tekstai.lt

Herkus Kunčius. Sezono metas


       Pikti liežuviai mėgsta kartoti, neva Kultūros posūnis Menas šiuolaikiniam gyvenimui didesnės įtakos nebeturi, jo galia – niekinė. Negana to, menininkas, kaip socialinis vienetas, prilyginamas nuliui ar minuso ženklui. Atseit tik vegetuoja ir parazituoja, siurbia gyvybės syvus iš ir taip jau ligoto visuomenės kūno. Panašiai civilizuotame pasaulyje (t. y. ne tik Lietuvoje) galvoja tortų-pyragų kepėjai ir finansų analitikai, reklamos vadybininkai ir ortodoksai benamiai, ne išimtis – kiti žinduoliai.
       Bet štai rusų aktorius ir režisierius Konstantinas Raikinas galvoja savitai: „Menas paveikus“, – tvirtina jis, gudriai ta proga nusišypso.
       Į šią tezę galima būtų nekreipti dėmesio, – maža ką pripaisto artistai ar akrobatai. Tačiau prieš akis gula istorinis faktas: vieną vakarą Leningrade, legendinio Arkadijaus Raikino spektaklyje, viengungis Vladimiras Vladimirovičius Putinas susipažįsta su savo būsimąja žmona.
       Įsimyli „Miniatiūrų teatre“ V. Putinas, vėliau „Lenino mieste“ sukuria šeimą, darniai iki šiol gyvena, nesiskiria.
       Pasak Konstantino, Arkadijaus Raikino sūnaus, minėta aplinkybė žmonijai itin svarbi, negana to, įrodanti, kad pažiūrėjus nuotaikingą „Miniatiūrų teatro“ spektaklį net kiečiausią žmogų neretai užplūsta šilti jausmai, užgimsta noras patikti, tapti geresniam, mylėti, daugintis, likti ištikimam.
       Taip atsitiko Vladimirui Vladimirovičiui.
       Galbūt ši istorija būtų pasibaigusi trivialios šeimos sukūrimu – ne pirmam ir ne trečiam, apsilankius kultūros renginyje, yra tekę įsimylėti, vėliau išsiskirti ar susimušti, vėl tuoktis, tačiau...
       Ir vėl neginčytinas meno poveikio faktas, šį kartą – kinas. Tereikia Vladimirui Vladimirovičiui 1968-aisiais ekrane pamatyti „Ne sezono metą“ su Donatu Banioniu, ir vaikinas užsimano tapti žvalgu, tokiu pat kaip ir filmo herojus. Volodią Vladimirovičių sužavi D. Banionio Ladeinikovo personažas, šio sovietų žvalgo santūrumas, išmintis, įžvalgumas, žmogiškumas ir t. t. Beje, visa tai neseniai patvirtino ir pats Maestro Banionis, kai per Kremliaus kontroliuojamą RTV (laidoje „Naktinis skrydis“) guodėsi, kad jis Lietuvai nebereikalingas, o šioje klesti abejotinas Eimunto Nekrošiaus (nieko apie jį nekalbėsiąs) teatras. Iškilių, vertų Juozo Miltinio rango asmenybių taip pat nėra, tuščia mene, lietuvių kultūra, pasak kaimyninės šalies ekrano numylėtinio, „nepriklausomoje“ šalyje (be rusų) veik merdi.
       Bet iš dabarties grįžkime atgal, į meno istoriją.
       Talentingas aktorius iš Lietuvos ir jo sukurtas vaidmuo toks paveikus, kad stumteli Vladimirą Vladimirovičių į KGB mokyklą. Ir štai jaunuolis jau diplomuotas žvalgas – seka, susitinka, planuoja slaptas operacijas, galbūt – atsišaudo...
       Nuotykiai veja nuotykį, gyvenimas ne tik Leningrade, bet ir provincialiame VDR Drezdene Vladimirui Vladimirovičiui Putinui tampa prasmingas, atsiranda dėl ko aukotis. Ir svarbiausia, visa tai – tikra, neišgalvota, tai jau ne „Ne sezono metas“ su D. Banioniu.
