tekstai.lt

„Metų anketa“. Požiūriai. Valentinas Sventickas, Ramutė Skučaitė, Jonas Liniauskas, Marius Ivaškevičius, Algirdas Pocius, Vanda Zaborskaitė

 

1. Kaip vertinate Lietuvą šiandienos pasaulyje? Kokias regite mūsų šalies perspektyvas, o gal – pavojus?

2. Kokie jums buvo šie metai, kokius gyvenimo įvykius išskirtumėte, kuo pasidžiaugtumėte?

 
 
Valentinas Sventickas
 

1. Atgimimo metų mitinguose, jausdamas tartum visų vienodą kvėpavimo ritmą, vaizdavausi būsimąją Lietuvą gražiau. Kaip ir kiti naivuoliai humanitarai. Su tokiu naivumu filologas visgi moka tolydžio susitvarkyti. Prisimenu, tada po ilgesnės pertraukos išėjau pavaikštinėti Antakalnio pakraščiais. Pamačiau: kur būta garažo, – jau virš jo namelis, kur būta namelio, – jau stiklo pilaitė. Tada, kol mitingavome, buvo pradėta statyti dabarties Lietuva. Pigiai, vikriai.

Kaip vertinu? Vis dėlto neblogai. Tebeturime savo mielą gamtovaizdį, daugiau šviesių laisvų veidų, kylančią, bent lig šiol (nors ir permainingai) ekonomiką. Miestuose – nušvito vienas kitas kampelis. Turime literatūrą be ideologinės cenzūros, tai lemtinga permaina.

Prie kiekvieno teiginio galėčiau pridėti išlygų, apgailestavimų, stokų. Bet jau priklu niurzgėti. Šiandien nenoriu. Rytoj gal kitaip neišeis. Toks esu šios dienos Lietuvoje.

Perspektyva, kiek žinau, šviesiai konotuotas žodis. Spėju, kad klausimą rašė jaunas žmogus. Pritariu jam ar jai.

Apie pavojus tegaliu kalbėti banaliai. Merkantilizmas. Vaikiškos mūsų politikų ligos. Vaikiškos – žiūrint žmogaus akimis, bet pavojingos, nes jie atlieka politikų vaidmenis. Žiniasklaidos lėkštumas, stumiantis į tuščiagarbį blizgesį jos „vartotojus“. Bendravimo kultūros nuopuolis – keliuose žudomės dėl to, kad žmogui nusispjaut į kitą žmogų (baisiausias dalykas). Emigracija. Protu suprantu jos priežastis, net naudą, ypač kai pasivažinėja jauni. Širdimi nesuprantu, kaip gali žmogus gyventi žmogaus lietuvio gyvenimą nekvėpuodamas oru to žemės lopinėlio, kuris jam buvo lemtas. Ten, kitur – ne tavo oras, ne tavo takas, svetimi veidai, ne tavo kalba. Kalbu apie fiziologiją ir psichologiją, tad šie žodžiai jokia lyrika.

Reikia išsitremti į Lietuvą. Ir visiems kartu dantis sukandus smagiai daryti ją tokią, kokia turės būti.

2. Geri buvo metai. Buvo, išgyvenau.

Kaime mūsų šeimos sodyboje (dažniau ten būnam vasarą) baigėme pasistatyti pirtį. Vienas kūrinys.

Gruodžio mėnesį antram anūkui, dukros vaikui, sukaks metai. Antras kūrinys. Benas, kaip Juozo Apučio prozoje.

Po ilgokos pertraukos parašiau knygą. Apie Aidą Marčėną. Trečias kūrinys.

Čia nuotykis kaip reikiant. Knyga buvo sumanyta apie keturis poetus. Net ir pavadinimas buvo: „Dar keturi“ (prisimenant ankstesnę 1991 m. knygą „Keturi portretai“). Bet pradėjus pamažu aiškėjo – yra ką apie tą Aidą sakyti, yra ir yra. Patsai nuotykis, – kad trumpa greitakalbe jau neišsipirksiu, – buvo šviesus; na, kad jis vertas knygos. (Ką žinai, gal taip atsitiks įsižiūrėjus ir į likusius tris.) Bendradarbiai leidykloje buvo tokie geri, kad išleido mane visam mėnesiui kūrybinių atostogų. Neregėta prabanga. Ja ir pasidžiaugčiau. Kaip ir valstybės stipendija tam rašymui, – anksčiau, kai buvau Kultūros ir meno tarybos pirmininkas, džiaugdavausi ją paskyręs kitiems.

