (Iš 2004 gegužės 20 d. pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose. Autorės užrašai.) „Buvo ir daugiau tokių kaip Biržiška, kaip Laucevičius. Tas tai labai bajoriškas buvo!“ (ten pat).

83 Žukas V. Prisiminimų puslapiai. – Vilnius: 2002. – P. 383–384.

84 Vaitkevičius A. Prisiekęs vertėjas ir fatališkas kolekcionierius // Literatūra ir menas. – 2001. – Lapkr. 30. – P. 8–9.

85 Pokalbio su Kaziu Varneliu Vaitkevičių šeimoje Kaune 2005 birželio 2 d. garso įrašas. Autorės skaitmeninis archyvas.

86 „Drabužiai irgi yra daugiau nei tik apdaras. Kaip kad viršutiniai ar apatiniai drabužiai gali turėti ne tik dangos prasmę, bet ir du stiliaus ir ilgaamžiškumo atributus (sukirpimas ir tekstūra), taip ir knygos gali jungti arba išorės grožį, arba tai, ką galime įvardyti kaip interesą leidinio tekstui, esamam tose knygose. Bibliofilijos ir dendizmo analogija gali būti ir toliau sėkmingai eksploatuojama, kadangi yra tam tikras atitikimas tarp paprasto odos įrišimo ar odinės knygos nugarėlės ir sero Maxo Beerbohmo garsios Brummellio aukščiausiosios elegancijos formulės – tam tikro atitikimo tarp tamsios spalvos kostiumo ir baltų marškinių.“ Žr.: Carter J. Definition of a Book-Collector // Bouillabaisse for Bibliophiles. – Cleveland, New York: The World Publishing Company, [1955]. – P. 29.

87 PIA, Pascal. Bodleras. – Vilnius: Tyto alba, 2001. – P. 22.

88 „Savo namų muziejaus salėse pasirodo maestro Kazys Varnelis – aristokratiškai orus ir elegantiškas. Tokį jį portrete yra įamžinusi kolegos Vytauto Ciplijausko ranka.“ Žr.: Musteikis A. Po gotikos skliautais – dovanos Tėvynei / Lietuvos žinios. – 2004. – Rugpj. 28. – P. 20.

89 Apie prieškarinį Kauną K. Varnelis pasakoja: „Buvo visai kita atmosfera, visai kita socialinė aplinka ir kitas pasaulis. Sunku ir suprasti dabartiniam žmogui. Atsimenu, eidavo Laisvės alėja [Algirdas] Mošinskis, tai visos aktorės krisdavo iš kojų dėl jo. [Viktoras] Vizgirda turėjo ne visai baltą, bet maždaug tokios spalvos lietpaltį, tai man toks pavydas būdavo… Paryžiuj būdamas nusipirko ar kur nors. Iš tikrųjų mums, studentėliams, tai jie būdavo ne tik kad dailininkai, bet ir mums imponuojančios asmenybės. Ir šiaip žinodavom, jie pasisakydavo ir spaudoj, buvo raštingi žmonės. Ne šiaip kokie… Žinot, dabar pasirodyti gerai apsirengusiam – ne madoj. Iš tikrųjų tas laikas buvo skirtingas. Kiek mes bekalbėsim, tas pasaulis jau nebe toks.“ Pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose 2003 vasario 12 d. garso įrašas. Autorės archyvas, 12B garsajuostė.

90 Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 411.

91 T. Niewodniczanskis turi surinkęs apie 3500 senųjų žemėlapių (iš jų 2500 – Lenkijos ir Lietuvos, t. y. visi svarbiausieji Lietuvos kartografijos raidoje), apie 100 senųjų atlasų, 380 pergamentų (vien Žygimanto Senojo – 78, Jogailos – 14), Radvilų archyvą (400 dokumentų, kai kurie – su Mikalojaus Daukšos, Merkelio Giedraičio parašais), senųjų istorinių autografų kolekciją (joje du Barboros Radvilaitės, taip pat Žygimanto Augusto, Henriko Valua, Stepono Batoro, visų kitų Lietuvos valdovų, Vilniaus vyskupų bei kitų žymių asmenų laiškai ir dokumentai), senųjų lituaninių kronikų kolekciją, tarp jų – ir mažąją Hartmano Schedelio kroniką (1497). Šie lituanistiniai turtai – viena didžiausių pasaulyje tokių privačių kolekcijų.