       Po šių antropologinių samprotavimų galime konstatuoti: jei A. Raikinas būsimajam Rusijos prezidentui pakurstė meilės ugnelę, tai kino aktorius D. Banionis nukreipė, davė, kalbant to meto leksika, „kelialapį į gyvenimą“.
       Ir kaip po tokios išvados nesididžiuoti Lietuva, joje išaugintais menininkais, ne be kurių talento jėgos postūmio kaimyninė šalis išsiugdė tvirtą Prezidentą. Negana to, kaip po viso to nepadėkoti talentingajam D. Banioniui, kad Rusijoje pagaliau „stojo“ valdžios vertikalė, „valdoma“ demokratija, auga ekonomika, sutvirtėjo FSB, vis daugiau ir daugiau pagaunama piktavalių šnipų.
       Beje, šį sezoną ir Europos Sąjungoje, ir posovietinėje erdvėje šnipų ypač pagausėjo. Kyla klausimas: kas juos gimdo, iš kur jie ateina ir kur prapuola?
       Prisipažinsiu, pašnipinėti būtų ir man įdomu. Tačiau ką šnipinėti, kuriuos duomenis rinkti, kaip juos atrinkti? Nežinau. Pramoninis špionažas manęs niekada nedomino, karinis – perdėm pavojingas, o ir kam rūpėtų mano suskaičiuoti pėstininkai ar sraigtasparniai, jei tam reikalui paleisti palydovai į kosmosą. Kultūrinis špionažas (vartyti žurnalus, skaityti knygas, žiūrėti spektaklius, lankyti parodas etc.) galbūt būtų artimesnis, tačiau, įtariu, jis nepaklausus visų šalių žvalgyboms. Šnipinėti žmonių sąmonę, gilintis į pasąmonę... tai – psichoanalitikų ir psichoterapeutų darbas.
       Kenkimas savo artimam–svetimam įgauna vis rafinuotesnes formas: susimokę moldavai su gruzinais it viduramžiais nuodija vyną. Piktavaliai kaukaziečiai kažką negera (ne vitaminus) vis įberia į Rusijos Federacinės Respublikos piliečių pamėgtą „Boržomi“...
       Bet štai pievelėje Maskvoje po akmeniu rusų FSB suranda „konteinerį“, jame – kažkas labai svarbaus Britų žvalgybai. Tačiau kas Britų žvalgybai tą kartą buvo svarbu – iki šiol neaišku. Beje, neaišku ir kodėl būtina „konteinerį“ slėpti po lauko akmeniu, jei duomenis galima perduoti ir kitais, švelniai tariant, šiuolaikiškesniais būdais.
       Karštakošiai gruzinai nori pirmauti, neatsilikti nuo sezono mados – Tbilisyje pagauna tris rusų šnipus, papulkininkius. Geranorišką jų grąžinimo procedūrą paverčia veik vaidybiniu kinu, konceptualia meno akcija: areštuotas rusų šnipas, flankuojamas Gruzijos policininko ir policininkės, supažindinus su jo teisėmis, perduodamas Rusijai. Iškilmingai vyksta geranoriška šnipų perdavimo procedūra, solidžiai, gyvai, magnetu prikausčius prie TV ekrano milijoninę auditoriją.
       Kuo ne filmo „Ne sezono metas“ finalas? Tiesa, ten kameriniame plenere (veik tuščiame kelyje) D. Banionis iškeičiamas į Laimoną Noreiką, suprask, amerikietį Pauersą, kurio pilotuojamas žvalgybinis lėktuvas šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje (istorinis faktas) buvo raketa numuštas virš Uralo.
       Kaimyninės šalies Prezidento pamiltas „sezonas“ įgauna pagreitį, niekas jam negali likti abejingas – kaista atmosfera, keičiasi Europoje klimatas.
       Ir krenta ne snaigės (dar ne sezono metas), tik krenta pro viešbučių langus žvalgai...
       Neapsikentę lietuviai Vilniuje pagauna perdėm smalsų rusų diplomatą. Deja, išsiunčia be antrankių. Tyliai su svečiu atsisveikina, Lietuvos TV stambiu planu jo net neparodo.