Čia buvo šiek tiek epatažo, literatūros.

Plikam durnam senstančiam negebančiam garbingai senti žmogui svarbiausia yra darbas. 2007-aisiais mums Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pavyko išleisti tikrai gerų knygų. Bet tikrai. Jeigu iš naujų kūrinių kas nors priverstų išvardyti tik dešimtį, minėčiau Arno Ališausko, Romualdo Granausko, Almio Grybausko, Henriko Algio Čigriejaus, Liudviko Jakimavičiaus, Andriaus Jakučiūno, Vandos Juknaitės, Donaldo Kajoko knygas, Samuelio Becketto ir Milorado Pavičiaus vertimus. Serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išleidome dešimtą knygą, bus dar dvidešimt. Ir dar vienas džiaugsmas – šios serijos leidimo mecenatai prasitarė apie galimą tąsą, XIX amžiaus knygas.

Tai šitaip, „skaitytojau, / grandie įstabiausia / tarp nebūties / ir manęs“. Žodžiai iš Aido Marčėno knygos, kuri išeis jau 2008-aisiais.

 
 
Ramutė Skučaitė
 

1. Neleidžiu sau vertinti Tėvynės. Tegaliu ją gerbti, mylėti, ilgėtis – ir būnant toli nuo jos, ir esant joje pačioje. Gerbiu ir myliu ją visokią: šnekančią savo kalba, daug iškentusią, praradusią, atgimusią, išduodamą, parduodamą – visokią.

Manau, kad Lietuvos perspektyvos nedaug skiriasi nuo viso pasaulio ateities perspektyvų apskritai. Nebent sukauptom ar prarastom pinigų sumom ir aiškia – deja! – gimtosios kalbos nykimo tendencija… Žinau, kad yra žmonių, kurie pultų už mūsų kalbą į ugnį, bet nėra liepsnos, ją deginančios, – tėra pilkas abejingumas ir jos atidavimas nežinia kam – po formą, po žodį, posakį, numetant ir… nebepakeliant. Patiems.

2. Ne tik pasidžiaugčiau, o iš tikrųjų džiaugiausi realaus vaiko realia ašara, kritusia drauge su žodžiais: prie laiptų guli negyva katė!.. Ir netrukus – jo nušvitusiu veiduku su ta pačia dar nespėjusia nudžiūti ašara, pamačius, kad gyvulėlis „šiaip gulėjo“, nes dabar žaidžia numesta prie laiptų nuorūka!

Neviltis apima pamačius jauną mamą, į kurią žaisliniu pistoletu taikosi trimetukas (pistoletą ji pati ką tik nupirko – dabar vaišina sūnelį ledais kavinėje…).

Man gaila vaiko, kuriam negaila.

Todėl ir rašau vaikams (šie metai – ne išimtis), vis dar vildamasi, kad kas nors ar kam nors kas nors – skaitys. Nesakau „pirks“, nes niekaip negaliu priimti rinkos dėsnių (?) suabsoliutinimo, netgi – sudievinimo.

Verčiu Marinos Cvetajevos eilėraščius, laikydama tą darbą savo pareiga. Didesne, nei jaučiau versdama Š. Pero pasakas, norėdama, kad mūsuose jos būtų – su eiliuotais moralais, gražiai apibendrinančiais kiekvienos pasakos esmę – tai prozinės, ir dar kelios eilėraštine kalba autoriaus pasektos.

Grįžtant prie M. Cvetajevos kūrybos: esu tikra, kad poetė, rėžte įsirėžusi į pasaulio poezijos kontekstą (Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis: „Didesnio už Cvetajevą poeto XX amžiuje nėra“), turi įeiti į mūsiškąjį. Dabar ją skaitys – jei, žinoma, kas išleis! – nedaugelis. Bet – tegul būna: kada nors prireiks. Juk bemaž visada ateina valanda, kai atidėtą, pamirštą, nenaudojamą daiktą ar reiškinį atrandam ir suvokiam, kad tą visą užmiršimo ar atidėjimo laiką mums jo trūko, ir laimė dabar jį atradus.