92 T. Niewodniczanskis: „Mano močiutė iš tėvo pusės buvo vokietė, liuteronė. Kiekvieną sekmadienį Vilniuje močiutė eidavo į savo kirchę, o senelis – į katalikų bažnyčią. Šeimoje vyravo tolerancija. Tėvas turėjo daug draugų žydų, rusų, lietuvių. Tautybė jam nebuvo svarbi, svarbu, koks tu žmogus. Dar siaučiant karui, 1941-aisiais, tėvas vėl buvo gavęs kvietimą vykti į Angliją. Jau turėjo bilietus, pasus, bet tik žmonai ir vaikams. Kvietimo motinai nedavė. Mat buvo vokietė. Tada tėvas pasakė: „Ne, savo motinos aš nepaliksiu“. Taip mano tėvas, Jono Cockrofto kolega, Rockfelerio fondo stipendininkas, profesorius, tapo gamyklos darbininku.“ Pokalbio su Thomu Niewodniczanskiu jo namuose Bitburge 2001 m. spalio 21 d. garso įrašas. Autorės archyvas.

93 Imago Lithuaniae: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczańskio rinkinių: parodos katalogas. – Vilnius: Margi raštai, 2002. – P. 14.

94 Kudaba Č. Įbrėžtoji atmintis // Literatūra ir menas. – 1992. – Sausio 11. – P. 10.

95 Barysas A. Apie I.V.T.K.Y.G.Y.G., vaikščiojimą paveiksluose ir mirtį gyvenant. Menininką Artūrą Barysą-Barą kalbina Kasparas Pocius // Literatūra ir menas. – 2004. – Kovo 12. – P. 15.

96 Imago Lithuaniae: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczańskio rinkinių: parodos katalogas. – P. 14.

97 Parodos iš T. Niewodniczanskio rinkinių buvo surengtos Amsterdame, Madride, Barselonoje, Liuvene, Berlyne, Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje, Gdanske, Vroclave, Liuksemburge ir kitur. Atskirais leidiniais publikuota mickevičiana (Adomo Mickevičiaus laiškai, kiti jo rankraščiai), taip pat J. Tuwimo ir kitų kultūros veikėjų rankraštinis palikimas, keletas LDK istorinių rankraščių (žr.: Epistula. – Bitburg: S. n., 1992. – P. 39). Išleisti du tomai „Cartographica Rarissima“ (1992 ir 1995) – senųjų žemėlapių iš T. Niewodniczanskio bibliotekos faksimilės su moksliniais komentarais ir tyrimais.

98 Didieji bibliofilai – didžiosios asmenybės amžininkų yra apibūdinamos ir kaip išskirtinai atviros, dosniai besidalijusios savo surinktais turtais su kitais, su visuomene. Tokie buvę, tarkim, Martinas Bodmeris (1899–1971) ar Johnas Rolandas Abbey’us (1894–1969).

99 Liuneburgo antikvaras ir kartografijos istorikas Eckardtas Jägeris: „Kartą paprašiau Niewodniczanskio trumpam paskolinti tris retus žemėlapius iš jo kolekcijos. Man reikėjo juos perfotografuoti savo knygai apie Prūsijos kartografiją. Niewo nieko neatsakė, bet iš karto persiuntė man tuos turtus kaip eilinius spaudinius (paprasčiausiai suvyniojo į ritinėlį!). Ir apmokestino tik...70 pfenigų! Ir baimė, ir palengvėjimas apėmė mane juos gavus. Kaip skeptikas, nusifotografavęs aš pasiunčiau jam atgal paketą jau apdraustą, užantspauduotą ir t. t. Niewo buvo ir yra optimistas!“ Žr.: 65. Geburststag et 25jähriges Dienstjubiläum Dr. h. c. Thomas Niewodniczanski. – [Bitburg]: S. n., 1998. – P. [17]; Lenkų meno istorikas ir žurnalistas Adamas Brorzas: „Tai vienas didžiausių pasaulyje kolekcininkų. Kadaise patyriau labai aštrių pojūčių važiuodamas dideliu greičiu jo vairuojama mašina ir klausydamasis pasakojimo, kaip vieną kartą jis su mašina apsivertė.“ Žr.: Brožas A. Nievodničanskių giminės istorija // Mokslas ir gyvenimas. – 2001. – Nr. 11. – P. 35.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)