       Už tokį lietuvių akibrokštą „sezono metu“ rusai nelieka skolingi: Sovetske (Tilžėje) suima Vasilijų Chitriuką, papulkininkį, savą, tankistą. Atseit šis rinko slaptus duomenis apie Rusijos Baltijos karinį laivyną Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje.
       Kiek man iš geografijos žinoma, Sovetske (Tilžėje) jūros nėra ir Baltijos karinis laivynas ten nedislokuotas, teka tik Nemunas, tačiau tiek to: jei rinko, tai rinko, duomenis ir Mėnulyje galima rinkti – taikiai uždarom šį klausimą.
       Ir štai jau per Rusijos TV man rodo kiną: augaloti FSB pareigūnai ištempia iš automobilio V. Chitriuką, it rąstą (nespurdantį, nesipriešinantį) pakrauna į savąjį. Ten tariamą Lietuvos šnipą priverčia pozuoti prieš kamerą.
       Žiūri nekaltomis veršelio akimis papulkininkis V. Chitriukas į objektyvą, nesidairo, įtikinamai prieš TV vaidina šnipą – budri FSB ranka laiko suspaudus jo snukį, tegul tik pabando pasimuistyti niekšas – Tėvynės išdavikas, к стенке išgamą. Netrukus rusų saugumietis parodo kažkokią „fintikliušką“ – neginčytiną įkaltį. Negana to, demonstruoja svarbiausiąjį – nedidelę užrašų knygelę. Ant šios viršelio – galutinai V. Chitriuko kaltę įrodantis užrašas: „Записная книжка Василия Хитьрюка“.
       „Sezono metas“ tęsiasi...
       Kaune, kuriame jau negyvenu ketvirtį amžiaus, o pastaruoju metu itin retai apsilankau, suskamba telefonas: „Herkus Kunčius? Jus trukdo iš Valstybės saugumo departamento, gal galėtumėte pas mus užeiti?“
       Faktas, kad Lietuvos VSD (Kauno skyrius) domisi, anot literatūros kritikų, postmoderniais rašytojais iš sostinės, glosto savimeilę. Deja, pasiūlymas „užsukti“ į „saugumą“ Vytauto prospekte man nėra itin patrauklus. Be to, dar viliuosi, kad skambinanti moteris apsiriko, šiame bute aš jau seniai negyvenu, o gal ji – gerbėja – vilioja, dvasiškai įsimylėjusi (?). Ne, dalykiškai tvirtina, klaidos nėra, tiesiog norinti pakalbėti apie vieną mano klasės draugą.
       Išsisukinėju, nesu jo matęs nuo vidurinės mokyklos baigimo laikų, bergždžiai.
       Hipnotizuojantis balsas patikina, kad Lietuvos VSD (Kauno skyrių) domina kaip tik tas laikotarpis, kai šis mokėsi mokykloje.
       Susitariame susitikti kavinėje po pusvalandžio, Laisvės alėjoje.
       Mergina (visai nieko) atpažįsta mane, parodo pažymėjimą, taip nuramina, kad ne su CŽV, FSB ar „Mosadu“ turėsiu reikalą.
       Man įdomu, kuo galėjo sudominti VSD (Kauno skyrių) mano klasės draugas, apie jį žinau tik tiek, kad studijavo mediciną.
       Sužinau: buvo vedęs, išsiskyrė, pakeitė pavardę, šiuo metu dirba psichoterapeutu provincijoje, – „puiki“ intriga politiniam (šnipinėjimo) detektyvui.
       VSD (Kauno skyriaus) agentė klausinėja, mano prisiminimai migloti.