Tuo, kad taip atsitiks, – tikiu. Bet tai – ne žinojimas, tik tikėjimas. Nors – kas gali pasakyti, kuri iš šių dviejų prasmių tikresnė?

Tiek apie džiaugsmus, nedžiaugsmus ir darbus. Gal kam pasirodys per maža, kam – per daug. Bet – tiek.

 
 
Jonas Liniauskas
 

1. Labai suktas klausimas – lyg emigrantui. Panašiai skambėtų – kaip vertinate savo kraujo grupę? Lietuvos negaliu vertinti, nes gyvenu joje. Galiu tik pasidžiaugti Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus politikos įvertinimais užsienyje, M. Martinaičio laimėta Baltijos Asamblėjos premija ir t. t. Ko gero, geriausiai Lietuvos situaciją atspindi teatrų padėtis – visame pasaulyje apdovanojimai, prizai, premijos, aplodismentai, Lietuvoje – pareiškimai, krizė, nesusikalbėjimas su motina maitintoja Kultūros ministerija. Ir taip yra kiekvienoje srityje – politikoje, versle, moksle, kultūroje, sporte. Kas iš to, kad koks nors lietuviškas gaminys laimi metų arba pasaulinės parodos pripažinimą – paprastas lietuvis jo neįstengia nusipirkti, ar tai būtų dešra, ar – knyga. Iš to visos grėsmės ir pavojai. Iš politinio cinizmo gimsta pilietinis nihilizmas. Jeigu pirmaisiais Nepriklausomybės metais mes neturėjome pinigų, bet mus palaikė entuziazmas ir šūkiai – atkursime nepriklausomą valstybę, įstosime į NATO ir ES, – tai dabar ir atkūrėme, ir įstojome, o į Šengeno erdvę gal iš trečio karto įšliaužėme. Bet nėra nei šūkių, nei ateities vizijų, nei entuziazmo, nei pinigų. Ypač kultūrai. Rašytojų per šešiolika metų nei padaugėjo, nei sumažėjo, bet finansavimas sumažėjo beveik dvigubai, tas pats atsitiko ir kultūrinei spaudai. Lietuvos valstybei pačiai sau reikia atsakyti į primityvius klausimus, – ar nugriausime Pervalkos botelį, ar ne, ar Grūto parkas turi laikytis Autorių ir gretutinių teisių įstatymo, ar ne. Jeigu laikomės įstatymų – tai viena ateitis, jeigu keičiame įstatymus pagal asmeninius poreikius – kita. Dabar Lietuva yra teisminė valstybė, kur kiekvienas gyventojas yra liudytojas to, kas vyksta.

2. Keista, klausiate apie gyvenimą, o norisi atsakinėti apie Rašytojų sąjungą. Pasikeitė kavinė, restauruoti kūrybos ir poilsio namai „Diemedis“ Palangoje, – dabar galima ilsėtis, dirbti ir žiemą, – šilta, tylu, jauku, pigu. Surengtas pirmasis Lietuvoje tarptautinis poetų ir tapytojų pleneras jau nuskambėjo nuo Švedijos iki Ukrainos. O iš asmeninio gyvenimo, – išleidau poezijos knygą „Voverės ir kitos būtybės“, per metus pagavau tik vieną ešerį – ilgai atsiminsiu, kaip ir visi – neprisirinkau grybų. Kai baigiau vardyti išskirtinius įvykius, kolegos priminė, kad buvau išrinktas Rašytojų sąjungos pirmininku. Keisti tie „Metai“, – dar lapkritį paprašė parašyti į Kalėdinį numerį. Tad visiems linkiu šviesių ir jaukių šv. Kalėdų ir kūrybingų Naujųjų!

 
 
Marius Ivaškevičius
 

1. Gerai atsimenu prieš metus įvykusį mano pokalbį su vienu jaunu rusų kilmės poetu iš Latvijos. Kalbėjomės apie Tėvynės sąvoką. Jis užtikrino, kad jo Tėvynė yra Latvija. Ir jis gintų ją su ginklu rankose, jei iškiltų tokia būtinybė. Tuomet jo paklausiau, o jei agresorius būtų Rusija? Jokio skirtumo, atsakė jis.

Lietuva eilinį kartą savo istorijoje išgyvena lūžio momentą. Viena vertus, mes, lietuviai, įgauname naują kokybę: ekonominę, dvasinę ir t. t. Ir mes, ir mūsų gyvenimas keičiamės į gera. Bet yra ir rimta problema – nykstame. Norėdami išlikti turėsime pasipildyti ekonominiais imigrantais iš Rytų. Reikės susitaikyti, kad tik antroji ar net trečioji šių emigrantų karta ims laikyti save lietuviais. Tad tam reikia jau šiandien pradėti „augintis“ toleranciją. Turime išmokti siurbti pasaulį į save, kitaip pasaulis mus išsiurbs.

2. Šiais metais išleidau į pasaulį savo pirmą trumpametražį vaidybinį filmą „Mano tėvas“. Jokiu kitu įrašu nepapildžiau savo cv. Bet tai nereiškia, kad mažai dirbau. Tiesiog rezultatai žiūrovą arba skaitytoją pasieks kiek vėliau. Ant mano darbo stalo pakaitomis vis atsiduria du kino scenarijai, dvi pjesės ir vienas romanas. Kai kuriuos iš šių darbų dar tik pradedu, kitiems jau dedu paskutinius štrichus.

Apskritai kalbant apie šiuos metus, dramatiška buvo Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo pabaiga. Taip atsitiko, kad mano dukra Maja (tuo metu jai buvo dar tik dveji) labai susidraugavo ir prisirišo prie Jurgos. Jurga Majos gyvenime tapo pirmu mirusiu žmogumi. Ir nebuvo lengva paaiškinti, kur išeina mirusieji. Pasakėme, kad ji išvyko gyventi virš debesų. Po poros mėnesių skrendant į Turkiją atostogauti, Maja prisiminė šiuos žodžius ir, lėktuvui pakilus, pradėjo ieškoti akimis Jurgos.

Matyt, dangus nebėra ta vieta, kur galima slėpti mirusius.

 
 
Algirdas Pocius
 

1. Sparčiai keičiasi visas pasaulis, keičiasi jame ir Lietuva. Bet negalime pasakyti, kad visi tie pokyčiai labai džiugina. Jeigu naujos technologijos tikrai stulbina ir keičia gyvenimą, tai užteršta atmosfera ir dėl to kylančios pavojingos gamtos anomalijos kelia siaubą ir didžiausią susirūpinimą. Tokio pavojaus nuojautos dar niekada nebuvo taip aiškiai įvardytos. Man rodos, kad visas pasaulis dar ne iki galo suprato iškilusio pavojaus mąstą. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad gyvename ramiame užkampyje, toli nuo žemės drebėjimų, didžiulių potvynių, siaubiančių sausrų, todėl tegu jaudinasi kiti, o mes palauksim ir pasižiūrėsim. Toks abejingumas gali būti pavojingas.

Kalbant apie dabartinę situaciją Lietuvoje galima pasidžiaugti išaugusiais ir pagražėjusiais didžiaisiais mūsų miestais, bet kartu negalime užsimerkti prieš mažųjų skurdą. Sunkiai keliasi iš nuosmukio kaimas. Kur skurdas, ten slogi ir dvasinė atmosfera. Skaudi problema girtuokliavimas, alkoholizmas, su tuo dažniausiai susijęs nusikalstamumas. Gėda man už kai kuriuos tautiečius, kurie užsienio šalyse pagarsėja kaip vagys, girtuokliai ir nusikaltėliai.

Jaudina lietuvių kalbos padėtis. Juokaujama: jei anksčiau buvo pavojus surusėti, dabar galim suanglėti.

Nors Lietuvos ateities perspektyva nėra iki gali skaidri, bet didelio susirūpinimo nekelia. Svarbu, kad sugebėtume patys savo valstybės viduje protingai, be pykčių ir skandalų tvarkytis. Viskas geriau klostysis, jei valdžia ir pati visuomenė daugiau rūpinsis savo žmonių ne tik materialine, bet ir dvasine sveikata.

2. Man 2007-ieji buvo svarbūs tuo, kad išėjo prozos knyga „Ponia Amnestija“. Dėkingas Rašytojų sąjungos leidyklai ir Kultūros ministerijai.

Ši knyga – atsisveikinimas su įspūdžiais, kurie buvo sukaupti per dramatiškus ir skausmingus pokario metus. Tai laikotarpis, per kurį prabėgo mano kartos jaunystė.