       Neketinu jai pasakoti apie paauglystėje mūsų įkurtą „slaptą“ savišvietos būrelį, kai rinkdavomės klasės draugo bute ir vartydavome postimpresionistų albumus, kitaip tariant, buvome disidentai. Nepasakoju apie meilę fotografijai, kai mokyklos fotolaboratorijoje po pamokų perfotografuodavome pornografines kortas. Neužsimenu, kad draugo bute stovėjo monumetalus kaktusas, į kurio spyglius jis vis susižeisdavo nykštį. Nutyliu ir apie pirmuosius mūsų meilės nuotykius, kai išgėrę moldaviško „Cabernet“ su kaimyninės mokyklos septintokėmis nuėjome į Kauno sporto halę klausytis „Locomotiv GT“ koncerto, vėliau bučiavomės Ąžuolyno parke. Neprasitariu, kad pirmoje klasėje susimušėme ir jo mama paskambino mano mamai, dėl ko buvau išbartas. Nieko nekalbu ir apie budizmą, Rytus, Indiją, kai dailininko Liudo Truikio kliedesių paveikti dešimtoje klasėje įtikėjome reinkarnacija. Žodžiu, tyliu, nieko neišduodu, kas šiuo neordinariu klausimu galėtų Lietuvos VSD (Kauno skyrių) dominti.
       Kai VSD (Kauno skyriaus) agentė, kažką pasižymėjusi savo mokykliniame (langeliais) sąsiuvinyje, ketina kilti ir atsisveikinti, nesusilaikau nepaklausęs, kokius ir kur mokslus yra studijavusi; man išties įdomu, noriu kuo daugiau sužinoti apie Lietuvos VSD pareigūnus, tai gali rašytojo karjerai praversti.
       Gaunu atsakymą: mano nuostabai, baigusi ne žvalgybos mokyklą Pabradėje, bet studijavusi Vytauto Didžiojo universitete, ji – filologė, bakalaurė.
       Ir štai, anot žvalgybos specialistų, „pasistoja“ klausimas: kokį ji sukurs savo ataskaitoje mano bendraklasio portretą? Nežinau. Drįstu tik įtarti, kad jis bus literatūrinis, ne visai tikras.
       Tada nejučiomis imu suvokti, kad menas, literatūra yra išties paveikūs. Ataskaita VSD (Kauno skyriaus) viršininkams virs „grožine“ literatūra, tačiau perskaitę jie to nesupras. O gal?.. Ne, greičiau, jos (ataskaitos) pagrindu bus priimti sprendimai, numatyti veiksmai, galbūt – net operatyviniai. Tikėtina, jei tik bus talentingai surežisuoti, po kurio laiko žurnalistų bus apdainuoti spaudoje, iliustruoti per TV ir kada nors, jei tik pasiseks, virs romanu apie klastingą šnipą ar pilnametražiu kino filmu.
       Ir štai tada koks nors vietinis nebrendyla Vladimiras Vladimirovičius žiūrės „Ne sezono metą 2“ kino teatre, susižavės mano klausės draugu (tarkim, iškiliu Rusijos kino aktoriumi D. Banioniu), užsigeis tapti į jį panašus. Ir niekas, po velnių, net nenumanys, kad jis iki abitūros vaikščiodavo iškeltu pūliuojančiu nykščiu, šeštoje klasėje svajojo tapti viešnamio direktoriumi, o dešimtoje gurkšnodavo savo šlapimą ir tikindavo draugus, kad tai geriausias vaistas nuo peršalimo.
       „Sezono metas“ ir jo veržlūs vaikai – prezidentai romantikai, bebaimiai komitetų pirmininkai, reiklūs departamentų direktoriai, gudrūs žvalgai, klastingi agentai – negimsta iš Šventosios Dvasios. Įsitikinęs, jie literatų, filologų, dailininkų, dramaturgų, kitaip tariant, humanitarų – tariamų nulių – kūriniai. Tai jie, neretai iš paikystės, vienatvės ar nuobodulio, kuria makabriškus siužetus, juos išguldo popieriuje, perkelia į sceną, knygas, užfiksuoja kino juostoje – šekit – žiūrėkit, skaitykit (!).
       Ir štai, „Miniatiūrų teatre“ pakikenus iš A. Raikino, pasižavėjus D. Banionio talentu – jų „meno jėgos“ stumteltas, – į namus pasibeldžia įtarus, kaltinantis išdavyste ir siekiantis „deramo“ atpildo „sezono metas“ – „šnipomanija“ jo kūrybinis slapyvardis.