 
 
Vanda Zaborskaitė
 

1. Kaip atrodo Lietuva šiandienos pasaulyje? Kaip vidutiniško dydžio gana skurdi postkomunistinė valstybė bendrame Europos civilizacijos saulėlydžio kontekste. Bet, kita vertus, visai dar neseniai, prieš dvidešimt metų, ji, anot J. A. Greimo, parafrazavusio G. V. F. Hegelį, buvo toji, kuri buvo atsidūrusi pasaulio istorinio vyksmo epicentre, kai vyko ,,gesta Dei per Lithuanos“ – kai Dievo darbus vykdė lietuviai, kai jie pirmieji, tarsi Biblijos Dovydas, stojosi prieš tironijos Galijotą. Dabar apie Lietuvą galima sakyti, kad ji yra ir visokio blogio dominuojama šalis, ir kartu – slepianti savyje stiprią gyvenimo bei augimo potenciją.

Paprastai manoma, kad Lietuvai svarbiausi yra žmones kamuojantys materialiniai rūpesčiai – streikuoja mokytojai, reikalaudami didesnių atlyginimų, pensininkai reikalauja neišmokėtos pensijų dalies, aimanuoja medikai – ir visi yra teisūs; iš tiesų jų atlyginimai yra menki ir smarkiai atsilieka nuo europinių. Tačiau jau dabar ekonominiai pokyčiai akivaizdūs: statybų matyti ne tik Vilniuj ir aplink jį, bet važiuojant Lietuvos keliais bet kuria kryptim. Statosi visa Lietuva. Atlyginimai didėja – vienur labai ryškiai, kitur žymiai lėčiau, bet vis dėlto... Mašinos netelpa keliuose, žmonės – parduotuvėse. Žodžiu – bent vidutiniškas europinis lygis atrodo besanti jau visiškai reali būsimo dešimtmečio perspektyva. Tačiau ne jis iš tikrųjų yra svarbiausioji Lietuvos problema. Svarbiausia yra jos dvasinis būvis, moralinė sveikata.

Trijų berniukų žūtis Aleksandrijos kaime po besmegenio ir tikriausiai girto policininko ratais, aštuoniolikmetis suomis, nušovęs septynis moksladraugius ir mokyklos direktorių – ar tai lygiaverčiai faktai? Turbūt ne, nors aritmetinis aukų dydis Suomijoje didesnis negu Lietuvoje. Bet skiriasi kontekstas. Suomijoje tai atskiro žmogaus problema, Lietuvoje – visuomenės. Lietuvoje yra išblėsę, sunykę žmones siejantys ryšiai. ,,Mūsų visuomenė šalta, arši ir susvetimėjusi“, – tai tarp kalinių sielovadą atliekančio kunigo žodžiai.

Ar mūsų visuomenės klimatas yra kada nors buvęs kitoks? Manau, kad taip. Aš jau nekalbu apie senojo kaimo bendruomeniškumą – anoji gyvenimo sankloda seniai tapusi istorija ir švyti tik Krėvės ar Vaižganto prozoje. Bet galvoju apie antrąją Respubliką, kurią dar prisimenu, kurioje gyvenau iki okupacijos, kol sukako septyniolika metų. Anoje visuomenėje žmones jungiančių saitų tinklas buvo gana tankus. Tai ir gausūs kooperatyvai, ir patriotinė šaulių organizacija kaime ir mieste, tarp kaimo jaunimo – jaunieji ūkininkai, pavasarininkų kultūrinė veikla, jų bibliotekėlės. Jaunimo organizacijos mokyklose, gimnazijose – ateitininkai, skautai, moksleivių spauda. Universitetuose įvairiausios korporacijos. Didelis buvo jaunimo visuomeninis, patriotinis, kultūrinis užsiangažavimas. Kodėl dabar to nėra? Gal tai reakcija į sovietmečio priverstinį ir bedvasį kolektyvizmą? Po Nepriklausomybės atkūrimo tokia reakcija iš tikrųjų buvo Bet dabar jau prabėgo daug laiko, atėjo karta, sovietmečiu nebegyvenusi ir jo nebeprisimenanti. Kažkaip greitai ir labai lengvai prisiimtos kapitalistinės visuomenės savybės: konkurencija, kraštutinis individualizmas ir egoizmas – ir visa tai be atsvaros, kuri Vakarų visuomenėse vis dėlto yra. Neliko atsakomybės pajautimo už visuomenę, valstybę, net ir už save bei savo šeimą. Iš čia žmogaus vienišumo, apleistumo savijauta. Iš čia agresija, savižudybės, neapykanta kitiems ir pačiam sau.

Bet nenorėčiau būti vienpusiška ir negaliu. Matau tautoje gilias kūrybiškumo versmes: talentingų žmonių, talentingo jaunimo mokslo ir meno baruose. Mūsų teatrą, muziką, dailę, užimančius garbingas pozicijas Europoje ir pasaulyje, bet ir gražiai besiskleidžiančius Lietuvoje. Narsių, sumanių, šviesios širdies žmonių. Jaunų žmonių, vaikų, kurie sugeba patys tvarkyti savo gyvenimus, kurie laimi mokslų olimpiadose, muzikų konkursuose.

Taip, bet ar gabioji, sveikoji, sumanioji tautos dalis neemigruoja, ar ne ji pasklinda po pasaulį? Deja, taip, ir vargu, ar tas procesas greitai sustos. Matyt, reikės ieškoti ir atrasti naujų tautos egzistavimo formų, kurios teiktų vaisingų įtampų tarp pasaulio ir savosios šalies. Pusiausvyros tarp įcentrinių ir išcentrinių tautos savasties jėgų. Šios pusiausvyros galimybių kontūrai jau ryškėja: ar ne simptomiškas žymių ir populiarių intelektualų balsas, kuris labai girdimas Lietuvoje? Kurie yra tarsi kokie atsivėrimo pasauliui simboliai? Tai Tomas Venclova, kuris dabar taip tvirtai išpažįsta savo lietuviškąją tapatybę. Ir Jurga Ivanauskaitė, panašų kelią nuėjusi. Tautos būties erdvė suvokiama kaip kalba. Bet ir gimtasis kraštas, papročiai, pagaliau – kultūros visuma. Gal į tokio pobūdžio tautos egzistavimą dabar tenka ir teks ateityje orientuotis, rūpinantis susikurti kuo kompaktiškesnį tautos branduolį, kad jo įcentrinės traukos jėga galėtų ne tik išlaikyti neišsklidusią visą tautos universumo sistemą, bet ir atsverti jos išsisklaidymą.

2. 2007 metai neatnešė man ypatingesnių laimėjimų: tai nežymūs literatūrologiniai darbeliai, kurių svarbiausias – V. Mykolaičio-Putino Raštų X tomas, paskutinis iš trijų, kuriuos turėjau parengti pagal dar Aleksandro Žirgulio sudarytą projektą. Jeigu knyga pasirodys gruodžio mėnesį, jausiuosi atlikusi savo pareigą. O praradimai – jų būta skaudžių, ir tai natūralu mano amžiaus žmogui. Tad geriau yra nukreipti mintį į bendresnius kultūros, literatūros horizontus.

Kultūros visumos panoramą matau labai margą ir nevienavertę – joje susipina prasmingi dalykai su prastais ir apgailėtinais. Gal reikšmingiausias šių metų įvykis – neseniai atidarytas Jono Meko vizualinių menų centras. Sakau tai ne dėl to, kad man pačiai jis būtų įdomus, nemėgstu avangardinio meno, bet suprantu, kad menui augti, atsinaujinti jis būtinas, jog tai eksperimentų poligonas ir gyvybingų impulsų židinys, koks, pavyzdžiui, lietuvių literatūrai buvo „Keturių vėjų“ sąjūdis. Ir malonu, kad Centro ekspozicijoje figūruoja Kazys Binkis, kaip svarbi avangardo figūra, taip įvesdintas į pasaulinio avangardo paradigmą. Apskritai šio Centro ekspozicija yra puikus pavyzdys, kaip lietuvių kultūra gali pasirodyti reikšminga ir regima pasaulinės kultūros kontekste. Gal galėtų tapti reikšmingas ir Guggenheimo-Ermitažo projektas, jeigu jame rastų vietos ir lietuvių dailė.

Bet tai jau kita tema. O grįžtant prie avangardizmo, tai jis Lietuvoje įgauna gana platų kontekstą. Ne per seniausiai savo manifestą paskelbė ,,Naujoji kairė“, gana veikli yra jai artima leidykla ,,Kitos knygos“. Tai nedaug dėmesio menui skiriantis sambūris, daugiau filosofijai ir sociologijai, nesusijęs, galima sakyti, nė su realiąja politika, neturįs ryšio, pavyzdžiui, su jaunaisiais socialdemokratais (gana amorfiška ir beveide organizacija), tačiau bent kiek bendraująs su Socialdemokratų sąjunga.

 Bet štai savo literatūrinį manifestą (,,Lietuva – tai toks supermarketas“) paskelbia anarchistinė grupuotė ,,Šiaurės Atėnuose“, užėmusi, kaip pati sako, „baisiai nepatogią radikalaus kairuoliškumo poziciją“. Jie skelbia anarchizmą, kuris yra ,,alternatyvų kūrimo menas. Nebegalima taikstytis, kai menas prievartaujamas, kai jam uždedami moraliniai pančiai ir tradicijų žąslai, kai nuolat klijuojamos patriotizmo ir visokio kitokio -izmo etiketės. Rūtų darželio tvorelė seniai supuvusi – jei šiuolaikinis menas nori nusikratyti diktatūros, jis privalo maištauti ir skelbti karą valstybei bei jos kultūriniams agentams“. ,,Menas turi koreliuoti su gyvenimu, į jį atsigręžti ne iškastruotų fondų ir stipendijų peiliu, o išėjęs į gatves, keldamas linksmus neramumus, gindamasis ir užsipuldamas žodžiu ir veiksmu, automatu ir apnuoginta lytimi. Vulgarumas ir nešvankybės yra ir gynimosi, ir puolimo forma kartu... Todėl kvailas per visą pilvą ir kvailas žemiau pilvo tas, kuris sako: ,,Menas – menui“. Mes sakome: ,,Menas – gatvėms“.

Šis sambūris atrodo esąs gana dirbtinis darinys, kuriam atsirasti dabartinėje literatūroje nėra kiek realesnės priežasties, turįs gal kokias imitacines šaknis. Jeigu užsimojama kovoti prieš ,,valdžiai ir apsirijusiam vartotojui“ tarnaujantį meną, tai provaldiško meno nelabai matau, o prieš vartotojišką pseudomeninę produkciją vargu ar tinkamiausias ginklas yra nešvankybės ir vulgarumai.

Atsigręžus dabar į knygas, labai įdomūs – paraliteratūriniai tekstai. Man svarbi memuaristika, šiais metais jai skirta nemažai dėmesio (V. Rubavičiaus studija), pasirodė reikšmingų šio žanro knygų. Tai kun. Vaclovo Aliulio ,,Vieno žąsiaganio istorija“. Prieš kurį laiką ,,Metuose“ buvo išspausdinta puikiai plunksną valdančio žymaus kunigo kupina dzūkiškos dvasios autobiografinė apybraiža. Knygoje ji sudaro tik įvadinį skyrių, o didesnė dalis – tarsi kokia kronika, sudaryta iš dienoraštinio pobūdžio teksto, šiaip užrašų, kurie sukuria labai autentišką istorinių įvykių dalyvio paliudijimą, pamatytą visuomeniškai stipriai angažuoto kunigo, dešiniosios politikos veikėjo akimis. Knyga svariai, unikaliai papildo lietuviškąją memuaristiką. Visai kitokia, bet nemažiau įdomi Valdo Adamkaus ,,Be nutylėjimų“, kažkodėl nepatekusi į vertintojų ir interpretatorių akiratį (2004). Tai politiniai atsiminimai ir dienoraščiai, be galo įdomūs savo faktografine puse ir žmogiškai patrauklūs etiniu ir kultūriniu požiūriu.

Svarbi man atrodo regioninės kultūros plėtra. Šalia gyvybingai funkcionuojančios žemaičių kultūros, vis ryškiau skleidžiasi aukštaičiai. Renginiai Biržų pilyje, Mariaus Katiliškio bibliotekoje Pasvalyje, dabar ir Panevėžyje. Ypač malonu, kad dar, rodos, pernai pradėjo veikti naujai restruktūrizuotame, restauruotame pastate G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, kuri virsta labai gyvu kultūros židiniu. Dar – džiugus šios vasaros atradimas: A. ir M. Miškinių memorialinė sodyba Juknėnuose, Utenos rajone, puikiai prižiūrima ir jaukiai tvarkoma, realizuojanti sumaniai parengtas edukacines programas. Šiame kontekste labai smagu paminėti, kad švedai neseniai buvo paskyrę Astridos Lindgren premiją Lietuvos ,,Gelbėkit vaikus!“ organizacijai (iniciatorius ir ilgametis pirmininkas Aloyzas Sakalas), kaip geriausiai veikiančiai tarptautinio aljanso ,,Save the Children“ narei Rytų Europoje – stambią pinigų sumą vaikiškoms knygoms pirkti ir tris autobusus kilnojamosioms bibliotekoms įrengti. Šiandien ši organizacija, minėdama Astridos Lindgren šimtąsias gimimo sukaktuves, vykdo plačią vaikų knygos ir skaitymo programą su daugybe renginių, kurių tikslas – skatinti vaikus skaityti, formuojant teigiamą požiūrį į knygą.

Šių metų grožinės literatūros centre matau Vandos Juknaitės pokalbių su vaikais knygą ,,Tariamas iš tamsos“ – didelio subtilumo ir gelmės tekstas, atskleidžiantis slapčiausias kalbos galias pasakyti tai, kas beveik neišreiškiama žodžiu, kai raiškiausi yra nutylėjimai, nesklandumai, mikčiojimai, kuriais atsiveria iki kraštutinės ribos įtempta turtingos vaiko sielos būsena. Tai labai angažuota literatūra, ginanti silpną, trapų, pažeidžiamą, bet ir tą, kuris turi didžiausią gėrio, stiprybės, gyvybės potenciją. Kaip tik čia yra ne tik literatūros, bet ir visuomenės atsinaujinimo perspektyva, o ne anarchizmo receptuose ir šūkiuose. Manau, kad šioji knyga galėtų būti realiausia kandidatė kitų metų nacionalinei premijai.

Neordinarinių šviesulių pasirodė lituanistikos padangėje. Ne vienus metus kalbėta ir diskutuota apie varganą humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį Lietuvoje. Šįmet pagaliau ledai pajudėjo. Vienas dalykas – tai Konstitucinio Teismo palankus sprendimas po profesorių Viktorijos Daujotytės ir Edvardo Gudavičiaus kreipimosi dėl šių mokslų diskriminacijos. VU Teisės fakulteto studentų atstovybė jiems paskyrė Konstitucijos taurę už tai, kad jų iniciatyva Konstitucinis Teismas išaiškino ir paneigė Vyriausybės nutarimą, kuris diskriminavo humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus. Jie pasiekė, kad visos mokslo sritys būtų laikomos visavertėmis. Kitas žingsnis – žymios istorikės Ingės Lukšaitės. Užuot virkavusi dėl lituanistikos patiriamų skriaudų, ji ėmėsi iniciatyvos kurti duomenų bazę lietuvių ir anglų kalbomis. Pasitelkusi energingų bendradarbių būrelį, gavusi finansinę ES paramą, ji tiesia lituanistikai kelią į tarptautinę mokslo bendruomenę. Tai didelis darbas, didelė rizika, bet kartu ir realus kelias normaliai ir vaisingai plačiausiai suprastos lituanistikos, kaip mokslų apie Lietuvą, sėkmingai sklaidai.

Tad ar nepakanka vilties želmenų ateities derliui? Net jeigu žiemkenčiams dar reikės iškęsti nemaža speigo ir pūgų. O iškęsti, matyt, teks. Apgailėtinas masinės kultūros didėjantis dominavimas, ypač pasibaisėtinas televizijos programų nuosmukis. Argi iš tikrųjų jos negalėtų būti geresnio lygio? Kai pasidairai po užsienio programas, yra gi ten puikių švietėjiškų laidų, gerų filmų. Žinoma, visa tai brangu ir gal sunkiai mums įperkama, bet tokie dalykai turėtų įeiti į bendrąjį švietimo ir kultūrinimo balansą ir gal galėtų būti finansuojami iš atitinkamų fondų. Kitas dalykas – aplinkosauga. Tai, kas vyksta Vilniuje, ir pajūryje, ir paežerėse, tas įstatymų bejėgiškumas, negebėjimas jų įgyvendinti. Dar daugybė dalykų teisėsaugoje ir politikoje yra nesutvarkyta, kad priimti įstatymai deramai funkcionuotų. Tai vis visuomenės ir valstybės gyvenimo įšalas, kuriam ištirpdinti reikės daug laiko ir didelių pastangų. 

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)